Politologas Antanas Kulakauskas: vienybės nebuvo nei tada, nei dabar

Publikuota: 2019-02-16
Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Kalendoriaus langelyje – vėl Vasario 16-oji. Apie tai, kur buvome ir kur esame, sulaukę 101-ųjų moderniosios Lietuvos metinių, VŽ „Savaitgalis“ kalbasi su istoriku, politologu prof. dr. Antanu Kulakausku.

Pernai, kai šventėme Lietuvos valstybingumo šimtmetį, vėl kilo diskusijų dėl formuluotės. Kokia jūsų nuomonė – ar 1918 m. vasario 16-ąją buvo atkurta LDK valstybingumo tradicija, ar įkurta nauja nepriklausoma valstybė?

Ir istorikai šiuo klausimu nesutaria. Aš laikausi pozicijos, kad Vasario 16-ąją radosi nauja modernių laikų valstybė, nors daug kam patiktų turėti seną. Pastarieji remiasi Vasario 16-osios akto tekstu, kuriame rašoma, kad „Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.

Atstatymo terminas akte buvo įrašytas diplomatiniais sumetimais, taip bandant atsispirti Lenkijos pretenzijoms į Lietuvos žemes ir pirmiausia į Vilnių, Lietuvos sostinę. Tačiau, kaip dabar madinga sakyti, Vasario 16-osios Lietuva yra etninių lietuvių tautinio sąjūdžio produktas ar projektas, kurį pavyko realizuoti susiklosčius palankiai tarptautinei padėčiai.

nuotrauka::1

Dabar lietuviai nevengia pasigirti, ypač prieš latvius ir estus, kad turime seną, bent jau XIII a. siekiančią valstybingumo tradiciją. Bet blaiviai mąstantis ir į istoriją ne per nacionalistinio mentaliteto klišes žiūrintis žmogus turėtų pripažinti, kad po Pirmojo pasaulinio karo sukurta tautinė Lietuvos valstybė nebuvo senojo valstybingumo tradicijos tąsa. Istorinės politinės sociologijos požiūriu ji iš esmės niekuo nesiskyrė nuo tuo pat metu sukurtų Latvijos, Estijos, Čekoslovakijos, o dar anksčiau – Bulgarijos. O kad savo valstybę atkūrė lenkai, šituo niekas neabejoja. Vadinamąją aukštąją kultūrą jie turėjo jau XVII–XVIII a., o lietuviškos aukštosios kultūros kūrimo pradininkas buvo Simonas Daukantas, tai jau XIX amžius, ir iki tautinės nepriklausomos Lietuvos valstybės susikūrimo ši kultūra neužėmė viešpataujančių pozicijų net etninėje Lietuvoje.

Priminkite, kur yra tos mūsų moderniosios, Vasario 16-osios Lietuvos idėjinės ištakos?

Sakyčiau, tiek Lietuvos, tiek kitų tuomet susikūrusių modernių valstybių idėjinės ištakos glūdi XIX a. liaudiškos kilmės etnokultūriniuose sąjūdžiuose. Ilgainiui tie sąjūdžiai, jei tik įgydavo didesnę liaudies paramą, virsdavo etnopolitiniais, t. y. imdavo kelti tautinio valstybingumo tikslus. XIX–XX a. sandūroje tokią stadiją pasiekė ir etninių lietuvių tautinis sąjūdis (galiu pasigirti, kad tai mano sugalvotas terminas, kuris pamažu įsivažiuoja), beje, jau susiskaidęs į atskiras, tarpusavyje konkuruojančias idėjines politines sroves arba partijas. 1905 m. net buvo blykstelėjusi viltis gauti politinę teritorinę autonomiją, bet ji pasirodė iliuzinė – autonomijos neatgavo net ją anksčiau turėjusi Rusijai priklausiusi Lenkijos dalis, vadinamoji Lenkijos karalystė. Tačiau Europa netrukus tapo Didžiojo karo lauku, o jo baigtis buvo santykinai palanki naujoms, tautinių sąjūdžių pagimdytoms kultūrinėms politinėms bendruomenėms.

Taigi, kai didžiosios valstybės, kurios galėjo pretenduoti į Lietuvą, – iš vienos pusės Rusija, kuriai Lietuva priklausė 120 metų, ir Vokietija, kuri tuo metu buvo užėmusi Lietuvos teritoriją, – paskendo savo reikaluose, tautinis sąjūdis sėkmingai pasinaudojo atsivėrusiu geopolitiniu vakuumu. Tačiau jeigu Rusijos aneksuota Lietuvos teritorija nebūtų buvusi užimta Vokietijos, nepriklausomybę tuomet būtume matę kaip savo ausis.

Beje, naujosios Lietuvos kelias į nepriklausomybę ir jos tarptautinį pripažinimą buvo komplikuotesnis nei Latvijos ir Estijos. Papildoma kliūtimi Lietuvai šiame kelyje buvo ir senojo valstybingumo paveldas, netgi iš dalies gyva jo tradicija, kurią tebepuoselėjo dalis lenkakalbio jos elito. Mat lenkiškasis nacionalizmas Lenkija laikė visas buvusios jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemes, o diduma lenkakalbio senosios Lietuvos elito Lietuvos valstybingumą įsivaizdavo tik vienokioje ar kitokioje sąjungoje su Lenkija. Kiek vėlesnis Vilniaus ir jo regiono prijungimas prie Lenkijos patenkino lenkiškojo nacionalizmo interesus, bet dėl konflikto su Lietuva ne sustiprino, o susilpnino ir Lenkijos kaip regioninės valstybės tarptautines pozicijas, ir tarptautinį saugumą apskritai. Lietuva, kad ir be Vilniaus, nepriklausoma valstybe liko ir sugebėjo daugmaž įgyvendinti tą etninių lietuvių tautinio sąjūdžio viziją, kurią dar XIX a. viduryje deklaravo poetas Antanas Baranauskas – per dvidešimt tarpukario metų lietuviai įgijo visavertės politinės tautos arba nacijos savimonę ir kultūrinį potencialą. Viso to pakako, kad savarankiškos nacijos mentalitetas neišnyktų ir per vėlesnį pusšimtį sovietinės okupacijos, su nacių okupacijos intarpu, metų.

Užsiminėte apie tarpukarį, kuris irgi dažnai romantizuojamas. Kad ir tuo požiūriu, jog tada per 20 m. buvo nuveikta kur kas daugiau negu dabar per 30-metį, nors, kaip VŽ yra sakęs prof. Gediminas Vaskela, tuomet Lietuvos ūkis buvo pradėtas kurti nuo visiško nulio.

Pažanga anuo laiku tikrai buvo spartesnė, bet mūsų geoekonomika, kaip sakytų prof. Zenonas Norkus, iš esmės nepasikeitusi – juk iš mūsų regiono nuo 1918-ųjų iš periferijos į pasaulio geoekonominio branduolio valstybių sąrašą pasislinko vienintelė Suomija. 1918 m. pagal rodiklius ji nusileido Latvijai ir nebuvo labiau atsilikusi už Estiją. Aišku, Estija, Latvija ir Suomija Lietuvą smarkiai lenkė ir XIX a., pirmiausia dėl pramonės išvystymo. Tai lėmė geoekonominės aplinkybės – Ryga buvo ir Pabaltijo gubernijos, ir visai Rusijai svarbus pramonės centras. O Lietuva net nebuvo Pabaltijo dalis – mes su Baltarusija nuo XIX a. vidurio buvome vadinami Šiaurės Vakarų kraštu ir neturėjome priėjimo prie jūros – Palanga ir Šventoji priklausė carinės Rusijos Kuršo gubernijai, Klaipėdoje nuo XIII a. buvo vokiečiai. Palanga, Šventoji ir Būtingė Lietuvai grąžintos tik 1921-aisiais, po Lietuvos ir Latvijos derybų, kuriose arbitru buvo pakviestas britų profesorius, diplomatas Jamesas Youngas Simpsonas – tai jo vardu pavadinta viena centrinių Palangos gatvių.

Pokalbiai apie Vasario 16-osios Lietuvą neapsieina ir be diskusijų dėl sovietų okupacijos (ne)išvengiamumo 1940-ųjų birželio 15 d. Esą gėdingai pasidavėme be vieno šūvio, be jokios protesto notos. Kiti įsitikinę, kad nieko nebebuvo galima padaryti. Bet štai Kazys Pakštas nuo 1938 m. varstė ministerijų duris, ragindamas ruoštis sovietų okupacijai, o suomiai, kaip tik tais metais pradėję statyti Manerheimo liniją ir ginkluotis, laimėjo karą su Rusija ir po Antrojo pasaulinio liko nepriklausomi. Kurią nuomonę jūs palaikote?

Ne tik Pakštas, daugybė žmonių suvokė to meto padėtį. Nežinia, legenda ar ne pasakojama apie vieną prancūzų generolą, kuris 1920-asiais, po Versalio taikos sutarties pasirašymo, pasakė: „Taikos sutartis pasirašyta, ponai, o dabar ruoškitės karui.“ Jau tuomet buvo suprasta, kad tokia taika neteisinga ir negali būti stabilios ilgalaikės tarptautinės tvarkos pagrindas. O Baltijos valstybės, kurias sovietai tuomet vadino „limitrofais“ (pasienio sritimis), – esą mažos ir laikinos, anksčiau ar vėliau atsidurs po kurios nors didvalstybės sparnu.

Tiesa, savotiškas senojo Lietuvos valstybingumo tradicijos atstovas Jozefas Pilsudskis turėjo geopolitinę viziją. Pagal ją, aplink Lenkiją turėjo susiburti visos Vidurio Rytų Europos valstybės. Tarptautinio saugumo požiūriu ši vizija gal ir buvo racionali, tačiau tuo metu ji mažai kam buvo įdomi tiek Lenkijoje, tiek už jos ribų, o J. Pilsudskio bėda buvo ta, kad jis mėgino ją įgyvendinti daugiau kliaudamasis karine jėga, o ne derybomis, ir įgyvendinti nesugebėjo.

Toje vizijoje Lenkijai J. Pilsudskis, kuris vis tik nebuvo nacionalistas siaurąja prasme, buvo numatęs vadovaujamą vaidmenį, o tuometinė jo Vidurio „Europos Sąjunga“ būtų jungusi valstybes nuo Suomijos iki Bulgarijos, Graikijos, Jugoslavijos, Vengrijos... Žodžiu, kurti saugumo sistemą Vidurio Rytų Europoje, galinčią atgrasyti nuo Vokietijos ir SSRS pretenzijų, reikėjo anksčiau – ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo vėlu.

Tai vis dėlto kodėl sovietų armiją tuomet įsileidome nesipriešindami?

Beje, kaip ir Latvija bei Estija. Prezidentas Antanas Smetona siūlė priešintis, bet jo nepalaikė nei dauguma jo sudarytos Vyriausybės, nei kariuomenės vadovybė. Čia ir paaiškėjo, kokią vienybę gali užtikrinti autoritarinis režimas. O nesipriešinimo šalininkams atrodė, kad Lietuva, tapdama SSRS satelitu, kaip tuomet buvo Mongolija, bent formaliai išlaikys atskiro tarptautinių santykių subjekto statusą. Greitai paaiškėjo, kad tai iliuzija.

Kovo 11-osios Lietuva – jau neginčytinas Vasario 16-osios Lietuvos tęsinys. Kuo, jūsų galva, jos abi skiriasi?

Sakyčiau, anoje Lietuvoje buvo daugiau tikinčių pažanga, daugiau tikėjimo, kad einame į priekį, kad kyla ekonomika, tačiau vienybės ir tada jokios nebuvo. Jos niekada nebuvo. Politinėje praktikoje vienybės lozungas paprastai reiškia politiškai dominuojančios jėgos norą įgyti visų kitų ar bent daugumos jėgų pritarimą savo politikai. Reikia ne tokios vienybės, o tarimosi ir sutarimo.

Siūlote iš Tautiškos giesmės išbraukti žodžius „vienybė težydi“?

Dabar nebeišbrauksi. Kudirka buvo per jaunas, kai ją rašė. Būtų buvęs vyresnis, daugiau gyvenimo matęs, gal būtų pats išbraukęs. Jis parašė apie tai, ko nebuvo ir ko norėjosi.

Mums dabar atrodo, kad Steigiamasis seimas išreiškė tautos vienybę. Bet visus svarbiausius įstatymus tuomet priėmė valdančioji krikdemų dauguma, opozicijai balsuojant prieš. Ir už Konstituciją opozicija nebalsavo, ir už Žemės įstatymą... Juokingiausia, kad vienas liaudininkų lyderių Albinas Rimka daug prisidėjo kartu su krikščionių demokratų partijos Centro komiteto pirmininku Mykolu Krupavičium rengdamas Žemės reformos įstatymą, bet kai opozicija pasakė „ne“, už įstatymą, kurio vienas iš autorių buvo, Rimka nebalsavo.

Ir perversmas juk iš dangaus nenukrito. Kai kam nusibodo kairiųjų valdžia, kiti pasidavė demagogijai, esą rusai puola. Aišku, rusai nebuvo mums draugiški, tačiau reiktų turėti galvoje, kad tuomet Lietuva su Rusija bendros sienos neturėjo. nuotrauka::2

Tad nieko naujo po šia saule...

Nieko naujo. Demokratijos esmė yra sutarimas, bet jo ligi šiol nėra. Skirtingos nuomonės yra norma, bet kaip sukurti mechanizmą, kuris leistų rasti tvarų kompromisą? Reikia sutarimo demokratijos procedūrinio modelio. Dabar turime atstovaujamosios demokratijos modelį – aš jo tokiu net nevadinu, nes vėlgi klausimas – kuri partija kam atstovauja? Ideologijai ar idėjai? Atstovaujamoji demokratija iš esmės yra delegatyvioji demokratija, partijų politikos mažai tesiskiria, nes esame vienoje geopolitinėje erdvėje su Vakarais ir čia galioja bendros žaidimo taisyklės, ypač mažai valstybei.

Baigiant – kur, jūsų manymu, esame, sutikdami 101-ąsias modernios Lietuvos sukūrimo metines?

Būdami ES ir NATO nariais kartu su visu pasauliu atsidūrėme ant istorinių ir geopolitinių permainų slenksčio. Aišku, kad pastaruosius 30 m. gyvavusi pasaulio tvarka, grindžiama neoliberalaus monetaristinio globalizmo principais, atsidūrė krizėje ir keisis, tik dar neaišku, kaip. Deja, įmanoma judėti į abi puses: gerąją ir blogąją.

Mums, esantiems Vakarų pasaulio periferijoje ir Vakarų geopolitinio konflikto su Rusija pasienyje, būtų svarbu, kad šaltasis karas neperaugtų į karštąjį, kad ES išliktų vieninga, kad joje būtų daugiau solidarumo ir socialinio teisingumo. Mums nebūtų gerai, jei pasaulis tarptautinių santykių plotmėje grįžtų prie nacionalizmo (pirmiausia ekonominio) principo. O Lietuvos gyvastingumui svarbiausias dalykas – pereiti nuo formalios, procedūrinės demokratijos, pridengiančios oligarchinio valdymo tendencijas, prie visavertės demokratijos ir savivaldos.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

A. Puklevičius: Žolė buvo žalesnė Premium

Ar kažkaip panašiai dainuoja „Pink Floyd“, jau, dėkudie, be Rogerio Waterso, dainoje „High Hopes“. Taip...

Verslo klasė
2019.05.26
Niujorke – laiptai už 200 mln. USD Premium 1

Šįmet pavasarį po trejus metus trukusių statybų Niujorke visuomenei buvo atverta beveik 46 m aukščio...

Laisvalaikis
2019.05.26
 „Pink Floyd“: Vis dar pirmi kosmose Premium 2

1988 m. lapkritį kosmose pirmąsyk nuskambėjo rokas. Tai buvo grupės „Pink Floyd“ albumas „Delicate Sound of...

Verslo klasė
2019.05.25
Louise Arbour – JT prokurorė, nuvertusi karo generolus Premium

Du kolegos iš „The New York Times“, su kuriais vakarieniavau šio susitikimo išvakarėse, manęs pasiteiravo...

Laisvalaikis
2019.05.25
Dešimtmečio sulaukusi „ArtVilnius“ finansinio stabilumo dar nejaučia Premium

Kitą ketvirtadienį, gegužės 23 d., Vilniuje prasideda meno mugė „ArtVilnius“. Ir nors dešimtmetį Vilniaus ir...

Laisvalaikis
2019.05.24
Rašytojai ragina nenukelti Petro Cvirkos paminklo 30

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) valdyba kreipėsi į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską bei Vilniaus merą...

Laisvalaikis
2019.05.24
Vyriausybė pritarė Macikų konclagerio „įpaminklinimui“

Vyriausybė trečiadienį pritarė planui, kaip tvarkyti buvusio nacių ir vėliau sovietų naudoto Macikų lagerio...

Laisvalaikis
2019.05.22
Pirmas kartas: prestižinį „Man Booker“ prizą laimėjo arabų rašytoja

Šių metų tarptautinį „Man Booker“ prizą laimėjo rašytoja iš Omano Jokha Alharthi. BBC pranešimu, tai...

Laisvalaikis
2019.05.22
J. Koonsas susigrąžino brangiausio šių dienų menininko statusą

Skulptorius Jeffas Koonsas (g. 1955) tapo šių laikų menininku, kurio darbas aukcione parduotas brangiausiai.

Laisvalaikis
2019.05.22
R. Meilutytė traukiasi iš profesionalaus sporto 28

Lietuvos plaukikė, Londono olimpinė čempionė Rūta Meilutytė baigia sportinę karjerą, pranešė Lietuvos...

Laisvalaikis
2019.05.22
Prabangos konglomeratas „Kering“ nesamdys nepilnamečių

Prabangos prekių ženklų grupė „Kering“ skelbia, kad daugiau nebesamdys modelių, kurie dar nėra sulaukę 18...

Laisvalaikis
2019.05.21
Mirė legendinis „Formulės 1“ čempionas Nikis Lauda 4

Mirė legendinis „Formulės 1“ lenktynių čempionas Nikis Lauda.

Laisvalaikis
2019.05.21
Kanų festivalio „Garbės auksinė palmės šakelė“ A. Delonui kelia aistras

72-ojo Kanų festivalio „Garbės auksine palmės šakele“ (Palme d‘Or) apdovanotas Alainas Delonas (g.

Laisvalaikis
2019.05.20
Vilniaus dailės akademija turi naują rektorių

Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektore išrinkta tapytoja Ieva Skauronė (g.1978), pranešė VDA.

Laisvalaikis
2019.05.20
Darbą pradeda nauja kultūros viceministrė

Darbą pradėjo ministro Mindaugo Kvietkausko paskirta kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė, jos...

Laisvalaikis
2019.05.20
Žinutė iš Valstybės pažinimo centro: nori taikos – ruoškis karui

1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime įrengtame bunkeryje aštuoni už šalies laisvę kovojantys partizanai...

Laisvalaikis
2019.05.19
Iliustruotoji istorija: spalvinga Lietuvos sporto jaunystė Premium

Krepšininkų bėdos dėl didelio ūgio, žaibo pritrenkti teisėjai futbolo aikštėje ir neįspūdingi sunkiosios...

Laisvalaikis
2019.05.19
Venecijos „Aukso liūtas“ Lietuvai – džiaugsmas ar ašaka gerklėje Premium

Praėjusį savaitgalį, kai aukščiausias Venecijos meno bienalės apdovanojimas – „Aukso liūtas“ – už geriausią...

Laisvalaikis
2019.05.18
Senieji kalbos darkytojai: anglicizmai tarp lietuvių prieš šimtmetį Premium 1

Ir taip jau yra buvę – besipiktinantys anglicizmų paplitimu šių dienų jaunimo kalboje savo „pykčio brolių“...

Verslo klasė
2019.05.18
Atidarytas Laisvės statulos muziejus, kainavęs 100 milijonų 8

Gegužės 16 d. visuomenei atidarytas garsiosios Laisvės statulos (angl. Statue of Liberty), vadinamos...

Laisvalaikis
2019.05.18

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau