Prezidentas G. Nausėda: negaliu sau leisti kompromisų

Publikuota: 2019-07-14
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Diana Nausėdienė. „15min“ nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Diana Nausėdienė. „15min“ nuotr.

„Negaliu sau leisti kompromisų“, – 2016-ųjų liepą VŽ sakė dabar jau Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, tuomet – SEB banko vyriausiasis ekonomistas ir prezidento patarėjas, dėl savo ekonominių įžvalgų puikiai žinomas viešojoje erdvėje. VŽ skaitytojams – lygiai prieš trejus metus publikuotas pokalbis su G. Nausėda apie jo karjerą, pomėgius, laisvalaikį.

2016-aisiais jau pusbalsiu šnekėta apie galimą G. Nausėdos kandidatavimą į Lietuvos Respublikos prezidentus. To klausė ir VŽ. „Dar per anksti apie tai šnekėti“, – tarstelėjo tuomet pašnekovas.

Kankynė su akordeonu

Gitanas Nausėda – klaipėdiškis. Vaikystės atostogas leido pas senelius Tauragės krašte. Šios būdavo smagios – sykiu šėlo septyni pusbroliai ir septynios pusseserės. Į mokslus, prisipažįsta, jis nebuvo labai įnikęs: „Buvau hiperaktyvus vaikis, man viskas buvo įdomu – ir kamuolį paspardyt, ir muzikos mokykloje 7-erius metus atpyliau. 5-erius grojau akordeonu, kurio nekenčiau. Ir dabar tik Martyno Levickio galiu klausytis, jo grojimas man labai patinka, bet mane patį tik su kankinimo prietaisu privestų prie akordeono. Labai norėjau groti klasikine gitara, galiausiai pavyko palaužti tėvų pasipriešinimą, ir dar dvejus metus gavau šansą mokytis ja groti. Motyvacija buvo jau kitokia, taigi sekėsi visai neblogai.“

Nesakykit, nesutinka p. Gitanas, kai lepteliu, kad klasikinė gitara – nuobodu: „Tai labai gražus, subtilus instrumentas, esu prisipirkęs albumų ir mėgstu paklausyti – ne flamenko, bet būtent klasikinės gitaros.“

Taigi – mokykloje kiti dalykai jam buvo svarbesni negu mokslai, nors trimestre trejetų (penkių balų sistemoje) neturėjo, buvo „vidutiniškai geras mokinys“.

„O iš elgesio?“ – pasitikslinu.

„Buvo visko, ir labai blogai“, – susijuokia pašnekovas. Pasakoja, jog prikrėsdavo visokių nesąmonių, bet mokslus pabaigė. Tada kilo hamletiškas klausimas: ką daryti toliau, kur studijuoti. Tėvai jį nukreipė į Vilniaus universitetą, Ekonomikos fakultetą.

„Man patiko geografija ir istorija, tik ne Komunistų partijos, bet ta, kurios mus mokė mažiausiai, – Lietuvos istorija, bent jau XIX a. istorija iki Spalio revoliucijos. Tėvukai, pasižiūrėję į vyresnę seserį, kuri tuo metu Vilniaus universitete buvo bebaigianti ekonomikos specialybę, matyt, sumąstė, kad istorija ir geografija siejasi su ekonomika. Bet turėjau vieną didelę ydą – visai nemokėjau matematikos, vidurinėje ją prabimbinėjau, ir vis tiek važiavau laikyti stojamųjų egzaminų, nors konkursai buvo nemaži – net ir trejetui išlaikyti būtų nepakakę. Matematikos turbūt neišsprendžiau nė šeštadalio visų užduočių ir stebiuosi, koks aš dar optimistas, – tikėjausi rasti prie savo pavardės trejetą ar ketvertą, bet radau kryžiuką“, – juokiasi G. Nausėda.

Motyvacija – vaistų sandėlyje

Taigi, vaikinui teko grįžti namo, į Klaipėdą. Dirbdamas vaistų sandėlyje jis suprato, ypač kai keturlinkas skuduru plaudavo sandėlio grindis, kad nenorėtų to daryti visą likusį laiką. Įstojo į vakarinius kursus, išmoko matematiką, kitąmet įstojo į VU. Pradėjus studijuoti jam patiko net tie mokslai, kurių anksčiau visai nesuprato. Tikimybių teorija antrame kurse jį taip užvedė, kad mieliau sprendė uždavinius iš seno rusiško vadovėlio nei traukdavo su bendrakursiais alaus.

„Tai nereiškia, kad negėrėm alaus. Nemažai išgėrėm, bet tuomet prasidėjo dalykai, kurie išliko visam gyvenimui, pagaliau – radosi meilė ekonomikos mokslui“, – šypsosi G. Nausėda. Ekonomika jam „tapo labai įdomi“, ypač kai 1990 m. išvažiavo į Vakarų Vokietiją, – tuo metu jos dar nė nebuvo susijungusios.

„Nuvažiavau, ir man šarabanai susisuko – supratau, kad 5 metus studijuodamas viso labo įgijau tik norą mokytis, o daug kas iš to, ką laikiau žiniomis, nieko verta. Bet buvau jaunas, žiūrėjau gana optimistiškai. Į šiukšlių kibirą demonstratyviai išmečiau pradėtą disertaciją; dabar gailiuosi – būtų smagu pasiskaityti, kokių vėjų buvau prirašęs“, – šypsosi pašnekovas. Vokietijoje disertaciją jis pradėjo rašyti iš naujo. Iki vėlumos sėdėdavo bibliotekose, bet ne todėl, kad reikėjo, tiesiog buvo labai įdomu.

Nuo vienišiaus iki „partijos“

Grįžęs į Lietuvą, G. Nausėda pradėjo dirbti: Konkurencijos tarnyboje, Lietuvos banke, nuo 1996 m. – Lietuvos banko Pinigų politikos departamento direktoriumi. „Buvau biurokratas, teikiantis vilčių galbūt kada nors užimti Reinoldijaus Šarkino vietą. Bet man vėl pasisuko smegenėlės: pasirašydavau krūvas popierių, atseit esu didelis viršininkas, turiu tarnybinę mašiną ir asmeninį vairuotoją, bet pradėjau suprasti, kad sėdėsiu aš toje kėdėje ar ne – niekas nuo to Lietuvoje nepasikeis. Nes pinigų politika – dalykas labai rimtas, bet tose valstybėse, kuriose ji iš tikrųjų yra. O Lietuvoje dėl valiutų valdybos ir 1994 m. įvesto fiksuoto valiutos kurso režimo pinigų politikai vietos nebuvo, ir man tai tapo nebeįdomu“, – dėsto G. Nausėda.

Tuomet jis priėmė radikalų sprendimą, sako, tai buvo vienintelis kartas, kai keisti darbą išprovokavo ne skambutis ir kvietimas dirbti. Pats paskambino Juliui Niedvarui, tuomečio Vilniaus banko vadovui, ir pasisiūlė dirbti vyriausiuoju ekonomistu. Tais laikais vyriausiojo ekonomisto pareigybė buvo terra incognita – niekas nežinojo, kas tai yra. Tuomet paprašytas paaiškinti, ką turįs galvoje, G. Nausėda išdėstė, kuo Vakarų bankuose užsiima vyriausiasis ekonomistas: tai žmogus, atsakingas už ekonominę analizę ir jos pristatymą banko viduje bei komitetuose, sykiu jis dirba su banko klientais, pristato prognozes plačiajai visuomenei, ir tai susiję su rimto ekspertinio banko įvaizdžiu.

„Reakcija buvo tokia: gerai, gal labai brangiai nekainuos, pabandykit“, – juokiasi pašnekovas.

Pabandė. Pradėjo rengti pristatymus, klientų susidomėjimas smarkiai augo, paskiau atsirado natūralūs ryšiai su SEB banku, kuris galiausiai perėmė Vilniaus banką su jo analitikų štabu, vėliau vyriausiųjų ekonomistų pradėjo rastis kituose bankuose.

„Tada vieną gražią dieną perskaičiau publicisto komentarą, kad bankų analitikai tampa atskira partija. Taip smagiai juokiausi iš tos įžvalgos, maniau, na va, gal ne veltui pradėjau nuo nesuprasto vienišo ekonomisto, o dabar, žiūrėk, mes jau partija“, – šypsosi G. Nausėda. Partija ne partija, bet įtakos turi. Gerai prisimenu G. Nausėdos nuotrauką pirmajame VŽ puslapyje, kai jis prognozavo nekilnojamojo turto burbulo sprogimą. Galiausiai tas burbulas išties sprogo.

„Žmonių atmintis ribota, – sako pašnekovas. – Vieni prisimena tas prognozes. Kiti nei tada skaitė, nei dabar skaito, bet yra girdėję, kad Nausėda su kitais bankininkais pūtė burbulą; šią nuomonę itin populiarino vienas dienraštis. Savo nuostabai tuo metu buvau kalamas už tai, kad burbulą sprogdinau, o dabar gali paskaitinėti, kad Nausėda pūtė burbulą ir sakė, jog butai brangs. Šitai – visuomenės sąmonės perversijos – mane labai domina: reikalą galima mistifikuoti taip, kad tuo pačiu metu tampi atsakingas ir už burbulo pūtimą, ir už susprogdinimą.“

Apie kompromisus

Amerikiečių neurofiziologas, Nobelio premijos laureatas Rodgeris Sperry yra sakęs, kad kasdieniame gyvenime dažniausiai naudojamės tik viena – racionalaus, pragmatiško proto – smegenų dalimi. Kita – vaizduotės, kūrybos – dažnai lieka nejudri. Klausiu pašnekovo, ar jo darbe yra vaizduotės. Jis šypteli: daugiau racionalumo, bet tai nereiškia, kad nėra emocijos.

„Esu emocionalus ir to neslepiu, emocija kartais persiduoda ir į mano tekstą, komentarą, ypač kai priimami politiniai sprendimai, su kuriais nesutinku. Tuomet galiu vartoti metaforas, kurios kitą kartą gal ką nors ir užgauna. Neslėpsiu, dar nuo premjero Adolfo Šleževičiaus laikų būta mėginimų daryti man spaudimą telefoninės teisės principais, tiesiog skundžiant ir stengiantis paveikti mano nuomonę, bet iki šiol sugebu atsikratyti tokio nemalonaus spaudimo. Galiausiai pastaraisiais metais jau nebemėginama primityviai daryti man įtakos per kitus kanalus, kad pakeisčiau savo nuomonę ar ko nors nesakyčiau.“

„Turite galvoje aukščiausiąją valdžią?“

„Taip, per aukščiausiosios valdžios koridorius, ypač jei tai susiję su politiniais sprendimais. Kalbėdamas apie apribojimus, negaliu nutylėti šito fakto. Bet man svarbiausia, kad atsikėlęs iš lovos žinočiau, jog gerbiu save ir savo darbą, todėl negaliu sau leisti kompromisų. Jeigu tai padaryčiau, nustočiau gerbti save; jeigu nustoji gerbti save, kiti tai iš karto pamatys“, – kalba p. Nausėda.

Reiklus kolekcininkas

Plačiajai visuomenei G. Nausėda žinomas dėl savo ekonominių įžvalgų. Kur kas mažesnei jos daliai – ir dėl svarios lituanistinės kolekcijos. Pašnekovas pasakoja nuo šešerių ar septynerių pradėjęs rinkti pašto ženkliukus, – ir dabar kaip relikviją saugo jų albumą. Kolekcionuoti knygas pradėjo būdamas gal 34-erių, nuo Vlado Jurgučio, tarpukario Lietuvos banko vadovo, lito tėvo, kapitalinių veikalų – užsimanė turėti jų originalus, ilgai ieškojo, galiausiai rado.

„Matyt, tada ir pradėjo tiksėti kolekcionavimo bomba. Supratau, kad noriu daugiau, ne ekonominės, o Lietuvos istorijos literatūros“, – sako pašnekovas. Kol finansinės galimybės buvo ribotos, daugiausia rinko XX a., retais atvejais – XIX a. literatūrą. Paskui pradėjo lįsti į gilesnius amžius ir taip nuėjo iki pat XVI a.

Seniausias G. Nausėdos kolekcijos spaudinys – 1569 m. Karaliaučiuje vokiečių kalba išleista J. Hasentoedterio eiliuota pasaulio istorija, kurioje apdainuoti ir Lietuvos istorijos įvykiai – Vytauto pabėgimas iš Krėvos pilies, Jogailos karūnavimas. „Galima būtų įsigyti ir dar senesnių knygų, ir inkunabulų, t. y. XV a. leidinių, ir finansiškai tai gal būtų prieinama, bet ten nėra Lietuvos. O turėti inkunabulą vien dėl to, kad galėtum juo pasigirti, man neįdomu. Neatitinka lituanistinės tematikos, ir viskas, dedu brūkšnį ir domiuosi kitais dalykais“, – sako G. Nausėda.

Paklaustas, ar pirkdamas knygas elgiasi labiau kaip investuotojas, ar kaip kolekcininkas, jis sako, kad knygų kolekcionavimas pirmiausia yra aistra, hobis, laisvalaikis: „Bet puikiai suvokiu, kad jos turi investicinę vertę, ir jeigu kada nors reikėtų, tai yra ekonominis turtas.“

Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta labai graži knyga „Nidos mokyklos kronika“ – XX a. pirmosios pusės Kuršių nerijos istorija, kurią prieškariu vokiečių kalba rašė Nidos mokyklos mokytojas Henry Fuchsas. „Labai smagu buvo prisiliesti prie rankraščio, kuris buvo išgabentas iš Nidos vos ne paskutiniu laivu prieš pasirodant rusams. Pragulėjęs 70 metų Vokietijoje, jis galiausiai išniro Berlyno aukcione, įsigijau jį 2012 m. Pirmoji reakcija buvo kolekcininko: apčiupinėjau, kiek įmanoma pasiskaitinėjau, nes raštas sudėtingas. Antroji mintis: na, pasidžiaugiau, o ką dabar daryti – į lentyną, ir niekas daugiau jo nematys? Tada manyje pabudo pilietis. Pamaniau, gal ši informacija vertinga žmonėms, kurie ieško bet kokios kruopelytės žinių apie Kuršių nerijos istoriją“, – pasakoja G. Nausėda. Tuomet jis nuėjo pas prof. Domą Kauną, paskiau – į Klaipėdos universitetą ir visur sulaukė padrąsinimo išleisti rankraštį.

Anot pašnekovo, pasisekė rasti vieną kitą rėmėją, ir pačiam savų pinigų įsūdyti pavyko. Pirmiausia rankraštis buvo išleistas vokiečių, vėliau – lietuvių kalba; lietuviškojo tiražo – 800 egzempliorių – jau nebelikę.

Dabar kolekcininkas svarsto, ką daryti su turimu XIX a. pabaigos Klaipėdos istorijos rankraščiu: „Nežinau, ar leisiu. Dabar noriu truputį pailsėti, nes knygų leidyba, kai dirbi ir savo tiesioginį darbą, yra velniškai, pasakysiu dar kartą, – velniškai sunkus užsiėmimas. Tai kaip namo statyba: turi nuolat derinti dalykus, kurių net neišmanai. Bet kai paimi tą kūdikį į rankas, tada pamanai: velniop visi tie vargai, pinigai, aš džiaugiuosi, ir man tai – satisfakcija“.

Po pauzelės priduria: „Kiti mėgsta švęsti gimimo dieną. Man gimimo diena – simbolinė šventė, – ko čia labai džiaugtis, kad dar metais pasenai. Bet kai išleidi knygą – tai yra gimimo diena, įvykis, kurį verta švęsti. Nes knygos, turinčios istorinį užtaisą, nesensta – istorija nesensta, kaip ir vynas; kuo ji labiau grimzta į užmarštį, tuo didesnę vertę turi jos atgaivinimas“, – kalba G. Nausėda. Čia – tikrai ne kaip ekonomistas.

Ir nereiklus žiūrovas

Paklaustas, kiek jam apskritai svarbus žmogaus ir kultūros santykis, pašnekovas sako esąs atviras viskam, bet dabar itin – teatrui, šis jį užburia: „Galiu eiti ir būti nekritiškas; kitą kartą ir silpnesnis spektaklis man gerai, vien dėl to, kad dvasingoje atmosferoje praleidžiu dvi, kartais ir visas penkias valandas“. Priduria nusivylęs, kad praėjusį sezoną buvo mažoka įsimenančių premjerų, o Vilniaus mažajame, kurį labai mėgsta, gal ir išvis nebuvo.

„Puikiai sutariam šiuo klausimu su žmona, jos interesai labai panašūs, nereikia ginčytis, kur eiti – į kiną ar į cirką“, – šypteli G. Nausėda. Eina jie ir į kiną, ir į koncertus. Operos grandų mieliau klausosi namie iš kompaktinių plokštelių.

„Klasikinė muzika man patinka, ačiū Dievui, muzikos mokykla davė bent supratimą apie ją, todėl galiu būti klausytojas, galiu vertinti“, – sako pašnekovas.

Ričardo gerbėjas

Ruošdamasi pokalbiui perskaičiau, kad G. Nausėda šešias valandas gali žiūrėti per televiziją teniso varžybas.

Stebiuosi: ar negaila laiko?

„Žiūrėdavau tiek, tikrai, – juokiasi jis. – Bet dabar šiek tiek atšalau – gal dėl to, jog „Viasat“ sporto kanalas pradėjo mažiau teniso transliuoti, o kitų, specializuotų, neužsisakau. Esu pasyvus mėgėjas, jeigu daug rodo, tai daug ir žiūriu.“

Pašnekovas, aistringas Ričardo Berankio gerbėjas, sako, jog jį šiek tiek liūdina, kad Ričardui šiemet jo mėgstamam tenisininkui sekasi prasčiau – skambių pergalių prieš stiprius varžovus jis neiškovojo: „Tačiau, kad ir kaip būtų, pasiekti 52-ą poziciją yra tas pats, kaip žaisti NBA krepšinį startiniame penkete. Sakyčiau, jog tai – ne mažesnis, o gal net didesnis laimėjimas, nes konkurencija teniso pasaulyje – milžiniška“.

Jei viskas būtų gerai

Kai laikrodžio rodyklė už G. Nausėdos nugaros perlipa pokalbiui skirtos valandos žymą, o šis mosteli – pietų metas, galime šnekėtis toliau, klausiu pašnekovo, ar daug keliauja.

Daug, sako jis. Nuo 2000-ųjų kasmet slidinėja, praleido tik vienus metus, kai žmona susižeidė koją, ir pats pernai „gana piktai“ nukrito juodojoje trasoje. „Be abejo, – priduria pašnekovas, – kelionė kelionei nelygi – negalėčiau gulėti prie jūros ilgiau kaip kelias valandas, man reikia veiksmo. Tada keliuosi, imu raktelį ir sakau, viskas, važiuojam. Man laimingiausios kelionės minutės, kai nežinomoje vietoje dviese su žmona įsijungę geros muzikos važiuojam nežinodami kur.“

Neseniai juodu grįžo iš Zanzibaro. Pirmą kartą gyvenime G. Nausėda vairavo važiuodamas priešinga kelio puse. Dar ir aklinoje tamsoje, kelias pilnas dviratininkų be atšvaitų, žmonių, gyvulių...

Pokalbis pasisuka apie tamsą.

„Nežinau, nuo ko tai priklauso, bet kartais mes stengiamės viešojoje erdvėje išryškinti rizikos veiksnius, arba baisiąsias naujienas. Kai jos pradeda vyrauti, tai veikia psichologiškai. Kartais susimąstau: nejaugi Lietuvai visur taip nesiseka? O atvažiavę užsieniečiai stebisi, kokią didelę pažangą mes padarėme per 10 metų, ir tos žinios pradeda nebesiderinti: mes mazochistiškai nuodijamės negatyvia informacija, o žmonės iš šono stebi mūsų pažangą. Kažkas čia negerai“, – svarsto G. Nausėda.

Po trejų metų

Dabar, kai jau girdėjome naujojo Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos kalbą, kurią jis pasakė davęs priesaiką Seime, nesunku „sulipdyti“, tai ką jis šnekėjo prieš tris metus ir dabar.

Pasak G. Nausėdos, dalis žmonių nejaučia, kad Lietuva istoriškai „šiandien gyvena turbūt sėkmingiausią ir ekonomiškai turtingiausią laikmetį šalies istorijoje“.

„Kaip, kalbėdami apie dviejų greičių Europą, nepastebėjome, jog sukūrėme dviejų greičių Lietuvą. Turime suprasti – gerovės valstybės nebus, jei kiekvienas rūpinsimės tik savimi, jei didės socialinė atskirtis, o žmonės jausis svetimi savo šalyje?“ – kalbėjo prezidentas.

FOTOGALERIJA Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento vyriausiasis patarėjas (16 nuotr.)

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Paskelbti nacionalinių premijų laureatai

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija baigiamajame posėdyje išrinko šių metų Nacionalinės...

Laisvalaikis
13:36
STT rado korupcijos rizikos Kultūros paveldo departamente

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nustatė, kad Kultūros paveldo departamento (KPD) veikloje egzistuoja...

Kada žinias įsisaviname geriausiai? Premium

Jau XIX a. pabaigoje mokslininkas Hermannas Ebbinghausas atrado tai, kas vėliau pavadinta „užmaršties...

Verslo klasė
2019.12.15
J. Vilpišauskaitė: nepageidaujama Jorbusier katedra Premium

Spalį Tbilisis šventė Tbilisobą. Kairiajame Mtkvari upės krante akrobatai ore skraidė pagal roko muziką,...

Verslo klasė
2019.12.15
Iliustruotoji istorija: kaip britai degino Vokietiją Premium 2

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Didžioji Britanija siekė subombarduoti nacistinę Vokietiją, bet...

Laisvalaikis
2019.12.15
A. Puklevičius: šalin rankas nuo potencialo! Premium 1

Nuo seno žinoma, kad žmogui neduota pažinti šviesos, jis pasmerktas klaidžioti tamsybėmis ir tunelio gale...

Verslo klasė
2019.12.14
Iliustruotoji istorija: kaip maurai sukūrė rojų Premium

711 m. į Pirėnų pusiasalį įsiveržę musulmonų užkariautojai rado pilietinio karo išvargintą visuomenę. Per...

Laisvalaikis
2019.12.14
Antikvarų verslas – pogrindyje? Premium

„Nemanau, kad viena ar kita pusė privalo nutaisyti komunarų veidus ir kovoti už neegzistuojančią tiesą. Daug...

Laisvalaikis
2019.12.14
Atidarytas Vilniaus startuolių muziejus

Apie muziejus vis dar vyrauja stereotipas, jog juose saugomi ir puoselėjami praeities dalykai. Tačiau tik ne...

Laisvalaikis
2019.12.13
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė traukiasi iš pareigų

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Ina Pukelytė traukiasi iš pareigų.

Laisvalaikis
2019.12.12
Saudo Arabijos restoranuose nebeliks atskirų įėjimų vyrams ir moterims

Saudo Arabijos restoranams ir kavinėms nebebus privaloma įrenginėti atskirus įėjimus skirtingos lyties...

Paslaugos
2019.12.09
Meno aukcionai rodo sveikos rinkos požymius Premium

Gruodžio 5 ir 6 d. Vilniuje vyko du meno kūrinių aukcionai, leidę pasitikrinti, kur link krypsta antrinė meno...

Laisvalaikis
2019.12.09
Meliuzinų šėlsmas Laisvydės Šalčiūtės parodoje Premium

Laisvydės Šalčiūtės paroda yra ne tai, ko jūs tikitės. Įėję į Vilniaus grafikos meno centro galeriją...

Laisvalaikis
2019.12.08
Vasaros g. 5: Anamnezė Premium

Anamnezė [gr. anamnesis – pri(si)minimas]: ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir...

Verslo klasė
2019.12.08
Iliustruotoji istorija: 1983 m. savižudžio išpuolis Beirute  Premium 1

1983 m. spalį išsišiepęs vyras sunkvežimiu įvažiuoja į JAV jūrų pėstininkų korpuso pastatą Beirute, Libane.

Laisvalaikis
2019.12.07
S. Šimkutė: pabėgimas  Premium

Kartais norėdavosi pabėgti. Nuo šios minties paslėpsniais nusiridendavo kutenantis jaudulys, tačiau Tadui vis...

Verslo klasė
2019.12.07
Profesorė S. Jarmalaitė: vėžys nebėra mirtina liga Premium

Genetikos profesorė, biologijos mokslų daktarė Sonata Jarmalaitė, Nacionalinio vėžio instituto (VNI)...

Laisvalaikis
2019.12.07
Paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų trumpasis sąrašas 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų...

Laisvalaikis
2019.12.06
Lietuvos urbanistai įvertinti globalios Europos konkurse Premium

Lietuvos urbanistų komanda PUPA (Public Urbanism Personal Architecture) tarptautiniame urbanistiniame...

Laisvalaikis
2019.12.05
MO nominuotas Europos metų muziejaus‘2020 apdovanojimui 2

Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus 2020 (European Museum of the Year...

Laisvalaikis
2019.12.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau