Iliustruotoji istorija: Hitleris į Rusiją žygiavo naftos 

Publikuota: 2019-10-27
A. Hitleris siekė užimti Sovietų Sąjungos naftos telkinius Kaukaze, nes kitaip manė pralaimėsiąs karą. („AP“/“Scanpix“) nuotr.
A. Hitleris siekė užimti Sovietų Sąjungos naftos telkinius Kaukaze, nes kitaip manė pralaimėsiąs karą. („AP“/“Scanpix“) nuotr.
 

1942 m. Fiureris vėl triumfuoja, kai vokiečių tankai važiuoja per Sovietų Sąjungą. Jo tikslas – naftos gausūs telkiniai Kaukaze. Per kelias savaites Vokietija gali užsitikrinti tokias degalų atsargas, kokių pakaktų laimėti Antrąjį pasaulinį karą.

Kaukiantis vėjas draskė kareivių giliai į sniegą įsmeigtą vėliavą su svastika. 1942 m. vasarą temperatūra Kaukazo stepėse siekė net 52 laipsnius, o čia, Elbruso kalno viršukalnėje, 5.642 metrų aukštyje virš jūros lygio, net rugpjūtį buvo tikra žiema.

Šaltis nesutrukdė kareiviams pasiekti pergalės. Šie kariai – Vokietijos Alpių šauliai – puikiai jaučiasi snieguotose viršukalnėse, kuriose gali išgyventi tik specialiai tam pasirengę profesionalai. Kareivių širdis užliejo pasididžiavimo jausmas. Dvi Alpių šaulių divizijos įveikė 200 kilometrų, kad pasiektų aukščiausią Europos kalną, o šį nedidelį patrulį sudarė tik išrinktieji, kuriems buvo pavesta pasiekti viršukalnę.

Matomumas buvo prastas: kalnus gaubė rūkas ir snigo, tačiau pavyko padaryti keletą kadrų, kad Vokietijos spauda galėtų išspausdinti jaunų didvyrių nuotrauką pirmuose puslapiuose. Dabar Alpių šauliai galėjo leistis žemyn. Elbruso viršukalnė užkariauta, netrukus visas Kaukazas su gausiais naftos šaltiniais atsidurs vokiečių rankose, o tuomet lauks pergalė Rytų fronte.

Kitą dieną vokiečiai pastebėjo padarę klaidą. Oras išsigiedrijo, ir žvelgdami iš slėnio vyrai pamatė, kad vėliava įsmeigta ne toje viršukalnėje! Patrulis supainiojo viršukalnes, nes kalnus gaubė rūkas. Reikėjo siųsti naują ekspediciją, kad ištaisytų gėdingą klaidą, kol niekas apie ją neišgirdo.

Adolfo Hitlerio reakcija sužinojus apie dvi Alpių šaulių ekspedicijas į Elbrusą buvo netikėta – jis pasiuto. Vyriausiasis nacių valstybės karo vadas reikalavo, kad karininkai, kurie švaistė laiką kvailai propagandai, užuot kovęsi dėl galutinės pergalės, turi būti teisiami karo teisme. Paprastai Hitleris gerai vertindavo propagandinius veiksmus, bet šį kartą tikriausiai nebeišlaikė nervai. Šiomis 1942 m. rugpjūčio dienomis pernelyg daug buvo pastatyta ant kortos.

Hitleris išsiuntė Vokietijos pajėgas parūpinti neišsemiamų sovietų naftos atsargų – jeigu žygis bus sėkmingas. Jis žinojo, kad nesėkmės atveju Vokietija pralaimės karą.

Hitleris siekė užgrobti Stalino naftą

Puolimą Kaukaze vokiečiai pradėjo atsigriebdami už patirtą prieš metus nesėkmę per didįjį įsiveržimą į Sovietų Sąjungą. Kariuomenė veržėsi dideliu greičiu, tačiau atstumai buvo pernelyg dideli, o keliai – per blogi, kad „Barbarosos“ operacija būtų sėkminga. Puolimas sustojo prie pat Maskvos, Raudonoji armija nebuvo sutriuškinta, o visą 1941–1942 m. žiemą šąlančius vokiečių kareivius kontratakavo sovietų pajėgos.

Po fiasko Rusijoje pasikeitė Antrojo pasaulinio karo pobūdis. Nuo karo pradžios 1939 m. rugsėjį Vokietijos kariuomenė vykdė trumpas kampanijas ir visas baigdavo triuškinamomis pergalėmis, po jų vokiečių pajėgos turėdavo laiko pailsėti ir atgauti kovines jėgas. Hitleriui teko susitaikyti su tuo, kad nugalėti Sovietų Sąjungą prireiks laiko ir daug jėgų.

Kad laimėtų, vokiečiams reikėjo naftos, nes per karą jos buvo sunaudojama daugiau kaip septynis milijonus barelių per mėnesį, o pagaminama – vos penkis milijonus barelių. Atsargos buvo išnaudotos dar 1941 m. rudenį, tad visiems Vokietijos kariuomenės padaliniams nafta buvo griežtai normuojama.

Hitlerio laimė, sprendimas buvo rastas pirmaisiais 1942 m. mėnesiais, išstudijavus Sovietų Sąjungos žemėlapius: Kaukaze yra didžiausi Sovietų Sąjungos naftos telkiniai ir jis buvo lengvai pasiekiamas. Jeigu vokiečiai jį perims, tankų daliniams daugiau nebetrūks degalų. Maikopo naftos telkinyje buvo išgaunama 19 mln. barelių kasmet, telkiniuose prie Grozno – 32 mln. barelių, o toliau į pietus esantis Baku kasmet Josifui Stalinui tiekė net 190 mln. barelių naftos.

Specialistai Hitleriui pažadėjo, kad užėmus teritoriją netrukus būtų galima pradėti naftos gavybą. Susižavėję šia idėja jie visai pamiršo apie Ukrainos naftos telkinius, kuriuos vokiečiai buvo užėmę 1941 metais. Paaiškėjo, kad sovietai buvo juos kruopščiai užpylę betonu, tad ir po metų telkiniai buvo beverčiai. Tačiau fiurerio Kaukazo planas nekėlė džiaugsmo generolams, kuriems reikėjo jį įgyvendinti.

Fiureris nepaiso argumentų

Ankstyvą 1942 m. pavasarį aukščiausieji Vokietijos karininkai į ateitį žvelgė pesimistiškai. Jie iš pat pradžių prieštaravo Sovietų Sąjungos puolimui, nes tokiai milžiniškai užduočiai reikėjo daug jėgų, o jų trūko net galingajai sausumos kariuomenei – vermachtui. Skaudūs pralaimėjimai ir orlaivių bei tankų gedimai susilpnino Rusijos glūdumoje kovojančią kariuomenę.

Dauguma manė, kad kariuomenė turi gintis Rytų fronte, o kiti net kalbėjo už atsitraukimą prie sienos. Į tokias abejones Hitleris atsakė atstatydindamas didžiausius pesimistus. Jo nuomone, pirmose kariuomenės gretose yra verksniai, kurie mato tik kliūtis, o ne galimybes, todėl 1941 m. gruodžio 19 d. Hitleris pasiskelbė sausumos kariuomenės vyriausiuoju vadu ir ėmėsi vadovauti kariniams veiksmams.

Pavasarį tik vienas karininkas buvo pakankamai artimas vienvaldžiam Vokietijos vadui, kad galėtų daryti įtaką strategijai. Tai Franzas Halderis. Jo, sausumo kariuomenės generalinio štabo viršininko, užduotis buvo vykdyti Hitlerio įsakymus.

„Tai buvo valinga kova“, – po karo Didžiosios Britanijos istorikui aiškino artimiausias Halderio bendradarbis generolas Guntheris Blumentrittas. Štabo viršininkas 1942 m. bandė atkalbėti nuo puolimo, nes, anot žvalgybos ataskaitų, Sovietų Sąjungos fabrikai kas mėnesį pagamindavo 600–700 tankų.

„Kai Halderis apie tai papasakojo, Hitleris trenkė ranka į stalą ir suriko, kad tai neįmanoma. Jis niekada netikėjo tuo, kuo nenorėjo tikėti“, – prisiminė Blumentrittas.

Hitleris buvo įsitikinęs, kad 1941 m. patirti didžiuliai nuostoliai Raudonąją armiją gerokai susilpnino. Šis aiškinimas tapo oficialia tiesa, kai balandį Hitleris paskelbė „Fiurerio direktyvą Nr. 41“.

„Kai tik oro sąlygos ir keliai leis, mes privalome perimti iniciatyvą ir, pasitelkę Vokietijos vadovybės ir kareivių pranašumą, primesti priešui savo valią“, – įsakė Hitleris.

Visas pajėgas reikėjo naudoti gausiems Kaukazo naftos telkiniams užimti. „Jeigu negausiu Maikopo ir Grozno naftos, turėsiu baigti karą“, – pareiškė Hitleris. Generolas Halderis jautė pareigą įspėti apie grėsmes, bet dabar jam kaip geram kareiviui teko paklusti įsakymui ir parengti operacijos, kuria pats netikėjo, planą. Jo darbo rezultatas buvo strategijos šedevras.

Stalinas palengvina vokiečiams užduotį

Pavasaris ėjo į pabaigą, saulė buvo seniai išdžiovinusi pažliugusias Rusijos stepes, tačiau vokiečiai delsė. Kitoje fronto pusėje Stalinas padarė išvadą, kad vokiečius susilpnino dideli nuostoliai, todėl Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas įsakė pulti.

750.000 Raudonosios armijos karių pajudėjo pramoninio Ukrainos miesto Charkovo (esančio už 200 km į pietus nuo Kursko) link. Vokiečių pėstininkai stojo gintis naudodami tik pabūklus, ir tik sovietams visu pajėgumu įsitraukus į mūšį generolas Halderis įsakė savo tankų daliniams pajudėti. Vokiečių tankai šturmavo sovietų armijas iš abiejų pusių, tad jos buvo priverstos strimgalviais trauktis. Vokiečiai apsupo sovietų karius, ir daugelis jų nespėjo pabėgti. Per 3 savaites trukusius mūšius Raudonoji armija neteko apie 300.000 karių. Vokietijos nuostoliai buvo apie 20.000 karių.

Mūšis prie Charkovo parodė, kad vokiečiai tebėra manevrinio karo čempionai: jie turėjo mažiau tankų už sovietus, jų tankai buvo prastesni, tačiau tai neturėjo didelės reikšmės, nes vokiečių karininkai buvo patyrę profesionalai, jie sulaukė veiksmingos liuftvafės pagalbos ir turėjo daug radijo ryšio priemonių, todėl galėjo koordinuoti atskirų dalinių veiksmus.

Greita pergalė vokiečiams grąžino pasitikėjimą po nesėkmingos žiemos, o neatsargus Stalino puolimas palengvino būsimas operacijas. „Jie išnaudojo daug jėgų, kurios galėjo būti panaudotos atremiant mūsų puolimą“, – manė Blumentrittas.

Didžiąją birželio dalį vokiečiai rengėsi naujam mūšiui, o 28 d. pradėjo didįjį puolimą. Kodinis operacijos pavadinimas buvo „Fall Blau“, reiškiantis „Mėlynąjį planą“. Vokiečių pajėgos greitai prasiveržė pro sovietų dalinius, kurie tebejautė didelius nuostolius, patirtus prie Charkovo. Vokiečiai veržėsi didžiuliu greičiu, tad net skeptiškiausiems jų generolams buvo sunku atsispirti optimizmui.

Jau liepos 5 d. vokiečiai pasiekė Dono upę ir galėjo pradėti kitą, lemiamą, „Fall Blau“ etapą. Tankai stovėjo prie Kaukazo, priešakyje buvo Sovietų Sąjungos naftos telkiniai, kuriuos užėmusi Vokietija turėjo tapti nenugalima.

Pajuda vokiečių tankų daliniai

Ewaldo von Kleisto tankų daliniai pagal generalinio štabo viršininko Halderio didžiosios operacijos planą turi užimti sovietų naftos telkinius. 1942 m. Kleistas buvo vienas iš labiausiai patyrusių Vokietijos tankų dalinių generolų. Jo vadovaujamos didelės tankų pajėgos laimėjo mūšius Prancūzijoje ir Sovietų Sąjungoje, jis taip pat sudavė lemiamą smūgį prie Charkovo. Į jį buvo sudėti milžiniški lūkesčiai.

Kai Kleistas kartu su 1-ąja tankų armija leidosi į žygį, žinojo, kad laukia daug sunkumų. Maikopo telkiniai buvo už 330 km, o iki Grozno ir Kaukazo kalnų reikėjo įveikti 750 km. Hitleris įsivaizdavo, kad Kleistas turi telkinius pasiekti iki žiemos.

Iš pradžių operacija vyko sklandžiai, vokiečių inžineriniam korpusui per 150 m pločio Doną pavyko pastatyti du tiltus. Susilpnėjusios Raudonosios armijos pajėgos kontrpuolimui pasirengė tik po kelių dienų – tuo metu Kleisto tankai jau buvo pervažiavę upę. Vokiečių tankai judėdami į pietus užėmė svarbius transporto mazgus.

Įpykęs Stalinas liepos 28 d. išleido „Įsakymą Nr. 227“, kuriame perspėjo, kokios pasekmės laukia, jeigu vokiečiai veršis tolyn. „Jeigu ir toliau trauksimės, liksime be duonos, be degalų, be metalų, be žaliavų, be fabrikų ir gamyklų, be geležinkelių“, – perspėjo Sovietų Sąjungos diktatorius.

Kareiviai privalėjo kautis iki mirties. Stalinas pažadėjo, kad nubaus visus bailius ir panikos kėlėjus. Įsakymas baigiamas vienareikšmiškai: „Nė žingsnio atgal!“

Aistringi Maskvos žodžiai mažai siejosi su realybe Kaukazo fronte. Čia Kleistas sutriuškino visas sovietų pajėgas, kurios, užuot atsitraukusios, liko mūšio lauke. Kova tapo dar nelygesnė po liepos 29 d., kai vokiečių avangardas atkirto geležinkelio liniją tarp Kaukazo ir likusios Sovietų Sąjungos dalies.

Rytų fronte susiklosčiusi padėtis buvo kiek neįprasta šiame kare – šįkart Kleisto pajėgos turėjo daugiau ir geresnių tankų. Į frontą keltu per Kaspijos jūrą buvo atgabentas nedidelis sovietų T-34 tankų skaičius, tačiau vokiečiai dažniau susidurdavo su Didžiosios Britanijos ir JAV tankais, kuriuos sąjungininkai Raudonajai armijai siuntė per Persiją. Dauguma tankų buvo per lėti žaibiškam karui Rytų fronte, o įguloms nuolat trūko šaudmenų ir atsarginių dalių.

Pergalės džiaugsmas „Vilkolakio“ būstinėje

1942 m. vasarą pasipylė pranešimai apie pergales, tad Hitleris turėjo kuo džiaugtis naujojoje „Vilkolakio“ būstinėje Ukrainoje. Paaiškėjo, kad Raudonoji armija – bejėgis milžinas, o generolai su Halderiu priešakyje pasirodė kaip būrys silpnavalių – lygiai kaip 1940 m., kai niekas, išskyrus patį fiurerį, netikėjo lengva pergale prieš galingąją Prancūziją.

Per vakarienę, kurioje dalyvavo ir Halderis, Hitleris kalbėjo pavydintis Stalinui, nes vienvaldis Sovietų Sąjungos diktatorius galėjo griežčiau, negu priimtina Vokietijoje, elgtis su nepaklusniais generolais. Didieji XX a. 4-ojo dešimtmečio valymai pavertė Raudonąją armiją ideologiniu įrankiu, visiškai priklausomu nuo diktatoriaus valios. Toks fanatizmas buvo neįmanomas Vokietijos karininkų korpuse.

„Vokiečiai abejoja, prieštarauja, nepakankamai mane palaiko“, – skundėsi Hitleris. Nepasitikėdamas generolais jis kišosi į menkiausias detales, susijusias su frontu už kelių šimtų kilometrų. Įsakymų skaičiaus nesumažino net liga. 1942 m. liepos pabaigoje sunkiai gripu susirgęs Hitleris priėmė vieną strateginį sprendimą ir šis turėjo katastrofiškų pasekmių.

Halderis laikė savo užduotį neįgyvendinama ir kelis kartus mėgino jos atsisakyti, tačiau Hitleris neleido jam nusišalinti nuo vermachto generalinio štabo viršininko pareigų: nors nuolat konfliktavo, Vokietijos diktatorius žinojo, kad be tokių karininkų kaip Halderis galinga šalies kariuomenė nebūtų pajėgi iškovoti pergalių. Kampanijos tikslas buvo nafta, Hitlerio nuomone, ji gali lemti ir karo baigtį. Rugpjūčio pradžioje Kleisto tankai priartėjo prie Maikopo naftos telkinių.

Specialiosios pajėgos siunčiamos naftos

Vokiečiai baiminosi, kad iš Maikopo vejama Raudonoji armija prieš pabėgdama sugadins naftos gavybos įrenginius, todėl Kleistui buvo paskirtas specialusis dalinys, turintis žlugdyti sabotažo veiksmus.

Specialiųjų operacijų dalinį 800, kuris kasdiene kalba buvo vadinamas brandenburgiečiais, suformavo Vokietijos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos tarnyba „Abveras“. Kareiviai buvo komandinių operacijų priešo užnugaryje specialistai. Jie šnipinėjo, saugojo svarbiausius taikinius, skleidė dezinformaciją ir treniravo sukilėlių bei perbėgėlių būrius.

Neretai vykdant užduotis brandenburgiečiams tekdavo vilktis priešo uniformą, be to, jie privalėjo mokėti užsienio kalbą. Tame dalinyje, kuriam vadovavo Kleistas, dauguma vokiečių buvo kilę iš Latvijos ir Estijos, tad laisvai kalbėjo rusiškai.

1942 m. rugpjūčio 1 d. 62 brandenburgiečiai išvyko į Maikopą. Jie lengvai prasiskverbė į Sovietų Sąjungos gilumą, nes tuo metu Kleisto vykdomas manevrinis karas suardė ištisinį frontą Kaukaze. Tuomet kariams teko nuvažiuoti 100 km. Vokiečiais niekas nedrįso domėtis, nes jie buvo persirengę baimę keliančios sovietų saugumo tarnybos NKVD uniformomis.

Maikope brandenburgiečiai perėmė dviejų ryšio centrų valdymą ir per radiją bei telefonu paskleidė nerimą keliančius pranešimus, kad Vokietijos kariuomenė netrukus apsups miestą.

Kita brandenburgiečių užduoties dalis pasirodė gerokai sudėtingesnė. Maikopo naftos telkiniai buvo išsibarstę didelėje teritorijoje, tad 62 vyrai sugebėjo pasiekti tik artimiausius. Raudonosios armijos daliniai susprogdino visus naftos siurblius, gręžinius užpildė geležimi bei betonu ir padegė daugybę cisternų.

Kai rugpjūčio 9 d. Kleisto pajėgos pasiekė Maikopą, brandenburgiečiams buvo pavykę išgelbėti 29 talpyklas su žaliavine nafta. Būtų prireikę ne vieno mėnesio norint atgaivinti gamybą ir nutiesti transportavimo kelius į Vokietijos naftos perdirbimo įmones.

Puolantiems pritrūksta benzino

1942 m. Hitleris naftos šaltinių užėmimą paskelbė strateginiu tikslu, tačiau iš tiesų jis turėjo gerokai daugiau tikslų. Kai Kleistas dideliu greičiu per Kaukazą judėjo į pietus, nacių lyderis išsiuntė kitas vokiečių pajėgas į rytus. Ši operacija turėjo sukliudyti Raudonajai armijai gelbėti užimamus naftos telkinius.

Tačiau dviem dideliems puolimams tuo pačiu metu reikėjo daugiau išteklių, negu Vokietija turėjo. Rugpjūčio viduryje Kleistas pranešė, kad jo priešakyje nėra priešų, o užnugaryje – ginklų ir maisto atsargų.

Vokietijos tankai sustojo su tuščiais degalų bakais vos už 200 km nuo naftos miesto Grozno. Jie išnaudojo menkas savo atsargas, o dideliu tempu verždamosi į Sovietų Sąjungos gilumą tankų pajėgos atsidūrė toli nuo Vokietijos kariuomenės sandėlių. Atvežti benzino sunkiai išvažiuojamais Kaukazo keliais reikėjo laiko, sunkvežimių vairuotojai patys sunaudodavo benziną, kuris turėjo būti skirtas Kleisto daliniams.

„Šiek tiek degalų buvo atgabenta lėktuvais, bet kiekis buvo per mažas, kad būtų galima veržtis į priekį tokiu pačiu greičiu, – aiškino Kleistas po karo. – Sustojome kaip tik tuo metu, kai mūsų perspektyvos buvo geriausios.“

Oro transportui reikėjo labai daug išteklių. Pigesnis būdas degalams gabenti buvo kupranugariai, tačiau jie judėjo lėtai ir būtų švaistomas brangus laikas, per kurį Raudonoji armija Kaukaze galėjo atsikvėpti, persigrupuoti ir Kaspijos jūra atsiplukdyti nepavargusių karių.

Sustiprėjusią sovietų gynybą Kleistas pastebėjo 1942 m. rugpjūtį, kai sunkiai judėjo Tereko upės link. Kraštovaizdis taip pat jam nepadėjo, nes juo arčiau Kaukazo kalnų, tuo nelygesnė ir miškingesnė darėsi vietovė. Sunkiai įveikiama kliūtis buvo ir upė, nes visus degalus skiriant tankų daliniams inžinerinės jo pajėgos su tiltų tiesimo medžiagomis gerokai atsiliko.

Stalingradas trukdo siekti tikslo

1942 m. rugsėjo 2 d. vokiečiai persikėlė per Tereko upę ir sustojo. Anot generolo Kleisto, dėl to buvo kalti patys vokiečiai: „Degalų trūkumas nebuvo lemiama priežastis, dėl kurios puolimas buvo nesėkmingas. Būtume galėję pasiekti tikslą, jeigu mano pajėgos po truputį nebūtų buvusios atitrauktos ir priverstos padėti prie Stalingrado.“

Iš pradžių buvo planuojama, kad Rusijos didmiesčio link judantys vokiečiai padės puolimui Kaukaze. Eismo mazgas ir pramonės centras Stalingradas, esantis prie Volgos upės, nebuvo laikomas strategiškai labai svarbiu. „Iš pradžių Stalingradas tebuvo pavadinimas žemėlapyje“, – prisiminė Kleistas.

Pasak kelių generolų, vokiečiai galėjo lengvai užimti miestą 1942 m. liepos pabaigoje, jeigu operacijai būtų buvęs skirtas būtinas pajėgų ir lėktuvų skaičius. Tačiau tuo metu Hitleris Kaukazą laikė svarbesniu prioritetu. Nualinta Raudonosios armijos kariuomenė turėjo laiko pasirengti gynybai, tad kai Vokietijos ir jos sąjungininkių pajėgos vasarą pagaliau pasiekė Stalingrado priemiesčius, susidūrė su rimtu pasipriešinimu.

Hitleriui viskas buvo aišku. Vokietija beveik laimėjo karą dėl Kaukazo, todėl jis galėjo perkelti pajėgas į Stalingradą, o jame, priešingai bet kokiai karinei logikai, vokiečiams buvo liepta veržtis į miesto centrą. Vokietijos kariuomenei geriausiai sekėsi manevrinis karas atviroje teritorijoje, o Stalingrado griuvėsiuose vokiečiai neturėjo pranašumo. Pajėgos judėjo vėžlio greičiu, todėl išprovokavo Hitlerį siųsti dar daugiau karių į mūšį, nors tai neturėjo reikšmės Kaukazo užėmimui. „Man liko tik motorizuoti daliniai, teko atsisakyti visų oro gynybos vienetų ir lėktuvų, išskyrus žvalgybos orlaivius“, – prisiminė Kleistas.

Kitoms, ne tokioms svarbioms, užduotims reikėjo dar daugiau jėgų. Hitleris reikalavo užimti visą Sovietų Sąjungos Juodosios jūros pakrantę, kad Ašies valstybės galėtų saugiai gabenti ginklų ir maisto atsargas bei žaliavinę naftą jūra.

Hitleris daug statė ant kortos ir pralaimėjo

Apsvaigęs nuo savo sėkmės Hitleris išsikėlė per daug tikslų, Vokietijos bei jos sąjungininkių pajėgos buvo išsklaidytos Kaukaze ir aplink Stalingradą. Sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininkas jautė, kad artėja katastrofa, bet fiureris nenorėjo jo klausyti.

Stalingrade virė žiaurūs mūšiai, o pajėgos Kaukaze nebesiveržė pirmyn. Lapkritį įvyko tai, ko baiminosi Halderis. Per ilgesnį laiką Raudonoji armija sutelkė rezervus kontrpuolimui ir lapkričio pabaigoje daugybė tankų nesunkiai įveikė praretėjusias vokiečių fronto linijas. Stalingradas buvo apgultas, o visos vokiečių ir jos sąjungininkių pajėgos, kurias sudarė per 280.000 kareivių, buvo pasmerktos žūti.

Generolas Halderis buvo teisus, kai pavasarį sakė, kad Vokietijos kariuomenė per silpna didelio masto puolimui Rytų fronte. Pasitvirtino ir Hitlerio pranašystė. Be naujų naftos šaltinių, kurių reikėjo vokiečių lėktuvams ir tankams, karas neišvengiamai turėjo baigtis pralaimėjimu, tačiau jis vis tiek vertė vokiečius tęsti mūšius.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Kinijoje išleista solidi lietuvių poezijos rinktinė

Kinijos leidykla „Guangdong Flower City Publishing House“ išleido šiuolaikinės Lietuvos poezijos antologiją,...

Laisvalaikis
2019.11.12
„Rubiko kubo“ prekės ženklo valdytojai patyrė dar vieną pralaimėjimą Premium

Europos Sąjungos (ES) Bendrasis Teismas priėmė dar vieną nepalankų sprendimą gerai žinomo žaislo Rubiko kubo...

Rinkodara
2019.11.12
Apdovanojimas „Vilnius – Europos G taškas“ kampanijai vėl patraukė pasaulio dėmesį 2

Žinia, kad Vilniaus reklama „Vilnius – Europos G taškas“ buvo įvertinta auksu tarptautiniuose turizmo...

Rinkodara
2019.11.12
Didžiausias Vilniaus bunkeris bus išsaugotas

Po nugriautais „Profsąjungų rūmais“ rastas bunkeris bus išsaugotas, nes jo griovimas grėstų paties Tauro...

Laisvalaikis
2019.11.12
Prieš krepšinio aistras „Žalgirio“ arenoje – naudingos verslo pamokos Verslo tribūna

Ar įmanoma suderinti smagiai praleistą vakarą stebint aukščiausio lygio krepšinį ir naudingą verslo...

Verslo aplinka
2019.11.12
Kinijos tikslas – pralenkti Holivudą

JAV mažėjant pajamoms už Holivudo filmus – dėl piratavimo ir tokių turinio platformų kaip „Netflix“ arba...

Laisvalaikis
2019.11.11
Medijos – ir streso, ir atsipalaidavimo šaltinis Premium

Šiandieniame technologijų pasaulyje medijomis naudojamės vis daugiau, o prekių ženklams tai atveria didesnių...

Rinkodara
2019.11.11
Graikijos masalas investuotojams – mokesčių rojus

Graikija, bandydama išbristi iš užsitęsusios ekonominės krizės, meta iššūkį Londonui, Monakui ir...

Laisvalaikis
2019.11.10
Iliustruotoji istorija: aferos baigėsi bankrotu 2

Apie greitą praturtėjimą nepajudinus nė piršto svajoja ir aukštuomenė, ir prastuomenė. Ankstesniais laikais...

Laisvalaikis
2019.11.10
„Social Media Fest 2019“: renka įtakingiausiuosius socialiniuose tinkluose

Socialinių tinklų atradimų festivalio „Social Media Fest 2019“ komisija įvertino Lietuvos influencerius,...

Rinkodara
2019.11.10
Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema? Premium 1

Jei skaitote šio straipsnio pavadinimą ir jus ima šioks toks irzuliukas, kad šis tekstas apskritai...

Verslo klasė
2019.11.09
Baltijos šalių Jaunojo tapytojo prizas iškeliavo į Latviją

Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno pasaulio profesionalų, kolekcininkų ir mėgėjų smalsumas patenkintas: šių...

Laisvalaikis
2019.11.09
Mokslu grįstas apsipirkimo gidas: kaip neišleisti per daug 

Pasiklydę tarp lentynose sumaniai perdėliotų prekių, suvilioti akcijų, prisirinkę per daug ar ne to, ko iš...

Laisvalaikis
2019.11.09
LIONS prezidentas: mes – stiprūs, nes skirtingi Premium

1917 m. Melvinas Jonesas, garsus Čikagos verslininkas, draudikas, kartą per mėnesį lankydavosi verslininkų...

Verslo klasė
2019.11.09
Berlyno sienos griūties 30-metis: geležinė uždanga ir kiti piknikai Premium

Lygiai prieš 30 metų, 1989-ųjų lapkričio 9 d., griuvusi Berlyno siena iš esmės išjudino Rytų ir Vidurio...

Laisvalaikis
2019.11.09
„Fredos“ vadovas A. Ėmužis – apie baldų pramonės ateitį, robotus, vartojimą, lyderystę Premium 1

Antanas Ėmužis, vienos stambiausių šalyje baldų gamybos AB „Freda“ generalinis direktorius ir vienas...

Laisvalaikis
2019.11.08
Kampanija „Lietuvos DNR“ pelnė tarptautinį apdovanojimą

Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės inicijuota komunikacinė kampanija „Lietuvos DNR“...

Rinkodara
2019.11.08
„NAPA Baltic 2019“ – daugiausia laimėjimų Lietuvos dizaineriams

Kasmetiniuose Baltijos ir Šiaurės šalių pakuotės dizaino renginyje „NAPA Baltic 2019“ išrinkti geriausi...

Rinkodara
2019.11.07
„Vilniaus lapai“ kviečia kalbėtis apie istoriją

Lapkričio 7–10 d. sostinėje – vėl „Vilniaus lapai“. Vos ketvirtus metus rengiamas tarptautinis festivalis...

Laisvalaikis
2019.11.07
Kultūros ministras apie situaciją Zapyškyje: tai – labai agresyvus sprendimas 1

Aplinkos tvarkymo sprendimas šalia Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo yra agresyvus ir netinkamas, teigia Kultūros...

Verslo aplinka
2019.11.06

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau