Iliustruotoji istorija: pirmieji žydai

Publikuota: 2019-11-01
Romėnų eros teatro liekanos senojoje Jeruzalėje.  Sebastiano Scheinerio (AP / „Scanpix“) nuotr.
Romėnų eros teatro liekanos senojoje Jeruzalėje. Sebastiano Scheinerio (AP / „Scanpix“) nuotr.
 

Senajame Testamente gausu pasakojimų, tačiau tikros istorikų žinios apie ankstyvuosius žydus ilgą laiką buvo ribotos. Po keletą dešimtmečių trukusių archeologinių kasinėjimų mokslininkams pavyko žengti didelį žingsnį tiesos link apie išrinktąją Dievo tautą.

Grįstose Jeruzalės gatvėse girdėti ugnies traškėjimas, kalavijų žvangesys ir mirštančiųjų aimanos. Šią vasariškai karštą rugpjūčio dieną 70 m. po Kr. ore tvyro pūvančių kūnų tvaikas. Po žiaurios apgulties daugiau nei 20.000 romėnų legionierių įveikė paskutinių žydų gynybą ir veržiasi prie Šventyklos – pačios žydų tautos širdies. Gynėjai iki paskutinės akimirkos buvo įsitikinę, kad dangaus valdovas ateis jiems į pagalbą ir išvaduos žemę, kurią kadaise Dievas paskyrė išrinktajai tautai. Tačiau Dievo pagalbos nesulaukiama ir visos viltys žlunga.

Romėnų karvedys Titas, užaugęs su daugybe dievybių, nesupranta aistringo žydų santykio su vienu Dievu, tačiau jis vis tiek įsako kareiviams pasigailėti didingos Jeruzalės šventyklos.

Vėliau žydai taip įnirtingai kovėsi, kad romėnų kariai pamiršo apie Tito įsakymą. Vienas legionierių čiupo rusenantį nuodėgulį ir padegė Šventyklos langus. Niekas negalėjo sustabdyti liepsnų – netrukus degė visa Šventykla.

„Kai liepsnos kilo į dangų, pasigirdo žydų šūksniai – tokie pat baisūs kaip ši katastrofa“, – pasakojo žydų kilmės romėnų istorikas Juozapas Flavijus (37 – apie 100 m.).

„Sukilėliai buvo numalšinti visur. Daugelis gyventojų buvo išsekę ir neginkluoti. Kai tik juos pagaudavo, perrėždavo jiems gerkles. Prie altoriaus buvo sukrauti kūnai, laiptais tekėjo daug kraujo.“

Žiaurus pralaimėjimas. Žydų sukilėlių vadai negyvi arba surakinti grandinėmis, o jų tikėjimo ir gyvenimo centras – Šventykla – virtusi rūkstančiais griuvėsiais. Net Titui sunku džiaugtis pergale. „Visai negarbinga užkariauti tautą, nuo kurios nusisuko jų Dievas“, – sakė jis, anot vėlesnio šaltinio.

Žydai pralaimėjimą laikė katastrofa. Jie nežinojo, kad po 62 metų jų laukia kur kas baisesnė katastrofa, po kurios jie liks benamiai beveik 2.000 metų.

Žydų protėvis Abraomas

70 m. po Kr. romėnai sugriovė Jeruzalę ir panaikino žydų valstybingumo likučius. Tačiau kas iš tiesų buvo ši žydų tauta, kurią Jahvė, anot Senojo Testamento, pasirinko apgyvendinti žemėje, „kurioje teka pieno ir medaus upės“?

Pasakojama, kad žydų protėvis Abraomas gyvenęs Ūro mieste, Mesopotamijoje, dabartinio Pietų Irako teritorijoje. 1922 m. pradėti Ūro archeologiniai kasinėjimai, tačiau archeologai nerado įrodymų, kad Abraomo asmuo egzistavo. Istorikai mano, kad jeigu jis yra istorinė asmenybė, jis turėjo gyventi apie 2000 m. pr. Kr. Tuo metu šumerai valdė Ūrą ir keletą kitų miestų-valstybių Mesopotamijoje.

Tačiau Abraomas ir jo šeima nebuvo šumerai. Jų vardai rodo, kad jie buvo amoritai, klajoklių gentis, kuri tikriausiai imigravo iš dabartinės Sirijos. Vėlesni babiloniečių šaltiniai aprašo šaknų neturinčius atvykėlius su didele panieka: „Amoritas dėvi ožkeną. Jis gyvena palapinėje per lietų ir vėją. Jis ėda žalią mėsą.“

Manoma, kad Abraomo šeima puikiai integravosi civilizuotoje Ūro miesto visuomenėje. Tačiau Abraomo laikais mieste įvyko kelios nelaimės. Apie 2000 m. pr. Kr. miestą užpuolė vadinamieji elamitai iš dabartinio Irano, surakino Ūro karalių grandinėmis ir išsivedė. Anot istorikų, tuo pačiu metu žemės ūkis ėmė prastėti, nes po šimtmečių dirbtinio drėkinimo laukai tapo sūrūs.

Žydams teko atsiskirti

Po kilusių nelaimių tūkstančiai žmonių buvo priversti emigruoti, tad Abraomo kelionę reikia vertinti šiame kontekste. Nors mokslininkai nerado archeologinių Abraomo egzistavimo įrodymų, tikėtina, kad tuo metu buvo pasakojama istorija apie žmogų tokiu vardu ir kad jis kartu su šeima bėgo iš Mesopotamijos, tikėdamasis rasti naują žemę, kur gyventi būtų geriau.

Senajame Testamente rašoma, kad Abraomas su šeima pirmiausia išvyko į Harano miestą (dabartinėje Pietryčių Turkijoje). Po kiek laiko šiame mieste mirė tėvas Terachas. Senyvam klano lyderiui apsireiškė Dievas ir paliepė jam eiti į žemę, kurią Dievas jam parodys: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą.“

Abraomas pakluso ir išvyko su šeima ir tarnais. Po daugelio metų klajonių jis galop įsikūrė dabartiniame Hebrone, Kanaane – Pažadėtoje žemėje. Biblijoje aiškiai nurodoma, kad Abraomui buvo svarbu, kad jo šeima išsiskirtų iš kitų Mesopotamijos ir Kanaano tautų. Biblijoje teigiama, kad Dievas, be visa ko, nurodė Abraomui vieną svarbiausių žydų gyvenimo taisyklių: „ Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas“.

Apipjaustymas buvo fizinis sandoros su Dievu įrodymas. Žydams taip pat buvo įsakyta vengti vėžiagyvių bei kiaulienos ir nedirbti per šabą – poilsio dieną nuo penktadienio iki šeštadienio vakaro. Taisyklės vėliau buvo užrašytos Toroje – Senojo Testamento pirmose penkiose knygose.

Pasakojimas apie Abraomą rodo, kad pirmiesiems žydams buvo svarbu nesimaišyti su kitomis tautomis, kurios jau gyveno Kanaane. Biblijoje rašoma, kad Abraomas išsiuntė vyriausiąjį tarną atgal į Mesopotamiją surasti savo sūnui Izaokui žmoną iš savo giminės, likusios Harano mieste, kad klano kraujas nesimaišytų su vietinių krauju.

Abraomo anūkas Jokūbas susilaukė dvylikos sūnų ir šie, anot šventųjų tekstų, tapo dvylikos Izraelio giminių protėviais. Žydų pavadinimas kilo pagal vieną iš sūnų ? Judą, kurio giminė tapo įtakinga Jeruzalės apylinkėse.

Vergai Egipte

Vienas geriausiai žinomų Senojo Testamento pasakojimų yra apie Juozapą, vieną Abraomo proanūkių. Pavydūs broliai pardavė Juozapą į vergiją ir šis buvo išgabentas į Egiptą. Čia jis tapo viziriu – antru žmogumi valstybėje po faraono.

Teigiama, kad Juozapas buvo taip išaukštintas, nes nuspėjo, kad septynerius metus Egipte bus derliaus metai, o po jų kils septyneri bado metai. Ši pranašystė leido prikaupti pakankamai grūdų ir apsisaugoti nuo nelaimės. Atsidėkojant Juozapui buvo leista visą šeimą atsigabenti į Egiptą – čia puikiai gyveno kelios žydų kartos. Tačiau laikui bėgant Egipto valdovai smarkiai pakeitė atvykėlių žydų gyvenimo sąlygas.

„Jie taip išplito, kad egiptiečiai pradėjo izraelitų bijoti. Todėl egiptiečiai be gailesčio dar labiau krovė ant izraelitų darbus ir kartino gyvenimą sunkiu lažu prie molio, plytų ir įvairių darbų laukuose. Apkraudami juos visokiais darbais, egiptiečiai buvo negailestingi“, – rašoma Biblijoje.

Biblijoje nurodoma, kad sunkus gyvenimas baigėsi, kai Dievas paliepė žydui Mozei, kurį įvaikino faraono dukra, išvesti izraelitus iš Egipto. Kai faraonas uždraudė žydams iškeliauti, Egiptą krėtė garsiosios dešimt nelaimių.

Pasakojimas apie ilgą žydų gyvenimą Egipte ir išėjimą iš jo yra labai prieštaringas. Pavyzdžiui, Egipto šaltiniuose neužsimenama, kad svetimšalis iš Kanaano būtų paskirtas viziriu. Sunku nustatyti išėjimo iš Egipto laiką. Vienoje populiariausių teorijų teigiama, kad istorija apie žydus Egipte yra iš vadinamosios Naujosios karalystės laikų, kai stiprūs faraonai suvienijo susiskaidžiusią šalį. Karingai nusiteikę valdovai gyrėsi užkariavimais, be visa ko, Kanaane, iš čia į Egiptą atsigabeno daug karo belaisvių ir pavertė juos vergais.

Garsioje Egipto vizirio Rekhmyro kapo freskoje apie 1450 m. pr. Kr. vaizduojama, kaip kitataučiai vergai maišo molį su vandeniu ir gamina plytas, o egiptiečių pareigūnai prižiūri. Prie freskos pridėtas aiškinamasis tekstas: „Kaliniai, kuriuos Jo didenybė atsigabeno statyti Amono šventyklą Tėbuose.“

Keli mokslininkai nurodo, kad ši scena primena Biblijos žydų, kurie triūsė „prie molio ir plytų“, aprašymą. Bibliniai pasakojimai apie vergovę Egipte yra teisingi. Gali būti, kad dalį vergų sudarė žydai.

Bėgo nuo faraono

Istorija apie Mozę ir pabėgimą iš Egipto mokslininkams yra labai kebli, nes egiptiečių tekstuose neminimas nei Mozė, nei masinis vergų pabėgimas. Skeptikai pabrėžia, kad jeigu Mozė ir keli šimtai tūkstančių pabėgėlių keturiasdešimt metų būtų gyvenę Sinajaus dykumoje, būtų palikę ten pėdsakų. Jiems atšaunama, kad žydai gyveno kaip beduinai dykumoje, todėl neturėjo ko palikti – tik sandalų pėdsakus, kurie išnyko.

Kadangi trūksta įrodymų, mokslininkai teigia, kad istorija apie Mozę ir pabėgimą iš Egipto tikriausiai paremta miglotais prisiminimais apie įvairių nedidelių žydų grupelių išvykimą iš Egipto per ilgesnį laiką. Kai buvo rašoma Tora, įkvėptieji autoriai kelias istorijas suliejo į vieną nuoseklų ir labai dramatišką pasakojimą apie tautos gimimą.

Skerdynės Kanaane – perdėtos

Senajame Testamente rašoma, kad senstantis Mozė niekada neįžengė į žemę, kurią Dievas buvo pažadėjęs žydams. Gavęs dešimt Dievo įsakymų ir praklaidžiojęs keturiasdešimt metų dykumoje, žydų lyderis mirė Moabo krašte, horizonte matydamas Pažadėtąją žemę. Naujasis žydų lyderis buvo Jozuė, kuris, anot Biblijos, pradėjo negailestingą Kanaano miestų užkariavimą. Šventuose tekstuose vardijamas ilgas Jozuės užimtų miestų sąrašas. Tačiau manoma, kad ši istorija Biblijoje gerokai pagražinta. Iki šiol archeologai rado beveik 300 izraelitų gyvenviečių, datuojamų XIII–XII a. pr. Kr. Jose nėra jokių karo pėdsakų, nė viena šių ankstyvųjų gyvenviečių nepastatyta ant užimtų Kanaano miestų griuvėsių.

Ištyrus didžiuosius Kanaano miestus, kuriuos, anot pasakojimo, sunaikino izraelitai, paaiškėjo, kad dauguma jų niekada nebuvo sunaikinti ar nusiaubti svetimos tautos. Izraelitai sunaikino tik kai kuriuos miestus, be visa ko, senąjį Hacoro miestą. Mokslininkai yra iškėlę teoriją, kad izraelitai užėmė Kanaaną gerokai taikiau, nei rašoma Biblijoje. Kai kurie mokslininkai mano, kad Kanaano užėmimas vyko iš vidaus, o ne iš išorės. Jie iškėlę teoriją, kad pirmieji izraelitai buvo atstumtieji kanaaniečiai, kurie susibūrė draugėn ir sukilo prieš valdovus egiptiečius ir kanaaniečius.

Teorijoje neatmetama, kad dalis sukilėlių buvo iš išorės arba kad po sukilimo kilo pavienių karų. Archeologai taip pat atkreipia dėmesį, kad nė vienoje ankstyvoje izraelitų gyvenvietėje nėra šventyklų ar rūmų pėdsakų. Todėl manoma, kad pirmieji izraelitai sukūrė visuomenę, kuri buvo pagrįsta lygybe, tačiau neturėjo įtakingo elito, kuris demonstruotų savo galią statydamas dailius pastatus.

Ar Dievas turėjo žmoną

Dauguma istorikų Kanaano perėmimą datuoja XIII amžiumi. Rastas ir to paties laikotarpio didžiausias biblinis archeologinis lobis. Maždaug 1210 m. pr. Kr. vadinamojoje Merneptaho steloje garbinamas faraono Merneptaho karo žygis prieš Kanaaną. Steloje išvardytos tautos ir miestai-valstybės, kurias užkariavo egiptiečiai. Ilgo sąrašo pabaigoje faraono metraštininkas iškalęs: „Izraelis yra sunaikintas, jame nėra palikuonių.“

Archeologai labai vertina stelą, nes tai pirmas kartas, kai izraelitai paminimi kitame šaltinyje – ne Biblijoje. Kitos etninės grupės vadinamos klestinčiomis valstybėmis, o izraelitai vadinami tauta. Vadinasi, tuo metu žydai nebuvo sukūrę valstybės, tačiau egiptiečiai juos vis tiek laikė stipriu priešu.

Nepaisant faraono pagyrų, Izraelio tauta toli gražu nebuvo nugalėta. Kasinėjimai rodo, kad buvo priešingai: izraelitai pamažu vis stiprėjo. Senajame Testamente rašoma, kad izraelitus stiprino tikėjimas vieną Dievą – Jahvę, o archeologiniai kasinėjimai nustebina. 1968 m. mokslininkai rado įrašą ant paminklo netoli Hebrono miesto: „Telaimina jį Jahvė ir jo Ašera.“

Ašera yra kanaaniečių deivė motina, kuri, vadinama skirtingais vardais, buvo garbinama didelėje Vidurinių Rytų dalyje. Prie Hebrono rastas kapas datuojamas VIII a. pr. Kr. ? tuo metu izraelitai jau seniai turėjo būti perėję prie monoteizmo, tačiau įrašas rodo, kad izraelitai ilgą laiką laikė Ašerą Jahvės žmona ir garbino juodu drauge. Atradę šį įrašą 1968 m., archeologai rado ir daugiau panašių įrašų, kuriuose Jahvė ir Ašera minimi kartu. Tai leidžia teigti, kad ilgą laiką daug izraelitų nebuvo vienatikiai.

Be to, kai kurie mokslininkai mano, kad tūkstančiai mažų moters statulėlių, rastų visoje Palestinoje, vaizduoja Ašerą. Statulėlės datuojamos VI a. pr. Kr. Vienoje teorijų teigiama, kad Ašera buvo išbraukta iš Biblijos, kai įkvėptieji autoriai perrašė šventuosius žydiškus tekstus į Senąjį Testamentą.

Karaliaus Saliamono miesto vartai

Apie 1000 m. pr. Kr. dvylika žydų giminių išrinko Dovydą savo karaliumi. Istorikai mano, kad giminės sudarė sąjungą, kad būtų stipresnės kovoje su filistinais ir kitomis nežydų tautomis, kurios šliejosi prie įtvirtintų Kanaano miestų. Biblijoje teigiama, kad kariai buvo labai žiaurūs. Apie mūšį su aramėjais, šiauriniais Izraelio kaimynais, pavyzdžiui, rašoma: „Bet aramėjai buvo priversti bėgti nuo Izraelio. Dovydas nukovė septynis tūkstančius aramėjų kovos vežimų vežėjų ir keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų.“

Mokslininkai ilgą laiką abejojo, ar Dovydas iš tiesų egzistavo, tačiau 1993 m. archeologai rado įrašą 840 m. pr. Kr. datuojamoje akmeninėje lentelėje. Įraše minimi „Dovydo namai“ – karalių dinastija. Izraelis kadaise turėjo karalių Dovydą. Negalima pasakyti, ar šis karalius yra biblinis Dovydas.

Archeologai taip pat atkasė monumentalius Hacoro, Megido, Gezero miestų vartus. Visi jie yra datuojami X a. pr. Kr. Biblijos tekstuose minima, kad Dovydo sūnus – karalius Saliamonas – įtvirtino miestą ir pastatė didelius miesto vartus šiuose trijuose miestuose. Nors Saliamonas neminimas kituose šaltiniuose, miesto vartai rodo, kad pasakojimas paremtas tikrais įvykiais. Kita vertus, mokslininkai sutaria, kad pirma žydų karalystė buvo maža, turėjo nedaug gyventojų. Ji toli gražu nebuvo ta didžiulė valstybė, apie kurią rašoma Senajame Testamente.

Pagrobė kaimynai

Kiti po Saliamono valdę karaliai prarado valdžią ir karalystė skilo į dvi dalis: Judėją pietuose ir Izraelį šiaurėje. 722 m. pr. Kr. Izraelio karalystę užkariavo Asirijos karalius Sargonas II. Asirai surinko žydų elitą ir deportavo į tėvynę tarp Eufrato ir Tigro, o čia per kelias kartas šiaurės žydus asimiliavo juos supančios tautos.

Dovydo palikuonys laikėsi Jeruzalėje, kai asirus pakeitė kita galinga imperija ? Babilonas, kurį valdė karalius Nabuchodonosaras II. 587 m. pr. Kr. jis užpuolė Judėjos karalystę. Priešingai nei asirams, Nabuchodonosarui nepakako išvyti valdančiąją klasę. Jis įsakė kareiviams sunaikinti Jeruzalę ir sugriauti Šventyklą. Tačiau šį kartą žydai neišnyko. Babilone per prievartą iškeldinti žydai sudarė bendruomenes su tais žydais, kurie buvo išvykę laisva valia. Čia jie galėjo puoselėti savo kultūrą bei religiją ir laukti, kol galės sugrįžti namo.

Istoriją apie tremtį Babilone paremia dabartiniame Irake rastos dantiraščio lentelės. Ant lentelių rašė Babilono raštininkai žydų šeimų, gyvenusių Babilono Al-Yahudu kaime, vardu. Apie šimtas tekstų datuojami nuo 572 iki 484 m. pr. Kr. Jie rodo, kad žydų pabėgėliai ir jų palikuonys, laukdami kelionės namo, išmoko babiloniečių kalbą ir laikėsi vietinių įstatymų.

Žydų tautos nuopuolis

Žydų maldos buvo išklausytos, kai persų karalius Kyras II Didysis 539 m. pr. Kr. užėmė Babiloną – tuomet visi Viduriniai Rytai perėjo į persų rankas. Tolerancija užkariautų tautų papročiams ir tradicijoms pasižymėjęs Kyras leido žydams grįžti į Judėją, kuri pateko į persų karaliaus valdžią.

Deja, žydų laimė truko neilgai, nes 332 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis užkariavo Judėją. Makedonijos valdovai nelabai suprato žydų kultūrą ir religiją ir keletą kartų pabandė uždrausti judaizmą. Arši žydų kova su besikeičiančiais užkariautojais tapo žydų tautos nuopuolio pradžia.

I a. pr. Kr. makedonus išstūmė romėnai. Jie užėmė Jeruzalę ir paskyrė keletą vietininkų, vienas garsiausių buvo karalius Erodas I Didysis, kuris siekdamas įsiteikti žydams atnaujino Jeruzalės šventyklą. Tačiau tai nepamalonino žydų, kurie labai niršo, kad romėnų vietininkai kišasi į jų religinius reikalus. Po kelių žydų bandymų sukilti prieš romėnų vietininkus romėnai išsiuntė nuolatines pajėgas, kurios numalšintų žydus, bet ir tai nepadėjo. 66 m. po Kr. žydai surengė tokį didelį sukilimą, kad Romos imperatorius Neronas išsiuntė 60 tūkstančių vyrų kariuomenę, idant susidorotų su žydų sukilėliais kartą ir visiems laikams.

Įveikusi vietines sukilėlių grupes Judėjoje, romėnų kariuomenė sutelkė jėgas Jeruzalėje. Ši pasidavė 70 m., po kelis mėnesius trukusios sekinančios apgulties. Po karo iš Jeruzalės ir Erodo šventyklos buvo likę griuvėsiai. Šimtai tūkstančių žydų žuvo arba buvo deportuoti. Nors žydų tauta po karo buvo parklupdyta, likusieji gyvi atsisakė pasiduoti. 132 m. Judėja surengė paskutinį sukilimą prieš valdančius romėnus.

Žydams tai buvo šventas karas – egzistencinė kova tarp gėrio ir blogio. Pakurstytiems religinio fanatizmo žydams pavyko keletą kartų įveikti Romos kariuomenę. Tačiau po trejus metus trukusio neregėtai žiauraus karo romėnams pavyko nugalėti sukilėlius. Pasak romėnų istoriko Kasijaus Diono (155–235 m.), beveik tūkstantis miestų buvo sugriauti, mūšiuose žuvo daugiau nei pusė milijono žydų: „Sunku pasakyti, kiek mirė nuo bado, ligų ir gaisrų.“

Bausdamas sukilėlius, imperatorius Hadrianas išvijo žydus iš Judėjos ir uždraudė jiems lankytis Jeruzalėje. 1.800 metų žydai kraustėsi iš vienos vietos į kitą.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Paskutinis penkmetis – virsmo metai pramogų versle: viską gauti nori iš vienų rankų Verslo tribūna

Prieš 15-a metų visos Lietuvos dėmesį prikaustė svarbus įvykis – po 13 mėnesių trukusių statybų buvo...

Vadyba
06:00
B. Gatesas susigrąžino turtingiausio pasaulio žmogaus vardą

Milijardierius, filantropas, „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas po dvejų metų atgavo turtingiausio pasaulio...

Laisvalaikis
2019.11.18
Iliustruotoji istorija: kaip Wellingtonas pergudravo Napoleoną

Daugiau nei po dvidešimties metų, praleistų fronte, pirmasis Velingtono hercogas, karys ir politikas...

Kruvinoji automobilizmo istorijos pusė

Pirmą kartą užvedę automobilį, amerikiečiai laikė jį neįprastu stebuklu. Naujoji transporto priemonė suteikė...

Laisvalaikis
2019.11.17
Turto bankas rengs kūrybines dirbtuves nebeveikiančio Lukiškių kalėjimo teritorijai 1

Valstybės valdomas Turto bankas kitąmet ketina surengti kūrybos dirbtuves nebeveikiančio Lukiškių kalėjimo...

Statyba ir NT
2019.11.17
Neringa švenčia gimtadienį ir atidaro atnaujintą prieplauką

Lapkričio 15–17 d. Neringa švenčia savo 58-ąjį gimtadienį. Bene laukiamiausias šventinio savaitgalio įvykis –...

Laisvalaikis
2019.11.15
EK vadovės patarėja tapusi M. Tuskienė: niekada nesilaužiau pro uždaras duris Premium 3

Finansų viceministrės Miglės Tuskienės „skrydį“ į paskirtosios Europos Komisijos (EK) pirmininkės kabinetą...

Laisvalaikis
2019.11.15
Nuomonė: gydant vėžį žolelių papildai labiau kenkia nei padeda

Sergantieji vėžiu savo gydytojui turėtų pranešti apie visus vartojamus medikamentus ir natūralius papildus,...

Laisvalaikis
2019.11.14
Veneciją užliejo didžiausias potvynis

Lapkričio 12-osios vakarą Venecijoje vanduo pakilo aukščiausiai per pastaruosius 50 metų – beveik du metrus.

Laisvalaikis
2019.11.13
Kinijoje išleista solidi lietuvių poezijos rinktinė

Kinijos leidykla „Guangdong Flower City Publishing House“ išleido šiuolaikinės Lietuvos poezijos antologiją,...

Laisvalaikis
2019.11.12
„Rubiko kubo“ prekės ženklo valdytojai patyrė dar vieną pralaimėjimą Premium

Europos Sąjungos (ES) Bendrasis Teismas priėmė dar vieną nepalankų sprendimą gerai žinomo žaislo Rubiko kubo...

Rinkodara
2019.11.12
Apdovanojimas „Vilnius – Europos G taškas“ kampanijai vėl patraukė pasaulio dėmesį 2

Žinia, kad Vilniaus reklama „Vilnius – Europos G taškas“ buvo įvertinta auksu tarptautiniuose turizmo...

Rinkodara
2019.11.12
Didžiausias Vilniaus bunkeris bus išsaugotas

Po nugriautais „Profsąjungų rūmais“ rastas bunkeris bus išsaugotas, nes jo griovimas grėstų paties Tauro...

Laisvalaikis
2019.11.12
Prieš krepšinio aistras „Žalgirio“ arenoje – naudingos verslo pamokos Verslo tribūna

Ar įmanoma suderinti smagiai praleistą vakarą stebint aukščiausio lygio krepšinį ir naudingą verslo...

Verslo aplinka
2019.11.12
Kinijos tikslas – pralenkti Holivudą

JAV mažėjant pajamoms už Holivudo filmus – dėl piratavimo ir tokių turinio platformų kaip „Netflix“ arba...

Laisvalaikis
2019.11.11
Medijos – ir streso, ir atsipalaidavimo šaltinis Premium

Šiandieniame technologijų pasaulyje medijomis naudojamės vis daugiau, o prekių ženklams tai atveria didesnių...

Rinkodara
2019.11.11
Graikijos masalas investuotojams – mokesčių rojus

Graikija, bandydama išbristi iš užsitęsusios ekonominės krizės, meta iššūkį Londonui, Monakui ir...

Laisvalaikis
2019.11.10
Iliustruotoji istorija: aferos baigėsi bankrotu 2

Apie greitą praturtėjimą nepajudinus nė piršto svajoja ir aukštuomenė, ir prastuomenė. Ankstesniais laikais...

Laisvalaikis
2019.11.10
„Social Media Fest 2019“: renka įtakingiausiuosius socialiniuose tinkluose

Socialinių tinklų atradimų festivalio „Social Media Fest 2019“ komisija įvertino Lietuvos influencerius,...

Rinkodara
2019.11.10
Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema? Premium 1

Jei skaitote šio straipsnio pavadinimą ir jus ima šioks toks irzuliukas, kad šis tekstas apskritai...

Verslo klasė
2019.11.09

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau