Apie lietuvišką mentalitetą, verslumą ir kitus demonus

Publikuota: 2018-12-25
Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, Išeivijos studijų centro vadovas. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, Išeivijos studijų centro vadovas. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

„Mūsų svarstybos apie tai, kas tokie esame, labai atsilikusios – skendime savo skandaluose, atskirybėse, o apie bendruosius bruožus ar charakteristikas, kurios leistų kalbėti apie verslui palankią kultūrą ir ją suvokti, kalbama labai mažai“, – sako prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, Išeivijos studijų centro vadovas. VŽ – pokalbis su profesorium apie lietuvišką mentalitetą ir verslumą veikiančias jo savybes.

Juolab kad verslumas, anot pašnekovo, yra bendrinis žodis – apie kai kurias tautas galima kalbėti kaip apie turinčias pirklišką mentalitetą: tokį turi armėnai, graikai, turkai, šiek tiek olandai, italai.

„Mes, – sako dr. Aleksandravičius, – galime daryti bendrąsias prielaidas, kad lietuviai kaip ir kitos tautos išgyveno ir panašius raidos etapus, ir savąsias barbarybes. Bet jei kas apie lietuvius klaustų, vis tiek jie būtų paskutiniai Europos barbarai, užkariavę milžiniškus plotus, geri valstybės statytojai, kariai, politikai, keitę religijas ir kalbas it kojines, bet apie juos mažai kas būtų pasakęs, kad jie yra ir prekiautojai.“

Ar tik ne todėl iškilias tarpukario asmenybes mes visai neblogai pažįstame kaip visuomenės veikėjus, politikus, tačiau kaip apie verslininkus ar prekybininkus apie juos beveik nekalbama?

Taip yra todėl, kad ta savybė mūsų vertybių skalėje nėra gerbtina ar vertinga. Bet man vienas didžiausių istorijos herojų yra Petras Vileišis. Nesvarbu, kur jis tiesė tiltus – Rusijoje, Ukrainoje ar Lietuvoje, bet jis dirbo jau globaliai – kaip rangovas, kaip verslininkas. Jis pastatė pirmąją Vilniaus metalo gamyklą, ji buvo jo Vilniaus lietuvinimo utopijos pagrindas – į tą naują modernų fabriką lietuviai buvo priimami prioritetine tvarka, iš ideologinių sumetimų, kad Vilniuje jų padaugėtų. Sakytum, – ankstyvojo nacionalizmo apraiškos. Maža to: Vileišis sukišo visus savo pinigus į tą fabriką, į „Vilniaus žinių“ rėmimą. Ir vėl plikas išvažiavo į Rusiją uždarbiauti, ir vėl uždirbo didžiulius pinigus.

Grįžo iš Rusijos ne visai plikas, bet labai daug prarado per akcijas ir kitas kapitalo formas. Bet vis tiek – buvo pašėlusiai turtingas žmogus, mūsų masteliais matuojant, kaip ir Jonas Basanavičius, kuris sugrįžęs po 1905-ųjų beveik visą laiką gyveno viešbutyje, išsinuomojęs didžiulius apartamentus. Tiesa, jis nebuvo verslininkas, buvo gydytojas, gerai išmokytas ir gerai mokamas profesionalas. Mano galva, Basanavičius buvo ūkiškas suvalkietis, kuris žinojo, ką daryti su savo pinigais.

Bet šiuo atveju turtingumas yra tarsi blogio savybė, nes kai prisimeni praeities lietuvių herojus, tai jie yra arba kariūnai, arba kenčiantys džiovininkai, arba basi šleivi pėdina į Vilnių, kaip Daukantas. Tai yra mitai, su tikrove neturintys nieko bendra, – Daukanto tėvai buvo gana turtingi, ir ne jis vienas taip siekė mokslų. Sakyti, kad Daukantas pėsčias ėjo kaip koks šventasis, yra aiški hagiografinė tradicija.

Vyravo klišė: turtingumas nėra gėris, gėris yra būti vargo pele. Tai nieko blogo, tiesiog lietuvių mentalitetas taip veikė. Jis yra archajiškas, katalikiškas, jam didesnė vertybė yra ne darbingumas, verslumas, t. y. prekiniai piniginiai santykiai, ir malda, o kentėjimas. Tai klišės, kurios veikia mūsų atmintyje, – iki dabar sunkiai dirbantis žmogus yra labiau gerbiamas nei koks išradingas, greitai, lengvai uždirbantis pinigų ir taip pat lengvai juos leidžiantis žmogus.

Nes jis vagia. Bet tai irgi klišė.

Taip, klišė, kuri išduoda, kad mūsų sąmonėje tiesiog nevertinami tokie žmogaus bruožai kaip išradingumas ar drąsa rizikuoti. Juos galima pavadinti verslumu, bet ką reiškia – verslus? Čia galima kalbėti apie apie moralinio jautrumo ir etoso dalykus, kurie yra greta verslumo. Tuo atžvilgiu esu vėberininkas (Maximilianas Weberis – vokiečių ekonomistas, teisininkas ir sociologas, 1864–1920 m.), kuris gintų tezę, kad kapitalizmas ir darbštaus, verslaus žmogaus tipas iškilo sykiu su religinės vaizduotės pokyčiais.

Pasak Weberio, kapitalizmo genezė, pirminis kapitalo kaupimas paremti dviem principais: darai nuodėmę, jei nedirbi nuo ryto iki vakaro. O kai uždirbęs pinigų išleidi juos prabangai, vėl nusidedi. Šie moraliniai principai, paremti religine vaizduote, lėmė tai, kas vėliau nutiko Vakarų Europoje.

Žiūrint į lietuviškąjį pradą ir katalikiškąją tradiciją – kentėjimas čia svarbesnis už darbą, triūsą (išimtis čia galėtų būti Donelaitis, bet jo pietizmas ir jo „Metai“ yra protestanto pamokslas) ir svarbiausia yra tai, kad nuo to archajiško katalikiškumo per valstietišką nacionalizmą, kuris atveda mus į Vasario 16-osios Lietuvą, per socializmą, kuriam buvome atiduoti ir išprievartauti, mes atsiritame iki dabar.

Ir koks gi tas mūsų – dabartinių – etosas?

Mūsų lietuviškąjį etosą suformavo trys sluoksniai, tarsi pyrago, – valstietiškas archajiškas katalikiškas sąmonės klodas, nacionalistinis tautinis ir viršuje – socialistinis. Jie nėra tapatūs, bet turi bendrų poveikių tam, ką mes siekiame vadinti verslumu. Kitaip sakant, iki šiol vadovaujamės sovietmečio požiūriu į tai, kas yra verslus žmogus, – toks Kauno spekuliantas.

Tikrai, iki dabar juntama inercija Kauno, kauniečių atžvilgiu – jie visi tokie. Gyvenu Kaune, gerbiu miestą, kuriame gyvenu. Man nėra gerų ar blogų miestų. Bet darau prielaidą, kad tas kaunietiškumo stigmatizavimasis susijęs su reliktiniu reiškiniu iš socializmo, kai verslumas, šešėlis, mezgimas, lapės, vogtos cigaretės arba dešrų mainai per tvorą buvo tapatinami su Kaunu. Tie reiškiniai sukūrė socialistinį spekuliantą ir jo šmėkla virš miesto plevena iki šiol. Ir tai yra inercija socializmo, kuriame lygybė, o ne išsišokimas buvo vertybė. O antroji inercija – tasai atseit prievartinis tikėjimas, kad už viską atsakys valdžia, 80% lietuvių apklausose visus svarbiuosius reikalus perkelia valstybės atsakomybei.

Gal dėl to Lietuvoje nei valdžia, nei verslas, nei daugelis iš mūsų iki šiol neišmoko prisiimti atsakomybės?

Mano galva, pas mus dominuoja modelis, kai žmogus daro verslą tam, kad uždirbtų pinigų, o ne tam, kad save įgyvendintų kaip projektą. Steigia restoraną, kad „babkių“ uždirbtų, o ne norėdamas sukurti geriausią patiekalą, pukiausią restoraną. Jei sakote, kad taip nėra, kad yra tokių, kurie „įgyvendina save“, kalbate apie tai, ką dabar pradedama daryti, o aš kalbu apie tai, kas yra meinstrymas, apie tai, kad techninis verslo darymo pradas yra pakankamai gerai išvystytas, ir mes turim gausybę sėkmingų pavyzdžių. Bet etosas vis tiek smarkiai atsilieka.

Tai, ką aš vadinu etosu, europiečio, net neprotestantiškų tautų vaizduotėje, suformavo Alexandre`as Dumas vyresnysis. Pamenate „Grafą Montekristą“ ir pirklį Morelį, kuris atspindėjo naujojo buržua sąmonės formą? Morelis beveik aristokratiškai laikosi duoto žodžio, o negalėdamas jo tesėti ketina nusišauti, nes niekada gyvenime nėra sulaužęs savo žodžio, su savo skolininkais jis visada atsiskaitydavo, o dabar negali to padaryti ir negali savo šeimai šios gėdos perleisti. Žinoma, tai yra Dumas pasaka, bet pažiūrėkit, koks etoso paveikslėlis: pirklio žodis.

Tas manymas, kad tu išdursi kitą, nes niekada su juo nesusitiksi, finansinių piramidžių epocha, nesilaikymas žodžio, melavimas, viskas, kas prasisunkia per tuos tris pyrago sluoksnius, ypač socializmą, kuriame verslesni žmonės turėjo suktis, vogti – ar dėl geismo daugiau turėti, ar dėl kitko, – ir tuo pat metu atskirti nusikaltimą ar vagystę nuo moralinės nuodėmės. Taip išsiugdė visa mūsų verslo kultūra, mums visos priemonės yra geros, kad uždirbtume ar praturtėtume.

Dabar turtingų žmonių yra labai daug. Tačiau, kalbant apie etosą, kuris iš mūsų verslininkų pasakytų, kad svarbiausia tolima strategija verslui vystyti yra sąžiningumas ir geriausia kokybė? Nors šiandienos teorijos grindžia, kad geriausia ilgos laikotarpio verslo idėja yra idealistinė. Juk ne veltui didžiųjų kompanijų, turinčių gerus verslo rodiklius, svarbiausias komponentas yra patikimumas. Be abejo, visko nutinka, ir mes kalbame apie etoso normas, o ne apie tikrovę kiekvienu smulkiu apsireiškimu.

Paskaitoje priminiau tą baisią ydą, gramzdinančią mūsų ekonomiką, galbūt dar labiau – politinį statinį – t. y. milžinišką nepasitikėjimą vienų kitais ir versle, ir ne versle. Kitaip sakant, jeigu pats niekada nesilaikai žodžio arba laikaisi tik proginiais atvejais, tai niekada netikėsi kitu. Pavyzdys čia galėtų būti atlikta sociologinė apklausa, buvo užduoti paprasti humanitariniai klausimai: ar tikite Dievą, ar esate katalikas, ar laikotės dešimties Dievo įsakymų? Ar laikosi įsakymų jūsų kaimynas? Apie 70%–80% į pirmus klausimus atsakė: „Taip, laikausi, taip, esu katalikas“. Į klausimą: „Ar laikosi jūsų kaimynas?“, „taip“ atsakė apie 20%.

Ką tai reiškia? Milžinišką nepasitikėjimo laipsnį, nepasitikėjimo niekuo. Gandai yra svarbesni už bet kokią informaciją. Versle tai reiškia: jei žmogus turtingas, tai jis banditas, vagis.

Mano galva, techninis verslumas, techninis sugebėjimas „padaryti“ įmonę pastudijavus verslo vadybos – visa tai gerai. Tačiau kalbant apie verslumo etosą – turi pasitikėti ir turi pelnyti pasitikėjimą. Gyvenimas per trumpas, kad meluotum. Gerą verslą ant melagingo daikto gali padaryti labai trumpam, dėl to tų verslų, trumpai egzistavusių, yra labai daug. Tai įprasti dalykai, todėl nebandau maišyti idealybės, apie kurią kalbu, o kalbu būtent apie abstrakčiąją plotmę.

Kai pagalvoji, gardus pyrago kąsnelis esame: archajiški valstiečiai katalikai su visais tais nacionalistiniais-tautiniais-socialistiniais pabarstais. Iš viso to skanumėlio, išskirdamas vieną ar kelias lietuvio verslumo savybes, kurią pirmiausia paminėtumėte?

Ne pirmą kartą leidžiu sau pasakyti ereziją, kad dominuojanti lietuvių verslumo savybė, forma yra jų prekeiviškumas, prekybinio kapitalo ir prekybinio mąstymo dominavimas, jis, beje, nereiškia, kad nėra kitų verslumo formų. Jei paskaitytumėt kelias senas knygas – dar visai šviesaus J. Paleckio „Latviją“ ir V. Čečėtos „Estiją“, rastumėt, jog abu paminėjo estų ir latvių verslumo tradiciją, ateinančią iš vokiškosios kultūros. Taip, ir estai, ir latviai protestantai ir tie jų bruožai veikia, bet abu autoriai mini ne protestantiškumą, o tai, kad tie kraštai buvo pramoniniai, industrinės kultūros, o štai Lietuvoje viešpatauja tas prekeiviškasis, žydiškasis tradicinis pradas. Jie šitą rašė, jie pastebėjo.

Mano įsitikinimu, iki dabar lietuviuose likęs prekybinis, prekeiviškasis, pirkliškasis pradas. Būtent jis, o ne pramoninis, gamybinis išradimo ar daikto darymas dominuoja verslumo konfigūracijose. Tai susišaukia su ne vieną kartą girdėtu kaltinimu, kad Lietuvoje pats darbas, gamyba nėra skatinami, o judrioji kapitalo dalis plaukia į prekybos sritį, ir didžiausi laimėjimai matyti būtent toje srityje. Bent jau vienu metu kas ryškiausiai matėsi? – visi „VP Market‘ai“ ir logistikos įmonės.

Kita vertus, gali sakyti, jog tai, ką „VP Market“ pozityvaus sukūrė, buvo unikalu. Paskiau, kai išlenda nesąžiningos konkurencijos, nesąžiningų aktų žymės, tada vėl gali sakyti, jog tai yra didžiulis randas visoje jų istorijoje. Tačiau negali atmesti, kad jie – išsilavinę, intelektualiai pajėgūs žmonės – sukūrė didžiulę imperiją. Daugelį ir Vakaruose galėjo stebinti, kaip tie litvinai sugebėjo tą padaryti. Sakau tai kaip gerąjį arba kaip švelniai prieštaringą pavyzdį pagrįsdamas dominuojančia lietuvio savybe – kaip pigiau nupirkti ir parduoti brangiau.

Ne vieną Vakaruose girdėjau stebintis: kas per žmonės tie lietuviai, jei gali nupirkti seną automobilį, parduoti jį ir iš to užsidirbti. Vokiečiai sako: „Tai jūs viską galit, lietuviai. Ir klausia, kas per miestas ta Marijampolė, kiek ten žmonių gyvena, jei tiek senų automobilių galima vežti.“ Taip, visa tai yra, tačiau su tuo vystosi kiti dalykai: paslaugų sfera, gebėjimas derėtis, gebėjimas remontuoti padaužytus daiktus. Jeigu kas rengtų daužtų automobilių remonto pasaulio čempionatą, lietuviai garantuotai užimtų tris pirmas vietas.

Esame prekeiviai, ir mano žiauri tezė, kurią sakau pusiau apgailestaudamas: tartum būtume perėmę savo išžudytų žydų mentalitetą. „Tartum“ – pabrėžiu. Juk akivaizdu, kad dar Valančiaus laikais prekiautojas ar keliautojas buvo netinkamas tipas, svetimas senajam mentalitetui, pvz., Palangos Juzė, siuvėjas, geram ūkininkui dukrą išleisti nebuvo tinkama pora, nes reikia būti sėsliam, žemę dirbti reikia.

Va, žydai buvo kromelninkai. Nors tai nėra išskirtinis atvejis – iki žydų mūsų smulkioji prekyba buvo užimta škotų. Iki XVII a. vidurio jie viešpatavo Lietuvos ir Lenkijos prekyboje, jų buvo 30.000, ne mažiau. Net bendrinis žodis „šotas“ šaltiniuose vėliau reiškė ne škotą, o smulkųjį prekeivį. Žydai ateina vėliau. Kita vertus, ir jie kaip smulkūs prekiautojai – jokia išimtis; jie didesnė išimtis kaip finansininkai ir tai susiję su jų tradicija. Visų pirma, žydai yra vienintelė tauta Europoje ir prie jos, kuri porą tūkstančių metų savo vyrus mokė skaityti ir rašyti – visi buvo raštingi. Antra, jiems nebuvo nuodėmė imti palūkanas, o krikščionių pasaulis tai išgujo iš savo leistinų vertybių skalės. Tai reiškia, kad tam tikra veikla patys krikščionys stūmė užsiimti žydus.

Ir tas prekybinis polinkis Lietuvoje dominuoja iki šiol. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, tiesiog jis toks. Kita vertus, jeigu priimame tezę, jog esame prekybinio, pirkliško mąstymo, ir tai nėra nei blogai, nei gerai, tai gal mums išties pravartu būti Baltijos graikais, žydais, armėnais vienoje vietoje, gal mes ugdysim savo poliglotiškas savybes ir gebėsime pasakyti „labas“ 25-iomis kalbomis. Gal gebėsime tarpininkauti tarp švedų ir kinų. Tai yra pirkliška. Geistina, kad mes tai išvystytume, geistina, kad tai būtų mūsų padidžiavimo, tapatybės dalis – padoriai atlikti tarpininko vaidmenį. Armėnai, graikai, žydai taip pat turėjo savo etosus, na ir kas, kad visi paskiau jų nekentė už pirklininkystes ir tarpininkavimą.

Bet negali sakyti, jog vien tik perkame ir parduodame. Pradedant nuo tarpukario – buvo ir bankininkų brolių Vailokaičių bendrovė „Maistas“, ir „Pieno centras“, „Drobė“, ir Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, ir penki ar šeši bankai, ir t. t. Pramonė, finansai Lietuvoje judėjo.

Judėjo, judėjo. Ir maisto pramonė, ir Vailokaičiams kai ką pavyko sukurti, kad ir stipriai dalyvaujant valstybei. Prasidėjo metalo dirbiniai, „General Motors“ autobusų gamyba. Estai su latviais iš seniau buvo paveldėję vokiškosios kultūros bruožų, mes tik kūrėmės ir mūsų rodikliai pradėjo augti tik prieš Nepriklausomybės dvidešimtmečio pabaigą, kai išaugo kita karta ir Lietuva, mano galva, įgijo sprogstamąją perspektyvą. Nepaisant to, kad ji atrodė kaip ištikta krizės, kad Smetoninis režimas buvo nei į tvorą, nei į mietą, nes nepatenkino nei krikščioniškosios orientacijos dešiniųjų, nei kairiųjų, vis tiek buvo išaugintas milžiniškas potencialas.

Deja, sovietizmas jį sutriuškino, ir prie mūsų tradicinių paveldėto mentaliteto savybių pridėjo dar vieną – išsigimusią dvilypio, trilypio žmogaus savybę viena galvoti, kita kalbėti, trečia daryti. Norma tapo nuleistas moralinis veidas, pakeltas tuščias kalbėjimas visiems norimų melagingų tezių, o tikrovė rutuliojosi tarp šių dalykų.

Nenoriu demonizuoti tų savybių, tiesiog manau, kad daugelis iš mūsų gyvena tarp švytuoklių: esame arba kone Dievo pabučiuoti, arba visai pasmerktieji. Nors iš esmės stovime maždaug per vidurį, tik nebandome suprasti, gilintis, atpažinti, kaip mumyse viskas yra. Iš dalies įžvalgi grožinė intelektuali literatūra galėtų tai „padengti“, bet bijau, kad po Gavelio mirties, gal net po Jurgos Ivanauskaitės mirties ne kam ir rūpėjo taip smarkiai suprasti ir atpažinti. Ir dabartinė literatūra nesukūrė teigiamo herojaus.

Ko gero, naiviai atrodytų tas teigiamas lietuviškas herojus...

Tikriausiai. Bet dar naiviau atrodo kūryba, kuri taiko tik į ir taip gerai matomą meinstrymą, kuriame visi verslininkai įtartini, o visi turtuoliai – banditai arba korumpuoti. Pagal tą skonį ir rašomos tos mūsų muilo operos. Pažiūrėk, koks ten verslininko stereotipas, kaip ta pasaka sekama. Pamatysi, kad tai yra aptarnavimas to, ką mes vadiname ydomis, o ne gerosiomis savybėmis, ir kad ant tų ydų nelabai ką gali pastatyti. Nebent elgtumeisi taip: jei tave sykį išdūrė, tai tu išdursi kitą. Jei tave stipresnis pažemino, tai tu tikrai pažeminsi silpnesnį.

Tačiau yra ir Tolstojaus variantas – jei sudavė per vieną skruostą, atsuk kitą.

Yra, žinoma, tik versle jis beveik neveikia. Tai buvo mano pranešimo paskutinė tezė, ji susijusi su spontanišku prasitarimu: jei tave žemino, žeminsi ir tu. Baigiau paskaitą sakydamas: turite šitai suprasti ir versle, kad idealizmas – geriausia strategija. Sąžiningas savo daikto kūrimas ir doras, beveik estetiškas laimėjimas gražiai konkuruojant – tai yra vertybė ir ją turi būti pradėta vertinti. Ir manau, kad ne dydis mus skiria. Neduok Dieve, žeminti mažesnį. Ir naujausi teoriniai veikalai, tarkime, įdomus socialinis teoretikas Jeremy Rifkinas savo „The Empathic Civilization“ teigia, jog civilizacijos ateitis yra empatijos imperija – taigi jausk kitą, nesužvėrėk. O mūsų verslumo tradicijos ydingas bruožas – jei esi didelis, laimėjai didelius pinigus, esi galingas, sėdėk prezidiume. Jei šiaip gyveni su savo mažu verslu, kuriame tau padeda tik vaikai ir žmona, esi beveik niekas, nulis. Juk pagal smulkųjį, šeimų verslą mes esame kokius tris keturis kartus atsilikę nuo italų, ispanų, pietinės Prancūzijos. Pagal tą verslą, kai prie pensijos artėjantys vyras su žmona atidaro kokią kavinytę, patys aptarnauja, kuria savo produktą, turi savo klientūrą, draugų, turi kuklų uždarbį ir taip gyvena. Pas mus tai atrodo kaip pats menkiausiais užsiėmimas, nors iš tiesų tai – normalus, padorus verslas. Smulkus, be didelių pretenzijų. Net ne didžiuosiuose miestuose. Tai nedidelių miestelių nedideli gyvenimai, nedideli verslai, ramūs gerų veidų susitikimai – čia yra verslo kultūra.

Mūsų vertinimuose prisideda posovietinis, pokolonijinis aspektas, kai mūsų vertybių skalėje geras yra tik didelis, tik galingas. Pavyzdys būtų toks: vienu metu atrodė, jog „VP Market“ berniukai yra kone Lietuvos valdovai – ir į LEO eina, ir visur kitur, ir pusiau viešuose klubuose vaikšto Kirkilą į pažastį įsikišę kaip termometrą. O greta pastatykime smulkųjį prekiautoją – toks jau žemesnis už žemę, turginis, gariūninis jis pasirodys. Bet jie abu prekiauja. Ir vieni, ir kiti retsykiais žengia gana įtartinus žingsnius. Gariūnai – kaip stambiausias kontrabandos turgus Vidurio ir Rytų Europoje, o „VP Market“ – negi dorai viską padarė? Kitaip sakant, ne dorybės ar santykis su moralinio vertinimo reikalaujančiais veiksmais juos atskiria. Ir vieni, ir kiti jie yra prekiautojai. Bet mūsų opinijoje vieni yra dievai, kiti – beveik padugnės. Aš tai išskiriu kaip menką lietuviškojo verslumo etoso lygmenį. Nes nesvarbu, kas esi, – smulkus palūkininkas ar stambus bankininkas, pagal veiklos pobūdį esi toks pats. Tačiau mūsų horizonte atrodo, kad geriausi yra tie, su brangiais kostiumais ir labai brangiais automobiliais, o tie kiti, paprasti – tai nuliai.

Bet niekur nedingsi nuo to – pinigai visur reiškia galią.

Taigi – galia ir įtakos darymas pasidaro svarbiausi dalykai. Violetos Kelertienės labai taikliai pastebėta, jog pokolonijinis, posovietinis žmogus geidžia vienintelio dalyko – galios ir reikšmingumo. „Just be different“ (iš anglų k. būk kitoks) negana, turi būti viršesnis, pranašesnis. Ne sukurti ir įgyvendinti ką nors savito, bet būti pranašesnis.

Sutinku, randasi ir kitokių dalykų, bet vis tiek kalbėčiau apie meinstrymą, o ne apie tai, kas kalasi kaip verslo pradžia. Dominantė būtų tokia: verslininkas Saulius Poška iš „Dviračio žinių“. Jeigu toks kaip jis kurs restoranėlį, tai samdys žmones niekingai elgdamasis, bet prie durų jau stovės jo visureigis, jo kultūriniai atributai jau bus sudėlioti nuo brangių batų iki laikrodžio. Humoro taikinys šiuo požiūriu yra tam tikras tipas, kuris yra yda ir kuris, deja, visuotinai atpažįstamas.

Turčiaus karikatūra turi tą terpę, jis sėkmingas kūrinys, pataikė ir į archajišką antiverslininkišką mūsų nusiteikimą Jis patogus, nes sutampa su inercija. Kita vertus, šiandien labai nesunku turto ir skurdo kontrasto šviesoje sukurti herojų, eilinę turčiaus karikatūrą. Bet pabandyk sukurti pozityvą. Turtingo žmogaus, kuris sąžiningai konkuruoja, aukoja, paveikslą. Manau, kad tikras genialumas yra sukurti galimą tikrovę, o ne eiti iš paskos esamoms.

Nesakyčiau, kad mūsų pokolonializmas pasireiškia tuo, jog mes atsivadėjame tik mažesniems kūriniams. Kitaip sakant, mums nerealu sukurti personažą, kuris mobilizuotų kitų vaizduotes. Esu didesnis romantikas negu jūs ir tikiu, kad tai įmanoma, tik žinau, kad to dabar nėra.

Bet tikiu, kad įmanoma sukurti personažą, įsivaizduoju, kad yra pasakojimo būdų ir pasakojimo strategijų, kurios nustato gėrio ir blogio sąraizgas, ne viena spalva nupaišo herojų ir parodo, kad ir turtingas žmogus gali pasielgti tauriai ar apginti kitą.

Pažįstu keletą tokių, kurie yra ir turtingi, ir pašėlusiai intelektualūs. Kai žiūri į juos, sakai – čia yra tam tikra pradžia, bet norėtųsi, kad kada ne kada tai taptų visuotine vertybe, kuri pamažintų psichotinius vienpusius sprendimus, kad visi turtuoliai yra banditai ir apgavikai, o visi valdininkai, policininkai, daktarai – kyšininkai.

Tačiau stereotipai tokie gajūs, kad normalus elgesys – gydytojo, policininko – tave nustebina. Nustembi papuolęs į situaciją, kuri iš tikrųjų turėtų būti įprasta, normali.

Intelektualiai tie stereotipai nėra sudėtingi, jie sudėtingi psichologiškai. Pradėkime nuo savęs: kiek kartų sau pasakai, nedaryk šitaip, praleisk važiuojantį. Neišlaikai žodžio. Kiek pasiduodi psichozei, pridirbi visokių nesąmonių. Bet pagalvoji – vis tiek turi likti tas nenutepliotas etoso kontūras, kad bent žinotum, kaip turėtų būti. Tai turi išlikti, nes tai yra labai konstruktyvu, pragmatiškai tai yra labai protinga elgsena.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Kodėl (ne)reikia griauti paminklo rašytojui Petrui Cvirkai Premium 12

Vilniaus savivaldybės užmojis nukelti paminklą rašytojui Petrui Cvirkai ir diskusijos dėl jo kelia ir kitą,...

Laisvalaikis
13:05
Ant naujo 50 svarų banknoto – žmogus, iššifravęs „Enigmos“ kodus 13

Didžiosios Britanijos naujos 50-ies svarų kupiūros „veidu“ taps kompiuterijos mokslų pradininku vadinamas...

Laisvalaikis
2019.07.15
„Sidabrinių gervių“ šiemet nebus – organizatoriams iškilo finansinių sunkumų

Tradicinių kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės“ šiemet nebus, nes jas organizuojanti Lietuvių kino akademija...

Laisvalaikis
2019.07.15
Prezidentas G. Nausėda: negaliu sau leisti kompromisų 10

„Negaliu sau leisti kompromisų“, – 2016-ųjų liepą VŽ sakė dabar jau Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas...

Laisvalaikis
2019.07.14
Nidoje prasideda Th. Manno festivalis

Liepos 13 d., šeštadienį, Nidoje prasideda XXIII Thomo Manno festivalis. Šių metų jo temą „Tėvynių Europa“...

Laisvalaikis
2019.07.13
P. Jurkevičius: noriu prezidento, pietaujančio prie balta staltiese uždengto stalo! Premium

Žiniasklaidos iškeltas klausimas – reikia, o gal nelabai Daukanto aikštės rūmuose restorano arba kavinės,...

Verslo klasė
2019.07.13
Ką veikti savaitgaliais, kad sektųsi gyvenime 5

Savaitgaliai skirti poilsiui, tačiau specialistai teigia, kad ne visi poilsio būdai žmogui yra naudingi.

Laisvalaikis
2019.07.13
A. Puklevičius: krizė skambina du kartus Premium 8

Neseniai teko prisėsti kompanijoje, kur keli iš pažiūros protingi žmonės, visi turintys aukštąjį...

Verslo klasė
2019.07.13
Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijoje – nauji archeologų atradimai

Vilniuje, Vokiečių gatvės kieme, šiemet tęsiami Didžiosios sinagogos archeologiniai tyrinėjimai pradžiugino...

2019.07.12
Verslininkas D. Giknius – apie šaulius, šamus ir išnaudotas galimybes Premium 6

Donatas Giknius vadovauja reklamos agentūrai „General Promotion Baltic“, su sesers šeima Kėdainių rajone...

Laisvalaikis
2019.07.12
A. Gailius: Th. Mannas nebuvo narsuolis, bet stengėsi elgtis padoriai Premium

Liepos 13–20 d. Ni­do­je vyksta XXIII tarp­tautinis Thomo Manno (1875–1955) festivalis. Šių metų jo tema...

Laisvalaikis
2019.07.11
Lietuvos pašonėje – laukiamiausias Europos melomanų vasaros festivalis Verslo tribūna

Klasikinės muzikos mėgėjus vasaros savaitgaliais kviečia kaimynai latviai – šalies sostinėje ir pajūryje...

Laisvalaikis
2019.07.11
Trijų pasaulio milijardierių turtas viršija 100 mlrd. USD 16

Turtingiausias europietis Bernardas Arnault įstojo į išskirtiniausią pasaulio klubą – žmonių, kuriems...

Laisvalaikis
2019.07.10
Kam atiteks Lukiškių kalėjimo kompleksas 18

Svarbiausia žinutė, tarsi pašto karvelis išskridusi iš uždarytame Lukiškių kalėjime vykusios diskusijos apie...

Laisvalaikis
2019.07.09
V. Adamkui suteiktas Neringos miesto Garbės piliečio vardas

Liepos 14-ąją, sekmadienį, Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje, rengiamos Neringos...

Laisvalaikis
2019.07.09
Mirė Saulius Vadišis, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato vadovas

Liepos 7 d. po sunkios ligos mirė ilgametis Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato (VKKR) direktorius,...

Laisvalaikis
2019.07.08
Nacionalinei koncertų salei – keli šimtai architektūrinių vizijų  4

Vilniaus miesto savivaldybė teigia sulaukusi daugiau nei 260 architektūrinių idėjų Nacionalinei koncertų...

Statyba ir NT
2019.07.08
Brazilija gedi bosanovos pradininko Joao Gilberto

Liepos 6 d. Rio de Žaneire mirė muzikos legenda, kompozitorius, dainininkas ir gitaristas Joao Gilberto.

Laisvalaikis
2019.07.08
Medijų ateitis: nykstančios ribos Premium 2

Maždaug kokiais 2010 m. institucinė žiniasklaida pasijuto besanti beveik ištikta komos. Na gal porą metų...

Verslo klasė
2019.07.07
Tarakonai evoliucionuoja greičiau už nuodus jiems naikinti 6

JAV Purdue tyrimų universiteto mokslininkai nustatė, kad tarakonai gimsta su imunitetu nuo toksinų, su...

Laisvalaikis
2019.07.07

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau