Iliustruotoji istorija: pirmieji žydai

Publikuota: 2019-11-01
Romėnų eros teatro liekanos senojoje Jeruzalėje.  Sebastiano Scheinerio (AP / „Scanpix“) nuotr.
Romėnų eros teatro liekanos senojoje Jeruzalėje. Sebastiano Scheinerio (AP / „Scanpix“) nuotr.
 

Senajame Testamente gausu pasakojimų, tačiau tikros istorikų žinios apie ankstyvuosius žydus ilgą laiką buvo ribotos. Po keletą dešimtmečių trukusių archeologinių kasinėjimų mokslininkams pavyko žengti didelį žingsnį tiesos link apie išrinktąją Dievo tautą.

Grįstose Jeruzalės gatvėse girdėti ugnies traškėjimas, kalavijų žvangesys ir mirštančiųjų aimanos. Šią vasariškai karštą rugpjūčio dieną 70 m. po Kr. ore tvyro pūvančių kūnų tvaikas. Po žiaurios apgulties daugiau nei 20.000 romėnų legionierių įveikė paskutinių žydų gynybą ir veržiasi prie Šventyklos – pačios žydų tautos širdies. Gynėjai iki paskutinės akimirkos buvo įsitikinę, kad dangaus valdovas ateis jiems į pagalbą ir išvaduos žemę, kurią kadaise Dievas paskyrė išrinktajai tautai. Tačiau Dievo pagalbos nesulaukiama ir visos viltys žlunga.

Romėnų karvedys Titas, užaugęs su daugybe dievybių, nesupranta aistringo žydų santykio su vienu Dievu, tačiau jis vis tiek įsako kareiviams pasigailėti didingos Jeruzalės šventyklos.

Vėliau žydai taip įnirtingai kovėsi, kad romėnų kariai pamiršo apie Tito įsakymą. Vienas legionierių čiupo rusenantį nuodėgulį ir padegė Šventyklos langus. Niekas negalėjo sustabdyti liepsnų – netrukus degė visa Šventykla.

„Kai liepsnos kilo į dangų, pasigirdo žydų šūksniai – tokie pat baisūs kaip ši katastrofa“, – pasakojo žydų kilmės romėnų istorikas Juozapas Flavijus (37 – apie 100 m.).

„Sukilėliai buvo numalšinti visur. Daugelis gyventojų buvo išsekę ir neginkluoti. Kai tik juos pagaudavo, perrėždavo jiems gerkles. Prie altoriaus buvo sukrauti kūnai, laiptais tekėjo daug kraujo.“

Žiaurus pralaimėjimas. Žydų sukilėlių vadai negyvi arba surakinti grandinėmis, o jų tikėjimo ir gyvenimo centras – Šventykla – virtusi rūkstančiais griuvėsiais. Net Titui sunku džiaugtis pergale. „Visai negarbinga užkariauti tautą, nuo kurios nusisuko jų Dievas“, – sakė jis, anot vėlesnio šaltinio.

Žydai pralaimėjimą laikė katastrofa. Jie nežinojo, kad po 62 metų jų laukia kur kas baisesnė katastrofa, po kurios jie liks benamiai beveik 2.000 metų.

Žydų protėvis Abraomas

70 m. po Kr. romėnai sugriovė Jeruzalę ir panaikino žydų valstybingumo likučius. Tačiau kas iš tiesų buvo ši žydų tauta, kurią Jahvė, anot Senojo Testamento, pasirinko apgyvendinti žemėje, „kurioje teka pieno ir medaus upės“?

Pasakojama, kad žydų protėvis Abraomas gyvenęs Ūro mieste, Mesopotamijoje, dabartinio Pietų Irako teritorijoje. 1922 m. pradėti Ūro archeologiniai kasinėjimai, tačiau archeologai nerado įrodymų, kad Abraomo asmuo egzistavo. Istorikai mano, kad jeigu jis yra istorinė asmenybė, jis turėjo gyventi apie 2000 m. pr. Kr. Tuo metu šumerai valdė Ūrą ir keletą kitų miestų-valstybių Mesopotamijoje.

Tačiau Abraomas ir jo šeima nebuvo šumerai. Jų vardai rodo, kad jie buvo amoritai, klajoklių gentis, kuri tikriausiai imigravo iš dabartinės Sirijos. Vėlesni babiloniečių šaltiniai aprašo šaknų neturinčius atvykėlius su didele panieka: „Amoritas dėvi ožkeną. Jis gyvena palapinėje per lietų ir vėją. Jis ėda žalią mėsą.“

Manoma, kad Abraomo šeima puikiai integravosi civilizuotoje Ūro miesto visuomenėje. Tačiau Abraomo laikais mieste įvyko kelios nelaimės. Apie 2000 m. pr. Kr. miestą užpuolė vadinamieji elamitai iš dabartinio Irano, surakino Ūro karalių grandinėmis ir išsivedė. Anot istorikų, tuo pačiu metu žemės ūkis ėmė prastėti, nes po šimtmečių dirbtinio drėkinimo laukai tapo sūrūs.

Žydams teko atsiskirti

Po kilusių nelaimių tūkstančiai žmonių buvo priversti emigruoti, tad Abraomo kelionę reikia vertinti šiame kontekste. Nors mokslininkai nerado archeologinių Abraomo egzistavimo įrodymų, tikėtina, kad tuo metu buvo pasakojama istorija apie žmogų tokiu vardu ir kad jis kartu su šeima bėgo iš Mesopotamijos, tikėdamasis rasti naują žemę, kur gyventi būtų geriau.

Senajame Testamente rašoma, kad Abraomas su šeima pirmiausia išvyko į Harano miestą (dabartinėje Pietryčių Turkijoje). Po kiek laiko šiame mieste mirė tėvas Terachas. Senyvam klano lyderiui apsireiškė Dievas ir paliepė jam eiti į žemę, kurią Dievas jam parodys: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą.“

Abraomas pakluso ir išvyko su šeima ir tarnais. Po daugelio metų klajonių jis galop įsikūrė dabartiniame Hebrone, Kanaane – Pažadėtoje žemėje. Biblijoje aiškiai nurodoma, kad Abraomui buvo svarbu, kad jo šeima išsiskirtų iš kitų Mesopotamijos ir Kanaano tautų. Biblijoje teigiama, kad Dievas, be visa ko, nurodė Abraomui vieną svarbiausių žydų gyvenimo taisyklių: „ Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas“.

Apipjaustymas buvo fizinis sandoros su Dievu įrodymas. Žydams taip pat buvo įsakyta vengti vėžiagyvių bei kiaulienos ir nedirbti per šabą – poilsio dieną nuo penktadienio iki šeštadienio vakaro. Taisyklės vėliau buvo užrašytos Toroje – Senojo Testamento pirmose penkiose knygose.

Pasakojimas apie Abraomą rodo, kad pirmiesiems žydams buvo svarbu nesimaišyti su kitomis tautomis, kurios jau gyveno Kanaane. Biblijoje rašoma, kad Abraomas išsiuntė vyriausiąjį tarną atgal į Mesopotamiją surasti savo sūnui Izaokui žmoną iš savo giminės, likusios Harano mieste, kad klano kraujas nesimaišytų su vietinių krauju.

Abraomo anūkas Jokūbas susilaukė dvylikos sūnų ir šie, anot šventųjų tekstų, tapo dvylikos Izraelio giminių protėviais. Žydų pavadinimas kilo pagal vieną iš sūnų ? Judą, kurio giminė tapo įtakinga Jeruzalės apylinkėse.

Vergai Egipte

Vienas geriausiai žinomų Senojo Testamento pasakojimų yra apie Juozapą, vieną Abraomo proanūkių. Pavydūs broliai pardavė Juozapą į vergiją ir šis buvo išgabentas į Egiptą. Čia jis tapo viziriu – antru žmogumi valstybėje po faraono.

Teigiama, kad Juozapas buvo taip išaukštintas, nes nuspėjo, kad septynerius metus Egipte bus derliaus metai, o po jų kils septyneri bado metai. Ši pranašystė leido prikaupti pakankamai grūdų ir apsisaugoti nuo nelaimės. Atsidėkojant Juozapui buvo leista visą šeimą atsigabenti į Egiptą – čia puikiai gyveno kelios žydų kartos. Tačiau laikui bėgant Egipto valdovai smarkiai pakeitė atvykėlių žydų gyvenimo sąlygas.

„Jie taip išplito, kad egiptiečiai pradėjo izraelitų bijoti. Todėl egiptiečiai be gailesčio dar labiau krovė ant izraelitų darbus ir kartino gyvenimą sunkiu lažu prie molio, plytų ir įvairių darbų laukuose. Apkraudami juos visokiais darbais, egiptiečiai buvo negailestingi“, – rašoma Biblijoje.

Biblijoje nurodoma, kad sunkus gyvenimas baigėsi, kai Dievas paliepė žydui Mozei, kurį įvaikino faraono dukra, išvesti izraelitus iš Egipto. Kai faraonas uždraudė žydams iškeliauti, Egiptą krėtė garsiosios dešimt nelaimių.

Pasakojimas apie ilgą žydų gyvenimą Egipte ir išėjimą iš jo yra labai prieštaringas. Pavyzdžiui, Egipto šaltiniuose neužsimenama, kad svetimšalis iš Kanaano būtų paskirtas viziriu. Sunku nustatyti išėjimo iš Egipto laiką. Vienoje populiariausių teorijų teigiama, kad istorija apie žydus Egipte yra iš vadinamosios Naujosios karalystės laikų, kai stiprūs faraonai suvienijo susiskaidžiusią šalį. Karingai nusiteikę valdovai gyrėsi užkariavimais, be visa ko, Kanaane, iš čia į Egiptą atsigabeno daug karo belaisvių ir pavertė juos vergais.

Garsioje Egipto vizirio Rekhmyro kapo freskoje apie 1450 m. pr. Kr. vaizduojama, kaip kitataučiai vergai maišo molį su vandeniu ir gamina plytas, o egiptiečių pareigūnai prižiūri. Prie freskos pridėtas aiškinamasis tekstas: „Kaliniai, kuriuos Jo didenybė atsigabeno statyti Amono šventyklą Tėbuose.“

Keli mokslininkai nurodo, kad ši scena primena Biblijos žydų, kurie triūsė „prie molio ir plytų“, aprašymą. Bibliniai pasakojimai apie vergovę Egipte yra teisingi. Gali būti, kad dalį vergų sudarė žydai.

Bėgo nuo faraono

Istorija apie Mozę ir pabėgimą iš Egipto mokslininkams yra labai kebli, nes egiptiečių tekstuose neminimas nei Mozė, nei masinis vergų pabėgimas. Skeptikai pabrėžia, kad jeigu Mozė ir keli šimtai tūkstančių pabėgėlių keturiasdešimt metų būtų gyvenę Sinajaus dykumoje, būtų palikę ten pėdsakų. Jiems atšaunama, kad žydai gyveno kaip beduinai dykumoje, todėl neturėjo ko palikti – tik sandalų pėdsakus, kurie išnyko.

Kadangi trūksta įrodymų, mokslininkai teigia, kad istorija apie Mozę ir pabėgimą iš Egipto tikriausiai paremta miglotais prisiminimais apie įvairių nedidelių žydų grupelių išvykimą iš Egipto per ilgesnį laiką. Kai buvo rašoma Tora, įkvėptieji autoriai kelias istorijas suliejo į vieną nuoseklų ir labai dramatišką pasakojimą apie tautos gimimą.

Skerdynės Kanaane – perdėtos

Senajame Testamente rašoma, kad senstantis Mozė niekada neįžengė į žemę, kurią Dievas buvo pažadėjęs žydams. Gavęs dešimt Dievo įsakymų ir praklaidžiojęs keturiasdešimt metų dykumoje, žydų lyderis mirė Moabo krašte, horizonte matydamas Pažadėtąją žemę. Naujasis žydų lyderis buvo Jozuė, kuris, anot Biblijos, pradėjo negailestingą Kanaano miestų užkariavimą. Šventuose tekstuose vardijamas ilgas Jozuės užimtų miestų sąrašas. Tačiau manoma, kad ši istorija Biblijoje gerokai pagražinta. Iki šiol archeologai rado beveik 300 izraelitų gyvenviečių, datuojamų XIII–XII a. pr. Kr. Jose nėra jokių karo pėdsakų, nė viena šių ankstyvųjų gyvenviečių nepastatyta ant užimtų Kanaano miestų griuvėsių.

Ištyrus didžiuosius Kanaano miestus, kuriuos, anot pasakojimo, sunaikino izraelitai, paaiškėjo, kad dauguma jų niekada nebuvo sunaikinti ar nusiaubti svetimos tautos. Izraelitai sunaikino tik kai kuriuos miestus, be visa ko, senąjį Hacoro miestą. Mokslininkai yra iškėlę teoriją, kad izraelitai užėmė Kanaaną gerokai taikiau, nei rašoma Biblijoje. Kai kurie mokslininkai mano, kad Kanaano užėmimas vyko iš vidaus, o ne iš išorės. Jie iškėlę teoriją, kad pirmieji izraelitai buvo atstumtieji kanaaniečiai, kurie susibūrė draugėn ir sukilo prieš valdovus egiptiečius ir kanaaniečius.

Teorijoje neatmetama, kad dalis sukilėlių buvo iš išorės arba kad po sukilimo kilo pavienių karų. Archeologai taip pat atkreipia dėmesį, kad nė vienoje ankstyvoje izraelitų gyvenvietėje nėra šventyklų ar rūmų pėdsakų. Todėl manoma, kad pirmieji izraelitai sukūrė visuomenę, kuri buvo pagrįsta lygybe, tačiau neturėjo įtakingo elito, kuris demonstruotų savo galią statydamas dailius pastatus.

Ar Dievas turėjo žmoną

Dauguma istorikų Kanaano perėmimą datuoja XIII amžiumi. Rastas ir to paties laikotarpio didžiausias biblinis archeologinis lobis. Maždaug 1210 m. pr. Kr. vadinamojoje Merneptaho steloje garbinamas faraono Merneptaho karo žygis prieš Kanaaną. Steloje išvardytos tautos ir miestai-valstybės, kurias užkariavo egiptiečiai. Ilgo sąrašo pabaigoje faraono metraštininkas iškalęs: „Izraelis yra sunaikintas, jame nėra palikuonių.“

Archeologai labai vertina stelą, nes tai pirmas kartas, kai izraelitai paminimi kitame šaltinyje – ne Biblijoje. Kitos etninės grupės vadinamos klestinčiomis valstybėmis, o izraelitai vadinami tauta. Vadinasi, tuo metu žydai nebuvo sukūrę valstybės, tačiau egiptiečiai juos vis tiek laikė stipriu priešu.

Nepaisant faraono pagyrų, Izraelio tauta toli gražu nebuvo nugalėta. Kasinėjimai rodo, kad buvo priešingai: izraelitai pamažu vis stiprėjo. Senajame Testamente rašoma, kad izraelitus stiprino tikėjimas vieną Dievą – Jahvę, o archeologiniai kasinėjimai nustebina. 1968 m. mokslininkai rado įrašą ant paminklo netoli Hebrono miesto: „Telaimina jį Jahvė ir jo Ašera.“

Ašera yra kanaaniečių deivė motina, kuri, vadinama skirtingais vardais, buvo garbinama didelėje Vidurinių Rytų dalyje. Prie Hebrono rastas kapas datuojamas VIII a. pr. Kr. ? tuo metu izraelitai jau seniai turėjo būti perėję prie monoteizmo, tačiau įrašas rodo, kad izraelitai ilgą laiką laikė Ašerą Jahvės žmona ir garbino juodu drauge. Atradę šį įrašą 1968 m., archeologai rado ir daugiau panašių įrašų, kuriuose Jahvė ir Ašera minimi kartu. Tai leidžia teigti, kad ilgą laiką daug izraelitų nebuvo vienatikiai.

Be to, kai kurie mokslininkai mano, kad tūkstančiai mažų moters statulėlių, rastų visoje Palestinoje, vaizduoja Ašerą. Statulėlės datuojamos VI a. pr. Kr. Vienoje teorijų teigiama, kad Ašera buvo išbraukta iš Biblijos, kai įkvėptieji autoriai perrašė šventuosius žydiškus tekstus į Senąjį Testamentą.

Karaliaus Saliamono miesto vartai

Apie 1000 m. pr. Kr. dvylika žydų giminių išrinko Dovydą savo karaliumi. Istorikai mano, kad giminės sudarė sąjungą, kad būtų stipresnės kovoje su filistinais ir kitomis nežydų tautomis, kurios šliejosi prie įtvirtintų Kanaano miestų. Biblijoje teigiama, kad kariai buvo labai žiaurūs. Apie mūšį su aramėjais, šiauriniais Izraelio kaimynais, pavyzdžiui, rašoma: „Bet aramėjai buvo priversti bėgti nuo Izraelio. Dovydas nukovė septynis tūkstančius aramėjų kovos vežimų vežėjų ir keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų.“

Mokslininkai ilgą laiką abejojo, ar Dovydas iš tiesų egzistavo, tačiau 1993 m. archeologai rado įrašą 840 m. pr. Kr. datuojamoje akmeninėje lentelėje. Įraše minimi „Dovydo namai“ – karalių dinastija. Izraelis kadaise turėjo karalių Dovydą. Negalima pasakyti, ar šis karalius yra biblinis Dovydas.

Archeologai taip pat atkasė monumentalius Hacoro, Megido, Gezero miestų vartus. Visi jie yra datuojami X a. pr. Kr. Biblijos tekstuose minima, kad Dovydo sūnus – karalius Saliamonas – įtvirtino miestą ir pastatė didelius miesto vartus šiuose trijuose miestuose. Nors Saliamonas neminimas kituose šaltiniuose, miesto vartai rodo, kad pasakojimas paremtas tikrais įvykiais. Kita vertus, mokslininkai sutaria, kad pirma žydų karalystė buvo maža, turėjo nedaug gyventojų. Ji toli gražu nebuvo ta didžiulė valstybė, apie kurią rašoma Senajame Testamente.

Pagrobė kaimynai

Kiti po Saliamono valdę karaliai prarado valdžią ir karalystė skilo į dvi dalis: Judėją pietuose ir Izraelį šiaurėje. 722 m. pr. Kr. Izraelio karalystę užkariavo Asirijos karalius Sargonas II. Asirai surinko žydų elitą ir deportavo į tėvynę tarp Eufrato ir Tigro, o čia per kelias kartas šiaurės žydus asimiliavo juos supančios tautos.

Dovydo palikuonys laikėsi Jeruzalėje, kai asirus pakeitė kita galinga imperija ? Babilonas, kurį valdė karalius Nabuchodonosaras II. 587 m. pr. Kr. jis užpuolė Judėjos karalystę. Priešingai nei asirams, Nabuchodonosarui nepakako išvyti valdančiąją klasę. Jis įsakė kareiviams sunaikinti Jeruzalę ir sugriauti Šventyklą. Tačiau šį kartą žydai neišnyko. Babilone per prievartą iškeldinti žydai sudarė bendruomenes su tais žydais, kurie buvo išvykę laisva valia. Čia jie galėjo puoselėti savo kultūrą bei religiją ir laukti, kol galės sugrįžti namo.

Istoriją apie tremtį Babilone paremia dabartiniame Irake rastos dantiraščio lentelės. Ant lentelių rašė Babilono raštininkai žydų šeimų, gyvenusių Babilono Al-Yahudu kaime, vardu. Apie šimtas tekstų datuojami nuo 572 iki 484 m. pr. Kr. Jie rodo, kad žydų pabėgėliai ir jų palikuonys, laukdami kelionės namo, išmoko babiloniečių kalbą ir laikėsi vietinių įstatymų.

Žydų tautos nuopuolis

Žydų maldos buvo išklausytos, kai persų karalius Kyras II Didysis 539 m. pr. Kr. užėmė Babiloną – tuomet visi Viduriniai Rytai perėjo į persų rankas. Tolerancija užkariautų tautų papročiams ir tradicijoms pasižymėjęs Kyras leido žydams grįžti į Judėją, kuri pateko į persų karaliaus valdžią.

Deja, žydų laimė truko neilgai, nes 332 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis užkariavo Judėją. Makedonijos valdovai nelabai suprato žydų kultūrą ir religiją ir keletą kartų pabandė uždrausti judaizmą. Arši žydų kova su besikeičiančiais užkariautojais tapo žydų tautos nuopuolio pradžia.

I a. pr. Kr. makedonus išstūmė romėnai. Jie užėmė Jeruzalę ir paskyrė keletą vietininkų, vienas garsiausių buvo karalius Erodas I Didysis, kuris siekdamas įsiteikti žydams atnaujino Jeruzalės šventyklą. Tačiau tai nepamalonino žydų, kurie labai niršo, kad romėnų vietininkai kišasi į jų religinius reikalus. Po kelių žydų bandymų sukilti prieš romėnų vietininkus romėnai išsiuntė nuolatines pajėgas, kurios numalšintų žydus, bet ir tai nepadėjo. 66 m. po Kr. žydai surengė tokį didelį sukilimą, kad Romos imperatorius Neronas išsiuntė 60 tūkstančių vyrų kariuomenę, idant susidorotų su žydų sukilėliais kartą ir visiems laikams.

Įveikusi vietines sukilėlių grupes Judėjoje, romėnų kariuomenė sutelkė jėgas Jeruzalėje. Ši pasidavė 70 m., po kelis mėnesius trukusios sekinančios apgulties. Po karo iš Jeruzalės ir Erodo šventyklos buvo likę griuvėsiai. Šimtai tūkstančių žydų žuvo arba buvo deportuoti. Nors žydų tauta po karo buvo parklupdyta, likusieji gyvi atsisakė pasiduoti. 132 m. Judėja surengė paskutinį sukilimą prieš valdančius romėnus.

Žydams tai buvo šventas karas – egzistencinė kova tarp gėrio ir blogio. Pakurstytiems religinio fanatizmo žydams pavyko keletą kartų įveikti Romos kariuomenę. Tačiau po trejus metus trukusio neregėtai žiauraus karo romėnams pavyko nugalėti sukilėlius. Pasak romėnų istoriko Kasijaus Diono (155–235 m.), beveik tūkstantis miestų buvo sugriauti, mūšiuose žuvo daugiau nei pusė milijono žydų: „Sunku pasakyti, kiek mirė nuo bado, ligų ir gaisrų.“

Bausdamas sukilėlius, imperatorius Hadrianas išvijo žydus iš Judėjos ir uždraudė jiems lankytis Jeruzalėje. 1.800 metų žydai kraustėsi iš vienos vietos į kitą.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Koronavirusas: ką reikia žinoti Premium

Skaičiuojama, kad Kinijoje nuo naujojo koronaviruso sukeltos infekcijos mirė 80 žmonių. Apie naujus ligos...

Laisvalaikis
15:50
Mirė istorikas E. Gudavičius 1

Eidamas 91-uosius metus mirė istorikas profesorius Edvardas Gudavičius (1929–2020), vadinamas vienu Lietuvos...

Laisvalaikis
10:31
Iliustruotoji istorija: Hirošimos žūtis Premium

1945 m. rugpjūčio 6 d. pakyla specialiai sukonstruotas bombonešis B-29 su atomine bomba „Mažylis“. Lakūnas...

Laisvalaikis
2020.01.26
Dešimt didžiojo meistro F. Fellini filmų

Sausio 20 d. pasaulis minėjo vieno garsiausių, o sykiu – paties itališkiausio XX a. režisieriaus Federico...

Laisvalaikis
2020.01.26
Pasaulio žiniasklaida: iš ko gyvens princas Harry

Britai, nuo 2016-ųjų birželio vargstantys su „Brexit“, kitas skyrybas, ironiškai vadinamas „Megxit“, sutvarkė...

Laisvalaikis
2020.01.26
R. Kepežinskas: nuo kūrybos pagirių nėra Premium

Kūrybos šaltinis gali būti bet kas. Visgi, remiantis literatūra, didžiausią išliekamąją vertę turi skausme...

Laisvalaikis
2020.01.26
Iliustruotoji istorija: rusų pilotas, užkariavęs kosmosą  Premium

1965-aisiais Sovietų Sąjunga žūtbūt stengėsi išpešti dar vieną pergalę prieš JAV lenktynėse dėl kosmoso...

Laisvalaikis
2020.01.25
J. Nouvelis: architektūra yra menas Premium

„Architektūra yra menas. Būtent tai žmonės vis dažniau pamiršta. Ji gali mus paveikti, sujaudinti, o tai ir...

Laisvalaikis
2020.01.25
Vilniaus garbės piliečiu paskelbtas kunigas Julius Sasnauskas

Vilniaus Tarybos nariai išrinko miesto garbės pilietį – šiemet juo tapo vilnietis kunigas Julius Sasnauskas:...

Laisvalaikis
2020.01.22
Didžioji Britanija ir JAV saugos „Titaniko“ nuolaužas

Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos pasirašė sutartį, kuria siekiama nuo gelmių turistų daromos žalos...

Laisvalaikis
2020.01.21
Daugiausia naujų dangoraižių pernai pasistatė kinai

Per 2019-uosius pasaulyje iškilo 129 įspūdingi dangoraižiai, suskaičiavo JAV ne pelno organizacija „The...

Laisvalaikis
2020.01.21
Autorių teisių gynėjai reikalauja stabdyti „Payseros“ paslaugų teikimą „Filmai.in“ 5

Autorių teisių gynimo asociacijos kreipėsi į Lietuvos banko priežiūros tarnybą, LRTK ir Kultūros ministeriją...

Rinkodara
2020.01.21
Įvardijo pasaulio miestus, kuriuose gyventi prašmatniai brangiausia

Anot šveicarų privačios bankininkystė kompanijos „Julius Baer Group“ pasaulinės gerovės apžvalgos „Global...

Laisvalaikis
2020.01.20
„Kino pavasario“ vadovybėje – pokyčiai

Keičiasi tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ vadovybė. Vykdomojo festivalio direktoriaus...

Vadyba
2020.01.20
Iliustruotoji istorija: vokiečių Liuftvafės pradžia – SSRS bazėse Premium 2

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nugalėjusios valstybės susitarė sunaikinti Vokietijos oro pajėgas.

Laisvalaikis
2020.01.19
Vietoj tabako – natūralaus saldiklio plantacijos Premium

Stevija – natūralus ir vis labiau populiarėjantis saldiklis, įvardijamas kaip viena alternatyvų cukrui. Prieš...

Pramonė
2020.01.19
Iliustruotoji istorija: paskutinės Pompėjų dienos Premium

Pompėjai sustingo po pelenų ir pemzos akmenų sluoksniu, kai 79 m. po Kr. išsiveržė Vezuvijaus ugnikalnis,...

Laisvalaikis
2020.01.18
Kolumbijos lietuvis P. Yamin-Slotkus: žmogaus elgesį keičia informacija, ne draudimai Premium

Kolumbijos lietuvis Paulius Yamin-Slotkus, antropologas, elgesio pokyčių tyrinėtojas, įsitikinęs, jog daugybę...

Laisvalaikis
2020.01.18
Vilniaus senamiestyje kuriamas „Senatorių pasažas“ Premium 5

Restoranų verslo padangėje jau senokai sklando kalbos, jog iš viešbučio „Pacai“ restoranų su visa komanda...

Laisvalaikis
2020.01.17
Vilnius planuoja naują skverą Stoties rajone 2

Vilniaus savivaldybė paskelbė besirengianti visiškai atnaujinti iki šiol apleistą ir nenaudojamą, tačiau...

Laisvalaikis
2020.01.15

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau