Investicijos į nekilnojamąjį turtą tarpukario Kaune

Publikuota: 2019-01-20
Atnaujinta 2019-01-20 19:43
 

Sukako 100 metų, kai 1919-ųjų sausio 2 d. iš lenkų okupuoto Vilniaus pasitraukė Lietuvos laikinoji vyriausybė. Lietuvos laikinąja sostine de facto tapo Kaunas ir iš pilko provincijos miestelio virto moderniu europietišku miestu. Vienas ryškiausių dalykų, pasiekęs mus iš tarpukario Kauno laikų, yra modernizmo architektūra, į kurią VŽ žvelgia iš kitos – investicijų – pusės.

Pagrindinės investicijos tarpukariu buvo nukreiptos į žemės ūkį ir nekilnojamąjį turtą, labiausiai augusį Kaune, rodo investicijų valdymo bendrovės „Capitalica Asset Management“, priklausančios SBA įmonių grupei, užsakymu atliktas tyrimas. Reiktų patikslinti, kad tarpukario ir dabartinės Lietuvos investicijų struktūra iš esmės skyrėsi, o to meto litas buvo labai stipri valiuta: ekonomistas Žygimantas Mauricas yra suskaičiavęs, kad vienas tarpukario litas buvo vertas šiandieninio 5,3 Eur.

Bendra panorama

Laikinąja Lietuvos sostine tapęs Kaunas per Pirmąjį pasaulinį karą nebuvo smarkiai sugriautas, kitaip nei antrasis pagal dydį Šiaulių miestas. Lietuvos ūkio pagrindas buvo žemės ūkis, jame dirbo absoliuti dauguma gyventojų. Miesto ir miestiečių kultūra buvo silpna. Remiantis 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno vos daugiau nei 2 mln. žmonių. Lietuviai sudarė beveik 84% „pyrago“, žydai – 7,5%, lenkai – 3,2%, rusai – 2,4%, vokiečiai 1,4%. Iš beveik 1,4 mln. dirbusių žmonių 79% triūsė žemės ūkyje, 6,2% – pramonėje ir vos 2,4% – prekyboje.

Statybų sektorius

Pirmasis pasaulinis karas ir taip menką Lietuvos ūkį nuniokojo skaudžiai. 1922 m. spaudoje teigta, kad po karo miestuose išliko tik apie 45.000 pastatų. Iki 1922 m. šalyje siautė infliacija. 1922 m. buvo įvestas litas, ilgainiui stabilizavosi kainos, valstybei pavyko pažaboti infliaciją, pradėta vykdyti žemės reforma, aktyviau pradėti plėtoti ir smulkūs verslai. Tad 1922 m. jau buvo išduoti 2.207 statybos leidimai, tačiau profesionalių statybininkų buvo mažai – 1926 m. Lietuvoje veikė vos 6 statybos bendrovės.

Sparčiausiai statybos vyko Kaune, kur kasmet buvo pastatoma 200–300 gyvenamųjų namų ir apie 200 negyvenamųjų. Apskritai Kaunas augo sparčiausiai – 1918–1938 m. mieste iškilo 10.581 pastatas.

Pramonės įmonių daugiausia statyta taip pat Kaune (30–50 per metus). Palyginkime: Kėdainių, Mažeikių, Šiaulių ir Panevėžio miestuose bei apskrityse būdavo pastatoma iki 15 pramonės įmonių.

Statyba Lietuvoje ypač pradėjo augti paskutiniais trečiojo dešimtmečio metais ir, įvairiais skaičiavimais, iki 1929 m. galėjo būti pastatyta iki 140.000 pastatų. Tais metais į statybas investuota 65 mln. Lt (apie 344,5 mln. Eur), iš jų 15 mln. Lt (79,5 mln. Eur) – vien Kaune.

Namus ir negyvenamuosius pastatus statėsi daugiausia privatūs asmenys. Bankai suteikdavo paskolas, tačiau tik trumpalaikes ir už labai dideles palūkanas, kartais viršijusias ir 20%.

Prie NT plėtros prisidėjo ne tik Lietuvoje gyvenančių asmenų ir valstybės investicijos, bet ir emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai – 1924–1929 m. jie kasmet atsiųsdavo apie 40 mln. Lt. Į NT investavo ir užsienio lietuviai: 1927 m. jų investicijos siekė 1,1 mln. Lt, 1929 m. JAV prasidėjus ekonomikos krizei jos sumažėjo.

Kaunas kyla

Taigi, imperijos užkampiu vadintas Kaunas staiga tapo sostine, kuriai reikėjo patalpų valdžios institucijoms ir visuomeninėms reikmėms. Miestas tapo traukos centru, į jį kėlėsi valdininkai, darbo ieškantys asmenys, gimnazijose mokslus norintys tęsti moksleiviai, studentai, nuo 1922 m. siekę mokslo pirmajame Lietuvos universitete. Prasidėjus masiniam kraustymuisi, trečiąjį dešimtmetį Kaune gyveno apie 100.000 žmonių. Demografinio sprogimo padariniai išryškėjo greitai: pradėjo trūkti butų. Jų statybą stabdė dvi priežastys – brangi žemė ir brangūs kreditai arba jų nebuvimas, ir jos nebuvo išspręstos iki pat lemtingųjų 1940 m.

Atsiradus didžiulei žemės paklausai, ją supirkti ir perparduoti ėmėsi investuotojai ir taip dar labiau sukėlė kainas. Todėl, imantis privačios statybos, žemę neretai teko nuomotis iš savivaldybės, kuri ją nuomojo 24–36 metams, o atskirais atvejais leisdavo išsipirkti.

Statyba Kaune buvo brangi. 1929 m. vieno namo statyba kituose miestuose vidutiniškai atsiėjo apie 6.300 Lt, Kaune – 21.300 Lt.

Namus šeimai išgalėjo pastatyti tik išties turtingi asmenys, neretai jie kooperuodavosi statyti namą dviem trims šeimoms. Savų namų statybą atsiminimuose yra aprašęs Lietuvos prezidentas Kazys Grinius. 1922 m. 11 bendraminčių įkūrė „Kauko“ kooperatyvą, kuris iš savivaldybės 36 metams išsinuomojo 13.000 kv. m sklypą Žaliakalnyje. Nuoma buvusi labai pigi – 4 centai už 1 kv. m, t. y. 53 Lt metams. Kiekvienas kooperatyvo narys įnešė po 1.200 Lt ir per kelerius metus pasistatė namus. K. Grinius statėsi dviejų galų namą su prof. Vladu Lašu, kiekvienas jų už statybas sumokėjo po 75.000 Lt, 1926 m. baigiantis statyba buvo baigta.

Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį statybos kaštai sumažėjo: 1922 m. 1 kv. m statyba kainavo 70 Lt, 1932 m. – 40 Lt.

Per ekonomikos krizę kainos dar krito: 1933 m. – 35–40%, palyginti su 1930–1931 m., dėl atpigusių medžiagų ir darbo jėgos.

Modernusis Kaunas

Laikinoji sostinė mums paliko neįkainojamąją dovaną – tarpukario modernistinę architektūrą, kuri, galimas dalykas, bus įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Moderniausi tarpukario Lietuvos pastatai iškilo Kaune, šiuo požiūriu tarp laikinosios sostinės ir kitų miestų buvo ryški takoskyra. Tiesa, visuose svarbiausiuose miestuose ir miesteliuose savo gražumu ir prabangia modernia mūrine statyba išsiskyrė mokyklos, dažniausiai gimnazijos, statomos valstybės lėšomis.

1929–1932 m. privačiomis lėšomis Kaune pastatyti turtingų asmenų daugiaaukščiai privatūs namai keitė miesto veidą. Pvz., 1931 m. manufaktūros urmo sandėlio bendraturčių Mozės ir Malkos Chaimsonų septynių aukštų namas Maironio g. 3 buvo vienas aukščiausių ir moderniausių visoje Lietuvoje.

1929 m. pramonininkas Jonas Vailokaitis Vienybės aikštėje pasistatė šešių aukštų gyvenamąjį namą, miestiečių vadintą dangoraižiu. 1932 m. „Maisto“ bendrovės vyriausiasis direktorius Jonas Lapėnas pasistatė šešiaaukštį nuomojamų butų namą, kurio pirmas aukštas buvo skirtas parduotuvėms. 1931 m. Vytauto pr. 30 „Drobės“ bendrovės direktorius Juozas Daugirdas pasistatė penkių aukštų gyvenamąjį namą, kurio pirmajame aukšte buvo prekybos patalpos, kitur – butai.

Atsigaunant ūkiui, valstybė jau buvo pajėgi finansiškai investuoti ir į labai didelius ir brangius viešuosius pastatus, kurie iš esmės keitė šalies įvaizdį, tapo pasididžiavimo ir moderniosios architektūros simboliais, kuriais žavimės iki šių dienų. Vėlgi, nors statybos plėtėsi, Kaune buvo daug neužstatytų žemės sklypų. 1925-aisiais svarstyta, kad „pirmiausia reikia iš miestų centrų išguiti visokias pašiūres ir lūšnas kartu su daržais“, taip pat piktintasi, kad 1927 m. net Kaune tarp Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės dar vis laikomos kiaulės. Tačiau senieji namų savininkai neturėjo tiek lėšų, kad galėtų atnaujinti savo namus.

Sumūrinimo programa

Įdomu, kad didžioji dalis tarpukariu pastatytų namų buvo mediniai – 1931 m. kaime tokie sudarė 97%, net ir Kaune medinukų buvo statoma beveik tris kartus daugiau nei mūrinių. Siekiant pakeisti padėtį, buvo pradėta vadinamoji sumūrinimo programa. Svarbiausia priežastis čia buvo ne tik siekis pakeisti medinius pastatus ilgaamžiais mūriniais, bet ir didelis miškų nykimas bei gaisringumas.

Kita vertus, tarpukariu neretai manyta, kad mūrinė statyba tinka tik miestams ir tik turtingiems žmonėms, kad miškų yra pakankamai, o mediniai trobesiai esą sveikesni, tačiau „dabartinė bakužių Lietuva jau nebesiderina su mūsų padarytąja medžiagine ir kultūrine pažanga“.

Su mūrinės statybos plėtra buvo tiesiogiai susijęs ir plytų klausimas: jų gaminta nepakankamai, be to, jos buvo labai brangios. O plytinės buvo tik privačios.

Verslas ragino valstybę priimti statybos įstatymą, statybą vykdyti planuotai (ypač kaime), rekonstruoti laikotarpio neatitinkančius namus, nes pokarinė statyba „nežiūrint į investuotus į ją didelius kapitalus, buvo per daug primityvi, nepatenkinanti moderniško žmogaus ir kultūriško krašto reikalavimų ir dėl to ji gali būti laikoma tik laikina“.

Už miestų plėtrą buvo atsakinga savivalda, tačiau daugybės klausimų taip ir nespėta sutvarkyti.

Butų nuoma – rimtas verslas

Siekdami, kad brangi statyba atsipirktų, namų savininkai dalį butų nuomodavo. Spaudoje rašyta, kad „Kaune praktikuojamas savotiškas finansavimas: savininkas, pradėjęs statyti namą, surenka iš būsimų nuomininkų iš anksto už 2–3 metus nuomą ir surinktais pinigais pastato namus“.

1930 m. spaudoje rašyta, kad Kaune trūksta apie 5.000–6.000 naujų normalių butų, o poreikiui patenkinti kasmet reikėtų pastatyti apie 1.000 dviejų trijų aukštų namų, kai vidutiniškai buvo pastatoma po 600–700 naujų butų.

Butų trūkumas kėlė nuomos kainą: 3–4 kambarių švaresnio buto nuoma galėjo kainuoti iki 300–500 ar net 600 Lt, tokia suma sudarė iki pusės valdininko algos. Tiesa, tokie brangūs butai buvo nuomojami tik miesto centre ir Žaliakalnyje. Populiariausių butų nuoma siekė 130–150 Lt per mėnesį, o šalia Kauno butą buvo galima išsinuomoti už 40 Lt.

Butų kaip ir kito NT nuoma visuose Lietuvos miestuose tapo gana pelningu verslu. 1930 m. spaudoje teigta, kad Kauno namų savininkai, „be abejonės, yra materialiai pati stipriausioji miesto gyventojų dalis“.

Namų savininkai pradėjo burtis į draugijas, kad apgintų savo interesus, savo ruožtu sujudėjo ir Kauno butų nuomininkai. 1932 m. jie pareikalavo sumažinti nuomos kainas 40%, esą buto nuomai tenka skirti 30–40% atlyginimo.

Kai kurie savininkai nuomos kainą buvo priversti sumažinti net iki 50%, visgi nuoma ir toliau buvo pelningas verslas, nors namų savininkai spaudoje gynėsi, kad jų pelnas tesudaro 3–4%, o ne taip, kaip tikina savivaldybės tarnautojai ir nuomininkai, esą jis siekia 15–20% investicijų į statybas.

Vienaip ar kitaip, nuomotojai kėlė kainas, o nesutikusius mokėti aukštesnių iškraustydavo per teismus ir naujiems nuomininkams pakeldavo kainą. 1939 m. didesnė dalis miestiečių gyveno ne nuosavuose, o nuomojamuose butuose. Žemės kaina išliko opus klausimas – Kaune sklypo kaina sudarė daugiau nei 30% visų investicijų į statybas.

Komercinio NT panorama

Negyvenamojo NT statyba irgi augo. Antai 1938 m. Kaune iškilo rekordiškai daug tokių pastatų – net 279, kai Šiauliuose – 136, Panevėžyje – 86, kituose miestuose ir miesteliuose – po 20–70.

Kaune veikė apie 2.000 prekybos įmonių, 265 maitinimo įstaigos, 34 fotografai, 54 siuvyklos, 38 inžinieriai, 65 gydytojai, apie 300 kirpyklų ir pan. Ne tik Kaune, bet ir mažesniuose miestuose bei miesteliuose centrinėse gatvėse augo dideli pastatai, kurių pirmuosiuose aukštuose kūrėsi parduotuvės, kavinės, kino teatrai. Patalpos komercinei veiklai dažniausiai buvo nuomojamos arba ji buvo vykdoma nuosavose patalpose.

Pasiturintys miestiečiai stengėsi pelningai išnaudoti visą turimą plotą. Pavyzdžiui, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius 1928 m. pasistatė mūrinį gyvenamąjį namą Kaune (V. Putvinskio g. 64, dabar – Velnių muziejus). Pirmame jo aukšte pats dailininkas turėjo dirbtuves, o jo žmona – stomatologijos kabinetą, antrame aukšte juodu gyveno, o dalį patalpų nuomojo, čia kurį laiką veikė Švedijos konsulatas. 1938 m. buvo pristatytas trečias namo aukštas, taigi gyvenamasis namas buvo tapęs tarsi daugiafunkciu centru, ir tokių pavyzdžių buvo nemažai.

Svarbiausioji gatvė

Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės 1919-aisiais paminėtos Kaune. Ta proga centrinė miesto gatvė, nuo 1847-ųjų – Nikolajaus prospektas, 1918 m. pervadintas Kaizerio Vilhelmo gatve (Kaiserwilhelmstrasse), buvo pavadinta Laisvės alėja. Komercijos atžvilgiu ji netrukus tapo pagrindine ir svarbiausia gatve visoje Lietuvoje. Turėti komercines patalpas joje troško visi, tad nenuostabu, kad nuo 1930 m. stambių Lietuvos bendrovių administraciniai pastatai, anksčiau statyti prie pačių bendrovių, ėmė kilti Laisvės alėjoje. Namai buvo daugiaaukščiai, jų statybai negailėta investicijų, visus juos projektavo žinomi Lietuvos architektai. Dauguma tų namų buvo daugiafunkciai, dalis patalpų nuomotos įvairioms įstaigoms.

Pvz., „Pienocentras“, kurio dalininkė buvo ir valstybė, Laisvės alėjoje 1931 m. pasistatė ištaigingą šešių aukštų modernų pastatą. Jame veikė įstaiga, krautuvė, valgykla, buvo įrengta butų. Prabangiausiuose, viršutiniame aukšte, gyveno ir užsienio šalių diplomatai, o administracija veikė antrame ir trečiame aukštuose. Pirmame aukšte veikė moderniausia Kaune per du aukštus išdėstyta „Muralio“ kirpykla, visiškai naujas reiškinys buvo „Pienocentro“ užkandinė po atviru dangumi, pavadinta „Pieno darželiu“.

1933 m. greta ištaigingus rūmus pasistatė knygų ir laikraščių leidimo akcinė bendrovė „Pažanga“. Šešių aukštų pastatas, atspindėjęs prabangųjį art deco stilių, buvo pastatytas biurams: juose veikė „Pažangos“ bendrovė, „Lietuvos aido“ redakcija, tautininkų jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, tautininkų klubas ir restoranas, vėliau penktame aukšte buvo atidarytas dar vienas restoranas, o pirmame – parduotuvė, ant stogo įrengta terasa, rūsyje po kiemu – posėdžių salė.

Viešbučių nestatyta

Apie turizmo svarbą šalies ūkiui spaudoje aktyviau pradėta rašyti tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Visgi privatūs investuotojai net Kaune nesiryžo finansuoti naujų viešbučių. 1899 m. Laisvės alėjoje pastatytą „Metropolį“ 1922 m. įsigijo Lietuvos užsienio reikalų ministerija, 1925 m. jis buvo rekonstruotas ir pavadintas „Lietuvos“ viešbučiu. 1930 m. planuota statyti modernų keturių aukštų viešbutį, bet ši idėja nerealizuota.

Spaudoje tuomet rašyta, kad 1938 m. buvo apie 300 įmonėlių, kurios vadinosi viešbučiais, bet tik maža dalis jų atitiko šį vardą, o į viešbutį, kuris galėtų patenkinti vietinių ir užsieniečių reikalavimus, reikia įdėti apie 10.000 Lt „vienam kambariui su visomis viešbučiui priklausomybėmis pastatyti“.

1938 m. naujiems viešbučiams Seimo biudžeto komisija skyrė 35.000 Lt. Spaudoje raginta, kad viešbučių statyba labiau rūpintųsi savivaldybės, nes tai esąs viešasis interesas, tačiau joms vienoms statyti buvo per brangu, reikėjo valstybės paramos, nes privatūs asmenys į viešbučius investuoti nenorėjo. Taip iki 1940 m. nespėta pastatyti nė vieno modernaus viešbučio.

Kino teatrai kaip investicija

Viena naujoviškų laisvalaikio leidimo veiklų buvo kino teatro lankymas. Kinas buvo rodomas tiek didesniuose, tiek mažesniuose Lietuvos miestuose.

1922 m. Kaune veikė 5, nuo 1930 m. – jau 12–15 kino teatrų, visi jie buvo privatūs, nemažą jų dalį valdė žydai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais visi kino teatrai veikė Laisvės alėjoje, vėliau jie kūrėsi Šančiuose ir Žaliakalnyje.

Dauguma kino teatrų veikė ne specialiai jiems pastatytose, bet pritaikytose patalpose, dažniausiai jos buvo nuomojamos. Net ir tuomet, kai buvo pradėti statyti kino teatrai, NT savininkai dažniausiai būdavo vieni, o kino verslo – kiti.

Žinomiausias kino teatras „Metropolitan“ su 800 vietų sale buvo atidarytas 1928-aisiais specialiai pastatytame dviejų aukštų pastate, Laisvės al. 41a. 1930 m. pastatas įvertintas daugiau nei 300.000 Lt, jo savininkas Berelis Kupricas kino teatrui patalpas nuomojo už 36.000 Lt metams.

Pramonės plėtra

Pramonės plėtra Lietuvoje nebuvo itin sparti, joje dirbo tik apie 6% visų gyventojų. Nemažai gamybos įmonių patalpas nuomojosi iš kitų savininkų. 1922–1936 m. kasmet buvo pastatoma 100–200 pramonės įmonėms reikalingų naujų pastatų, tai nesudarė nė 1% visų statybų.

Pirmiausia reikėjo nemažų investicijų, statyba buvo sudėtingesnė ir technologiškai, reikėjo specialios įrangos ir žmonių, galinčių ją sumontuoti. Tačiau ne visuomet. Antai tabako fabrikams labai didelių investicijų nereikėjo, tad didžiausieji jų pasistatė naujus pastatus: 1923 m. Kaune buvo atidarytas Brolių Solomonų trijų aukštų papirosų fabrikas, 1923 m. – keturių aukštų fabrikas „Zefir“, 1938 m. – dviejų aukštų „Kontinental“. Smulkesnieji patalpas nuomojosi iš neveikiančių fabrikų, kūrėsi sandėliuose ar ūkiniuose pastatuose.

1939 m. Lietuvoje jau veikė 1.316 pramonės įmonių, trečdalis jų – Kaune, kur kūrėsi ištisi pramoniniai miesteliai. Pvz., didžiausia valstybės kapitalo įmonė „Maistas“ nuo 1922 m. plėtėsi Aleksote – 1939-aisiais tai buvo jau visas kompleksas su 96 pastatais. Nuo 1921 m. Šančiuose kūrėsi tekstilės įmonė „Drobė“, 1932 m. jos teritorijoje veikė pramoninis miestelis su 8 pastatais.

Verslininkai noriai nuomojo NT kitoms įmonėms ir iš to krovėsi nemažus pelnus. Pvz., Juozas ir Jonas Vailokaičiai 1922 m. nusipirko brolių Šmidtų įmonę ir pavadino ją „Metalu“ (1939 m. akcinis kapitalas siekė 7,5 mln. Lt). 1923 m. fabrikas turėjo 12 skyrių ir 89 pastatus didžiulėje teritorijoje Šančiuose, prie A. Juozapavičiaus pr., – ji užėmė 72.192 kv. m. Beveik pusė visos žemės naudota fabriko reikmėms, o 3,9 ha buvo išnuomota. 1940 m. duomenimis, nuomininkų būta 35, o iš nuomos gauta 128.537 Lt pajamų.

Keletas svarbių tarpukario Kauno pastatų

  • Lietuvos banko rūmai, Maironio g. 25 / K. Donelaičio g., statyti 1924–1927 m., valstybė investavo 6,4 mln. Lt. Vienas pirmųjų moderniausių Baltijos regiono pastatų.
  • Viešbutis „Lietuva“, K. Daukanto g. 21, rekonstruotas 1925 m.
  • Teisingumo ir Lietuvos Respublikos Seimo rūmai, E. Ožeškienės g. 12 / L. Sapiegos g. 5, statyti 1925–1928 m., kainavo 2,2 mln. Lt.
  • Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos-chemijos instituto rūmai, statyti 1925–1932 m., kainavo 2,5 mln. Lt, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje susprogdinti.
  • Centrinio pašto rūmai, Laisvės al. 102, statyti 1930–1932 m., valstybė investavo 1,3 mln. Lt., visa statyba ir puošyba kainavo arti 2 mln. Lt.
  • „Pienocentro“ rūmai, Laisvės al. 55 / S. Daukanto g. 1, statyti 1931–1934 m.
  • Bendrovės „Pažanga“ rūmai, Laisvės alėja 53, statyti 1932–1934 m., kainavo apie 626.000 Lt.
  • Vytauto Didžiojo muziejus, V. Putvinskio g., statytas 1933–1934 m., kainavo apie 2,5 mln. Lt, dalį lėšų suaukojo visos Lietuvos žmonės ir išeivija.
  • Valstybės teatras (dabar – Kauno muzikinis), Laisvės al. 91, rekonstruotas 1922 m.
  • Karininkų ramovė, A. Mickevičiaus g. 19, statyta 1935–1937 m. Biudžetas – 1,3 mln. Lt, statyboms lėšų skyrė valstybė ir karininkai – po procentą nuo savo algos.
  • Kauno ugniagesių rūmai, I. Kanto g. 1, statyti 1929–1930 m., kainavo apie 600.000 Lt.
  • „Lietūkio“ rūmai, Vytauto pr. 43, statyti 1930 m.
  • Žemės ūkio rūmai, K. Donelaičio g., statyti 1933–1934 m., kainavo 0,5 mln. Lt.
  • Kauno apskrities savivaldybės rūmai, Laisvės alėja / Vytauto g., baigti 1933 m., atsiėjo apie 1 mln. Lt.
  • Žemės bankas, K. Donelaičio g., statyti 1934–1935 m., kainavo apie 1,8 mln. Lt.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Žmonijos ateities variantų beieškant: kas svarbu Premium

2003 m. man buvo 29-eri, ir aš išleidau savo pirmąjį stambesnį kūrinį – futuristinį detektyvą „Genomas 3000“,...

Verslo klasė
2019.02.17
Kaip pavogti šimtą milijonų skaitant vogtus pranešimus žiniasklaidai? 3

Komunikacija yra labai vertinga. Laiku pavogta ji gali būti dar vertingesnė. Kūrybiškiausia visuomenės dalis...

Verslo klasė
2019.02.16
Politologas Antanas Kulakauskas: vienybės nebuvo nei tada, nei dabar 8

Kalendoriaus langelyje – vėl Vasario 16-oji. Apie tai, kur buvome ir kur esame, sulaukę 101-ųjų moderniosios...

Laisvalaikis
2019.02.16
Rotušėje Butkams įteiktos Vilniaus garbės piliečių regalijos 3

Vilniaus miesto rotušėje modernaus meno muziejaus MO įkūrėjams Viktorui ir Danguolei Butkams penktadienį...

Laisvalaikis
2019.02.15
Kariuomenės vadas: okupacijos nepripažinę partizanai leido egzistuoti Lietuvos valstybei  9

Sovietmečio okupacijos nepripažinę ir prieš ją kovoję Lietuvos partizanai, kol buvo gyvi, leido egzistuoti...

Verslo aplinka
2019.02.15
12 metų LEGO dirbanti D. Staneikaitė-Naldal – apie karjerą, inovacijas ir buriamą legomanų armiją Premium 3

Man visada atrodo šiek tiek magiškai, kai vizitinėje kortelėje perskaitau, kad žmogus kompanijoje yra...

Laisvalaikis
2019.02.15
„Login“ organizatoriai diskriminavo vyrus 5

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nusprendė, kad technologijų ir inovacijų festivalio „Login“ nemokamų...

Rinkodara
2019.02.15
700–jam Vilniaus gimtadieniui – jubiliejinis logotipas

700-ojo Vilniaus gimtadienio, kurį miestas švęs 2023 m., logotipo koncepcijos konkurse varžėsi 75 dalyviai.

Rinkodara
2019.02.15
Kokius tiltus architektai siūlo Vilniui 6

Paskelbusi pėsčiųjų tilto per Nerį prie „Litexpo“ architektūrinės idėjos konkursą, Vilniaus miesto...

Laisvalaikis
2019.02.14
Placido Domingo Kaune koncertuos su Violeta Urmana

Jau kuris laikas tarp melomanų sklandžiusias kalbas apie tai, kad vasario 16-ąją Kaune koncertuosiantis...

Laisvalaikis
2019.02.14
„Cirque du Soleil“ krepšelyje – dar vienas pirkinys už milijonus

Kanados gigantas „Cirque du Soleil Entertainment Group“ paskelbė įsigijęs „The Works Entertainment“...

Laisvalaikis
2019.02.13
„El Chapo“ Niujorke pripažintas kaltu 2

Joaquinas „El Chapo“ Guzmanas, Meksikos narkotikų kartelio Sinaloa vadas, antradienį...

Laisvalaikis
2019.02.12
Aukcione nepavyko parduoti A. Hitlerio paveikslų

Vokietijos aukcionų namams „Weidler“ nepavyko parduoti penkių paveikslų, kuriuos, kaip teigiama, nutapė nacių...

Laisvalaikis
2019.02.12
Vasario 16-ąją Birmingame – M. K. Čiurlionis virtualioje erdvėje

Lietuvos nepriklausomybės 101-ųjų metinių proga Birmingamo (Didžioji Britanija) koncertų salėje „Symphony...

Laisvalaikis
2019.02.12
20-etė Vilniaus knygų mugė kvies į 500 renginių

Vasario 21–24 d. vyks Tarptautinė Vilniaus knygų mugė (VKM). Savo bičiulius šiemet ji kviečia į pasimatymą...

Laisvalaikis
2019.02.12
Nevalstybinėms kultūros įstaigoms paskirstyta 200.000 Eur

Šešiolikos nevalstybinių teatrų ir koncertinių įstaigų veiklai 2019 metams paskirstyta 200.000 eurų, tiek...

Laisvalaikis
2019.02.12
„Barbie“ pardavimai perkopė 1 mlrd. USD 1

JAV žaislų gamintoja „Mattel“ paskelbė 2018 m. IV-ojo ketvirčio rezultatus ir nustebino kur kas prastesnių...

Laisvalaikis
2019.02.11
Kultūros ministro komandoje – nauja viceministrė

Pirmadienį darbą pradėjo ministro Mindaugo Kvietkausko paskirta kultūros viceministrė Regina Jaskelevičienė,...

Laisvalaikis
2019.02.11
Afganistanas pasmerktas suirutei Premium 4

Afganistanas jau seniai pakrikštytas imperijų kapinėmis. Skelbiamas JAV atsitraukimas iš konflikto gali...

Verslo klasė
2019.02.10
Parodoje – Kauno verslininkų Tilmansų palikimas 1

Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12), atidaryta paroda „Atminties kodas: Tilmansų...

Laisvalaikis
2019.02.10

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau