Dizainerė A. Platūkytė – apie būtinus ekodizaino eksperimentus

Tvarumo ir ekologijos banga jau keletą metų ritasi per pasaulį. Su Austėja Platūkyte, medžiagų tyrėja ir produktų dizainere, kalbamės apie išnaudotus ir neišnaudotus ekodizaino kozirius šių dienų rinkoje ir verslo būtinybę atsakingiau vertinti savo indėlį į ekologinę pasaulio gerovę.

Austėjos, Vilniaus dailės akademijos (VDA) doktorantūros studentės, kasdienis darbas – eksperimentai. Transformuodama įprastas medžiagas ji stengiasi spręsti ekologines problemas, o šiandienos atliekas paversdama rytojaus žaliavomis prisidėti prie tvaresnio pasaulio kūrimo.
„Mokydamasi M. K. Čiurlionio menų mokykloje turėjau progą susipažinti su visomis meno formomis. Labiausiai susidomėjau dizainu, todėl vėliau pasirinkau stoti į VDA. Ieškodama minčių bakalauro darbo temai, įsigilinau į ekologijos ir „zero waste“ – beatliekio gyvenimo būdo – idėjas. Įvykdžiusi tyrimą apie aplinką ir atliekas supratau, kad, užuot žiūrėjusi, ką galima pervartoti ir perdirbti, turėčiau imtis konkrečių veiksmų. Taip gimė idėja kurti naujas medžiagas“, – pasakoja dizainerė.

Idėjų netrūksta

Kaip alternatyvą plastiko pakuotėms ji yra sukūrusi „That’s it“ – pakuotes organiškai kosmetikai iš biologiškai suyrančios medžiagos. Vykdydama projektą „Plastex“, naujas bioplastiko medžiagas p. Platūkytė kūrė perdirbdama natūralaus pluošto tekstilės atliekas. Šiuo metu dizainerė bendradarbiauja su Maltoje įsikūrusia įmone „Bio Powder“, kuri iš antrinių gamybos produktų gamina organinius grūdelius. Jos užduotis – sugalvoti, kokias organiškas pakuotes ar kitus objektus būtų galima kurti iš alyvuogių kauliukų.
„Bendradarbiauju ir su lietuvių kompanija, ekologiškus indus gaminančiu startuoliu „HempCup“. Mūsų idėja – sukurti alternatyvą vienkartiniams kavos puodeliams. Nors jie ir dabar gaminami iš popieriaus, paprastai vis tiek iš vidaus yra dengiami plastiku – mišria, beveik neperdirbama medžiaga, kad neištekėtų į indą supiltas karštas skystis. Mes norime sukurti puodelius, kurie būtų pagaminti tik iš vienos rūšies medžiagos, lengvai suirtų ir būtų visiškai nekenksmingi aplinkai“, – idėja dalijasi pašnekovė.
Dar vienas autorės projektas – tris mėnesius trukęs eksperimentinis celiuliozinių medžiagų tyrimas „Black Matter“ (angl. juodoji medžiaga).
„Tai cheminė substancija, kurią sudaro celiuliozinio pagrindo medžiagų mišinys. „Black Matter“ yra pagaminta iš bioplastiko, sumaišyto su medžio anglies milteliais, ja padengiami natūralūs audiniai. Sąveikaujant trims skirtingoms substancijoms iš minkštos tekstilės galima sukurti kietus objektus“, – projektą apibūdina kūrėja.

Per mažai alternatyvų

Dabar p. Platūkytė jau nebegyvena visiško „zero waste“ režimu, tačiau tuometes pamokas prisimena iki šiol.
„Beveik metus pati gaminausi kosmetiką, nepirkau jokių plastiko pakuočių“, – sukonkretina.
Dizainerė prisimena, kaip į ją žiūrėdavo prekybos centrų pardavėjos, kai ji paprašydavo mėsos pasverti į atsineštą stiklainį. Pašnekovė sako, kad ši patirtis padėjo aiškiai suprasti, jog dažniausiai vartotojai tiesiog neturi kitų alternatyvų kaip pirkti taip ir vartoti tai, ką jiems siūlo verslas.
„Beatliekis gyvenimo būdas vis dar labiau paplitęs tarp šios filosofijos aktyvistų. Įprastam pirkėjui taip gyventi tiesiog labai nepatogu. Būtų puiku, jei turėtume visišką pasirinkimo laisvę ir didžiuosiuose prekybos centruose pirkėjai galėtų patys nuspręsti, ar nori pirkti produktą, įpakuotą į plastikinę pakuotę, ar į natūralią, suyrančią, kurios kaina būtų kiek didesnė, tačiau vartotojas turėtų galimybę investuoti į gamtą ir ekonomiškesnę bei švaresnę ateitį“, – mano p. Platūkytė.

Edukuoti verslą

Dizainerė nebijo eksperimentuoti ir noriai leidžiasi į avantiūras su verslu, tačiau apskritai Lietuvoje, anot pašnekovės, ekodizainas nėra itin populiarus – įmonės bijo investuoti ir kur kas dažniau renkasi jau patikrintus sprendimus.
„Pasaulyje ekodizaino idėjos skamba kur kas garsiau, verslas naudoja antrines žaliavas, kuria naujas medžiagas, įsitraukia ir didieji prekės ženklai, nors dažniausiai jų motyvaciją lemia rinkodara, t. y. noras kompaniją parodyti kaip socialiai atsakingą ir tausojančią aplinką. Visgi užtenka palyginti, kokį procentą visos produkcijos sudaro ekologiški gaminiai, ir paaiškėja, kad jis – labai menkas. Lietuvoje yra verslo, kuris palaiko ekologiškas idėjas, tačiau retas kuris prekės ženklas viešai deklaruoja ir į pirmą vieną kelia aplinkosaugines vertybes. Dažniausi pavyzdžiai – produkcija iš antrinių žaliavų, kitaip sakant, antrinis dizainas. Tikiuosi, kad ateityje įmonės bus labiau suinteresuotos ne baigtiniais produktais, o jų gyvavimo ciklais ir taip sukurs platesnę terpę kūrybiniams dizainerių sprendimams“, – sako p. Platūkytė.
Dizainerė mano, kad, norint edukuoti vartotoją, pirmiausia reikia mokyti verslą.
Mano akimis žvelgiant, kur kas rimčiau ekologinių projektų imasi nedidelės, jaunos įmonės. Dažnu atveju mažoms įmonėms sukurtos koncepcijos po kiek laiko atsispindi ir stambioms įmonėms vystant savo produkciją. Galima sakyti, kad smulkieji verslai parodo teigiamą pavyzdį ir didelėms korporacijoms. Dėl to pati nevengiu prisidėti prie visai naujų verslų ar smulkių projektų, jei matau, kad jie galėtų tapti sektinais pavyzdžiais“, – prioritetus dėlioja p. Platūkytė.

FOTOGALERIJA Produktų dizainerė Austėja Platūkytė – apie ekodizaino eksperimentus (8 nuotr.)