Iliustruotoji istorija: finansinės apgaulės ir aferos

Publikuota: 2019-07-06
Carlo Ponzi pavardė iki šiol naudojama apibūdinti aferoms, kai  pelnas sumokamas iš naujų investicijų. „Wikipedia“ nuotr.
Carlo Ponzi pavardė iki šiol naudojama apibūdinti aferoms, kai pelnas sumokamas iš naujų investicijų. „Wikipedia“ nuotr.
 

Apie greitą praturtėjimą nepajudinus nė piršto svajoja ir aukštuomenė, ir prastuomenė. Ne vienas sukčius griebdavosi aferų, kad įgyvendintų svajonę.

Aferistai sugebėdavo pristatyti save, verslo idėją ir galimybę pasakiškai pasipelnyti taip patraukliai, kad visi – nuo nepasiturinčių darbininkų iki verslininkų ir karalių – atiduodavo santaupas tikėdamiesi absurdiškai didelio pelno. Kai kuriems sukčiams ir investuotojams pavyko smarkiai pralobti, bet daugeliui teko liūdnai nusivilti.

Carlo Ponzi nebuvo laimingas, kai vieną 1919 m. dieną atplėšė iš Ispanijos gautą laišką. Tai buvo katalogo, kurį seniai atsisakė minties parduoti, užsakymas. Laiškas priminė jam apie dar vieną žlugusią verslo idėją. Italas vis dėlto nuodugniai ištyrinėjo voko turinį, jame buvo tarptautinio atsakymo kuponas iš Ispanijos. Nors sėkmės ištroškęs Ponzi ne visai suprato, kas parašyta, nujautė, kad laiške slypi naujo verslo idėja.

C. Ponzi buvo teisus, nes tarptautinis atsakymo kuponas buvo vertinga finansinė priemonė, juo buvo galima apmokėti katalogo išsiuntimą į Ispaniją. Tačiau tarptautinio atsakymo kupono kaina Ispanijoje ir JAV smarkiai skyrėsi, tad iškeitęs atsakymo kuponą į pašto ženklus, o juos – į JAV dolerius, Ponzi šiek tiek užsidirbo.

Carlo Ponzi pasitarnavo jo kilmė: italas paprašė giminaičių Italijoje nupirkti tiek tarptautinių atsakymo kuponų, kiek tik šie galėjo gauti. Apsidžiaugęs, kad nepajudinęs nė piršto gali pasipelnyti, Ponzi įkūrė bendrovę „Securities Exchange Company“ ? geriausioje Bostono vietoje, kad pritrauktų investuotojų. Viskas vyko pagal planą. Investuotojai stovėjo eilėje prie jo biuro, pinigai plūdo, kol galop vienas žurnalistų susidomėjo C. Ponzi verslo metodais.

Imigrantas iš Italijos nebuvo nei pirmas, nei paskutinis sukčius, pasinaudojęs žmonių svajone greitai praturtėti. Patraukli asmenybė, gebėjimas įtikinti ir sudaryti patikimo žmogaus įspūdį visais laikais padėdavo išvilioti ir turtingųjų, ir neturtingųjų santaupas ir net sukelti ekonominę krizę ne vienoje šalyje.

Nelaikė liežuvio už dantų

Iš pradžių Ponzi verslas ėjosi puikiai: pinigai plūdo, o po kelių mėnesių finansininkas galėjo išmokėti investuotojams žadėtą 40% pelną. Geri rezultatai pritraukė daugiau klientų ir 1920 m. gegužę firma uždirbo net 420.000 USD (apie 3,6 mln. Eur). Investuotojų vis daugėjo. Daugelis įkeitė namus arba investavo santaupas į dar daugiau kuponų.

Pats C. Ponzi pasakiškai praturtėjo. Jis pasistatė vilą su oro kondicionavimo sistema ir šildomu baseinu. Carlo Ponzi, kuris anksčiau buvo tik smulkus verteiva, nevalyvas imigrantas, dabar dėvėjo šilkinius marškinius ir ramstėsi paauksuota lazdele. Apie jį kalbėjo visas Bostonas, jis sulaukė žmonių pripažinimo.

nuotrauka::1left

Tačiau Clarence’as Barronas, vienas garsiausių JAV finansų žurnalistų, nesileido apkvailinamas. Būdamas patyręs stebėtojas jis atkreipė dėmesį, kad pats C. Ponzi nedaug investavo į savo bendrovę. Jis investavo į nekilnojamąjį turtą, akcijas ir obligacijas – tradicines taupymo priemones, duodančias ne didesnę nei 5% grąžą. C. Barronas manė, kad C. Ponzi, žadančio didelį pelną investuotojams, pasirinkimas yra keistas, todėl nusprendė atidžiau patyrinėti aferą su tarptautiniais atsakymo kuponais. Jis greitai išsiaiškino, kad sąskaitos netvarkingos.

Verslus žmogus galėjo neblogai užsidirbti keisdamas tarptautinius atsakymo kuponus į grynuosius pinigus, tačiau tokio dydžio pelnas, kokį C. Ponzi teigė gavęs, buvo nerealus. Norint tiek daug užsidirbti, jam būtų reikėję nuolat pirkti ir parduoti 160.000 mln. atsakymo kuponų, bet tai buvo neįmanoma, nes visame pasaulyje apyvartoje jų tebuvo 27.000. 1920 m. liepą Barronas savo pastebėjimais pasidalijo „The Boston Post“ vedamajame ir į C. Ponzi biurą ėmė plūsti sunerimę klientai, tačiau žavingasis C. Ponzi juos ramino dalydamas spurgas ir kavą.

Norėdamas apsisaugoti nuo galimų staigmenų jis nusprendė pasisamdyti viešųjų ryšių agentą, tačiau nuo jo netrukus nukentėjo, nes agentas pastebėjo aferą ir sukrėstas išklojo spaudai: „Šis žmogus yra visiškai beraštis finansų srityje. Jis sėdi susikrovęs kojas ant rašomojo stalo, rūko brangius cigarus iš deimantais puošto dėklo, o apie savo pašto kuponus šneka visiškai nesuprantamai.“

Tuomet kilo skandalas. C. Ponzi biure atlikus kratą paaiškėjo, kad jis įsigijo vos kelis atsakymų kuponus. Didžiąją investuotų pinigų dalį jis išleido pats. Pelną investuotojams išmokėjo pritraukdamas naujų investuotojų ir sumokėdamas jų pinigais.

Buvo deportuotas

Jau rugpjūčio 13 d. C. Ponzi buvo suimtas, apkaltintas dėl 86 pažeidimų, jam surašyti du kaltinamieji aktai. Kadangi dėl vieno kaltinamojo akto jis prisipažino, jo bausmė buvo sušvelninta ir jis buvo nuteistas penkerių metų kalėjimo bausme. Investuotojai iš viso prarado 20 mln. USD (dabar – apie 174 mln. Eur), dėl jo subankrutavo šeši bankai.

C. Ponzi niekada nebeatsistojo ant kojų. Atlikęs bausmę jis buvo išsiųstas į Italiją, vėliau ieškojo laimės Brazilijoje. 1948 m. jį ištiko insultas ir jis mirė skurdžioje Rio de Žaneiro ligoninėje. Prieš pat mirtį viename interviu C. Ponzi atskleidė, kad jis dėl nieko nesigailėjo: „Net jei jie nieko neuždirbo, prarado nedaug. Neturėdamas jokių blogų ketinimų surengiau jiems geriausią pasirodymą Bostono apylinkėse nuo piligrimų atvykimo laikų. Mano pasirodymas buvo tikrai vertas milijonų.“

Italas paliko savo pėdsaką istorijoje, nes afera, kai pelnas sumokamas iš naujų investicijų, iki šiol vadinama Ponzi schema.

Našta teko aukštuomenei

Ne tik amerikiečiai troško greitai praturėti. Anglijoje, Saryje, trimis dešimtmečiais anksčiau už C. Ponzi aferą, į gimtinę iš JAV sugrįžo britas Whitakeris Wrightas. Amerikoje jis praturtėjo, tačiau bankrutavo, kai jo kasyklose nebeliko sidabro, o nusivylę investuotojai pamėgino atimti jo turtą. Grįžęs į Angliją jis nesunkiai įtikino naujus investuotojus investuoti į naudingąsias iškasenas.

W. Wrightas buvo ne tik patraukli asmenybė, jis taip pat puikiai išmanė rinkodarą. Į bendrovės valdybą jis pasamdė ištikimiausius Britanijos imperijos rėmėjus, pavyzdžiui, buvusį Pietų Afrikos vyriausiąjį komisarą ir Indijos vicekaralių. Norėdamas sustiprinti patikimos bendrovės įspūdį, jis pavadino savo bendrovę „Lake View Consols“. Pavadinimas turėjo sietis su valstybės išleidžiamomis „consols“ – labai saugiomis obligacijomis.

nuotrauka::2left

Be to, pats W. Wrightas buvo įtikinama reklama, kad moka pritraukti pinigų. Buvusio pastoriaus sūnus gyveno apsuptas prabangiausių daiktų iš viso pasaulio. Jis turėjo ne tik gyvenamąjį namą prestižiškiausioje Londono vietoje, prabangią jachtą, bet ir prašmatnų ūkį Saryje.

Griuvo kortų namelis

Visuomenė laikė Wrightą darbščiu, santūriu ir nuoširdžiu. „Kodėl nesistengi labiau, jaunuoli? Kai savo laiku kasiau, dirbau tris kartus našiau už tave“, – 1903 m. ragino jis vieną darbininkų žurnalisto akivaizdoje.

Iš tiesų W. Wrightas buvo įsipainiojęs į didžiulį apgaulingo, abejotinais metodais grindžiamo verslo tinklą. Kasyklos nebuvo tiek vertos, kiek jas įvertino W. Wrightas, o norėdamas paslėpti tikrąją padėtį, jis įsteigė įmonių tinklą, kad galėtų perkelti skolą, kai jam ant kulnų ėmė lipti bankai ir kreditoriai. Viskas pakrypo labai bloga linkme, kai W. Wrightas nusprendė investuoti į Londono metro linijos plėtrą nuo Beikerio gatvės iki Vaterlo.

Kai vyko statybos, kilo techninių problemų, tad investicijos reikalavo daug lėšų. W. Wrightas prarado 600.000 svarų (apie 67 mln. Eur). Vienoje iš kasyklų baigėsi aukso gysla, tad W. Wrighto padėtis buvo visai apgailėtina: 1900 m. trečią dieną po Kalėdų W. Wrighto kasa buvo tuščia.

Kreditorių spaudžiamam W. Wrightui padėjo įtakingi draugai, kad jis ir toliau galėtų dėtis turtuoliu. Investuotojams galiausiai pavyko pradėti tyrimą ir netrukus valdžia atskleidė aferą. Bandydamas išvengti teisingumo, W. Wrightas, prisidengęs kitu asmeniu, garlaiviu išplaukė į JAV, tačiau buvo atpažintas ir krante jo jau laukė policija. 1904 m. sausį jis stojo prieš teismą: buvo kaltinamas bendrovės apskaitos klastojimu.

Byla sulaukė didžiulio susidomėjimo, žmonės aikčiojo sužinoję W. Wrighto aferos mastą. Jis iššvaistė net 5 mln. svarų investuotojų pinigų ir dar buvo pasiskolinęs 3 mln. svarų (iš viso apie 670 mln. Eur). Išnagrinėję visus faktus prisiekusieji netruko nuspręsti, kad W. Wrightas kaltas.

Jis pats savo kaltę neigė: „Pone, vienintelis dalykas, kurį noriu pasakyti, yra tai, kad neapgavau akcininkų ir esu nekaltas. Tai viskas, ką noriu pasakyti.“

Jam buvo paskirta septynerių metų kalėjimo bausmė. Šios bausmės W. Wrightas neketino atlikti. Po teismo, prieš išvedant jį į kalėjimą, likęs vienas su savo advokatu, jis užsirūkė cigarą, keletą kartų įtraukęs dūmo, sukniubo ant grindų.

Miokardo infarktas – tokia buvo nurodyta staigios mirties priežastis, tačiau gydytojai turėjo kitą versiją. Buvęs garsus finansininkas buvo pamirkęs cigarą į cianidą, o nuodų kiekio būtų užtekę nužudyti keliems tvirto sudėjimo vyrams. Tyrimas taip pat atskleidė, kad teisme jis turėjo užtaisytą pistoletą su šešiomis kulkomis. Pistoletas, žinoma, buvo sidabrinis.

Ekonomikos genijus

Ne visi istorijai žinomi sukčiai turėjo tikslą praturtėti. Finansininkas Johnas Law buvo įsitikinęs, kad rado gudrybę, kaip padaryti, kad XVIII a. visuomenė suklestėtų.
J. Law gimė 1671 m. Škotijos sostinėje Edinburge, turtingo auksakalio šeimoje. Dvikovoje dėl moters nukovęs varžovą, Law buvo nuteistas myriop, bet vėliau bausmė pakeista į baudą.

Sugniuždytas jis nusprendė persikelti į žemyninę Europos dalį. Amsterdame jis tęsė ekonomikos studijas ir jam šovė mintis, kuri iš pradžių sužlugdė šalį, o paskui padarė perversmą ekonomikos moksle.

Škotas teigė, kad svarbiausia valdžios užduotis yra užtikrinti šalies klestėjimą. Be to, ekonomistas pasiūlė valstybei pradėti spausdinti popierinius pinigus. Pinigus, kurių vertė turi atitikti nacionaliniame banke saugomo sidabro ir aukso vertę, valdžia galėtų pasiskolinti ir investuoti juos į didelio masto statybas, pavyzdžiui, statyti uostus, būstus ar tiesti kelius.

Valdžiai pradėjus naudoti daugiau pinigų ir kuriant vertybes, žmonės taptų turtingesni, o visuomenė – geresnė. Jis pasiūlė įsivesti popierinius pinigus ir atidaryti nacionalinį banką savo tėvynėje, tačiau Škotija šį pasiūlymą iškart atmetė. Todėl J. Law idėją pateikė kitai šaliai.

Pirmieji banknotai

1715 m. Prancūzija buvo labai turtinga, bet iždas neturėjo nė skatiko. Neseniai miręs Karalius Saulė – Liudvikas XIV – švaistė pinigus karams, rūmams ir prabangiam gyvenimui ir 1715 m. valstybės iždas buvo tuščias, o skolos augo. Kadangi Prancūzija neturėjo nacionalinio banko, iš kurio valdžia galėtų pasiskolinti, šalis neturėjo iš ko susimokėti skolų ir investuoti į ekonomikos plėtrą. Esant tokiai prastai padėčiai, Pilypas II, Orleano kunigaikštis, penkiamečio Liudviko XV regentas, leidosi įtikinamas J. Law: Prancūzijai reikia nacionalinio banko ir popierinių pinigų.

Orleano kunigaikščio darbų sąraše buvo didžiulių Prancūzijai priklausiusių Amerikos teritorijų palei Misisipės upę, pavadintų Luiziana, vystymas. J. Law manė, kad šios dvi ambicijos, t. y. finansų kontrolė ir užjūrio imperijos plėtimas, eina petys į petį ir nedelsdamas ėmėsi veiksmų.

Škotas įkūrė nacionalinį banką „Banque Générale“, o 1718 m. jį įsigijo vyriausybė ir pervadino „Banque Royale“. Bankas turėjo valstybinį monopolį, o jo pelnas turėjo ilgainiui padengti Prancūzijos skolas. Tuo pačiu metu J. Law – su karališkojo dvaro palaiminimu – įkūrė akcinę bendrovę, kurios tikslas buvo skatinti žmones kraustytis į Luizianą, ten dirbti žemę ir plėtoti prekybą bei verslą, t. y. didinti kolonijos vertę.

Prancūzai buvo apgauti

Paaiškėjo, kad susidomėjimas Luiziana – visai menkas. Vos kelios teritorijos prie Misisipės upės buvo apgyvendintos, daugiausia Naujojo Orleano ir Načezo miestai, ir visai nedaug žmonių domėjosi šia vietove. Norėdama pareklamuoti Luizianą ir savo akcijas, bendrovė paskleidė gandą, kad teritorija yra labai patraukli: ten daug derlingos žemės, sidabro ir bebrų kailių, o vietos gyventojai apiberia atvykėlius auksu.

Ilgai laukti rezultato nereikėjo. Žmonės ėmė pirkti akcijas, o kai 1719 m. sausį bendrovė išmokėjo 40% pelną, susidomėjimas dar labiau išaugo. Už akcijas galima buvo atsiskaityti popieriniais pinigais.

Norėdamas atitikti paklausą, J. Law padarė didelę klaidą – sukėlė infliaciją, t. y. pradėjo spausdinti pinigus, kad žmonės turėtų daugiau banknotų už tą patį kiekį tauriųjų metalų. „Banque Royale“, veikęs tik Paryžiuje, įsteigė daugiau filialų visoje šalyje, pvz., Tūre ir Lione.

nuotrauka::3left

1719 m. viduryje smarkiai išaugo kasdienių prekių kainos, tačiau pasitikėjimas popieriniais pinigais tebebuvo didelis, o noras pirkti – nepakitęs. Makleriai prekiaudavo akcijomis, o milijonai livrų – Prancūzijos valiuta – ėjo iš rankų į rankas. Net paprasti žmonės, tokie kaip vežikai, kalviai ir valstiečiai, pirko akcijas.

Žmonės pasakojo neįtikėtinas istorijas. Tarnas buvo pasiųstas į miestą parduoti 250 akcijų po 8.000 livrų už vieną. Tačiau pirkėjai buvo pasirengę mokėti daugiau, tad jis už kiekvieną akciją gavo po 10.000 livrų ir užsidirbo 500.000 livrų. Jis investavo savo pelną ir po kelių dienų tapo „milijonieriumi“ – prancūzų kalboje atsirado visiškai naujas žodis.

Degino pinigus

Kartais akcijų pardavimo vietose kildavo toks sąmyšis, kad tekdavo įsikišti policijai, tačiau netrukus padėtis pasikeitė. 1720 m. pradžioje akcijų paklausa ėmė mažėti ir reaguodamas į padėtį Johnas Law gegužę akcijos kainą sumažino nuo 9.000 iki 5.000 livrų. Rinka buvo sukrėsta, prancūzai prarado pasitikėjimą popierinių pinigų ir akcijų verte ir pradėjo juos keisti į auksą ir sidabrą.

J. Law, mėgindamas užkirsti kelią artėjančiai katastrofai, prispausdino dar daugiau pinigų, tačiau tai labai greitai sumažino jų vertę. Prie „Banque Royale“ ėmė rinktis minios nusivylusių prancūzų, norinčių iškeisti pinigus į tauriuosius metalus.

Banko darbuotojams teko imtis įvairiausių gudrybių, kad sulaikytų piktus investuotojus, pavyzdžiui, banko darbo laikas buvo nenuspėjamas, darbuotojai labai ilgai skaičiuodavo pinigus. J. Law pasiūlė deginti pinigus susirinkusių žmonių akivaizdoje, kad klientai pamatytų, jog pinigų mažėja, todėl didėja jų vertė.

Deginimai tęsėsi iki 1720 m. vasaros, bet lauže pleškėjo ne tik pinigai. Investuotojai degino J. Law vaizduojančias lėles. Keletą kartų škotas buvo užpultas gatvėje, kai žmonės jį atpažino. Po metų jis pabėgo iš šalies ir 1729 m. mirė Venecijoje nuo plaučių uždegimo – palūžęs ir nuskurdęs.

„Popierinių pinigų sistemos griūtis tūkstančius vargšų pavertė turtuoliais, o šimtai tūkstančių sąžiningų žmonių virto vargšais“, – dūsavo didikas Marais po J. Law sukeltos krizės. Jis klydo.

Daugiau nei po 200 metų, kai XX a. ketvirtąjį dešimtmetį pasaulį ištiko krizė, J. Law idėja klestėjo: ekonomisto Johno Maynardo Keyneso paragintos JAV ir Vakarų Europos valstybės ėmė spausdinti pinigus, kad būtų už ką statyti užtvankas, viešus statinius, tiesti kelius ir taip išvaduoti gyventojus nuo bedarbystės ir skurdo. J. Law, kaip ir daugelio kitų sukčių atveju, riba tarp sukčiavimo ir ekonominio genialumo buvo labai nedidelė.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
A. Puklevičius: šalin rankas nuo potencialo! Premium 1

Nuo seno žinoma, kad žmogui neduota pažinti šviesos, jis pasmerktas klaidžioti tamsybėmis ir tunelio gale...

Verslo klasė
2019.12.14
Iliustruotoji istorija: kaip maurai sukūrė rojų Premium

711 m. į Pirėnų pusiasalį įsiveržę musulmonų užkariautojai rado pilietinio karo išvargintą visuomenę. Per...

Laisvalaikis
2019.12.14
Antikvarų verslas – pogrindyje? Premium

„Nemanau, kad viena ar kita pusė privalo nutaisyti komunarų veidus ir kovoti už neegzistuojančią tiesą. Daug...

Laisvalaikis
2019.12.14
Atidarytas Vilniaus startuolių muziejus

Apie muziejus vis dar vyrauja stereotipas, jog juose saugomi ir puoselėjami praeities dalykai. Tačiau tik ne...

Laisvalaikis
2019.12.13
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė traukiasi iš pareigų

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Ina Pukelytė traukiasi iš pareigų.

Laisvalaikis
2019.12.12
Saudo Arabijos restoranuose nebeliks atskirų įėjimų vyrams ir moterims

Saudo Arabijos restoranams ir kavinėms nebebus privaloma įrenginėti atskirus įėjimus skirtingos lyties...

Paslaugos
2019.12.09
Meno aukcionai rodo sveikos rinkos požymius Premium

Gruodžio 5 ir 6 d. Vilniuje vyko du meno kūrinių aukcionai, leidę pasitikrinti, kur link krypsta antrinė meno...

Laisvalaikis
2019.12.09
Meliuzinų šėlsmas Laisvydės Šalčiūtės parodoje Premium

Laisvydės Šalčiūtės paroda yra ne tai, ko jūs tikitės. Įėję į Vilniaus grafikos meno centro galeriją...

Laisvalaikis
2019.12.08
Vasaros g. 5: Anamnezė Premium

Anamnezė [gr. anamnesis – pri(si)minimas]: ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir...

Verslo klasė
2019.12.08
Iliustruotoji istorija: 1983 m. savižudžio išpuolis Beirute  Premium 1

1983 m. spalį išsišiepęs vyras sunkvežimiu įvažiuoja į JAV jūrų pėstininkų korpuso pastatą Beirute, Libane.

Laisvalaikis
2019.12.07
S. Šimkutė: pabėgimas  Premium

Kartais norėdavosi pabėgti. Nuo šios minties paslėpsniais nusiridendavo kutenantis jaudulys, tačiau Tadui vis...

Verslo klasė
2019.12.07
Profesorė S. Jarmalaitė: vėžys nebėra mirtina liga Premium

Genetikos profesorė, biologijos mokslų daktarė Sonata Jarmalaitė, Nacionalinio vėžio instituto (VNI)...

Laisvalaikis
2019.12.07
Paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų trumpasis sąrašas 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų...

Laisvalaikis
2019.12.06
Lietuvos urbanistai įvertinti globalios Europos konkurse Premium

Lietuvos urbanistų komanda PUPA (Public Urbanism Personal Architecture) tarptautiniame urbanistiniame...

Laisvalaikis
2019.12.05
MO nominuotas Europos metų muziejaus‘2020 apdovanojimui 2

Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus 2020 (European Museum of the Year...

Laisvalaikis
2019.12.05
Interviu su pagrindiniu „Light Conversion“ akcininku: įmonė įkurta siekiant išlaikyti protus per pirmąją emigracijos bangą Premium 3

Lietuvišku Billu Gatesu kartais vadinamas dr. Romualdas Danielius – geidžiamiausio darbdavio Lietuvoje UAB...

Technologijos
2019.12.05
T. Karosas: versle kiekvieną dieną turi didesnę ar mažesnę krizę Premium 11

Versle praleistus 30 metų Tadas Karosas, holdingo „LTk Capital“ savininkas, vadina kosmosu, tebėra nusiteikęs...

Rinkos
2019.12.05
Vėl tęsiamas 2 mln. Eur vertės Reformatų sodo atkūrimo projektas Premium

Nuo gruodžio 4 d. bus tęsiami Vilniaus centre, Pylimo gatvėje, esančio Reformatų sodo atkūrimo ir sutvarkymo...

Laisvalaikis
2019.12.03
Kaip nugalėti baimę kalbėti viešai Premium

„Aš – ne aktorius“, – šis pasiteisinimas jus ramino ir saugojo nuo kalbėjimo viešai. Tačiau kartą atėjo...

Verslo klasė
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: karalius, kuris mėgo aukštus vyrus Premium

Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740) buvo klasikinis prūsiškos tvarkos ir nuosaikumo...

Laisvalaikis
2019.12.01

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau