Grafas Eustachijus Tiškevičius – lietuviškų senienų tyrėjas

Publikuota: 2018-12-01
 

Grafas Eustachijus Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) vadinamas vienu veikliausių ir energingiausių XIX a. vidurio Lietuvos kultūrinio ir mokslinio gyvenimo organizatorių. Jo pastangomis ir jo sukauptų lietuviškų senienų kolekcijos pagrindu 1855 m. įkurtas pirmasis viešas muziejus Lietuvoje – Vilniaus senienų muziejus, kuris sykiu su prie jo veikusia Vilniaus laikinąja archeologijos komisija tapo kultūros centru, vienijusiu krašto inteligentiją bendram švietėjiškam darbui.

Pasak Žyginto Būčio, istoriko, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojo-vyriausiojo fondų saugotojo, E. Tiškevičius daug kur buvo pirmeivis: pirmasis pradėjo moksliškai interpretuoti archeologinius radinius, skelbti istorinius šaltinius spaudoje, sistemino surinktas paveldo kolekcijas, įsteigė pirmąjį muziejų.

Po 1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje, pirmiausia – Vilniuje, kultūrinis, intelektualinis ir mokslinis gyvenimas apmirė. Lietuvą, kaip istorinį ar politinį darinį, buvo stengiamasi ištrinti iš visuomenės sąmonės diegiant suvokimą, kad tai – tik Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštas. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, kitų svarių mokslo organizacijų nebuvo, kultūrinis gyvenimas persikėlė į privačius butus ir dvarus.

„XIX a. viduryje E. Tiškevičius tampa visuomeninio kultūrinio vyksmo Vilniuje organizatoriumi ir vienytoju. O tai jis įgyvendina per Senienų muziejų ir Vilniaus laikinąją archeologijos komisiją. Pirminė jo idėja buvo įkurti Mokslo draugiją, tačiau to neleido imperinė administracija. Taip atsirado Archeologijos komisija, kuri pagal Tiškevičiaus sumanymą turėjo tapti pirmuoju žingsneliu į Vilniaus universiteto atkūrimą“, – kalba istorikas. Anot jo, E. Tiškevičius ir jo bendraminčiai turėjo aiškiai įsisąmonintą tikslą – žodžiu, vaizdu ir raštu skleisti Lietuvos istoriją ir paveldą, ieškoti visuomenę vienijančių tradicijų bei pasakojimų ir taip puoselėti jos istorinę sąmonę.

Kilmės nesureikšmino

„Tiškevičių giminė didelė, garsi, turtinga. Bet, kalbant apie Eustachijų, pavadintas aristokratu, jis atsakydavo, kad šiais laikais visi, kurie bent nosinę turi, yra aristokratai. Kitaip tariant, jis nesureikšmino savo kilmės ir statuso, nors jo veikloje tai kartais padėdavo atidaryti imperinės administracijos duris“, – pasakoja p. Būčys.

Eustachijus kilęs iš Lahoisko (dabartinė Baltarusija) Tiškevičių atšakos, su Lietuvoje geriau žinomais Biržų, Raudondvario Tiškevičiais jį siejo tolimesnės giminystės ryšys.

Eustachijaus tėvas Pijus Tiškevičius nebuvo siauro matymo provincijos bajorėlis, besirūpinantis tik savo ūkiu ir grūdais. Jis buvo intelektualas, domėjosi istorija, rašė Lahoisko istoriją, mėgo muziką ir pats grojo smuiku. Motina Augusta Pliaterytė irgi buvo išsilavinusi, literatūra, menais ir kolekcionavimu besidominti moteris. Galima sakyti, kad Eustachijaus domėjimuisi paveldu, istorija įtakos turėjo ir tėvų pomėgiai.

Eustachijus buvo jauniausias iš keturių Tiškevičių vaikų. Pirmagimis Konstantinas irgi buvo kolekcininkas, mokslininkas, labiausiai išgarsėjęs ekspedicija Nerimi 1857 m., antrasis brolis Florijonas žuvo per 1830–1831 m. sukilimą, sesuo Celina pergyveno visus brolius – jos namuose Vilniuje Eustachijus mirė.

E. Tiškevičius mokslus pradėjo Vilniaus gimnazijoje, bet dėl silpnos sveikatos persikėlė mokytis arčiau tėvų, į Minską. Vilniaus universitete nesimokė, nes paskutiniais mokymosi gimnazijoje metais jis buvo uždarytas.

E. Tiškevičius nevedė, palikuonių neturėjo. Visą energiją ir investicijas iš savo dvarų iš esmės skyrė mokslui, paveldo kaupimui, tyrimams, leidybai.

Atsiminimuose E. Tiškevičius aprašomas kaip šiltas, sąmojingas, charizmatiškas žmogus, talentingas pasakotojas, eruditas.

„Žilas beveik nuo jaunumės, nors veidas visai nesenas, aukšta praplikusi kakta, ant smilkinių styrantys du plaukų kuokštai tarsi rageliai“, „jis buvo panašus į kažkokį indų dievuką“, – E. Tiškevičiaus amžininkus cituoja p. Būčys. – „Jo namai buvo viso Vilniaus intelektinio gyvenimo židinys. Čia dėl ypatingo šeimininko lankstumo niekam nežinomos kilmės ar ne itin naujus švarkus dėvintys žmonės jautėsi tarsi savo namuose ir leido laiką kartu su žmonėmis, pasipuošusiais šventiniais paryžietiškais frakais, turinčiais garbų vardą ar pareigas.“

Senienų muziejus

„Dabar yra susiformavęs muziejaus, kaip kažkokios senų daiktų saugyklos, įvaizdis ir tiesos jame yra. Bet anuomet muziejus ir jo funkcija buvo šiek tiek kitokie“, – sako muziejininkas. Muziejai Europoje pradeda kurtis XVIII a. antroje pusėje, Apšvietos epochoje. Viešumas kaip atvirumas visuomenei tampa pagrindine muziejų apibūdinančia sąlyga. Istorikai vardija kelis anuometinių muziejų veiklos modelis. Vieną galima vadinti „valstybiniu muziejumi“, pvz., po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, nusavinus karališkąsias, bažnyčių, diduomenės kolekcijas 1792 m. įkurtas nacionalinis meno muziejus Luvre. Tai buvo valstybės administruojama institucija, kuri siekė parodyti tautai jos istorinį kelią, kelti nacionalinį pasididžiavimą, vienyti. Kitas modelis įvardijamas kaip „visuomenės muziejus“. Tai privataus asmens ar draugijos iniciatyva ir sukauptų rinkinių pagrindu įkurta institucija, kurią toliau kurti ir puoselėti yra kviečiama pati visuomenė, tokiu būdu saugant bendrą tautos, valstybės kultūrinę atmintį. Toks buvo 1753 m. įsteigtas Britų muziejus, pagal tokį modelį dirbo ir uždaryto Vilniaus universiteto patalpose (dabartinėje universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje) 1855 m. įkurtas Vilniaus senienų muziejus. Lankytojams jis duris atvėrė 1856 m.

VŽ pašnekovas pasakoja, kad kuriamo Vilniaus muziejaus pagrindą sudarė E. Tiškevičiaus sukaupti rinkiniai, kuriuos jis iki tol eksponavo savo namuose įkurtame „Lietuviškų senienų kabinete“. E. Tiškevičiaus ir jo bendraminčių tikslas buvo, kad muziejus būtų ne tik vieta, kur viešai demonstruojamos „krašto senienos“, bet ir organizacija, kuri į paveldo kaupimo darbą įtrauktų gyventojus. Muziejus netruko sulaukti visuomenės palaikymo: istorikai skaičiuoja, kad per metus jį aplankydavo vidutiniškai daugiau kaip 8.000 lankytojų (oficialiai muziejus dirbo tik kartą per savaitę), „senienas“ kasmet aukodavo nuo 100 iki 300 asmenų.

„Pamokos, kurias patyriau lankydamas šį nuostabų muziejų, verčia mane prisidėti, nors ir menkute dalimi, prie šio kilnaus darbo. Todėl savo apsilankymui atminti dovanoju du kardus ir knygą“, – tuomečio Krokuvos kolekcininko Ludwiko Michalowskio (1829–1899) laišką cituoja p. Būčys.

„Dabar sakytume, o kas iš to – na, gražūs tie seni daiktai, bet visų į muziejų nesudėsi. Tačiau tada tai buvo okupuotas kraštas, kai kurie jo gyventojai dar prisiminė Abiejų Tautų Respublikos laikus patys ar iš tėvų pasakojimų. Dovanojami daiktai jiems asmeniškai buvo labai aktualūs, nes jie liudijo Lietuvos kaip valstybės gyvybingumą, žmonės jautėsi prisidedantys prie tos atminties saugojimo, kad ir kiti nepamirštų, kokia praeitis buvo“, – kalba p. Būčys.

Mokslas apie senienas

„Rusijos imperijoje laisvanoriška, visuomeninė draugijų veikla nebuvo toleruojama. E. Tiškevičius negalėjo įkurti Mokslo draugijos, bet vietoj jos prie muziejaus valdžios buvo leista kurti Vilniaus laikinąją archeologijos komisiją. Pats žodis „archeologija“ anuomet dar naujas ir nelabai aiškus, neutralus ir gan moksliškas tiko valdžiai. O komisija iš esmės veikė tą patį, ką ir bet kuri mokslo draugija, – užsiėmė leidyba, moksliniais tyrimais, administravo muziejų, skaitė viešas paskaitas, rengė visuomenines akcijas“, – dėsto istorikas.

Komisijos nariai domėjosi istorija, gamtos mokslais, bet XIX a. vidurys vadinamas archeologijos „aukso amžiumi“, archeologijos kaip mokslo pradžia, kai „senienos“ vertinamos ne tik pagal tai, gražios ar ne, bet jas bandoma interpretuoti, dėlioti į logiškas sekas, jomis grįsti ar paneigti teorijas. Tos „senienos“ nėra tik žemėje randami daiktai, jomis laikytas apskritai kultūrinis paveldas: meno kūriniai, buities daiktai, dokumentai, knygos, ginklai. Anot p. Būčio, E. Tiškevičiui ir jo bendraminčiams archeologijos esmė buvo lietuvių tautos etnogenezės paieškos, bandymas įrodyti savas šaknis, pagrįsti tautos buvimą. „Mūsų praeitis nėra mitologija ir gali užimti savo vietą bendroje viso pasaulio senovę tiriančių mokslų šeimoje“, – rašė E. Tiškevičius.

„Mane žavi anuometinių tyrinėtojų entuziazmas, jų atradimo džiaugsmas. Buvo tokių „archeologinių pasivaikščiojimų“ mada: susirašo, susitaria bendraminčiai ir važiuoja kasinėti. Ką nors atranda, o paskui dalijasi įžvalgomis, lygina, apibendrina“, – pasakoja istorikas.

E. Tiškevičius pirmasis tuometėje spaudoje pradeda skelbti savo archeologinių tyrimų straipsnius, išleidžia kelias archeologines studijas. Vienoje iš jų apie archeologiją rašo, kad „šis mokslas turi tą viršenybę prieš istoriją, kad visada grindžiamas tik nenuginčijamais įrodymais, o jo liudijimai visada yra tik autentiški, nes jie – tos praeities amžininkai“.

Skaudus pralaimėjimas

Vilniaus senienų muziejus veikė dešimtmetį. 1865 m., po 1863–1864 m. sukilimo, valdžia, apkaltinusi muziejų ir komisiją nemoksliškumu, ėmėsi rinkinių revizijos ir muziejaus reorganizacijos – jis buvo prijungtas prie naujai steigiamos viešosios bibliotekos, o daugybė sukauptų rinkinių išvežta į Maskvą.

„Į Rusiją buvo išgabenta viskas, kas, ano meto supratimu, buvo svarbu ir vertinga tautinei atminčiai ir vertybėms puoselėti, viskas, kas priminė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Po sukilimo rusifikacija buvo ypač intensyvi“, – teigia p. Būčys.

Jis pasakoja, kad E. Tiškevičius per savas pažintis Sankt Peterburge bandė gelbėti muziejų ar bent jo rinkinius, tačiau šitos bangos niekas negalėjo sustabdyti.

Anot VŽ pašnekovo, imperinė administracija suvokė, kad muziejus yra stiprus propagandos įrankis, gebantis formuoti visuomenės nuostatas, įtvirtinti pageidaujamą ideologiją, kurti reikalingą praeities vaizdą ir reikšmes. Prie Viešosios bibliotekos vėl atsidaręs Senienų muziejus pasakojo kitokią istoriją – visa ekspozicija ir eksponatai „tikino“, kad tai nuo seno slavų gyventos žemės.

„Kai muziejus uždaromas, E. Tiškevičius persikelia gyventi į pusbrolio Mykolo Tiškevičiaus dvarą Biržuose. Galima sakyti, kad užsidaro ten slegiamas liūdesio, nes vos pradėjus dirbti žlugo jo kultūrinių bei mokslinių aspiracijų kūrinys ir gyvenimo tikslas – Vilniaus senienų muziejus ir Archeologijos komisija, kurie turėjo tapti pirmaisiais žingsniais siekiant atkurti Vilniaus universitetą, visuomenės pažangą užtikrinantį mokslo centrą. Tai buvo skaudus smūgis“, – dėsto p. Būčys.

Kodėl E. Tiškevičius pasirenka Biržus (Mykolas Tiškevičius ten nuolat negyveno), o ne vieną iš savo dvarų, sunku pasakyti. Pasak pašnekovo, Pabaltijo gubernijose (dabartinė Estija ir Latvija) mokslinės draugijos veikė laisviau, o E. Tiškevičius jautė poreikį tęsti mokslinę veiklą. Taigi grafas prisijungia prie Kuršo mokslo draugijos, užmezga santykius su Rygos mokslo draugijomis. Kita išvykimo į Biržus priežastis – jis giminaičiams buvo pažadėjęs parašyti Biržų istoriją (išleidžia 1869 m.). Pono Būčio vertinimu, tai buvo labai brandus ir solidus ano meto darbas. Biržuose E. Tiškevičius parašo ne tik krašto istoriją, bet ir dar kelias mokslines knygas, skelbia publikacijas periodikoje, moksliškai sutvarko Mykolo Tiškevičiaus biblioteką, archyvą, jo surinktus senienų rinkinius.

„Jis ir toliau labai produktyviai dirba, bet didžiajai visuomenės daliai tai jau mažai įdomu, jis nebepasiekia auditorijos, nes ji keičiasi“, – sako istorikas ir aiškina, kad po 1863–1864 m. sukilimo bręsta kita karta.

Pats E. Tiškevičius laikėsi nuosaikesnių liberalių pažiūrų, nepalankiai vertino maksimalistinį revoliucingumą siekiant socialinių ar politinių tikslų, bet jam buvo itin svarbūs Apšvietos epochos principai, mokslo pažanga ir jos nauda visuomenei. E. Tiškevičiaus kartą galima vadinti pralaimėjusiąja, nes po sukilimo valdžios smūgis jų viltims atkurti valstybę buvo triuškinantis, dauguma inteligentijos pasitraukė, rezignavo. Kilo nauja nacionalinio atgimimo – aušrininkų – karta.

„Svarbiausia skirtis tampa kalba, t. y. jei kalbi, rašai lenkiškai, nesi lietuvis, – tęsia p. Būčys. – E. Tiškevičiaus veikalai gal ir puikūs, įdomūs, tačiau parašyti lenkiškai, todėl visuomenės menkai skaitomi. Biržų istoriją perskaito ir pirmasis šį bei tą lietuviškoje periodikoje pacituoja Martynas Yčas, bet daugiau dėl to, kad jis pats biržietis ir jam tai įdomu.“

Ateitis mokslui

Amžininkai E. Tiškevičių vieningai vadino iškiliu mokslininku, aistringu praeities, ypač lietuviškų senienų, žinovu. Adomas Honorijus Kirkoras (1818–1886), kultūros ir mokslo veikėjas, istorikas, rašė, kad jis „karštai troško patraukti kitus savo pomėgiais ir pasidalyti žiniomis. (...) trokšdamas visam laikui įkurti mūsų senajame mieste mokslo įstaigą, jis nusprendė su vargu sukauptus lobius skirti visuomenės labui“. Anot p. Būčio, senienų tyrėjo ir archeologo įvaizdis buvo artimas ir pačiam E. Tiškevičiui. 1854 m. rinkinyje „Vilniaus albumas“ publikuotą jo reprezentacinį portretą lydėjo įrašas: „Lietuviškų senienų tyrėjas ir daugelio mokslo draugijų narys.“

„E. Tiškevičius buvo istorikas, kolekcininkas, senienų mylėtojas. Bet per tų senienų tyrinėjimą, aktualizavimą jis matė Lietuvos ateitį. Kalbant šiuolaikinėmis kategorijomis, Lietuva turėjo būti kūrybinga, kurianti, inovatyvi. O kad tokia būtų, reikia siekti mokslo pažangos“, – apibendrina istorikas.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Investuotojas Marius Jakulis Jason: apie antrąją karjerą Lietuvoje Premium 7

„Aš nepasidaviau, nes negalėjau grįžti į Ameriką pralaimėjęs. Baimė, kad nepasiseks, pirmus trejus metus buvo...

Laisvalaikis
2019.02.22
Katalikų bažnyčia mėgina vaduotis iš seksualinio išnaudojimo liūno 1

Vasario 21 d., ketvirtadienį, Vatikane prasideda neeilinis Romos katalikų bažnyčios viršūnių suvažiavimas, į...

Laisvalaikis
2019.02.21
Prof. M. Dahlenas neigia mitus: kūrybiškumas gimsta „dėžėje“, o ne iš jos išlipus Premium

Micaelas Dahlenas, Verslo administravimo, rinkodaros strategijos ir vartotojų elgsenos profesorius Stokholmo...

Laisvalaikis
2019.02.21
Lietuviškas startuolis „Coart“ investuotojams atveria brangaus meno rinką 2

Lietuviškas startuolis „Coart“ paskelbė pasirengęs suteikti galimybę milijonams smulkiųjų investuotojų kartu...

Laisvalaikis
2019.02.21
Kodėl „pelėdų“ gyvenimo kokybė prastesnė nei „vyturių“

Didžiosios Britanijos mokslininkai paskelbė atlikę tyrimą, įrodantį, jog anksti besikeliančių ir tų, kurie...

Laisvalaikis
2019.02.20
VŽ rekomenduoja: naujos knygos

Naujų knygų lentynos turinį trumpai apibūdinčiau taip: dienoraščiai. Tačiau neturėtų jų kratytis tie, kurie...

Laisvalaikis
2019.02.18
Žmonijos ateities variantų beieškant: kas svarbu Premium

2003 m. man buvo 29-eri, ir aš išleidau savo pirmąjį stambesnį kūrinį – futuristinį detektyvą „Genomas 3000“,...

Verslo klasė
2019.02.17
Kaip pavogti šimtą milijonų skaitant vogtus pranešimus žiniasklaidai? 3

Komunikacija yra labai vertinga. Laiku pavogta ji gali būti dar vertingesnė. Kūrybiškiausia visuomenės dalis...

Verslo klasė
2019.02.16
Politologas Antanas Kulakauskas: vienybės nebuvo nei tada, nei dabar 9

Kalendoriaus langelyje – vėl Vasario 16-oji. Apie tai, kur buvome ir kur esame, sulaukę 101-ųjų moderniosios...

Laisvalaikis
2019.02.16
Rotušėje Butkams įteiktos Vilniaus garbės piliečių regalijos 3

Vilniaus miesto rotušėje modernaus meno muziejaus MO įkūrėjams Viktorui ir Danguolei Butkams penktadienį...

Laisvalaikis
2019.02.15
Kariuomenės vadas: okupacijos nepripažinę partizanai leido egzistuoti Lietuvos valstybei  9

Sovietmečio okupacijos nepripažinę ir prieš ją kovoję Lietuvos partizanai, kol buvo gyvi, leido egzistuoti...

Verslo aplinka
2019.02.15
12 metų LEGO dirbanti D. Staneikaitė-Naldal – apie karjerą, inovacijas ir buriamą legomanų armiją Premium 3

Man visada atrodo šiek tiek magiškai, kai vizitinėje kortelėje perskaitau, kad žmogus kompanijoje yra...

Laisvalaikis
2019.02.15
„Login“ organizatoriai diskriminavo vyrus 6

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nusprendė, kad technologijų ir inovacijų festivalio „Login“ nemokamų...

Rinkodara
2019.02.15
700–jam Vilniaus gimtadieniui – jubiliejinis logotipas

700-ojo Vilniaus gimtadienio, kurį miestas švęs 2023 m., logotipo koncepcijos konkurse varžėsi 75 dalyviai.

Rinkodara
2019.02.15
Kokius tiltus architektai siūlo Vilniui 6

Paskelbusi pėsčiųjų tilto per Nerį prie „Litexpo“ architektūrinės idėjos konkursą, Vilniaus miesto...

Laisvalaikis
2019.02.14
Placido Domingo Kaune koncertuos su Violeta Urmana

Jau kuris laikas tarp melomanų sklandžiusias kalbas apie tai, kad vasario 16-ąją Kaune koncertuosiantis...

Laisvalaikis
2019.02.14
„Cirque du Soleil“ krepšelyje – dar vienas pirkinys už milijonus

Kanados gigantas „Cirque du Soleil Entertainment Group“ paskelbė įsigijęs „The Works Entertainment“...

Laisvalaikis
2019.02.13
„El Chapo“ Niujorke pripažintas kaltu 2

Joaquinas „El Chapo“ Guzmanas, Meksikos narkotikų kartelio Sinaloa vadas, antradienį...

Laisvalaikis
2019.02.12
Aukcione nepavyko parduoti A. Hitlerio paveikslų

Vokietijos aukcionų namams „Weidler“ nepavyko parduoti penkių paveikslų, kuriuos, kaip teigiama, nutapė nacių...

Laisvalaikis
2019.02.12
Vasario 16-ąją Birmingame – M. K. Čiurlionis virtualioje erdvėje

Lietuvos nepriklausomybės 101-ųjų metinių proga Birmingamo (Didžioji Britanija) koncertų salėje „Symphony...

Laisvalaikis
2019.02.12

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau