Kultūros ministrės problema – nesugebėjimas diskutuoti

Premjeras gruodžio 3 d. pranešė atleidžiantis Jurgitą Petrauskienę, švietimo ir mokslo ministrę, Kęstutį Navicką, aplinkos ministrą, ir Lianą Ruokytę-Jonsson, kultūros ministrę. Arūnas Gelūnas, vertindamas pastarosios sėkmes ir nesėkmes, sako suskirstęs Kultūros ministerijos darbą į tris grupes: komunikaciją, teisėkūrą ir finansus.

„Mano manymu, kiekvienoje jų būta stiprokų klaidelių“, – VŽ sakė p. Gelūnas. Anot jo, kalbant apie komunikaciją, pirmiausia kultūros žmones užgavo po rinkimų į Seimą paskelbta naujosios Kultūros ministerijos vadovybės pozicija, jog visi ankstesni ministrai ir jų komandos tik skriaudė kultūros žmones ir nieko gero ligtol nebuvo padaryta.

„Antras dalykas – permainos pačioje ministerijoje, kai žmonėms buvo išdalinti atleidimo lapeliai, nieko dorai nepaaiškinus, taip pat nebendradarbiavimas, nesikalbėjimas su kultūros lauku“, – vardijo p. Gelūnas, Kultūros ministerijai vadovavęs 2010–2012 m. Jis sakė manąs, jog Kultūros ministerijos vykdomos reformos būtų vertinamos kur kas palankiau, jei būtų buvusi geresnė diskusijų kokybė, pagaliau – jei jos išvis būtų buvę.

„Dabar niekada nežinojai, ko laukti, kas dar bus ištraukta iš kišenės“, – sakė p. Gelūnas.

Skirtingose barikadų pusėse

Kiti kultūros lauko darbuotojai taip pat akcentuoja atleidžiamos ministrės nesugebėjimą ar nenorą komunikuoti.

„/.../ dėl įstatymų pataisų, dėl juridinės pertvarkos tam tikrų kultūros sričių, kur esame išsakę pastebėjimų, buvo mažokai derinimų. Norime kalbėtis ir kad tik po to būtų daromi sprendimai“, – BNS cituoja Raimundą Balzą, Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininką.

Anot jo, kultūros žmonėms nerimą kelia, kad ministerija per mažai kreipia dėmesio į jų nuomonę.

Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas, Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis BNS sakė, kad pagrindinis pastebimas pokytis, įvykęs per dvejus metus kultūros srityje, – kultūros žmonių nuomonės nepaisymas ir siūlymų negirdėjimas.

Anot jo, ne kartą kartojosi keista situacija, kai kultūrininkai apie pokyčius, susijusius tiesiogiai su jais, sužinodavo iš nuogirdų. Be to, nebūdavo laikomasi priimtų susitarimų.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacijos vadovės, Nacionalinės filharmonijos direktorės Rūtos Prusevičienės teigimu, kultūros ministrės pradėtiems pokyčiams gal ir būtų galima pritarti, tačiau jie daryti stumiant buldozeriu, o ne bendradarbiaujant. „Mes labai tikėjomės, kad diskutuodami pasieksime konstruktyvių reformų ir pokyčių. Deja, taip neįvyko. Atsistojome su vadovybe į skirtingas barikadų puses“, – sakė p. Prusevičienė.

Būti reformų veidu

„Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui sakiau: kai eini į esminį mūšį, kai esi didelių reformų kontekste, tampi tų reformų veidu, ir negali siųsti į diskusijas viceministrų ar kitų atstovų. Paskambinti ir paklausti žmonių nuomonės – tai ne dialogas. Dialogas – kai ministras pasikviečia lyderius ir kalbasi – dieną, dvi, savaitę, tiek, kiek reikia. Nenoriu pasakyti, kad buvome geresni ar blogesni, tačiau, kai tverdami Kultūros tarybą sulaukėme didžiulio pasipriešinimo, diskutavome dieną naktį“, – kalbėjo p. Gelūnas.

Anot jo, kai kurie dalykai ministrei sekėsi geriau. Vienareikšmiškai geras dalykas buvo susikompromitavusio J. Miltinio dramos teatro vadovo atleidimas už kompromituojantį elgesį. O greta – skandalingos muziejų pertvarkos.

VŽ pašnekovas, vertindamas teisėkūrą, sako, jog galbūt galima džiaugtis dėl Mecenavimo įstatymo, kuris nėra esminis. Tačiau ligšiol nėra skambiai pažadėto Kultūros politikos pagrindų įstatymo, kurio pirmąjį variantą buvo numatyta pristatyti 2017 metais.

„Su kultūros ministre teko bendrauti 20 metų, kaip kultūros atašė ji padarė daug gerų dalykų, tačiau ši strateginė pozicija ir dar su tokia valdančiąja jėga, kur kultūrininkai ne iš tų gretų... Nesakau, kad Naisių teatras yra blogai, priešingai, kultūra regionuose yra labai gerai, tačiau iki Nacionalinės politikos tai vargu ar siekia“, – VŽ sakė p. Gelūnas.