Iliustruotoji istorija: šveicaro kelias į sėkmę

Publikuota: 2019-07-07
Kadaise Simplono perėja Alpėse šveicarui Kasparui Stockalperiui sukrovė didžiulius turtus. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.
Kadaise Simplono perėja Alpėse šveicarui Kasparui Stockalperiui sukrovė didžiulius turtus. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.
 

Šveicaras Kasparas Stockalperis matė galimybes ten, kur kiti matė sunkumus. 1633 m. jis užsitikrino išskirtinę teisę į kelią per Alpes, ir šis kelias per Trisdešimties metų karą sukrovė jam didelių turtų. Stockalperis tapo multimilijonieriumi dar gerokai prieš atsirandant šiai sąvokai.

Šveicarija – mažų kantonų konfederacija, kuriai pavyko išvengti visoje Europoje 1618–1648 m. siautusio karo.

XVII a. Šveicarijos teritoriją sudarė daug mažų kantonų, atsiskyrusių nuo Šv. Romos imperijos. Kantonai buvo suformavę savitarpio gynybos aljansą – konfederaciją.

1618 m. kilęs Trisdešimties metų karas iš pradžių buvo religinė kova tarp Šv. Romos imperijos katalikų ir protestantų, tačiau vėliau į jį įsitraukė ir imperijos kaimynės bei varžovės, tarp kurių buvo Ispanija ir Prancūzija. Ispanai buvo užėmę Šiaurės Italijos ir Olandijos teritorijas, o prancūzai buvo Venecijos sąjungininkai. Visoms kariuomenėms reikėjo keltis per Alpes, gabenti maisto ir ginklų atsargas, tačiau kai į karą stojo Trijų lygų žemės, beveik visi keliai per Alpes buvo uždaryti.

Bėglio dalia

Žilagalvis raitelis su nerimu žvalgosi per petį. Ne, niekas jo neseka. Jis spusteli pentinais žirgą ir joja toliau tarp kalnų. Tamsi naktis, kelias vingiuoja, tačiau šis puikiai pažįstamas, nes jis pats kelią ir nutiesė.

Raiteliui Kasparui Stockalperiui naktinis žygis išgelbės gyvybę. Gimtojo Pietų Šveicarijos Brigo miesto gyventojai pagrasino nukirsti jam galvą, tad jis neturi kitos išeities kaip tik bėgti į Italiją. Nemalonus sprendimas, nes 70-metis Stockalperis visą savo gyvenimą paaukojo kurdamas milžinišką verslo imperiją su kasyklomis, samdinių armija, prekybos druska ir kalnų perėja monopoliu. Vos prieš kelis mėnesius jis buvo turtingiausias Šveicarijos žmogus, jam dirbo 5.000 darbininkų. Šiandien, 1679 m. spalio 11 d., Stockalperis yra viską praradęs.

Ambicingas jaunuolis

Stockalperis kilęs iš dievobaimingų kalniečių, į Brigo miestą atvykusių ieškoti laimės. 1609 m. liepos 14 d. pasaulį išvydo Kasparas – drąsus ir smalsus berniukas, paaugęs jis gavo gerą išsilavinimą pas Freiburgo jėzuitus (Pietų Vokietijoje).

Brige jis įsidarbino notaru. Po metų buvo išrinktas į miesto tarybą, bet Stockalperis turėjo didesnių ambicijų, o ir laikas joms pasiekti buvo palankus.

Nuo 1618 m. Vidurio Europoje vyko žiaurus karas. Dėl neįprastai ilgos trukmės karas vėliau buvo pavadintas Trisdešimties metų karu, tačiau 1633 m., kai Kasparas Stockalperis išvyko ilgon kelionėn į Antverpeną pas olandų pirklius, niekas nenumanė, kiek jis tęsis. Stockalperis žinojo, kad visos didelės Alpių perėjos dėl karo uždarytos, o tai reiškė, kad Šiaurės ir Pietų Europa negalėjo keistis jokiomis prekėmis. Tačiau Stockalperis galėjo pasiūlyti pagalbą prekiauti negalintiems pirkliams, nes šalia jo gimtojo miesto Brigo ėjo užmiršta kalnų perėja.

Keliautojai retai rinkdavosi kelią per Simplono perėją, nes takas buvo sunkiai praeinamas, o siauri tarpekliai – pavojingi. Tačiau vykstant karui šis kelias buvo vienintelis, o užvis geriausia buvo tai, kad Stockalperis turėjo išskirtines teises gabenti prekes šiuo keliu.

Pirkliai maloniai sutiko iškalbų šveicarą, mokantį šešias kalbas (vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, lotynų ir graikų) ir galbūt galintį išspręsti jų problemas, tačiau jo pasiūlymą vertino skeptiškai. Pirmiausia Simplonas turėjo įrodyti savo vertę.

Proga pasitaikė po metų, kai Savojos hercogienė Marija Burbonietė turėjo vykti per Alpes. Užduotis buvo sudėtinga, nes hercogienė keliavo su 50 dvariškių ir 100 arklių. Laimė, kelionė buvo sėkminga – per dvi dienas hercogienė saugiai įveikė kalnus, o Stockalperiui už pagalbą buvo dosniai atlyginta. Tačiau svarbiausia, kad Europos karalystes pasiekė žinia apie saugią Alpių perėją. Kelio ypač reikėjo Ispanijos karaliui, nes šis turėjo teritorijų Italijoje ir Olandijoje, o vienintelis kelias į tas šalis ėjo per priešiškos Prancūzijos teritoriją. Prancūzijai taip pat reikėjo kalnų perėjos, kad galėtų palaikyti ryšius su savo sąjungininke Venecijos respublika.

Investicijos į infrastruktūrą

Sumaniam ir diplomatiškam Stockalperiui pavyko apsaugoti savo kelią, jis pasiekė, kad mūšiai nevyktų ir priešai nepultų vienas kito Simplone.

Tuo metu Stockalperis vedė pasiturinčio miestiečio dukterį Magdaleną. Jos atsineštą didelį kraitį Stockalperis netruko investuoti į, šiuolaikiniais terminais šnekant, infrastruktūrą. Stockalperis išklojo kelią 2 m pločio akmeninėmis plokštėmis. Visame kelyje įrengė tiltų ir pristatė užeigų, kad keliauninkai turėtų kur pavalgyti ir pernakvoti.

Svarbiausiose kelio vietose pastatė aukštų namų, kad keliautojai galėtų pernakvoti ir saugiai pasidėti daiktus, jeigu užtrunka, pavyzdžiui, mokėdami muitą ar keisdamiesi nešulinius gyvulius. Prekės buvo gabenamos mulais ir asilais, kurie priklausė nepriklausomiems „saumer“ – asilų varovams. Norėdamas visiškai kontroliuoti eismą, Stockalperis ilgai derėjosi su asilų varovų cechu, kol varovai galop atsisakė nepriklausomybės ir pradėjo dirbti jam.

200 vyrų saugiai gabeno prekes per kalnus, o Stockalperis pelnėsi iš visko: asilų nuomos, kelių mokesčio ir maisto tiekimo. Be to, jis rinko muitą vyskupui.

Eismas vyko net žiemą per didžiausias pūgas, nes kelias buvo valomas. Kelininkų atlyginimas buvo mokamas iš specialaus žiemos mokesčio, kurį nustatė ir rinko Stockalperis.

Simploną supančiuose kalnuose buvo gausu naudingųjų iškasenų, todėl Stockalperis atidarė kasyklas, iš kurių gaudavo aukso, geležies, švino ir vario. Darbininkai kirto kalnų miškus, kad pasigamintų metalams išgauti reikalingų medžio anglių, iškasta metalų rūda buvo gabenama į slėnį.

Tačiau jaunam verslininkui laimė šypsojosi ne visą laiką. Vos po trejų santuokos metų mirė jo žmona Magdalena. Patrauklus vyras ilgai nenašlavo – greitai susirado naują žmoną. Praėjus 38 dienoms po Magdalenos mirties, Stockalperis susižadėjo su 18-mete Cacilia, ji taip pat atsinešė didelį kraitį, o santuokoje pagimdė trylika vaikų.

Simplono karalius statosi pilį

Nors Šveicarijoje buvo paplitęs Martino Lutherio mokymas, o Valė respublika buvo protestantiška, Stockalperis buvo katalikas ir stiprino tikėjimą statydamas naujas bažnyčias bei visiems atvirus vienuolynus, mokyklas ir ligonines. Ir tai darė ne tik norėdamas parodyti Dievui dėkingumą.

Savimi pasitikintis verslininkas manė, kad turtus susikrovė pelnytai. Jo moto buvo „Sospes lucra carpat“ – „Dievo numylėtinis gali nusigriebti pelną“. Šią frazę jis įsirašydavo pirmame savo apskaitos knygų puslapyje.

Stockalperis buvo įsitikinęs, kad žemiški turtai – įrodymas, kad Dievas vertina žmogų, o tam, kuris naudoja gabumus žemėje, bus atlyginta danguje. Be to, „Sospes lucra carpat“ yra „Casparus Stockalper“ anagrama.

Stockalperis ne tik prižiūrėjo kelią per Alpes ir kitus verslus, bet ir tęsė politinę karjerą. Jis jau seniai suprato, kad naudinga derinti viešąsias pareigas su privačiu verslu. Valė parlamente gaudavo vis aukštesnes pasitikėjimo pareigūno pareigas, aštuoniolika metų buvo respublikos raštininku, t. y. gubernatoriaus dešiniąja ranka ir ministru pirmininku. 1670 m. už jo darbą buvo atlyginta dar aukštesnėmis pareigomis – jis tapo respublikos gubernatoriumi. Buvo išrinktas vienbalsiai, kai visi parlamento nariai išgyrė garbingą žmogų.

Po metų Stockalperių šeima persikėlė į naujai pastatytą pilį gimtajame Brige. Pilis turėjo tris bokštus, pavadintus trijų šventųjų karalių – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro – vardais. Pilis buvo verta karaliaus. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV vadino Stockalperį Simplono karaliumi ir nė kiek neperdėjo. Stockalperis valdė Valė finansiškai, politiškai ir teisiškai. Niekas nevykdavo be jo sprendimo.

„Tas, kuriam trūksta pinigų, neturi argumentų“, – sakė Stockalperis.

Kareiviai bet kuriam karui

Karalius Saulė Stockalperį ypač vertino dėl vienos ypatingos jo verslo imperijos dalies – 1.200 gerai parengtų samdomų kareivių, kuriuos Stockalperis už tam tikrą mokestį siųsdavo į karus, tuo metu nuolat vykusius tarp Europos monarchų.

Karalius Saulė turėjo pirmumo teisę į Stockalperio pulką ir ja mielai naudojosi, o kai Prancūzijai kareivių nereikėdavo, atsirasdavo kitų klientų. Net Romos popiežius samdėsi Stockalperio kareivius. Jo vyrai pažinojo vienas kitą ir kovojo drauge daugelį metų, todėl kovėsi gerokai veiksmingiau už kitas samdomas Europos kariuomenes, kurias paprastai sudarydavo apginkluoti laimės ieškotojai, nepasižymintys nei lojalumu, nei kovine dvasia.

Per Trisdešimties metų karą paprasti samdiniai dažnai nebuvo ištikimi kariai dar ir todėl, kad karvedžiai neretai jiems nesumokėdavo žadėtų pinigų, tačiau su šveicarais tokia taktika neišdegdavo.

„Nėra pinigų – nėra ir šveicarų“, – tokį posakį kartojo Europos monarchai. Norėdami turėti gerų kareivių iš Šveicarijos kantonų, jie turėdavo sumokėti kaip sutarę. Kasparas Stockalperis gaudavo pinigų tiesiai iš monarcho ir, sumokėjęs kareiviams, sau pasilikdavo nemenką sumą.

Kai 1648 m. Trisdešimties metų karas galop baigėsi, ir samdinių paklausa kuriam laikui sumenko, Stockalperis ėmėsi naujos veiklos – druskos verslo.

Jam pavyko įsigyti prekybos druska monopolį Valė, kurioje trūko druskos ir kuri kasmet turėdavo įsivežti apie tūkstantį tonų. Druska buvo būtina ruošiant maistą. Be to, ji buvo naudojama konservavimui ir sūrio gamybai.

Druskos išgavimas buvo pigus, o galimybės imti muito ir kitus mokesčius už šią prekę – beribės. Druskai keliaujant iš kasyklos iki vartotojo, jos kaina išaugdavo iki keturiasdešimties kartų, o daugiausia iš to uždirbdavo Stockalperis.

Paskola tampa lemtinga

Daugybė pinigų, kuriuos užsidirbdavo „Dievo numylėtinis“, būdavo pervedami į jo privatų banką, kuris skolindavo pinigus, taip pat ir Europos monarchams. Jeigu jie negalėdavo grąžinti paskolos, Stockalperis pasiimdavo jų žemes ir nurašydavo skolą.

„Nieko nėra pastovaus, išskyrus žemę ir nekilnojamąjį turtą“, – tvirtindavo jis.

Valė gyventojai taip pat galėjo tikėtis Stockalperio pagalbos, jeigu derlius būdavo prastas arba jiems trūkdavo pinigų kraičiui. Stockalperis mielai skolindavo pinigų įtakingiems žmonėms, pavyzdžiui, vyskupams ar Valė parlamento nariams, nes prasiskolinę jie tapdavo nuo jo priklausomi. Dėl to jis buvo išrinktas gubernatoriumi tris kartus iš eilės.

8 metus paskolos buvo veiksminga valdymo priemonė, ilgą laiką jam puikiai sekėsi, tačiau kartą Stockalperis suklydo.

87 parlamento nariai iš 110 jam buvo skolingi tiek daug pinigų, kad nebepajėgė grąžinti. Atsidūrę beviltiškoje padėtyje, jie nusprendė atsikratyti skolintojo. Didžiuliai jo turtai, įspūdinga pilis Brige ir anksčiau kėlė pavydą. Kasparas Stockalperis elgėsi kaip karalius – tai sukėlė Valė respublikos, kuri džiaugėsi, kad atsikratė Šv. Romos imperatoriaus, įsiūtį.

Kai 1678 m. parlamentas turėjo balsuoti, ar atnaujinti Stockalperio druskos monopolį, tautos išrinktieji ėmėsi veiksmų.

„Nuo pat jaunystės ponas Stockalperis buvo pratęs pulti nemąstydamas ir neklausdamas. Jis mano turįs teisę į viską“, – kalbėjo įpykę parlamentarai, kurie apkaltino jį „šalyje dar neregėtu įžūlumu ir piktavališkumu“.

Parlamentas pateikė kaltinamąjį aktą, į kurį buvo įtraukta 18 nusikaltimų, tarp jų – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, neteisėta prekyba samdiniais, sukčiavimas renkant muito mokesčius ir prekiaujant druska. Grasindami mirtimi jie privertė gubernatorių pripažinti kaltę. Be to, jis turėjo atsisakyti viso savo turto. Norėdami jį dar labiau paspausti, parlamentarai pritaikė jam namų areštą Valė sostinėje Sione.

Imperija griūva

1678 m. birželį Stockalperis buvo paleistas ir galėjo grįžti į Brigo pilį. Parlamento nariams teko paplušėti skaičiuojant jo turtą. Pasakojama, kad Stockalperis, norėdamas išsaugoti dalį savo turto, pasisiūlė viską atnešti ir sudėti ant pilies koplyčios altoriaus. Atnešė pirkimo ir pardavimo aktus, įkaitinius raštus, auksą ir sidabrą, o pusę turto paslėpė po altoriumi.

Tuomet dievobaimingas pirklys nemeluodamas pasakė: „Iš tiesų čia yra visas mano turimas turtas!“

Pasakojama, kad ši klasta jam pavyko. Tačiau tai veikė tik kurį laiką. Pareigūnai ir toliau tęsė darbą. Jie suskaičiavo, kad turtas vertas 2 mln. Valė svarų – už tokią sumą XVII a. buvo galima nusipirkti 122.233 melžiamas karves. Į ataskaitas nebuvo įtrauktas už Valė ribų turimas turtas, pavyzdžiui, rūmai Domodosoloje, Italijoje, kitoje kalnų perėjos pusėje, ar Brigo pilis, kurią jam buvo leista pasilikti ir joje gyventi.

Tačiau ateitis nieko gero nežadėjo. Stockalperio priešininkai ėmėsi skaldyti jo verslo imperiją. Vienas jų buvo didžiausias Stockalperio priešas Adrianas In-Albonas. Gubernatorius atsisakė ištekinti dukterį už In-Albono, todėl šis supykęs Stockalperį apkaltino Šv. Romos imperatoriaus įžeidimu. Kasparui Stockalperiui galop teko pripažinti, kad jo varžovai nenurims, kol jam nebus nukirsta galva. Vienintelė išeitis – visko atsisakyti ir bėgti iš šalies.

Tarnai paruošė arklį, ir Stockalperis pradingo tamsoje kartu su keliais ištikimais vyrais. Jo tikslas buvo pasiekti kitoje sienos pusėje, Domodosoloje, pastatytus rūmus.

Pilyje paliko didžiulę biblioteką ir užrašus, kuriuose iš skaitytų knygų buvo išsirašęs daugybę aforizmų. Vienas jų buvo: „Kaip šešėlis seka paskui žmogų, taip gerą vardą seka pavydas.“

Kasparo Stockalperio tremtis Domodosoloje truko 5 m., kol Valė žmonių pyktis nurimo. 75 metų pabėgėlis turėjo viešai paprašyti atleidimo, kad galėtų grįžti namo. Iki pat mirties 1691 m. balandžio 29 d. jis gyveno pilyje.

Stockalperių giminė išmirė 1975 m., kai Brige mirė paskutinis jo palikuonis.

Per Trisdešimties metų karą neturėdamos galimybės praeiti uždarytomis kalnų perėjomis didžiosios Europos valstybės suprato, kad Šveicarija yra labai svarbi ir keliautojams, ir laisvajai prekybai. Per taikos derybas Šveicarijos Konfederacijos respublikos įgijo visišką nepriklausomybę nuo Šv. Romos imperijos. Nuo to laiko Alpių šalis laikėsi neutraliteto, o kalnų perėjos buvo atviros.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Meliuzinų šėlsmas Laisvydės Šalčiūtės parodoje Premium

Laisvydės Šalčiūtės paroda yra ne tai, ko jūs tikitės. Įėję į Vilniaus grafikos meno centro galeriją...

Laisvalaikis
2019.12.08
Vasaros g. 5: Anamnezė Premium

Anamnezė [gr. anamnesis – pri(si)minimas]: ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir...

Verslo klasė
2019.12.08
Iliustruotoji istorija: 1983 m. savižudžio išpuolis Beirute  Premium

1983 m. spalį išsišiepęs vyras sunkvežimiu įvažiuoja į JAV jūrų pėstininkų korpuso pastatą Beirute, Libane.

Laisvalaikis
2019.12.07
S. Šimkutė: pabėgimas  Premium

Kartais norėdavosi pabėgti. Nuo šios minties paslėpsniais nusiridendavo kutenantis jaudulys, tačiau Tadui vis...

Verslo klasė
2019.12.07
Profesorė S. Jarmalaitė: vėžys nebėra mirtina liga Premium

Genetikos profesorė, biologijos mokslų daktarė Sonata Jarmalaitė, Nacionalinio vėžio instituto (VNI)...

Laisvalaikis
2019.12.07
Paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų trumpasis sąrašas 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų...

Laisvalaikis
2019.12.06
Lietuvos urbanistai įvertinti globalios Europos konkurse Premium

Lietuvos urbanistų komanda PUPA (Public Urbanism Personal Architecture) tarptautiniame urbanistiniame...

Laisvalaikis
2019.12.05
MO nominuotas Europos metų muziejaus‘2020 apdovanojimui 2

Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus 2020 (European Museum of the Year...

Laisvalaikis
2019.12.05
Interviu su pagrindiniu „Light Conversion“ akcininku: įmonė įkurta siekiant išlaikyti protus per pirmąją emigracijos bangą Premium 3

Lietuvišku Billu Gatesu kartais vadinamas dr. Romualdas Danielius – geidžiamiausio darbdavio Lietuvoje UAB...

Technologijos
2019.12.05
T. Karosas: versle kiekvieną dieną turi didesnę ar mažesnę krizę Premium 10

Versle praleistus 30 metų Tadas Karosas, holdingo „LTk Capital“ savininkas, vadina kosmosu, tebėra nusiteikęs...

Rinkos
2019.12.05
Vėl tęsiamas 2 mln. Eur vertės Reformatų sodo atkūrimo projektas Premium

Nuo gruodžio 4 d. bus tęsiami Vilniaus centre, Pylimo gatvėje, esančio Reformatų sodo atkūrimo ir sutvarkymo...

Laisvalaikis
2019.12.03
Kaip nugalėti baimę kalbėti viešai Premium

„Aš – ne aktorius“, – šis pasiteisinimas jus ramino ir saugojo nuo kalbėjimo viešai. Tačiau kartą atėjo...

Verslo klasė
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: karalius, kuris mėgo aukštus vyrus Premium

Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740) buvo klasikinis prūsiškos tvarkos ir nuosaikumo...

Laisvalaikis
2019.12.01
„De Luxe“: kas yra madinga Premium

Praeitame amžiuje mados tendencijos buvo apibrėžiamos kas dešimtmetį ar bent penkmetį, o peržengusi šio...

Laisvalaikis
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: pavojingiausias darbas Romoje – imperatoriaus

Įtakingiausiu Romos imperijos asmeniu svajojo tapti kiekvienas didikas. Tačiau tik kelioms dešimtims iš tų,...

Laisvalaikis
2019.11.30
J. Vilpišauskaitė: ilgas kelias, sustojęs laikas Tušetijoje Premium

„Nereikia laukti mirties, kad pamatytum rojų, tereikia nuvažiuoti į Tušetiją“, – sako kartvelai apie tolimą...

Verslo klasė
2019.11.29
Radvilos – arogantiški turtuoliai, dirbę Lietuvai Premium

„Radvilų giminės istorija yra tiesiog pavydėtina sėkmės istorija. Gudrūs politikai, protingi turto...

Laisvalaikis
2019.11.29
Lietuvos paviljono Venecijoje statistika: „Saulė ir jūra (Marina)“ skambėjo 398 valandas

Lietuvos paviljono 58-ojoje Venecijos meno bienalėje organizatoriai pasibaigus bienalei papasakojo apie...

Laisvalaikis
2019.11.28
Emociškai Lietuva patraukliausia – Lenkijai ir Vokietijai 4

Tik 28% užsieniečių žino apie Lietuvą daugiau nei jos pavadinimas ir geografinė vieta. Lietuva vertinama...

Rinkodara
2019.11.25
Iliustruotoji istorija: beviltiška Churchillio pajėgų misija 1

1940 m. balandžio 14 dieną 38.000 sąjungininkų kareivių atvyko į Norvegiją išvyti vokiečių. Didžiosios...

Laisvalaikis
2019.11.24

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau