Iliustruotoji istorija: Rokfelerio centras

Publikuota: 2019-01-13
 

Pačiame Niujorko viduryje stūksantis Rockefellerio centras daugiau nei 80 metų kasmet sulaukia milijonų lankytojų. Niujorkiečiai ir miesto svečiai čia stebi įspūdingus pasirodymus, čiuožinėja aikštėje ar tiesiog mėgaujasi šviesos ir gryno oro oaze.

Iš tiesų kadaise čia ketinta pastatyti tik operos teatrą. Kai 1926-aisiais Niujorko Metropoliteno operą (The Met) buvo nuspręsta iškelti iš Brodvėjaus, operos direkcija nusižiūrėjo naują vietą – sklypą pačiame Manhatano centre. Ten išsibarsčiusius lūšnynus buvo ketinama griauti, tad sklypo savininkas, Kolumbijos universitetas, apsidžiaugė naujais nuomininkais: pastačius operos teatrą, rajonas įgytų vertę. Aptarus visas galimas vizijas, iššovus šampaną ir sulaukus daugybės sveikinimų, „The Met“ liko erzinanti, bet rimta problema – opera neturėjo pinigų naujam pastatui.

Kaip tik tuomet pasirodė milijardierius Johnas Rockefelleris jaunesnysis. Iš pradžių jis buvo laikomas tik vienu iš daugelio potencialių investuotojų, tačiau dėl savo nekantrumo ir operos vadovų intrigų jis vis giliau klimpo į šį reikalą. Kai projektas žlugo, trauktis buvo per vėlu. Gelbstintis iš padėties, buvo nuspręsta statyti Rockefellerio centrą. Jis turėjo apsaugoti Rockefellerį ne tik nuo milžiniškų nuostolių, bet ir nuo pajuokos. Statant centrą, patirta daug nenumatytų nesėkmių, tačiau visos bėdos išspręstos genialiai. Šis pastatų kompleksas pavergė ne tik niujorkiečių, bet visos šalies gyventojų širdis.

„Baronas plėšikas“ užkariavo Niujorką

Rockefelleriai, kaip ir daugelis kitų neseniai praturtėjusių šeimų, itin rūpinosi savo reputacija. Iki XIX a. pabaigos šeimoje buvo tik smulkūs prekeiviai ir sukčiai, o Johnui D. Rockefelleriui vyresniajam pavyko žaibiškai praturtėti.

Senasis Rockefelleris susikrovė didžiulius turtus iš naftos gavybos ir tapo vienu iš Niujorko „baronų plėšikų“. Taip buvo vadinami tokie vyrai kaip plieno magnatas Andrew Carnegie (1835–1919 m.), geležinkelių karalius Cornelius Vanderbildtas (1794–1877 m.) ir finansininkas Johnas Pierpontas Morganas (1837–1913 m.).

Visus juos siejo bloga reputacija dėl neskaidraus verslo, didžiuliai turtai, kurių jie nepajėgė išleisti, ir stiprus pripažinimo troškimas, todėl jie aukojo dideles sumas labdarai. Filantropija tapo pagrindine ir Johno D. Rockefellerio jaunesniojo veikla. „Ponas Jaunėlis“ buvo nusenusio magnato sūnus. Jis nusprendė paaukoti gyvenimą, kad šeimos vardas pelnytų pagarbą.

Atrodė, verta padėti Metropoliteno operai, panorusiai persikelti. Kadangi niekas nesiėmė veiksmų, Rockefelleris išnuomojo Manhatano sklypą, kuriame turėjo būti pastatyta koncertų salė. 1928 m. rugpjūtį jis įsipareigojo išsinuomoti 90.000 kvadratinių metrų sklypą 24 metams iš Kolumbijos universiteto. Metinė nuomos kaina buvo 3,8 mln. JAV dolerių – apie 46 mln. eurų.

Pasirašęs nuomos sutartį, Rockefelleris rimtai įsipareigojo, tačiau operos valdžia nusprendė vilkinti projektą. Manoma, kad šitaip ji stengėsi išvilioti kuo daugiau pinigų. Tuomet kortas sumaišė dar viena nelaimė.

Krachas viską sustabdė

1929 m. spalį žlugo Volstrito birža, per savaitgalį smuko visa JAV ekonomika. Po pusantro mėnesio Niujorko laikraščiai rašė: „Atsisakyta planų statyti naują operos pastatą pono Rockefellerio pasiūlytame sklype.“

Metropoliteno opera paliko Rockefellerį vieną su didžiule sąskaita. 23 metus jam teks mokėti itin brangią nuomą – net vienai turtingiausių pasaulio šeimų ši suma buvo reikšminga. Tačiau daug labiau skaudino pažeminimas ir vedžiojimas už nosies. Rockefellerių, gudrių ir sėkmės lydimų verslininkų, reputacija bus suteršta, jei nepavyks sugalvoti, kaip gauti pelno iš brangiai išsinuomoto sklypo.

Pirmiausia Rockefelleris tikėjosi išnuomoti savo žemę įmonėms, tačiau 1929–1930 m. žiema buvo blogiausias laikas ieškoti investuoti pasirengusių klientų. Depresijos metu daugybė įmonių bankrutavo, Niujorke kasdien atsirasdavo daug tuščių patalpų.

Kad kas nors atsikraustytų į šią teritoriją, pirmiausia reikėjo pastato. Be to, šis statinys turėjo būti patrauklus, kad pranoktų visus kitus perpildytos Niujorko nekilnojamojo turto rinkos pastatus, net tokius prestižinius kaip „Chrysler“ ir „Empire State Building“. Abu šie pastatai buvo tik statomi ir juose buvo pakankamai vietos.

Vienintelė išeitis iš katastrofos – išleisti dar daugiau pinigų. Pirminių skaičiavimų duomenimis, statybos turėjo kainuoti 128 milijonus USD (apie 1,55 mlrd. eurų). Prie šios Rockefellerio skirtos sumos teko pridėti dar 1,3 mln. USD Kolumbijos universitetui už sklypo nuomą. Norint pradėti statybas, Rockefelleriui pirmiausia reikėjo nugriauti 298 apgriuvusius pensionus, naktinius klubus, smukles ir barus, nelegaliai prekiaujančius alkoholiniais gėrimais. Dauguma nuomos sutarčių buvo pasibaigusios, kitiems nuomininkams teko sumokėti, kad šie išsikeltų.

Rockefelleris buvo pasirengęs sumokėti už viską. Jis pasisamdė nekilnojamojo turto specialistų ir pavedė jiems padaryti tai, kas neįmanoma: išsiaiškinti, kaip būtų galima išnuomoti didesnį nei 350.000 kv.m biurų plotą depresijos nukamuotame Niujorke.

Laukė šviesi ateitis

Perspektyva Rockefelleriui atrodė niūri, kai staiga aplankė sėkmė – vėliau tai nutiko ne kartą statant šį centrą. Atsirado vienas rimtas nuomininkas, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Pirmasis Rockefellerio klientas buvo „Radio Corporation of America“ – bendrovė, kuriai priklausė neseniai įsteigta žiniasklaidos milžinė NBC („National Braodcasting Company“). Metropoliteno opera – pasenęs, tik aukštesnio visuomenės sluoksnio mėgstamas menas, o RCA ir NBC buvo ateitis, žadanti masinę komunikaciją ir pramogas visoms JAV.

Radijas išpopuliarėjo žaibiškai. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje kas trečioje JAV svetainėje stovėjo radijo imtuvai. Klausytojai galėjo sėdėti namuose, bet būti viso pasaulio šurmulio, transliuojamo iš studijos, liudininkai. JAV buvo tik trys visoje šalyje veikiantys radijo kanalai ir du iš jų priklausė NBC.

Patronuojanti bendrovė RCA taip pat turėjo antrinę įmonę RKO, kuriai priklausė klestinčios JAV kino pramonės dalis. Šiam verslui reikėjo vietos, todėl RCA buvo pasirengusi sumokėti 4,25 mln. USD per metus už „Radio City“: dangoraižį, porą mažesnių pastatų ir dvi didžiules sales, skirtas pasirodymams ir filmų peržiūrai.

Turėdamas tokį milžiną užnugaryje, Rockefelleris drįso tikėtis, kad beviltiška jo investicija taps geru verslu. Architektams teko greitai suprojektuoti pastatus, kurie būtų tokie pat modernūs ir atspindėtų epochos dvasią.

Projekto vadovu Rockefelleris pasamdė Johną Toddą, puikų teisininką ir patyrusį rangovą. Jis turėjo prižiūrėti architektus, kurie pirmą kartą Niujorko istorijoje projektavo vientisą kompleksą, o ne pavienius pastatus. Buvo siekiama sukurti naują miestą mieste.

Toddo grupės šerdį sudarė vyrai, su kuriais jis buvo dirbęs anksčiau ir kuriais pasitikėjo. Jie, priešingai nei dauguma Niujorko architektų, nepriklausė aukštuomenei ir nebuvo baigę Prancūzijos meno mokyklų. Jų tikslas buvo sukurti kuo praktiškesnius pastatus už kuo mažesnę kainą. Toddas drauge su architektais nubraižė menkiausią būsimo statinio detalę ir 1931 m. kovą buvo pasirengę pristatyti savo viziją spaudai. Rezultatas virto viešųjų ryšių nesėkme, tad, rodės, projektas vėl pasmerktas katastrofai.

Spauda kritikavo taupumą

Dėl depresijos JAV ekonomika stagnavo, vis dėlto tikėtasi, kad Rockefellerio pastatai bus prabangūs. Tačiau susirinkusiems žurnalistams buvo pristatytas keistų pastatų kompleksas, primenantis mažą ir klaustrofobišką erdvę.

„Didžiausia problema ta, kad „Radio City“ yra bjaurus, – negailestingai plakė dienraštis „New York Herald Tribune“. – Pastatų eksterjeras yra pasibjaurėtinai nuobodus ir niūrus.“

„Siaubą keliančios architektūros klaidos“, – piktai rašė „New York Times“.

Kompleksas neteko prestižo, kurį buvo įgijęs pasirašius sutartį su RCA. Milijoninis miestas šaipėsi iš pigių Rockefellerio statybų.

Populiariame reviu buvo išjuokiamas „Ponas Jaunėlis“, iš paskutiniųjų besistengiantis senam ir apsukriam tėvui padovanoti statybvietę Manhatane. Susidarius tokioms aplinkybėms, buvo neįmanoma rasti amerikiečių, kurie norėtų nuomotis patalpas, todėl Rockefellerio jaunesniojo sūnus Nelsonas buvo išsiųstas į Europą ieškoti užsienio partnerių, o architektams teko grįžti prie braižomojo stalo.

Rangovas Johnas Toddas stengėsi kuo daugiau sutaupyti. Taip jis elgėsi instinktyviai. Be to, savo sprendimą pagrindė tuo, kad be reikalo išlaidaujant mažai tikėtina, jog milžiniška Rockefellerio investicija kada nors atsipirks. Kilo grėsmė, kad toks rangovo šykštumas viską sunaikins.

Kilus krizei, pasikeitė architektų grupės jėgų pusiausvyra: dabar buvo leidžiama tarti žodį meniškiems architektams. Anksčiau juos nutildydavo praktiški, tačiau vaizduotės stokojantys Toddo numylėtiniai. Į sceną žengė kūrybingasis Raymondas Hoodas. Jis pasirūpino, kad pastatų kompleksas būtų pasaulinio lygio.

Geras skonis nugalėjo

Elegantiškas ir iškalbingas Raymondas Hoodas buvo amerikiečių architekto prototipas. Jis buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos, turėjo Ecole des Beaux-Arts, Paryžiaus vaizduojamojo meno mokyklos, diplomą. Prieš prisidėdamas prie Rockefellerio grupės jis statė gausiai išpuoštus prestižinius pastatus Čikagoje ir kitur.

Per keletą mėnesių po pražūtingos spaudos konferencijos Hoodas įrodė esantis puikus specialistas.

„Joks protingas žmogus nebandė ginčytis su Johnu Toddu“, – vėliau pasakojo architektas. Hoodas stengėsi įrodyti, kad pokyčiai duos ekonominę naudą, tačiau iš tiesų troško, kad pastatai būtų elegantiškesni. Ne be reikalo žurnalas „The Newyorker“ jį praminė „genialiu nenaudėliu“.

Pirmasis Hoodo laimėjimas – visų išorinių sienų plytų pakeitimas gražesniu, bet brangesniu kalkakmeniu. Plytas pakeitus kalkakmeniu, kompleksas bus šviesesnis ir patrauklesnis. Hoodas taip pat atsisakė didelio apvalaus pastato, numatyto Toddo projekte. Pastatas turėjo „užeiti“ ant Penktosios aveniu šaligatvio ir priversti praeivius užsukti į vidų bei nusileisti į įrengtą po žeme parduotuvių centrą.

„Naftos statinė“ – taip pašaipiai laikraščiai pavadino apvalų statinį – visai nederėjo prie kitų kvadratinės formos komplekso pastatų. Be to, jis buvo įspraustas tarp kitų pastatų nedidelėje tamsioje aikštelėje.

Spauda kritikavo „statinę“, taigi Hoodui pavyko Johną Toddą įtikinti, kad šio pastato reikia atsisakyti. Penktosios aveniu pėsčiuosius turėtų vilioti takas, vedantis į didelę centrinę aikštę, iš kurios atsiveria RCA dangoraižis. Abiejose aikštės pusėse jis suprojektavo mažesnius pastatus, kurie netemdytų gatvės ir padėtų Rockefelleriui pritraukti užsienio nuomininkų į savo kompleksą.

Jaunojo Nelsono kelionė kitapus Atlanto buvo sėkminga. 1931 m. spalį Didžiosios Britanijos įmonių sindikatas pareiškė esantis pasirengęs įsikelti į pastatą. Netrukus buvo pasirašyta panaši sutartis su Prancūzijos bendrovėmis. Abi šalys galėjo įsikelti į vieną iš žemųjų Hoodo pasiūlytų pastatų.

Projekto pobūdis ir vėl pakito. Naująja mantra tapo šviesa ir atviros erdvės. Europiečiams panorus įsikelti į pastatų kompleksą, niujorkiečiai taip pat atgavo pagarbą. 1932 m. vasarį komplekso savininkas išdrįso patvirtinti komplekso projektą. Pradinis Metropoliteno kompleksas buvo pervadintas Rockefellerio centru.

Pastatai dygo vienas po kito

Galop 1931 m. rudenį statybos buvo pradėtos. 75.000 statybininkų pirmiausia statė dangoraižį ir kitus pastatus, į kuriuos nekantravo įsikelti RCA.

Hoodas ir toliau atsargiai manipuliavo savo viršininku. „Toddas yra konservatyviausias žmogus pasaulyje, bet kiekvienas mūsų žengiamas žingsnis yra vis modernesnis“, – gyrėsi jis laiške draugui.

Ant kelių centro pastatų stogų architektas suprojektavo sodus, kompleksą pagražino žemiau esančia aikšte, kurią reikėjo iškasti komplekso centre, tačiau jam teko sunkiai pakovoti, kad gautų palaiminimą fontanams įrengti.

„Ar bent nutuoki, kiek kainuos išlaikyti fontaną, kuriame kas dieną cirkuliuoja 115.000 l vandens?“ – ginčo įkarštyje ramiai jo paklausė Toddas.

„Nenutuokiu. Kiek?“ – nekaltai paklausė Hoodas.

„Aštuonis dolerius ir 30 centų per dieną“, – buvo jam atsakyta atlikus paprastus skaičiavimus. Toddas suprato, kad pralaimėjo šį ginčą, – Hoodui buvo leista įrengti fontaną.

Darbai vyko sparčiai. 1932 m. gruodį buvo baigtas statyti pirmasis pastatas. „Radio City Music Hall“ – renginių salė, kuri drauge su centrine aikšte traukė skirtingų kartų amerikiečius į Rockefellerio centrą.

Niujorke – gera nuotaika

Rockefelleris jaunesnysis apsilankė „Radio City Music Hall“ likus kelioms savaitėms iki pastato atidarymo.

„Didžioji salė graži, tikras džiaugsmas sielai. Ji gerokai labiau įkvepianti, negu buvo galima tikėtis“, – pareiškė jis. Kiekviena detalė buvo elegantiškojo art deco – populiariausio to laikotarpio stiliaus. Jis būdingas visam Rockefellerio centrui.

Scena daugelį dešimtmečių buvo didžiausia ir pažangiausia pasaulyje. Pasitelkus keltuvų sistemą, kurios konstrukcija buvo laikoma valstybės paslaptimi ir panaudota per Antrąjį pasaulinį karą kuriant lėktuvnešius, atskiras scenos dalis buvo galima pakelti 4 ir nuleisti 8 metrus. 75 orkestro muzikantams buvo skirta judanti platforma, kurią buvo galima perkelti į bet kurią scenos vietą orkestrui nesiliaujant groti.

„Radio City Music Hall“ vyko įspūdingi pasirodymai, rodomi geriausi filmai. Holivudo studijos negailestingai varžėsi dėl salės, Rockefellerio centre vyko šventinės premjeros, buvo rodomi geriausi metų filmai.

Lankytojai, norintys įsigyti bilietų, stodavo į ilgiausias kada nors Niujorke matytas eiles. Ne tik filmai, bet ir kalėdiniai bei velykiniai pasirodymai suburdavo tūkstančius niujorkiečių ir miesto svečių iš visų valstijų.

„Radio Music Hall“ juokais buvo vadinama nacionaliniu teatru. Koncertų salė išlaikė šį statusą daugelį metų. Praėjus 30 metų nuo atidarymo, salėje per metus apsilankydavo 6 mln. žmonių – du kartus daugiau nei „Empire State Building“, Laisvės statulą ir Jungtinių Tautų būstinę kartu sudėjus. Negalima buvo sakyti, kad lankeisi Niujorke, jeigu nebuvai „Radio City Music Hall“ arba Rockefellerio aikštėje įrengtoje čiuožykloje. Priešais RCA pastatą esanti aikštė buvo paversta čiuožykla per 1936-ųjų Kalėdas ir nuo to laiko ji kasmet užliejama ledu.

Niekas nebesišaipė iš naujojo Rockefellerio miesto mieste. 1934 m. vasarą reviu apie „Poną Jaunėlį“ ir bandymą atsikratyti centru nebebuvo reklamuojamas. Komedijos neliko.

Tų pačių metų lapkritį namų statybos industrijos ir architektūros žurnalas „Architectural Forum“ išgyrė Rockefellerio centrą.

„Įkvepiantis reginys niujorkiečiams ir garbus paminklas ponui Rockefelleriui“, – buvo rašoma žurnale.

1939 m. Johnas D. Rockefelleris įkalė paskutinę kniedę. Atkaklus, turtingas ir lydimas sėkmės, nevykusią investiciją jis pavertė sėkminga.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

A. Puklevičius: Žolė buvo žalesnė Premium

Ar kažkaip panašiai dainuoja „Pink Floyd“, jau, dėkudie, be Rogerio Waterso, dainoje „High Hopes“. Taip...

Verslo klasė
2019.05.26
Niujorke – laiptai už 200 mln. USD Premium 1

Šįmet pavasarį po trejus metus trukusių statybų Niujorke visuomenei buvo atverta beveik 46 m aukščio...

Laisvalaikis
2019.05.26
 „Pink Floyd“: Vis dar pirmi kosmose Premium 2

1988 m. lapkritį kosmose pirmąsyk nuskambėjo rokas. Tai buvo grupės „Pink Floyd“ albumas „Delicate Sound of...

Verslo klasė
2019.05.25
Louise Arbour – JT prokurorė, nuvertusi karo generolus Premium

Du kolegos iš „The New York Times“, su kuriais vakarieniavau šio susitikimo išvakarėse, manęs pasiteiravo...

Laisvalaikis
2019.05.25
Dešimtmečio sulaukusi „ArtVilnius“ finansinio stabilumo dar nejaučia Premium

Kitą ketvirtadienį, gegužės 23 d., Vilniuje prasideda meno mugė „ArtVilnius“. Ir nors dešimtmetį Vilniaus ir...

Laisvalaikis
2019.05.24
Rašytojai ragina nenukelti Petro Cvirkos paminklo 30

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) valdyba kreipėsi į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską bei Vilniaus merą...

Laisvalaikis
2019.05.24
Vyriausybė pritarė Macikų konclagerio „įpaminklinimui“

Vyriausybė trečiadienį pritarė planui, kaip tvarkyti buvusio nacių ir vėliau sovietų naudoto Macikų lagerio...

Laisvalaikis
2019.05.22
Pirmas kartas: prestižinį „Man Booker“ prizą laimėjo arabų rašytoja

Šių metų tarptautinį „Man Booker“ prizą laimėjo rašytoja iš Omano Jokha Alharthi. BBC pranešimu, tai...

Laisvalaikis
2019.05.22
J. Koonsas susigrąžino brangiausio šių dienų menininko statusą

Skulptorius Jeffas Koonsas (g. 1955) tapo šių laikų menininku, kurio darbas aukcione parduotas brangiausiai.

Laisvalaikis
2019.05.22
R. Meilutytė traukiasi iš profesionalaus sporto 28

Lietuvos plaukikė, Londono olimpinė čempionė Rūta Meilutytė baigia sportinę karjerą, pranešė Lietuvos...

Laisvalaikis
2019.05.22
Prabangos konglomeratas „Kering“ nesamdys nepilnamečių

Prabangos prekių ženklų grupė „Kering“ skelbia, kad daugiau nebesamdys modelių, kurie dar nėra sulaukę 18...

Laisvalaikis
2019.05.21
Mirė legendinis „Formulės 1“ čempionas Nikis Lauda 4

Mirė legendinis „Formulės 1“ lenktynių čempionas Nikis Lauda.

Laisvalaikis
2019.05.21
Kanų festivalio „Garbės auksinė palmės šakelė“ A. Delonui kelia aistras

72-ojo Kanų festivalio „Garbės auksine palmės šakele“ (Palme d‘Or) apdovanotas Alainas Delonas (g.

Laisvalaikis
2019.05.20
Vilniaus dailės akademija turi naują rektorių

Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektore išrinkta tapytoja Ieva Skauronė (g.1978), pranešė VDA.

Laisvalaikis
2019.05.20
Darbą pradeda nauja kultūros viceministrė

Darbą pradėjo ministro Mindaugo Kvietkausko paskirta kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė, jos...

Laisvalaikis
2019.05.20
Žinutė iš Valstybės pažinimo centro: nori taikos – ruoškis karui

1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime įrengtame bunkeryje aštuoni už šalies laisvę kovojantys partizanai...

Laisvalaikis
2019.05.19
Iliustruotoji istorija: spalvinga Lietuvos sporto jaunystė Premium

Krepšininkų bėdos dėl didelio ūgio, žaibo pritrenkti teisėjai futbolo aikštėje ir neįspūdingi sunkiosios...

Laisvalaikis
2019.05.19
Venecijos „Aukso liūtas“ Lietuvai – džiaugsmas ar ašaka gerklėje Premium

Praėjusį savaitgalį, kai aukščiausias Venecijos meno bienalės apdovanojimas – „Aukso liūtas“ – už geriausią...

Laisvalaikis
2019.05.18
Senieji kalbos darkytojai: anglicizmai tarp lietuvių prieš šimtmetį Premium 1

Ir taip jau yra buvę – besipiktinantys anglicizmų paplitimu šių dienų jaunimo kalboje savo „pykčio brolių“...

Verslo klasė
2019.05.18
Atidarytas Laisvės statulos muziejus, kainavęs 100 milijonų 8

Gegužės 16 d. visuomenei atidarytas garsiosios Laisvės statulos (angl. Statue of Liberty), vadinamos...

Laisvalaikis
2019.05.18

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau