„Brolis Timber“ bendraturtė ir vadovė I. Vizbaraitė: kai darai, tai ir pasidaro

Ingridos Vizbaraitės pavardę atsitiktinai randu Lietuvos vertėjų sąjungos (LVS) puslapyje, kur ji pristatoma kaip kandidatė į LVS narius. „Oi, mano gyvenime vieni fuksai, – nusijuokia ji, paklausta apie tai. – Vertimai buvo mano „chaltūros“. Kai auginau vaikus, dirbau iš namų, tai buvo vienas iš darbų.“ Kad ir kaip būtų, tas papildomas uždarbis, monografija „Mr. Fluxus: kolektyvinis Jurgio Mačiūno (1931–1978) portretas“ (išleido „Baltos lankos“), pradedančiųjų kategorijoje buvo nominuotas geriausiam vertimui, o p. Ingrida pakviesta tapti LVS nare.

Kitas filologinis jos „fuksas“ – knyga vaikams „Karžygiuko istorija“, išrinkta 2013-ųjų Metų knyga leidinių vaikams kategorijoje. Jos anotacijoje autorė rašė: „Kai augi, pasaulis mažėja ir daug ko nebepastebi, bet kaip pievos kvapas įsigeria į plaukus, taip įsigeria į širdį vaikystėje patirtas gerumas, garbės suvokimas ir kuklaus kilnumo pavyzdys. Įsigeria ir įkvepia toliau tuo gerumu dalytis, saugoti ir gelbėti kitus mažus ir didelius pasaulius...“

Lynežerio močiutė

Garbės suvokimo, pasaulio gelbėjimo motyvai mums kalbantis vis atsikartodavo skirtinguose kontekstuose. Paklausta, iš kokių vaikystės pievų tai atėjo, senelių ar tėvų namų, p. Ingrida tarsteli: „Net nežinau, ką pasakoti. Iš tikrųjų knygos veiksmas vyko Dzūkijoje, mūsų vaikystės kaime Lynežeryje, kur tėvai vasaromis mus palikdavo.“ Ji sako, kad žodžiai apie gerumą galioja abiem jos močiutėms ir seneliui. Šiek tiek vėliau prideda: „Močiutės jau ant vėlių suolelio, o senelis dar gyvas.“

„Ir kaip ta Lynežerio močiutėlė ten mus visus augino – mes keturi ir dar dvi pusseserės, – ir dabar stebisi p. Ingrida. – Tai buvo labai ypatinga. Ji mus užkodavo nuo vaikystės, kad gyventi reikia garbingai, įdėjo gerumo užtaisą.“

Paprašyta papasakoti apie iš bajorų giminės kilusią močiutę, ji kratosi, kad tos bajorystės išvis nereikia minėti, o prisiminimai – labai sentimentalūs, intymūs, asmeniški.

„Bet, – šypteli, – močiutė buvo ypatingas, labai šviesus žmogus ir be galo paprasta. Gyveno taip, kaip moko dešimt Dievo įsakymų – elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Ir mus viso to mokė.“

Karžygiuko istorija

„Karžygiuko istorija“ buvo tarsi duoklė tiems vaikystės prisiminimams. Knyga „prasidėjo“ Škotijoje, kur gimė pirmoji p. Ingridos dukra. Nebuvo ten močiučių, tad pačiai teko jas atstoti ir prisiminti jų lopšines bei pasakas. Ji sako, kad toji kultūrinė įkrova – lopšinės, sutartinės, pasakos – jai buvusi labai svarbi, tuo labiau svetimoje aplinkoje, nors Škotija jiems „buvo labai gera šalis“. Ir Lietuva jiems su būsimu vyru Tomu nebuvo bloga – jiedu ne emigravo, o išvažiavo tiesiog pakeliauti.

„Buvom jauni, atrodė: kas čia mus laiko. Mano vyras prieš tai gyveno Škotijoje, Airijoje. Žodžiu, pakeitėm aplinką, o išėjo taip, kaip išėjo“, – šypteli p. Ingrida. Taigi, ji pradėjo dukrai sekti pasakas, o jos draugė, knygų iliustratorė Sigutė Chlebinskaitė paragino jas užrašyti, paskiau persiuntė vaikų literatūros tyrinėtojui Kęstučiui Urbai. Šis – leidyklai „Nieko rimto“. Dabar p. Ingrida sako nebeprisimenanti, kaip tas ratas apsisuko, – jau grįžusi į Lietuvą, ji pasirašė leidykloje sutartį, paskui viskas nusistūmė ir ji pamiršo tą reikalą.

„Įsivaizduokit: dukra gimė 2005-aisiais, mes grįžom 2006-aisiais, o knyga išleista 2012-aisiais. Ir Marijos Smirnovaitės iliustracijos man pačiai buvo didelis siurprizas“, – juokiasi p. Ingrida.

Panašu, kad „lentų verslas“, kuriuo užsiima jos vadovaujama UAB „Brolis Timber“, jai irgi buvo siurprizas. Arba karžygiuko istorija. Mat Vilniaus dailės akademijoje p. Ingrida baigė kostiumo dizaino bakalaurą, vėliau – kultūros vadybos magistrą Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje.

Paklausta, ar tokia buvo jos suplanuota karjera ir išvis ar yra ką nors suplanuotai padariusi, ji linkteli: pirmieji žingsniai, galima sakyti, buvo suplanuoti.

Suplanuotas maištas

VŽ „Savaitgalio“ pašnekovė mokėsi Panevėžio 5-ojoje vidurinėje. Visi dalykai jai buvo įdomūs ir sekėsi gerai, tačiau nusprendė būti dailininke. Ponios Ingridos mama – chemikė, tėtis – fizikas, abu – tiksliųjų mokslų atstovai, taigi, kaip ir „visi normalūs tėvai“, norėjo, kad gerai besimokanti mergina pasirinktų pragmatiškesnę specialybę.

„O čia – Dailės akademija. Negana to, kostiumo dizainas. Kai dabar pagalvoju, tai būtų paskutinė specialybė iš man tinkamų“, – sako ji, tuomet „kryptingai užsispyrusi eiti prieš tėvų valią“.

Vėliau mama dukrai išsidavė, esą tėvukas tikėjosi, kad į kostiumo dizainą ji neįstosianti, nes tuo metu tai buvo madinga specialybė, tuomet „atsivers ir normaliai pasirinks“.

Bet ji įstojo. Sako, nors baigė Panevėžio dailės mokyklą, vis tiek tai buvo fuksas. Mama davė pinigų pasirengti pamokoms ir ji važiuodavo iš Panevėžio į Vilnių, kartais tranzuodavo.

„Ir baigiau tuos mokslus, bet vis tiek tėvukas darė spaudimą. Jis nebuvo iš tų, kurie sakytų: imkit, vaikai, ką norit, tą gausit. Reikėjo užsidirbti“, – šypsosi p. Ingrida.

Ne savo rogėse

Užsidirbti lengva nebuvo, tačiau teko. Stipri p. Ingridos moksladraugių grupė atgaivino „Madų dienas“. Kūrė kolekcijas, medžiagoms sukrapštydavo iš paskutiniųjų, ji pati nuomojosi „kamurkę“, joje iš pigiausių medžiagų siuvo rūbus. Tačiau nei siūti, nei dalyvauti madų renginiuose ji nepamėgo. Tikroji kostiumo dizainerio darbo dalis, kuri yra ne piešimas ir ne teorinės studijos, jai visai nepatiko. Madų renginiai ją taip išvargindavo morališkai, kad prireikdavo laiko atsigauti.

„Akademijoje man labai patiko piešti, o labiausiai – teoriniai dalykai: filosofija, kultūros istorija. Kaifuodavau nuo tų paskaitų, o madų renginių tiesiog nekęsdavau, nors sekėsi – esu laimėjusi ir pagrindinį prizą atstovauti Lietuvai Berlyne, studentiškos mados festivalyje „Smirnoff International Fashion Awards“ (SIFA), – pasakoja p. Ingrida. – Jutau, kad esu ne savo rogėse. Bet pati buvau pasirinkusi ir negalėjau mesti, nė minties negalėjo būti eiti žemintis, prašyti tėvuko pinigų susimokėti už studijas ir klausyti moralų.“

Tuomet ji sugalvojo susimūryti sau verslo pamatus. Įstojo į VDA UNESCO katedrą, kur buvo „be galo įdomūs metai“.

Kad galėtų parašyti tinkamą magistrinį darbą apie verslą, įsidarbino pardavimų vadybininke Kauno „Audimo“ fabrike. Su verslo virtuve susipažino, tačiau darbo pobūdis buvo labai „sausas“, kūryba ten nekvepėjo.

„Taip ir baigėsi su kostiumo dizainu“, – tarsteli pašnekovė.

Nutranzuoti iki Škotijos

Ji „tranzavo“ toliau. 2003 m. Vilniaus Barbakane atidarytame kino bare pradėjo dirbti administratore ir renginių organizatore. Anot p. Ingridos, kino idėja bare buvo puiki, nuo to darbo ji kaifavo: „Tai buvo ir verslas, ir kūryba, ir kinas, daug žmonių. Pasinėriau į tą veiklą, atrodė, kad noriu dirbti su kinu. Bet galiausiai tapo aišku, kad ten buvo per daug... neatitikimų, kad visa tai galėtų išsipildyti iki galo.“

Būsimas p. Ingridos vyras, dirbęs kino baro virtuvėje, pasiūlė pakeliauti po Škotiją – ten Edinburgas, festivaliai. Taip, festivaliai ten tikrai vyksta, bet kino pramonės nėra, tad lietuviams teko nusileisti ant žemės ir tepti sumuštinius.

Plušo jie kaip tikri emigrantai: p. Ingrida nuo 6 ryto lipdė sumuštinius, vakare dirbo bare. Tomas – restorano virtuvėje. Kai gimė dukra, p. Ingrida, „pasiėmusi ją po pažastimi“, eidavo dirbti aukle. „Bet nieko nesigailiu, tos patirtys niekur nedingsta. Mano tėvukas vis kartodavo, kad gyvenime būtina planuoti ir kartais tai slėgdavo. Gyvenau įdomiai, bet tikrai blaškiausi... O, kaip sakydavo šviesaus atminimo močiutė, „bus taip, kaip turi būti“. Ir ji teisi. Visi nuotykiai turėjo prasmę ir galiausiai nuvedė teisingai. Gal dienos būtų klostęsi nuobodžiai, o dabar – gyvenau su įkvėpimu ir nuotykiais, su pinigais ir be jų, ir su visokiomis kompanijomis“, – kalba p. Ingrida.

Direktorės karjera

Kai grįžo iš Škotijos, šeima apsigyveno kaime – vyro tėvai pasiūlė pustuštį namą prie Zapyškio, už Kauno. Ponios Ingridos brolis Dominykas su vyru Tomu įkūrė įmonę „Brolis Timber“ ir pradėjo versliuką – prekiavo mediena ir lentomis.

Ponia Ingrida vertė knygas ir titrus „Kino pavasario“ filmams, dirbo „Kauno dienos“ redakcijoje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje.

Gal, sako, ir nebūtų iš to kaimo taip greitai išsikrapštę, nes ir muziejuje alga buvo ne per didžiausia, ir „Brolis Timber“ duobė ištiko, tačiau jai, besilaukiančiai antros dukros, dėl nėštumo „priprognozavo baisių dalykų“.

Anot p. Ingridos, tėvukas liepė nejuokauti ir jie grįžo į Vilnių. Senamiestyje atidarė „Brolis Timber“ krautuvėlę. Įmonės veikloje ji šiek tiek dalyvavo, bet tikrai neplanavo dirbti „su tom lentom“.

Paskui atėjo krizė.

„Ir ką gi – vyras pažaliavęs, pinigų nėra, aš su savo vertimais, dukros mažos… Brolis, pamišęs dėl buriavimo, 2009 m. išplaukė aplink pasaulį su „Ambersail“ jachta į Tūkstantmečio odisėjos plaukimą. Vyras liko vienas. Jį, regis, ištiko depresija: jam viskas atrodė blogai. O man – kad dar ir tą, ir aną galima padaryti“, – pasakoja p. Ingrida.

Kai šeima nusprendė, kad ji turinti perimti direktorės pareigas, nieko kito neliko kaip pažaliavusiai ja ir būti. Finansinių ataskaitų p. Ingrida lig tol nebuvo akyse mačiusi, kai pamatė – išmušė dėmėmis. Dabar ji sako, kad į tą etapą nenorėtų grįžti, tačiau kai ištiko, įsikinkė kaip arklys ir praėjo mokyklą.

nuotrauka::1

Verslas pamažu atsigavo. Naujoji direktorė buvo iš kitos srities, galėjo pažvelgti netradiciškai ir rado būdų, „kaip pasidaryti sau tą reikalą įdomų“. Pradėjo domėtis medienos tyrimais ir panaudojimo būdais. Parduotuvę nusprendė paversti „gražia, jaukia vieta skleisti medienos kultūrą“.

„Partneriai suomiai iš mūsų juokiasi, sako, esate medienos profesoriai. Mes tokie ir buvome – medienos kultūros įstaigėlė. Keliaudavome pas statybininkus, architektus, skaitėme paskaitas, taip viskas ir užsisuko“, – prisimena p. Ingrida.

Dominykas Vizbaras, grįžęs iš Tūkstantmečio odisėjos plaukimo, iš medienos verslo pasitraukė į lazerius. Su kitais dviem broliais – dvyniais Augustinu ir Kristijonu – įkūrė aukštųjų technologijų įmonę „Brolis Semiconductors“, dabar pasaulinei rinkai ji tiekia elektroninius komponentus.

Ant verslo angelų sparnų

Paklausta, kada „Brolis Timber“ lengviau atsikvėpė, p. Ingrida gūžteli: „Vargti reikėjo visada ir dabar įtampos per akis.“ Ramiau tapo, kai 2013-aisiais sulaukė verslo angelų investicijos, o 2011–2012 m. buvo tas etapas, kai matė, kad „nepaisant visų įmanomų pastangų, negavus investicijų, vis tiek teks pakabinti spyną“.

Vėlgi skolą verslo angelams reikėjo grąžinti per trejus metus, kitaip jie būtų perėmę įmonės valdymą.

„Irgi įtampa. Turėjome parengti verslo planą, detalų metų biudžetą, kas ketvirtį – valdybos posėdis ir atsiskaitymai, vykdomas planas ir t. t. O buvau visiška diletantė“, – juokiasi p. Ingrida. Ji sako esanti įsitikinusi, kad planavimas ir atsiskaitymai duoda labai daug, ir tų metų šuolį lėmė ne tik gauta investicija, bet ir įsivesta disciplina.

Ramaus miego nebus

2013–2015 m. įmonės pardavimai kasmet augo maždaug dvigubai. Įmonę perfinansavo bankas. Rinkos išsiplėtė į užsienį. Tačiau, pasak p. Ingridos, įtampa nesibaigia, nes dabar jie planuoja gamybą.

Anot pašnekovės, termomedieną „Brolis Timber“ importuoja iš didžiausio pasaulyje gamintojo „Lunawood“, Lietuvos rinkoje parduoda jos labai daug, tačiau augimas vis tiek ribotas.

„Norisi eksporto. Prekyba yra prekyba, bet kai gamini kažką savo, daug įdomiau, – dėsto ji. – Mano vyras sako: ir vėl, vos tik pradedame ramiau miegoti... Kita vertus, man tai patinka ir darbuotojai užsigazavę. Sandėlio vadovas sykį paklausė, ką čia mes galim – kad būtų ne truputį, o daugiau?“

Pašnekovės įsitikinimu, kelias į „daugiau“ yra gamyba ir eksportas ir viso to įmonei reikia dabar: „Yra kalbų apie krizę, bet mes visą laiką ko nors bijom: pernai – karo, dabar – krizės. O tai kada? Dabar reikia daryti. Manau, vis tiek kažkaip bus – kai darai, tai ir darosi.“

Kai darai, tai padarai

Kalbėdama p. Ingrida vis pakartoja frazę „kai darai, tai ir darosi“. Klausiu, gal tai koks įmonės šūkis ar filosofija. Ji šiek tiek pasvarsto. “Man atrodo, kad mūsų įmonėje labai stiprus atvirumo momentas, ir ne vien todėl, kad dalis jos komandos narių yra šeima. Nuo pat atėjimo į įmonę aš nieko neslėpiau – mes kartu mokomės, kartu nagrinėjame verslo planą ir finansines ataskaitas, ir gryną pelną žinome, ir 10% dalijamės, ir kartu švenčiame. Manau, kad įtraukimas, įsitraukimas yra mūsų stiprioji pusė ir tuo didžiuojuosi”, – p. Ingrida dėlioja įmonės filosofijos punktus.

Kitas būtų teisingumo kriterijus. Pašnekovė sako mananti, kad yra „teisinga vadovė“ – darbe jaučia atsakomybę už komandą ir nėra nei žmona, nei marti.

nuotrauka::2

„Dabar mums nuolat trūksta laiko, stengiamės optimizuotis ir jei man kas nors atrodo ne taip, žmonės tą ir sužino“, – šypteli pašnekovė. Ji prisimena naują įmonės darbuotoją neseniai pasakius, kad ji vadovauja kaip kirviu kapotų – tiesmukai. „Nežinau, ar tai pliusas, ar minusas, bet toks mano stilius. Pati apie tai nesusimąsčiau, bet kai pasakė... Turbūt tiesa. Ir brolis taip vadovauja, bet tai labiau ne apie filosofiją, o apie stilių.“

Nuostatą „geriau lėtai, užtikrintai, bet garbingai“ p. Ingrida sieja su sąžiningumu. Anot jos, suomiai, Lietuvoje turėję kitų partnerių prieš „Brolis Timber“, pabrėžia, kad šie niekada nebandė jų apsukti, apgauti.

„Mūsų partnerystė – labai stipri, jie – ne tik partneriai, jie – geri draugai ir mokytojai“, – sako p. Ingrida. Kelias sekundes pasvarsčiusi, ji priduria, kad „yra dar vienas svarbus momentas – perfekcionizmas“ ir jis labiausiai prašėsi perlaužiamas. Ji sako iki šiol pagaunanti save svarstant, kad paslaugos ar produkto dar nereikėtų paleisti, reiktų tobulinti, bet supranta, jog versle reikia greičio.

„Vis dar stringu toje vietoje, turiu sąmoningai save kontroliuoti, kad nesiimčiau tobulinti iki begalybės, netaisyčiau kitų padarytų darbų, manydama, kad padarysiu geriau. Žinau, tai yra blogai. Turi deleguoti funkcijas, neperspausti. Mokiausi šito iš savo brolio, – kalba pašnekovė. – Kita vertus, manau, kad mums visai gerai išeina, nes mes darome ne bet kaip. Nes mums turi būti padaryta gerai, iki galo gerai.“

Prie „verslo filosofijos pagrindų“ ji prideda problemų sprendimą. Sako mananti, kad rinkodara pati savaime gali būti kaip oro burbulas, ypač tokioje mažoje rinkoje kaip mūsiškė: „Gali priinvestuoti kalnus, bet „kaimynų rinkodara“ labai greitai viską sudėlios į savo vietas, jei nespręsi problemos.“ „Kaimynų rinkodara“ ji vadina klientų atsiliepimus „iš lūpų į lūpas“, problemų sprendimą – viena svarbiausių įmonės rinkodaros krypčių.

„Pasitaiko, kad parduodame prastai padarytą gaminį, tada turi sukąsti dantis ir taisyti. Tačiau tie kaštai ilgalaikėje perspektyvoje atsiperka, nes būna, kai žmonės, kuriems, pavyzdžiui, pakeitėme terasą, atvedė klientų. Kita dalis – nepagrįstos pretenzijos, bet ir jas turi spręsti. Būna visko, bet tai – mūsų politikos dalis. Juokiamės, kad tai yra ne nemalonioji, bet stiprioji mūsų rinkodaros pusė“, – šypsosi p. Ingrida.

Moteris lentų versle

Žinau, kad neteisinga skirstyti darbus į vyriškus ir moteriškus, bet medienos verslas man – vis tiek vyrų reikalas.

„Taip ir yra, – linkteli p. Ingrida. – Medienos verslas – labai vyriškas. Kita vertus, nežinau, kas čia yra tokio, ko moterys negalėtų padaryti, – lentų juk nereikia nešioti.“

Anot p. Ingridos, kai į Suomiją iš visų pasaulio kraštų pas partnerius suvažiuoja medienos įmonių vadovai, vienintelė moteris tarp jų būna ji. Kiti dar paklausia, gal lietuvė – kieno nors sekretorė.

„Anksčiau sutrikdavau, – kai tavęs nelaiko lygiaverte, tai kerta per savivertę, manai, gal tikrai nesi verta. Bet paskui pamatai: kai darai, tai pasidaro, o skaičiai kalba už save. Ir nebesureikšminu to. Lietuvoje taip, kartais rankos nepaduoda ar paklausia, kur mano viršininkas. Kai pasakau, kad gali su manimi kalbėti, nes esu vadovė, vis tiek paprašo direktoriaus kontaktų. Direktoriavimo pradžioje kelias dienas galvodavau apie tokią situaciją, o dabar žinau, kad tai yra to kito žmogaus problema, ne mano“, – dėsto p. Ingrida.

Kai paklausiu, ar jai nestinga kūrybinių proveržių, p. Ingrida šypteli: „Verslas yra kūryba, visiškai, to anksčiau neįsivaizdavau. Atrodė, kad tai – nuogas pragmatizmas: perku, parduodu, perku, parduodu ir visai neįdomu. Iš tikrųjų – labai įdomu, tai – kūryba. Nuolat sprendi lygtis, kurios užgriūva iš visų pusių. Visą laiką sukiesi užburtame rate, ramybės trūksta, bet įdomu. Pats sau pasidarai įdomų darbą, kuri savotišką istoriją, kuri persiduoda, persismelkia, įsigeria kitiems.“