Iliustruotoji istorija: Rokfelerio centras

Publikuota: 2019-01-13
 

Pačiame Niujorko viduryje stūksantis Rockefellerio centras daugiau nei 80 metų kasmet sulaukia milijonų lankytojų. Niujorkiečiai ir miesto svečiai čia stebi įspūdingus pasirodymus, čiuožinėja aikštėje ar tiesiog mėgaujasi šviesos ir gryno oro oaze.

Iš tiesų kadaise čia ketinta pastatyti tik operos teatrą. Kai 1926-aisiais Niujorko Metropoliteno operą (The Met) buvo nuspręsta iškelti iš Brodvėjaus, operos direkcija nusižiūrėjo naują vietą – sklypą pačiame Manhatano centre. Ten išsibarsčiusius lūšnynus buvo ketinama griauti, tad sklypo savininkas, Kolumbijos universitetas, apsidžiaugė naujais nuomininkais: pastačius operos teatrą, rajonas įgytų vertę. Aptarus visas galimas vizijas, iššovus šampaną ir sulaukus daugybės sveikinimų, „The Met“ liko erzinanti, bet rimta problema – opera neturėjo pinigų naujam pastatui.

Kaip tik tuomet pasirodė milijardierius Johnas Rockefelleris jaunesnysis. Iš pradžių jis buvo laikomas tik vienu iš daugelio potencialių investuotojų, tačiau dėl savo nekantrumo ir operos vadovų intrigų jis vis giliau klimpo į šį reikalą. Kai projektas žlugo, trauktis buvo per vėlu. Gelbstintis iš padėties, buvo nuspręsta statyti Rockefellerio centrą. Jis turėjo apsaugoti Rockefellerį ne tik nuo milžiniškų nuostolių, bet ir nuo pajuokos. Statant centrą, patirta daug nenumatytų nesėkmių, tačiau visos bėdos išspręstos genialiai. Šis pastatų kompleksas pavergė ne tik niujorkiečių, bet visos šalies gyventojų širdis.

„Baronas plėšikas“ užkariavo Niujorką

Rockefelleriai, kaip ir daugelis kitų neseniai praturtėjusių šeimų, itin rūpinosi savo reputacija. Iki XIX a. pabaigos šeimoje buvo tik smulkūs prekeiviai ir sukčiai, o Johnui D. Rockefelleriui vyresniajam pavyko žaibiškai praturtėti.

Senasis Rockefelleris susikrovė didžiulius turtus iš naftos gavybos ir tapo vienu iš Niujorko „baronų plėšikų“. Taip buvo vadinami tokie vyrai kaip plieno magnatas Andrew Carnegie (1835–1919 m.), geležinkelių karalius Cornelius Vanderbildtas (1794–1877 m.) ir finansininkas Johnas Pierpontas Morganas (1837–1913 m.).

Visus juos siejo bloga reputacija dėl neskaidraus verslo, didžiuliai turtai, kurių jie nepajėgė išleisti, ir stiprus pripažinimo troškimas, todėl jie aukojo dideles sumas labdarai. Filantropija tapo pagrindine ir Johno D. Rockefellerio jaunesniojo veikla. „Ponas Jaunėlis“ buvo nusenusio magnato sūnus. Jis nusprendė paaukoti gyvenimą, kad šeimos vardas pelnytų pagarbą.

Atrodė, verta padėti Metropoliteno operai, panorusiai persikelti. Kadangi niekas nesiėmė veiksmų, Rockefelleris išnuomojo Manhatano sklypą, kuriame turėjo būti pastatyta koncertų salė. 1928 m. rugpjūtį jis įsipareigojo išsinuomoti 90.000 kvadratinių metrų sklypą 24 metams iš Kolumbijos universiteto. Metinė nuomos kaina buvo 3,8 mln. JAV dolerių – apie 46 mln. eurų.

Pasirašęs nuomos sutartį, Rockefelleris rimtai įsipareigojo, tačiau operos valdžia nusprendė vilkinti projektą. Manoma, kad šitaip ji stengėsi išvilioti kuo daugiau pinigų. Tuomet kortas sumaišė dar viena nelaimė.

Krachas viską sustabdė

1929 m. spalį žlugo Volstrito birža, per savaitgalį smuko visa JAV ekonomika. Po pusantro mėnesio Niujorko laikraščiai rašė: „Atsisakyta planų statyti naują operos pastatą pono Rockefellerio pasiūlytame sklype.“

Metropoliteno opera paliko Rockefellerį vieną su didžiule sąskaita. 23 metus jam teks mokėti itin brangią nuomą – net vienai turtingiausių pasaulio šeimų ši suma buvo reikšminga. Tačiau daug labiau skaudino pažeminimas ir vedžiojimas už nosies. Rockefellerių, gudrių ir sėkmės lydimų verslininkų, reputacija bus suteršta, jei nepavyks sugalvoti, kaip gauti pelno iš brangiai išsinuomoto sklypo.

Pirmiausia Rockefelleris tikėjosi išnuomoti savo žemę įmonėms, tačiau 1929–1930 m. žiema buvo blogiausias laikas ieškoti investuoti pasirengusių klientų. Depresijos metu daugybė įmonių bankrutavo, Niujorke kasdien atsirasdavo daug tuščių patalpų.

Kad kas nors atsikraustytų į šią teritoriją, pirmiausia reikėjo pastato. Be to, šis statinys turėjo būti patrauklus, kad pranoktų visus kitus perpildytos Niujorko nekilnojamojo turto rinkos pastatus, net tokius prestižinius kaip „Chrysler“ ir „Empire State Building“. Abu šie pastatai buvo tik statomi ir juose buvo pakankamai vietos.

Vienintelė išeitis iš katastrofos – išleisti dar daugiau pinigų. Pirminių skaičiavimų duomenimis, statybos turėjo kainuoti 128 milijonus USD (apie 1,55 mlrd. eurų). Prie šios Rockefellerio skirtos sumos teko pridėti dar 1,3 mln. USD Kolumbijos universitetui už sklypo nuomą. Norint pradėti statybas, Rockefelleriui pirmiausia reikėjo nugriauti 298 apgriuvusius pensionus, naktinius klubus, smukles ir barus, nelegaliai prekiaujančius alkoholiniais gėrimais. Dauguma nuomos sutarčių buvo pasibaigusios, kitiems nuomininkams teko sumokėti, kad šie išsikeltų.

Rockefelleris buvo pasirengęs sumokėti už viską. Jis pasisamdė nekilnojamojo turto specialistų ir pavedė jiems padaryti tai, kas neįmanoma: išsiaiškinti, kaip būtų galima išnuomoti didesnį nei 350.000 kv.m biurų plotą depresijos nukamuotame Niujorke.

Laukė šviesi ateitis

Perspektyva Rockefelleriui atrodė niūri, kai staiga aplankė sėkmė – vėliau tai nutiko ne kartą statant šį centrą. Atsirado vienas rimtas nuomininkas, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Pirmasis Rockefellerio klientas buvo „Radio Corporation of America“ – bendrovė, kuriai priklausė neseniai įsteigta žiniasklaidos milžinė NBC („National Braodcasting Company“). Metropoliteno opera – pasenęs, tik aukštesnio visuomenės sluoksnio mėgstamas menas, o RCA ir NBC buvo ateitis, žadanti masinę komunikaciją ir pramogas visoms JAV.

Radijas išpopuliarėjo žaibiškai. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje kas trečioje JAV svetainėje stovėjo radijo imtuvai. Klausytojai galėjo sėdėti namuose, bet būti viso pasaulio šurmulio, transliuojamo iš studijos, liudininkai. JAV buvo tik trys visoje šalyje veikiantys radijo kanalai ir du iš jų priklausė NBC.

Patronuojanti bendrovė RCA taip pat turėjo antrinę įmonę RKO, kuriai priklausė klestinčios JAV kino pramonės dalis. Šiam verslui reikėjo vietos, todėl RCA buvo pasirengusi sumokėti 4,25 mln. USD per metus už „Radio City“: dangoraižį, porą mažesnių pastatų ir dvi didžiules sales, skirtas pasirodymams ir filmų peržiūrai.

Turėdamas tokį milžiną užnugaryje, Rockefelleris drįso tikėtis, kad beviltiška jo investicija taps geru verslu. Architektams teko greitai suprojektuoti pastatus, kurie būtų tokie pat modernūs ir atspindėtų epochos dvasią.

Projekto vadovu Rockefelleris pasamdė Johną Toddą, puikų teisininką ir patyrusį rangovą. Jis turėjo prižiūrėti architektus, kurie pirmą kartą Niujorko istorijoje projektavo vientisą kompleksą, o ne pavienius pastatus. Buvo siekiama sukurti naują miestą mieste.

Toddo grupės šerdį sudarė vyrai, su kuriais jis buvo dirbęs anksčiau ir kuriais pasitikėjo. Jie, priešingai nei dauguma Niujorko architektų, nepriklausė aukštuomenei ir nebuvo baigę Prancūzijos meno mokyklų. Jų tikslas buvo sukurti kuo praktiškesnius pastatus už kuo mažesnę kainą. Toddas drauge su architektais nubraižė menkiausią būsimo statinio detalę ir 1931 m. kovą buvo pasirengę pristatyti savo viziją spaudai. Rezultatas virto viešųjų ryšių nesėkme, tad, rodės, projektas vėl pasmerktas katastrofai.

Spauda kritikavo taupumą

Dėl depresijos JAV ekonomika stagnavo, vis dėlto tikėtasi, kad Rockefellerio pastatai bus prabangūs. Tačiau susirinkusiems žurnalistams buvo pristatytas keistų pastatų kompleksas, primenantis mažą ir klaustrofobišką erdvę.

„Didžiausia problema ta, kad „Radio City“ yra bjaurus, – negailestingai plakė dienraštis „New York Herald Tribune“. – Pastatų eksterjeras yra pasibjaurėtinai nuobodus ir niūrus.“

„Siaubą keliančios architektūros klaidos“, – piktai rašė „New York Times“.

Kompleksas neteko prestižo, kurį buvo įgijęs pasirašius sutartį su RCA. Milijoninis miestas šaipėsi iš pigių Rockefellerio statybų.

Populiariame reviu buvo išjuokiamas „Ponas Jaunėlis“, iš paskutiniųjų besistengiantis senam ir apsukriam tėvui padovanoti statybvietę Manhatane. Susidarius tokioms aplinkybėms, buvo neįmanoma rasti amerikiečių, kurie norėtų nuomotis patalpas, todėl Rockefellerio jaunesniojo sūnus Nelsonas buvo išsiųstas į Europą ieškoti užsienio partnerių, o architektams teko grįžti prie braižomojo stalo.

Rangovas Johnas Toddas stengėsi kuo daugiau sutaupyti. Taip jis elgėsi instinktyviai. Be to, savo sprendimą pagrindė tuo, kad be reikalo išlaidaujant mažai tikėtina, jog milžiniška Rockefellerio investicija kada nors atsipirks. Kilo grėsmė, kad toks rangovo šykštumas viską sunaikins.

Kilus krizei, pasikeitė architektų grupės jėgų pusiausvyra: dabar buvo leidžiama tarti žodį meniškiems architektams. Anksčiau juos nutildydavo praktiški, tačiau vaizduotės stokojantys Toddo numylėtiniai. Į sceną žengė kūrybingasis Raymondas Hoodas. Jis pasirūpino, kad pastatų kompleksas būtų pasaulinio lygio.

Geras skonis nugalėjo

Elegantiškas ir iškalbingas Raymondas Hoodas buvo amerikiečių architekto prototipas. Jis buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos, turėjo Ecole des Beaux-Arts, Paryžiaus vaizduojamojo meno mokyklos, diplomą. Prieš prisidėdamas prie Rockefellerio grupės jis statė gausiai išpuoštus prestižinius pastatus Čikagoje ir kitur.

Per keletą mėnesių po pražūtingos spaudos konferencijos Hoodas įrodė esantis puikus specialistas.

„Joks protingas žmogus nebandė ginčytis su Johnu Toddu“, – vėliau pasakojo architektas. Hoodas stengėsi įrodyti, kad pokyčiai duos ekonominę naudą, tačiau iš tiesų troško, kad pastatai būtų elegantiškesni. Ne be reikalo žurnalas „The Newyorker“ jį praminė „genialiu nenaudėliu“.

Pirmasis Hoodo laimėjimas – visų išorinių sienų plytų pakeitimas gražesniu, bet brangesniu kalkakmeniu. Plytas pakeitus kalkakmeniu, kompleksas bus šviesesnis ir patrauklesnis. Hoodas taip pat atsisakė didelio apvalaus pastato, numatyto Toddo projekte. Pastatas turėjo „užeiti“ ant Penktosios aveniu šaligatvio ir priversti praeivius užsukti į vidų bei nusileisti į įrengtą po žeme parduotuvių centrą.

„Naftos statinė“ – taip pašaipiai laikraščiai pavadino apvalų statinį – visai nederėjo prie kitų kvadratinės formos komplekso pastatų. Be to, jis buvo įspraustas tarp kitų pastatų nedidelėje tamsioje aikštelėje.

Spauda kritikavo „statinę“, taigi Hoodui pavyko Johną Toddą įtikinti, kad šio pastato reikia atsisakyti. Penktosios aveniu pėsčiuosius turėtų vilioti takas, vedantis į didelę centrinę aikštę, iš kurios atsiveria RCA dangoraižis. Abiejose aikštės pusėse jis suprojektavo mažesnius pastatus, kurie netemdytų gatvės ir padėtų Rockefelleriui pritraukti užsienio nuomininkų į savo kompleksą.

Jaunojo Nelsono kelionė kitapus Atlanto buvo sėkminga. 1931 m. spalį Didžiosios Britanijos įmonių sindikatas pareiškė esantis pasirengęs įsikelti į pastatą. Netrukus buvo pasirašyta panaši sutartis su Prancūzijos bendrovėmis. Abi šalys galėjo įsikelti į vieną iš žemųjų Hoodo pasiūlytų pastatų.

Projekto pobūdis ir vėl pakito. Naująja mantra tapo šviesa ir atviros erdvės. Europiečiams panorus įsikelti į pastatų kompleksą, niujorkiečiai taip pat atgavo pagarbą. 1932 m. vasarį komplekso savininkas išdrįso patvirtinti komplekso projektą. Pradinis Metropoliteno kompleksas buvo pervadintas Rockefellerio centru.

Pastatai dygo vienas po kito

Galop 1931 m. rudenį statybos buvo pradėtos. 75.000 statybininkų pirmiausia statė dangoraižį ir kitus pastatus, į kuriuos nekantravo įsikelti RCA.

Hoodas ir toliau atsargiai manipuliavo savo viršininku. „Toddas yra konservatyviausias žmogus pasaulyje, bet kiekvienas mūsų žengiamas žingsnis yra vis modernesnis“, – gyrėsi jis laiške draugui.

Ant kelių centro pastatų stogų architektas suprojektavo sodus, kompleksą pagražino žemiau esančia aikšte, kurią reikėjo iškasti komplekso centre, tačiau jam teko sunkiai pakovoti, kad gautų palaiminimą fontanams įrengti.

„Ar bent nutuoki, kiek kainuos išlaikyti fontaną, kuriame kas dieną cirkuliuoja 115.000 l vandens?“ – ginčo įkarštyje ramiai jo paklausė Toddas.

„Nenutuokiu. Kiek?“ – nekaltai paklausė Hoodas.

„Aštuonis dolerius ir 30 centų per dieną“, – buvo jam atsakyta atlikus paprastus skaičiavimus. Toddas suprato, kad pralaimėjo šį ginčą, – Hoodui buvo leista įrengti fontaną.

Darbai vyko sparčiai. 1932 m. gruodį buvo baigtas statyti pirmasis pastatas. „Radio City Music Hall“ – renginių salė, kuri drauge su centrine aikšte traukė skirtingų kartų amerikiečius į Rockefellerio centrą.

Niujorke – gera nuotaika

Rockefelleris jaunesnysis apsilankė „Radio City Music Hall“ likus kelioms savaitėms iki pastato atidarymo.

„Didžioji salė graži, tikras džiaugsmas sielai. Ji gerokai labiau įkvepianti, negu buvo galima tikėtis“, – pareiškė jis. Kiekviena detalė buvo elegantiškojo art deco – populiariausio to laikotarpio stiliaus. Jis būdingas visam Rockefellerio centrui.

Scena daugelį dešimtmečių buvo didžiausia ir pažangiausia pasaulyje. Pasitelkus keltuvų sistemą, kurios konstrukcija buvo laikoma valstybės paslaptimi ir panaudota per Antrąjį pasaulinį karą kuriant lėktuvnešius, atskiras scenos dalis buvo galima pakelti 4 ir nuleisti 8 metrus. 75 orkestro muzikantams buvo skirta judanti platforma, kurią buvo galima perkelti į bet kurią scenos vietą orkestrui nesiliaujant groti.

„Radio City Music Hall“ vyko įspūdingi pasirodymai, rodomi geriausi filmai. Holivudo studijos negailestingai varžėsi dėl salės, Rockefellerio centre vyko šventinės premjeros, buvo rodomi geriausi metų filmai.

Lankytojai, norintys įsigyti bilietų, stodavo į ilgiausias kada nors Niujorke matytas eiles. Ne tik filmai, bet ir kalėdiniai bei velykiniai pasirodymai suburdavo tūkstančius niujorkiečių ir miesto svečių iš visų valstijų.

„Radio Music Hall“ juokais buvo vadinama nacionaliniu teatru. Koncertų salė išlaikė šį statusą daugelį metų. Praėjus 30 metų nuo atidarymo, salėje per metus apsilankydavo 6 mln. žmonių – du kartus daugiau nei „Empire State Building“, Laisvės statulą ir Jungtinių Tautų būstinę kartu sudėjus. Negalima buvo sakyti, kad lankeisi Niujorke, jeigu nebuvai „Radio City Music Hall“ arba Rockefellerio aikštėje įrengtoje čiuožykloje. Priešais RCA pastatą esanti aikštė buvo paversta čiuožykla per 1936-ųjų Kalėdas ir nuo to laiko ji kasmet užliejama ledu.

Niekas nebesišaipė iš naujojo Rockefellerio miesto mieste. 1934 m. vasarą reviu apie „Poną Jaunėlį“ ir bandymą atsikratyti centru nebebuvo reklamuojamas. Komedijos neliko.

Tų pačių metų lapkritį namų statybos industrijos ir architektūros žurnalas „Architectural Forum“ išgyrė Rockefellerio centrą.

„Įkvepiantis reginys niujorkiečiams ir garbus paminklas ponui Rockefelleriui“, – buvo rašoma žurnale.

1939 m. Johnas D. Rockefelleris įkalė paskutinę kniedę. Atkaklus, turtingas ir lydimas sėkmės, nevykusią investiciją jis pavertė sėkminga.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

EK vadovės patarėja tapusi M. Tuskienė: niekada nesilaužiau pro uždaras duris Premium 2

Finansų viceministrės Miglės Tuskienės „skrydį“ į paskirtosios Europos Komisijos (EK) pirmininkės kabinetą...

Laisvalaikis
10:59
Nuomonė: gydant vėžį žolelių papildai labiau kenkia nei padeda

Sergantieji vėžiu savo gydytojui turėtų pranešti apie visus vartojamus medikamentus ir natūralius papildus,...

Laisvalaikis
2019.11.14
Veneciją užliejo didžiausias potvynis

Lapkričio 12-osios vakarą Venecijoje vanduo pakilo aukščiausiai per pastaruosius 50 metų – beveik du metrus.

Laisvalaikis
2019.11.13
Kinijoje išleista solidi lietuvių poezijos rinktinė

Kinijos leidykla „Guangdong Flower City Publishing House“ išleido šiuolaikinės Lietuvos poezijos antologiją,...

Laisvalaikis
2019.11.12
„Rubiko kubo“ prekės ženklo valdytojai patyrė dar vieną pralaimėjimą Premium

Europos Sąjungos (ES) Bendrasis Teismas priėmė dar vieną nepalankų sprendimą gerai žinomo žaislo Rubiko kubo...

Rinkodara
2019.11.12
Apdovanojimas „Vilnius – Europos G taškas“ kampanijai vėl patraukė pasaulio dėmesį 2

Žinia, kad Vilniaus reklama „Vilnius – Europos G taškas“ buvo įvertinta auksu tarptautiniuose turizmo...

Rinkodara
2019.11.12
Didžiausias Vilniaus bunkeris bus išsaugotas

Po nugriautais „Profsąjungų rūmais“ rastas bunkeris bus išsaugotas, nes jo griovimas grėstų paties Tauro...

Laisvalaikis
2019.11.12
Prieš krepšinio aistras „Žalgirio“ arenoje – naudingos verslo pamokos Verslo tribūna

Ar įmanoma suderinti smagiai praleistą vakarą stebint aukščiausio lygio krepšinį ir naudingą verslo...

Verslo aplinka
2019.11.12
Kinijos tikslas – pralenkti Holivudą

JAV mažėjant pajamoms už Holivudo filmus – dėl piratavimo ir tokių turinio platformų kaip „Netflix“ arba...

Laisvalaikis
2019.11.11
Medijos – ir streso, ir atsipalaidavimo šaltinis Premium

Šiandieniame technologijų pasaulyje medijomis naudojamės vis daugiau, o prekių ženklams tai atveria didesnių...

Rinkodara
2019.11.11
Graikijos masalas investuotojams – mokesčių rojus

Graikija, bandydama išbristi iš užsitęsusios ekonominės krizės, meta iššūkį Londonui, Monakui ir...

Laisvalaikis
2019.11.10
Iliustruotoji istorija: aferos baigėsi bankrotu 2

Apie greitą praturtėjimą nepajudinus nė piršto svajoja ir aukštuomenė, ir prastuomenė. Ankstesniais laikais...

Laisvalaikis
2019.11.10
„Social Media Fest 2019“: renka įtakingiausiuosius socialiniuose tinkluose

Socialinių tinklų atradimų festivalio „Social Media Fest 2019“ komisija įvertino Lietuvos influencerius,...

Rinkodara
2019.11.10
Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema? Premium 1

Jei skaitote šio straipsnio pavadinimą ir jus ima šioks toks irzuliukas, kad šis tekstas apskritai...

Verslo klasė
2019.11.09
Baltijos šalių Jaunojo tapytojo prizas iškeliavo į Latviją

Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno pasaulio profesionalų, kolekcininkų ir mėgėjų smalsumas patenkintas: šių...

Laisvalaikis
2019.11.09
Mokslu grįstas apsipirkimo gidas: kaip neišleisti per daug 

Pasiklydę tarp lentynose sumaniai perdėliotų prekių, suvilioti akcijų, prisirinkę per daug ar ne to, ko iš...

Laisvalaikis
2019.11.09
LIONS prezidentas: mes – stiprūs, nes skirtingi Premium

1917 m. Melvinas Jonesas, garsus Čikagos verslininkas, draudikas, kartą per mėnesį lankydavosi verslininkų...

Verslo klasė
2019.11.09
Berlyno sienos griūties 30-metis: geležinė uždanga ir kiti piknikai Premium

Lygiai prieš 30 metų, 1989-ųjų lapkričio 9 d., griuvusi Berlyno siena iš esmės išjudino Rytų ir Vidurio...

Laisvalaikis
2019.11.09
„Fredos“ vadovas A. Ėmužis – apie baldų pramonės ateitį, robotus, vartojimą, lyderystę Premium 1

Antanas Ėmužis, vienos stambiausių šalyje baldų gamybos AB „Freda“ generalinis direktorius ir vienas...

Laisvalaikis
2019.11.08
Kampanija „Lietuvos DNR“ pelnė tarptautinį apdovanojimą

Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės inicijuota komunikacinė kampanija „Lietuvos DNR“...

Rinkodara
2019.11.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau