Antrasis pasaulinis karas: vilkolakiai kaunasi iki galo

Publikuota: 2019-06-30
Partizaninį vilkolakių judėjimą 1944 m. įkūrė esesininkų lyderis Heinrichas Himmleris. „Scanpix“ nuotr.
Partizaninį vilkolakių judėjimą 1944 m. įkūrė esesininkų lyderis Heinrichas Himmleris. „Scanpix“ nuotr.
 

Priešais Franzo Oppenhoffo namą 1945 m. kovo 25 d. šmėžuoja du siluetai. Jie laukia progos nužudyti Acheno merą, nors amerikiečių okupacinės pajėgos įrengė kontrolės punktus prie visų kelių, vedančių į miestą ir iš jo. Staiga atsidaro Oppenhoffo rūsio durys ir meras išeina dviejų siluetų link. Kai jis priartėja, vienas užpuolikų pakelia pistoletą „Walther“ ir nusitaiko į merą.

Tačiau nieko neįvyksta. Užpuolikui sudreba ranka, viršutinę lūpą išmuša prakaito lašeliai, o pirštas, rodos, prišalęs prie ginklo nuleistuko.

„Nagi, šauk“, – niršta bendražygis, bet užpuolikas negali nė krustelėti. „Bailys“, – niekinamai pareiškia bendrininkas ir išplėšia pistoletą. Ryžtingai žengia žingsnį į priekį, nukreipia ginklą Oppenhoffui į smilkinį ir sušukęs „Heil Hitler!“ nuspaudžia nuleistuką.

Žudikus pasiuntė Himmleris

Oppenhoffas atsidūrė pačiame nacių pasmerktųjų sąrašo viršuje 1944 m. Tų metų spalio 21 d. į Vokietiją įsiveržė amerikiečių pajėgos ir Achenas pirmasis iš šalies miestų pateko priešams į rankas.

Po atkaklių mūšių miestas virto rūkstančiais griuvėsiais, tūkstančiai žmonių liko be namų. Advokatas Franzas Oppenhoffas nenoriai sutiko imtis darbo ir parūpinti žmonėms stogą virš galvos iki prasidedant žiemai. Jis buvo paskirtas meru be didelių iškilmių, nes niekas neabejojo, kad bendradarbiauti su sąjungininkais yra rizikinga. Esesininkai prieš kelias savaites buvo įspėję: „Okupuotose Vokietijos teritorijose vokiečiai negali dirbti administracijoje arba teismų sistemoje. Žmonės, kurie imsis šių pareigų, neišgyvens nė mėnesio.“

Oppenhoffas buvo paskirtas meru tyliai, tačiau Adolfas Hitleris apie tai sužinojo po kelių dienų. Įsiutęs fiureris pareikalavo, kad „išdavikas“ iš Acheno būtų pašalintas, kad kiti Vokietijos miestai nė negalvotų išduoti tėvynės šlykščiausiu būdu.

Prieš kelias savaites esesininkų lyderis Heinrichas Himmleris įkūrė partizaninį judėjimą, kuris, sąjungininkams veržiantis į Vokietiją, turėjo puldinėti priešus iš užnugario. „Unternehmen Werwolf“ – operacija „Vilkolakis“ – taip Himmleris pavadino savo planą. Tai jis pasiūlė fiureriui išsiųsti „vilkolakius“ į Acheną, kad šie nužudytų parsidavėlį Oppenhoffą.

Į kovą stojo tūkstančiai

„Vilkolakių“ korpuso vadu buvo paskirtas SS karininkas Hansas Adolfas Prutzmannas, kurį Himmleris apdovanojo „reichsvilkolakio“ titulu. Prutzmannas jau būrė savanorius į savo korpusą pasitelkdamas nacių propagandą, gąsdinančią vokiečius nelaimėmis, kurios ištiks priešui užėmus tėvynę.

Metų pabaigoje 5.000 „vilkolakių“ buvo mokomi kareivinėse visoje Vokietijoje. Didžiąją jų dalį sudarė vyresni nacių jaunimo organizacijos, Hitlerjugendo paaugliai. „Vilkolakiams“ priklausė ir panašios merginų organizacijos „Bund Deutscher Madel“ (Vokiečių merginų sąjungos) narės.

Už mokymus, kurie paprastai trukdavo penkias savaites, buvo atsakingi esesininkai. Mokymai apėmė viską, ką reikia žinoti partizanui: kaip naudoti vokiečių ir sąjungininkų ginklus bei sprogmenis, kaip maskuotis ir išgyventi karo lauke.

Mokymams buvo naudojamas išsamus „Vilkolakių vadovas“ su mokomaisiais piešiniais. Buvo pabrėžiama, kad „vilkolakiai“ niekuo negali pasitikėti, – išsiųsti į kovą jie negali susisiekti net su šeima. Nuo šiol jų gyvenimas priklausė fiureriui.

Hiulchrato viduramžių pilyje netoli Diuseldorfo keturi naujokai buvo mokomi itin intensyviai, jiems turėjo būti pavesta pirmoji korpuso užduotis – nužudyti Acheno merą. Prutzmannas juos atrinko iš 50 naujokų. Vadovauti grupelei jis paskyrė esesininką Herbertą Wenzelį, už mokymus atsakingą karininką. Wenzeliui buvo pavesta suplanuoti žmogžudystę ir parūpinti visko, ko reikia užduočiai atlikti.

Kitas mokyklos karininkas Josefas Leitgebas buvo paskirtas Wenzelio pavaduotoju. Leitgebas nebuvo iš protingiausių, bet buvo aukštas ir plačiapetis, o per mokymus pagarsėjo drąsa.

Mokymuose dalyvavo ir 23 metų Ilse Hirsch, jai buvo pavesta pasirūpinti ginklais. Hirsch, kaip ir dauguma „vilkolakių“, kelerius metus buvo nacių organizacijos Vokiečių merginų sąjungos narė. Ji, kaip ir ketvirtas grupės narys, vos 16 metų Erichas Morgenschweissas, buvo fanatiška nacistė, pasirengusi už fiurerį kautis iki paskutinio kraujo lašo.

Du buvę Acheno pasienio žandarai Karlas Heinzas Hennemannas ir Georgas Heidornas buvo paskirti „vilkolakių“ vedliais.

Planas pavadintas operacija „Karnavalas“, nes žmogžudystę iš pradžių buvo planuojama įvykdyti per didelę katalikų šventę vasarį. Tačiau pasirengimas operacijai užtruko iki kovo 20 d.

Nesėkminga pradžia

Prieš pat vidurnaktį keturi „vilkolakiai“ ir du jų vedliai iššokę iš lėktuvo nusileido miške į vakarus nuo Acheno ir pajudėjo ten, kur planavo įsirengti stovyklą, tačiau viskas vos nesibaigė liūdnai.

Staiga tarp medžių pasirodė olandų pasienio sargybinis ir paleido kelis šūvius. Morgenschweissas greitai sureagavo ir nudėjo jį vienu taikliu šūviu. Saugumo dėlei jie išsiskirstė ir toliau žygiavo po vieną.

Ilse Hirsch pirmoji atėjo į miestą. Vilkėdama palaidinę su sijonu, su pavogtu krepšiu rankoje ji priminė daugybę kitų moterų, kurios kasdien vaikšto po apylinkes ieškodamos maisto ir kuro. Vyresnė moteris jai noriai parodė kelią, vedantį prie Oppenhoffo namo. Meras gyveno miesto pakraštyje, Eupener gatvėje. Nervindamasi ji pabeldė į duris. Jas atidarė jauna mero namų prižiūrėtoja. Hirsch paprašė stiklinės vandens, ir jai buvo leista patekti į namą.

Eidama į rūsyje esančią virtuvę Hirsch stengėsi įsiminti visas detales, kurios galėtų padėti dviem žudikams.

Kitą dieną grupės nariai įsirengė stovyklą už pusantros valandos kelio pėsčiomis nuo Oppenhoffo namo. Per artimiausias dienas buvo aptartos paskutinės detalės.

Žudikas užlipo ant minos

Sekmadienį, kovo 25 d., Wenzelis ir Leitgebas prasmuko prie Oppenhoffo namo vilkėdami vokiečių lakūnų uniformomis. Apie 21 val. Wenzelis ir Leitgebas pateko į namą pro rūsio langą, o Hennemannas stebėjo, kas vyksta lauke.

Vyrai namuose rado tik namų prižiūrėtoją. Ši papasakojo, kad Oppenhoffas su žmona ką tik išėjo į svečius pas kaimyną. Trys jų vaikai miegojo viršuje. „Vilkolakiai“ liepė išsigandusiai namų prižiūrėtojai nedelsiant pakviesti merą, nes jiems reikia leidimo pereiti per amerikiečių kontrolės postus ir grįžti prie vokiečių linijų, esančių maždaug už 100 km į rytus.

Netrukus ji grįžo drauge su Oppenhoffu. Jį buvo nesunku atpažinti iš specialaus raiščio, nešiojamo ant rankos, kad sąjungininkų kareiviai matytų, jog tai Acheno meras. Kartu ėjo kaimynas.

Oppenhoffas atsisakė išduoti leidimą ir paaiškino, kad karas baigsis po kelių dienų, todėl lakūnai turėtų pasiduoti amerikiečiams. Tuomet kartu su namų prižiūrėtoja šeimininkas nuėjo į namą paruošti sumuštinių išalkusiems tautiečiams. Kaimynas sunerimo ir išėjo ieškoti amerikiečių patrulių.

Kai Oppenhoffas pakilo laiptais su „vilkolakiams“ skirtais sumuštiniais, Wenzelis nukreipė ginklą į jį, bet sustingo. Leitgebas išplėšė pistoletą jam iš rankų ir šaltakraujiškai nušovė šeimininką. Dėl duslintuvo šūvį girdėjo tik žudikai. Jie pabėgo, amerikiečiai nespėjo atvykti.

„Vilkolakių“ grupė susitiko miške ir leidosi vokiečių linijų link, daugiau nei už 100 km į rytus, tačiau žudikui Leitgebui kelionė buvo trumpa. Po 2 dienų jis užlipo ant minos ir žuvo. Vėliau kita mina sužeidė Hirsch, Morgenschweissą ir Heidorną, bet jie pasiekė saugią vietą kartu su Hennemannu.

Paliko „vizitinę kortelę“

Praėjo vos dvi savaitės po Oppenhoffo nužudymo, ir Himmlerio „vilkolakiai“ vėl ėmėsi veiksmų. 1945 m. balandžio 9 d. amerikiečių užimto nedidelio Kirchlengerno miestelio Rotušės darbuotojas rado negyvą merą Wilhelmą Pieperį jo kabinete. Jis buvo nušautas, o prie kūno padėta kortelė su raudonu užrašu „išdavikas“. Kortelė buvo pažymėta „Die Werwolfe“ – „vilkolakių“ – antspaudu. Pieperis, kaip ir Oppenhoffas, nusikalto tik tuo, kad bandė padėti savo miestelio gyventojams paskutinėmis karo dienomis.

Sąjungininkams skverbiantis vis giliau į Vokietiją, „vilkolakiai“ žudė paprastus vokiečius, kurie nebetikėjo, kad karą galima laimėti.

Pavyzdžiui, Detlingeno ūkininkas buvo nušautas už kalbas, kad sąjungininkų kariuomenė, užėmusi Žemutinę Saksoniją, nubaus vietos nacių lyderius mirties bausme. Berlyne „vilkolakiai“ nudūrė profesorių, nes šis įmetė savo uniformą į ežerą Veiksmai buvo vykdomi ir prieš besiveržiančius priešus. „Vilkolakių“ grupės nuo bėgių nuversdavo traukinius, kuriais sąjungininkams buvo gabenamos ginklų ir maisto atsargos, karpė telefono linijas, šalino arba keitė kelių ženklus, kad sukeltų sumaištį, niokojo kelius. Nenuostabu, kad „vilkolakiai“ aktyviausiai veikė rytuose, nes čia Raudonoji armija nesustabdomai veržėsi pirmyn.

Sovietų kareiviai masiškai prievartavo vokietes ir žudė civilius gyventojus, todėl vis daugiau žmonių jungėsi prie „vilkolakių“ korpuso. Vis dėlto „vilkolakiai“ veikė neorganizuotai, pavieniui, todėl reikšmingo poveikio neturėjo.

Viena iš priežasčių, kodėl „vilkolakių“ veiksmai prieš sovietus buvo nereikšmingi, buvo ta, kad korpusui labai trūko ginklų. Planuodamas partizaninį judėjimą priešo užnugaryje Himmleris įsivaizdavo, kaip kariuomenė ir SS daliniai traukdamiesi Vokietijos miškuose užkas daug atsargų. Kai fronto linija pasislinks, „vilkolakių“ grupuotės galės atsikasti ginklų ir pulti priešus visa naikinančia jėga. Sutemus jie galės pabėgti, prisipildyti kuprines šaudmenų ir laukti kitų veiksmų.

Tačiau realybė buvo kitokia. 1945 m. pradžioje kariuomenei ir esesininkams labai stigo ginklų, tad niekas nenorėjo vaikinams atiduoti ir taip trūkstamų šovinių, sviedinių ir sprogmenų.

„Vilkolakiams“ buvo leidžiama pasinaudoti keliais slaptais ginklų sandėliais, tačiau dažniausiai jų atsargos nuvildavo: juose nebūdavo nei prieštankinių granatsvaidžių „Panzerfaust“, nei pistoletų su pakankamu šaudmenų kiekiu.

„Vilkolakiai“ gasdino

1945 m. kovą ir balandį vokiečių radijas ir laikraščiai „vilkolakius“ apibūdino visiškai kitaip. Naujienų reportažuose ir straipsniuose buvo teigiama, kad „vilkolakiai“ yra galinga ir grėsminga jėga, nuožmiai puolanti priešus. Dėl skleidžiamos propagandos sąjungininkai taip bijojo „vilkolakių“, kad ėmėsi žiaurių represijų prieš visus įtariamuosius okupuotose teritorijose.

Daugelis vokiečių nerimavo, kad sabotažas pakenks tautiečiams ir paskatins masines represijas. Tačiau mažai kas drįso apie tai kalbėti garsiai. Pavyzdžiui, netoli Kelno esančio Olpės miestelio meras 1945 m. kovą įspėjo: „Už neteisėtus veiksmus bus griežtai baudžiami ne pavieniai žmonės, o mes visi.“

Įtakingas gydytojas Hermannas Herzogas iš Blankenburgo mintį suformulavo aiškiau. „Už kiekvieną nužudytą sąjungininkų karininką 10 nekaltų žmonių bus pastatyti prie sienos“, – įspėjo jis.

Tačiau „vilkolakių“ persekiojimas sulaukė baisių pasekmių tik po kelių mėnesių.

Kerštas virto skerdynėmis

Vokietijai vis labiau artėjant prie katastrofos, kai kurie naciai ėmė organizuoti nuosavus „vilkolakių“ būrius ir naudoti juos asmeniniam kerštui. Vienas jų buvo Hansas Zoberleinas, buvęs SA, nacių partijos smogiamųjų būrių, narys.

1945 m. balandį Zoberleinas ir jo pakalikai patruliavo Šiaurės Bavarijos kaimuose. Jie ieškojo baltų vėliavų ir stebėjo, ar nepažeidžiamas kovo 19 d. išleistas fiurerio „Nerono dekretas“, pagal kurį vokiečiai turėjo laikytis sudegintos žemės taktikos ir trukdyti sąjungininkų pajėgoms. Buvo įsakyta naikinti fabrikus, elektros jėgaines bei kelius ir taip stabdyti priešų veržimąsi.

Pencbergo anglių kasykla, esanti netoli sienos su Austrija, buvo vienas tų objektų, kurie negalėjo patekti amerikiečiams į rankas. Didžioji miestelio gyventojų dalis pelnė duoną triūsdami kasykloje, todėl balandžio 28 d. jie nuvertė nacį miestelio merą, kad šis nesusprogdintų kasyklos.

Tuomet į miestelį įsiveržė vokiečių pajėgos ir nubaudė mirties bausme aštuonis sukilėlius. Zoberleinas seniai niršo dėl gyventojų pasipriešinimo nacizmui, tad jam to nepakako. Balandžio 28 d. naktį į Pencbergą įvažiavo sunkvežimiai su Zoberleino „vilkolakiais“. Šie greitai pasklido po miestelį ir išžudė nacių kritikus bei Zoberleino asmeninius priešus pagal paskubomis parengtą sąrašą. Kai kuriems pavyko pabėgti, tačiau aštuoni žmonės, įskaitant nėščią moterį, buvo pakarti.

Kai kitą dieną į Pencbergą atvyko amerikiečių kareiviai, palaikai tebekabojo medžiuose. Visoms aukoms ant kaklų buvo užkabintas lapelis su užrašu „Vilkolakis, Šiaurės Bavarija“.

1945 m. balandžio 30 d. Hitleris nusižudė ir testamentu tūkstantmetės imperijos likučius paliko Vokietijos laivyno vadui grosadmirolui Karlui Donitzui.

Derėdamasis su sąjungininkais dėl taikos grosadmirolas 1945 m. gegužės 6 d. kreipėsi į visos šalies „vilkolakius“: „Prašau visų Vokietijos vyrų ir moterų, veikiančių „vilkolakių“ ir kitose organizacijose, nutraukti tolesnius kovos veiksmus. Tokie veiksmai gali tik pakenkti mūsų šaliai.“

Po dviejų dienų Vokietija pasirašė kapituliacijos aktą. Karas baigėsi. Tačiau ne visi „vilkolakiai“ liovėsi kovoję. Kartu su SS pajėgomis grupė „vilkolakių“ įsitvirtino dideliame Zėgebergo miške, esančiame į šiaurę nuo Hamburgo, ir kovėsi su 11-ąja britų tankų divizija.

Kai Donitzas išgirdo apie maištininkus, atsisakančius sudėti ginklus, į šią vietovę išsiuntė – su britų sutikimu – vokiečių desantininkų pajėgas. Mūšiai vyko dvi dienas – vokiečiai šaudė vokiečius. Kai galop pasidavė paskutinis „vilkolakis“, miškas buvo nuklotas kruvinais palaikais.

Aktyvūs iki padalijimo

Kitose Vokietijos vietose nedidelės „vilkolakių“ grupelės ir toliau sprogdino tiltus, degino pastatus, pakelėse rengė pasalas. Vokietijos rytuose sovietų pajėgos persekiojo „vilkolakius“: praėjus 5 mėn. po Vokietijos kapituliacijos, Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija Stalinui pranešė, kad „likviduoti 359 „vilkolakių“ būriai“.

1945–1946 m. sovietai suėmė apie 10.000 vokiečių paauglių už tai, kad šie priklausė „vilkolakių“ būriams. Daugelis jų kankinami per tardymus prisipažino, kad veiksmuose nedalyvavo, tačiau „laukė tinkamos akimirkos prisidėti“. Apytiksliai 5.000 suimtųjų mirė Sovietų Sąjungos karo belaisvių stovyklose. Sąjungininkų kareivių ataskaitose nurodoma, kad „vilkolakių“ būriai buvo aktyvūs iki pat 1949 m., kai Vokietija buvo padalyta į Vokietijos Federacinę Respubliką ir Vokietijos Demokratinę Respubliką.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Saudo Arabijos restoranuose nebeliks atskirų įėjimų vyrams ir moterims

Saudo Arabijos restoranams ir kavinėms nebebus privaloma įrenginėti atskirus įėjimus skirtingos lyties...

Paslaugos
2019.12.09
Meno aukcionai rodo sveikos rinkos požymius Premium

Gruodžio 5 ir 6 d. Vilniuje vyko du meno kūrinių aukcionai, leidę pasitikrinti, kur link krypsta antrinė meno...

Laisvalaikis
2019.12.09
Meliuzinų šėlsmas Laisvydės Šalčiūtės parodoje Premium

Laisvydės Šalčiūtės paroda yra ne tai, ko jūs tikitės. Įėję į Vilniaus grafikos meno centro galeriją...

Laisvalaikis
2019.12.08
Vasaros g. 5: Anamnezė Premium

Anamnezė [gr. anamnesis – pri(si)minimas]: ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir...

Verslo klasė
2019.12.08
Iliustruotoji istorija: 1983 m. savižudžio išpuolis Beirute  Premium 1

1983 m. spalį išsišiepęs vyras sunkvežimiu įvažiuoja į JAV jūrų pėstininkų korpuso pastatą Beirute, Libane.

Laisvalaikis
2019.12.07
S. Šimkutė: pabėgimas  Premium

Kartais norėdavosi pabėgti. Nuo šios minties paslėpsniais nusiridendavo kutenantis jaudulys, tačiau Tadui vis...

Verslo klasė
2019.12.07
Profesorė S. Jarmalaitė: vėžys nebėra mirtina liga Premium

Genetikos profesorė, biologijos mokslų daktarė Sonata Jarmalaitė, Nacionalinio vėžio instituto (VNI)...

Laisvalaikis
2019.12.07
Paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų trumpasis sąrašas 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų...

Laisvalaikis
2019.12.06
Lietuvos urbanistai įvertinti globalios Europos konkurse Premium

Lietuvos urbanistų komanda PUPA (Public Urbanism Personal Architecture) tarptautiniame urbanistiniame...

Laisvalaikis
2019.12.05
MO nominuotas Europos metų muziejaus‘2020 apdovanojimui 2

Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus 2020 (European Museum of the Year...

Laisvalaikis
2019.12.05
Interviu su pagrindiniu „Light Conversion“ akcininku: įmonė įkurta siekiant išlaikyti protus per pirmąją emigracijos bangą Premium 3

Lietuvišku Billu Gatesu kartais vadinamas dr. Romualdas Danielius – geidžiamiausio darbdavio Lietuvoje UAB...

Technologijos
2019.12.05
T. Karosas: versle kiekvieną dieną turi didesnę ar mažesnę krizę Premium 11

Versle praleistus 30 metų Tadas Karosas, holdingo „LTk Capital“ savininkas, vadina kosmosu, tebėra nusiteikęs...

Rinkos
2019.12.05
Vėl tęsiamas 2 mln. Eur vertės Reformatų sodo atkūrimo projektas Premium

Nuo gruodžio 4 d. bus tęsiami Vilniaus centre, Pylimo gatvėje, esančio Reformatų sodo atkūrimo ir sutvarkymo...

Laisvalaikis
2019.12.03
Kaip nugalėti baimę kalbėti viešai Premium

„Aš – ne aktorius“, – šis pasiteisinimas jus ramino ir saugojo nuo kalbėjimo viešai. Tačiau kartą atėjo...

Verslo klasė
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: karalius, kuris mėgo aukštus vyrus Premium

Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740) buvo klasikinis prūsiškos tvarkos ir nuosaikumo...

Laisvalaikis
2019.12.01
„De Luxe“: kas yra madinga Premium

Praeitame amžiuje mados tendencijos buvo apibrėžiamos kas dešimtmetį ar bent penkmetį, o peržengusi šio...

Laisvalaikis
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: pavojingiausias darbas Romoje – imperatoriaus

Įtakingiausiu Romos imperijos asmeniu svajojo tapti kiekvienas didikas. Tačiau tik kelioms dešimtims iš tų,...

Laisvalaikis
2019.11.30
J. Vilpišauskaitė: ilgas kelias, sustojęs laikas Tušetijoje Premium

„Nereikia laukti mirties, kad pamatytum rojų, tereikia nuvažiuoti į Tušetiją“, – sako kartvelai apie tolimą...

Verslo klasė
2019.11.29
Radvilos – arogantiški turtuoliai, dirbę Lietuvai Premium

„Radvilų giminės istorija yra tiesiog pavydėtina sėkmės istorija. Gudrūs politikai, protingi turto...

Laisvalaikis
2019.11.29
Lietuvos paviljono Venecijoje statistika: „Saulė ir jūra (Marina)“ skambėjo 398 valandas

Lietuvos paviljono 58-ojoje Venecijos meno bienalėje organizatoriai pasibaigus bienalei papasakojo apie...

Laisvalaikis
2019.11.28

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau