Grafas Eustachijus Tiškevičius – lietuviškų senienų tyrėjas

Publikuota: 2018-12-01
 

Grafas Eustachijus Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) vadinamas vienu veikliausių ir energingiausių XIX a. vidurio Lietuvos kultūrinio ir mokslinio gyvenimo organizatorių. Jo pastangomis ir jo sukauptų lietuviškų senienų kolekcijos pagrindu 1855 m. įkurtas pirmasis viešas muziejus Lietuvoje – Vilniaus senienų muziejus, kuris sykiu su prie jo veikusia Vilniaus laikinąja archeologijos komisija tapo kultūros centru, vienijusiu krašto inteligentiją bendram švietėjiškam darbui.

Pasak Žyginto Būčio, istoriko, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojo-vyriausiojo fondų saugotojo, E. Tiškevičius daug kur buvo pirmeivis: pirmasis pradėjo moksliškai interpretuoti archeologinius radinius, skelbti istorinius šaltinius spaudoje, sistemino surinktas paveldo kolekcijas, įsteigė pirmąjį muziejų.

Po 1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje, pirmiausia – Vilniuje, kultūrinis, intelektualinis ir mokslinis gyvenimas apmirė. Lietuvą, kaip istorinį ar politinį darinį, buvo stengiamasi ištrinti iš visuomenės sąmonės diegiant suvokimą, kad tai – tik Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštas. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, kitų svarių mokslo organizacijų nebuvo, kultūrinis gyvenimas persikėlė į privačius butus ir dvarus.

„XIX a. viduryje E. Tiškevičius tampa visuomeninio kultūrinio vyksmo Vilniuje organizatoriumi ir vienytoju. O tai jis įgyvendina per Senienų muziejų ir Vilniaus laikinąją archeologijos komisiją. Pirminė jo idėja buvo įkurti Mokslo draugiją, tačiau to neleido imperinė administracija. Taip atsirado Archeologijos komisija, kuri pagal Tiškevičiaus sumanymą turėjo tapti pirmuoju žingsneliu į Vilniaus universiteto atkūrimą“, – kalba istorikas. Anot jo, E. Tiškevičius ir jo bendraminčiai turėjo aiškiai įsisąmonintą tikslą – žodžiu, vaizdu ir raštu skleisti Lietuvos istoriją ir paveldą, ieškoti visuomenę vienijančių tradicijų bei pasakojimų ir taip puoselėti jos istorinę sąmonę.

Kilmės nesureikšmino

„Tiškevičių giminė didelė, garsi, turtinga. Bet, kalbant apie Eustachijų, pavadintas aristokratu, jis atsakydavo, kad šiais laikais visi, kurie bent nosinę turi, yra aristokratai. Kitaip tariant, jis nesureikšmino savo kilmės ir statuso, nors jo veikloje tai kartais padėdavo atidaryti imperinės administracijos duris“, – pasakoja p. Būčys.

Eustachijus kilęs iš Lahoisko (dabartinė Baltarusija) Tiškevičių atšakos, su Lietuvoje geriau žinomais Biržų, Raudondvario Tiškevičiais jį siejo tolimesnės giminystės ryšys.

Eustachijaus tėvas Pijus Tiškevičius nebuvo siauro matymo provincijos bajorėlis, besirūpinantis tik savo ūkiu ir grūdais. Jis buvo intelektualas, domėjosi istorija, rašė Lahoisko istoriją, mėgo muziką ir pats grojo smuiku. Motina Augusta Pliaterytė irgi buvo išsilavinusi, literatūra, menais ir kolekcionavimu besidominti moteris. Galima sakyti, kad Eustachijaus domėjimuisi paveldu, istorija įtakos turėjo ir tėvų pomėgiai.

Eustachijus buvo jauniausias iš keturių Tiškevičių vaikų. Pirmagimis Konstantinas irgi buvo kolekcininkas, mokslininkas, labiausiai išgarsėjęs ekspedicija Nerimi 1857 m., antrasis brolis Florijonas žuvo per 1830–1831 m. sukilimą, sesuo Celina pergyveno visus brolius – jos namuose Vilniuje Eustachijus mirė.

E. Tiškevičius mokslus pradėjo Vilniaus gimnazijoje, bet dėl silpnos sveikatos persikėlė mokytis arčiau tėvų, į Minską. Vilniaus universitete nesimokė, nes paskutiniais mokymosi gimnazijoje metais jis buvo uždarytas.

E. Tiškevičius nevedė, palikuonių neturėjo. Visą energiją ir investicijas iš savo dvarų iš esmės skyrė mokslui, paveldo kaupimui, tyrimams, leidybai.

Atsiminimuose E. Tiškevičius aprašomas kaip šiltas, sąmojingas, charizmatiškas žmogus, talentingas pasakotojas, eruditas.

„Žilas beveik nuo jaunumės, nors veidas visai nesenas, aukšta praplikusi kakta, ant smilkinių styrantys du plaukų kuokštai tarsi rageliai“, „jis buvo panašus į kažkokį indų dievuką“, – E. Tiškevičiaus amžininkus cituoja p. Būčys. – „Jo namai buvo viso Vilniaus intelektinio gyvenimo židinys. Čia dėl ypatingo šeimininko lankstumo niekam nežinomos kilmės ar ne itin naujus švarkus dėvintys žmonės jautėsi tarsi savo namuose ir leido laiką kartu su žmonėmis, pasipuošusiais šventiniais paryžietiškais frakais, turinčiais garbų vardą ar pareigas.“

Senienų muziejus

„Dabar yra susiformavęs muziejaus, kaip kažkokios senų daiktų saugyklos, įvaizdis ir tiesos jame yra. Bet anuomet muziejus ir jo funkcija buvo šiek tiek kitokie“, – sako muziejininkas. Muziejai Europoje pradeda kurtis XVIII a. antroje pusėje, Apšvietos epochoje. Viešumas kaip atvirumas visuomenei tampa pagrindine muziejų apibūdinančia sąlyga. Istorikai vardija kelis anuometinių muziejų veiklos modelis. Vieną galima vadinti „valstybiniu muziejumi“, pvz., po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, nusavinus karališkąsias, bažnyčių, diduomenės kolekcijas 1792 m. įkurtas nacionalinis meno muziejus Luvre. Tai buvo valstybės administruojama institucija, kuri siekė parodyti tautai jos istorinį kelią, kelti nacionalinį pasididžiavimą, vienyti. Kitas modelis įvardijamas kaip „visuomenės muziejus“. Tai privataus asmens ar draugijos iniciatyva ir sukauptų rinkinių pagrindu įkurta institucija, kurią toliau kurti ir puoselėti yra kviečiama pati visuomenė, tokiu būdu saugant bendrą tautos, valstybės kultūrinę atmintį. Toks buvo 1753 m. įsteigtas Britų muziejus, pagal tokį modelį dirbo ir uždaryto Vilniaus universiteto patalpose (dabartinėje universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje) 1855 m. įkurtas Vilniaus senienų muziejus. Lankytojams jis duris atvėrė 1856 m.

VŽ pašnekovas pasakoja, kad kuriamo Vilniaus muziejaus pagrindą sudarė E. Tiškevičiaus sukaupti rinkiniai, kuriuos jis iki tol eksponavo savo namuose įkurtame „Lietuviškų senienų kabinete“. E. Tiškevičiaus ir jo bendraminčių tikslas buvo, kad muziejus būtų ne tik vieta, kur viešai demonstruojamos „krašto senienos“, bet ir organizacija, kuri į paveldo kaupimo darbą įtrauktų gyventojus. Muziejus netruko sulaukti visuomenės palaikymo: istorikai skaičiuoja, kad per metus jį aplankydavo vidutiniškai daugiau kaip 8.000 lankytojų (oficialiai muziejus dirbo tik kartą per savaitę), „senienas“ kasmet aukodavo nuo 100 iki 300 asmenų.

„Pamokos, kurias patyriau lankydamas šį nuostabų muziejų, verčia mane prisidėti, nors ir menkute dalimi, prie šio kilnaus darbo. Todėl savo apsilankymui atminti dovanoju du kardus ir knygą“, – tuomečio Krokuvos kolekcininko Ludwiko Michalowskio (1829–1899) laišką cituoja p. Būčys.

„Dabar sakytume, o kas iš to – na, gražūs tie seni daiktai, bet visų į muziejų nesudėsi. Tačiau tada tai buvo okupuotas kraštas, kai kurie jo gyventojai dar prisiminė Abiejų Tautų Respublikos laikus patys ar iš tėvų pasakojimų. Dovanojami daiktai jiems asmeniškai buvo labai aktualūs, nes jie liudijo Lietuvos kaip valstybės gyvybingumą, žmonės jautėsi prisidedantys prie tos atminties saugojimo, kad ir kiti nepamirštų, kokia praeitis buvo“, – kalba p. Būčys.

Mokslas apie senienas

„Rusijos imperijoje laisvanoriška, visuomeninė draugijų veikla nebuvo toleruojama. E. Tiškevičius negalėjo įkurti Mokslo draugijos, bet vietoj jos prie muziejaus valdžios buvo leista kurti Vilniaus laikinąją archeologijos komisiją. Pats žodis „archeologija“ anuomet dar naujas ir nelabai aiškus, neutralus ir gan moksliškas tiko valdžiai. O komisija iš esmės veikė tą patį, ką ir bet kuri mokslo draugija, – užsiėmė leidyba, moksliniais tyrimais, administravo muziejų, skaitė viešas paskaitas, rengė visuomenines akcijas“, – dėsto istorikas.

Komisijos nariai domėjosi istorija, gamtos mokslais, bet XIX a. vidurys vadinamas archeologijos „aukso amžiumi“, archeologijos kaip mokslo pradžia, kai „senienos“ vertinamos ne tik pagal tai, gražios ar ne, bet jas bandoma interpretuoti, dėlioti į logiškas sekas, jomis grįsti ar paneigti teorijas. Tos „senienos“ nėra tik žemėje randami daiktai, jomis laikytas apskritai kultūrinis paveldas: meno kūriniai, buities daiktai, dokumentai, knygos, ginklai. Anot p. Būčio, E. Tiškevičiui ir jo bendraminčiams archeologijos esmė buvo lietuvių tautos etnogenezės paieškos, bandymas įrodyti savas šaknis, pagrįsti tautos buvimą. „Mūsų praeitis nėra mitologija ir gali užimti savo vietą bendroje viso pasaulio senovę tiriančių mokslų šeimoje“, – rašė E. Tiškevičius.

„Mane žavi anuometinių tyrinėtojų entuziazmas, jų atradimo džiaugsmas. Buvo tokių „archeologinių pasivaikščiojimų“ mada: susirašo, susitaria bendraminčiai ir važiuoja kasinėti. Ką nors atranda, o paskui dalijasi įžvalgomis, lygina, apibendrina“, – pasakoja istorikas.

E. Tiškevičius pirmasis tuometėje spaudoje pradeda skelbti savo archeologinių tyrimų straipsnius, išleidžia kelias archeologines studijas. Vienoje iš jų apie archeologiją rašo, kad „šis mokslas turi tą viršenybę prieš istoriją, kad visada grindžiamas tik nenuginčijamais įrodymais, o jo liudijimai visada yra tik autentiški, nes jie – tos praeities amžininkai“.

Skaudus pralaimėjimas

Vilniaus senienų muziejus veikė dešimtmetį. 1865 m., po 1863–1864 m. sukilimo, valdžia, apkaltinusi muziejų ir komisiją nemoksliškumu, ėmėsi rinkinių revizijos ir muziejaus reorganizacijos – jis buvo prijungtas prie naujai steigiamos viešosios bibliotekos, o daugybė sukauptų rinkinių išvežta į Maskvą.

„Į Rusiją buvo išgabenta viskas, kas, ano meto supratimu, buvo svarbu ir vertinga tautinei atminčiai ir vertybėms puoselėti, viskas, kas priminė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Po sukilimo rusifikacija buvo ypač intensyvi“, – teigia p. Būčys.

Jis pasakoja, kad E. Tiškevičius per savas pažintis Sankt Peterburge bandė gelbėti muziejų ar bent jo rinkinius, tačiau šitos bangos niekas negalėjo sustabdyti.

Anot VŽ pašnekovo, imperinė administracija suvokė, kad muziejus yra stiprus propagandos įrankis, gebantis formuoti visuomenės nuostatas, įtvirtinti pageidaujamą ideologiją, kurti reikalingą praeities vaizdą ir reikšmes. Prie Viešosios bibliotekos vėl atsidaręs Senienų muziejus pasakojo kitokią istoriją – visa ekspozicija ir eksponatai „tikino“, kad tai nuo seno slavų gyventos žemės.

„Kai muziejus uždaromas, E. Tiškevičius persikelia gyventi į pusbrolio Mykolo Tiškevičiaus dvarą Biržuose. Galima sakyti, kad užsidaro ten slegiamas liūdesio, nes vos pradėjus dirbti žlugo jo kultūrinių bei mokslinių aspiracijų kūrinys ir gyvenimo tikslas – Vilniaus senienų muziejus ir Archeologijos komisija, kurie turėjo tapti pirmaisiais žingsniais siekiant atkurti Vilniaus universitetą, visuomenės pažangą užtikrinantį mokslo centrą. Tai buvo skaudus smūgis“, – dėsto p. Būčys.

Kodėl E. Tiškevičius pasirenka Biržus (Mykolas Tiškevičius ten nuolat negyveno), o ne vieną iš savo dvarų, sunku pasakyti. Pasak pašnekovo, Pabaltijo gubernijose (dabartinė Estija ir Latvija) mokslinės draugijos veikė laisviau, o E. Tiškevičius jautė poreikį tęsti mokslinę veiklą. Taigi grafas prisijungia prie Kuršo mokslo draugijos, užmezga santykius su Rygos mokslo draugijomis. Kita išvykimo į Biržus priežastis – jis giminaičiams buvo pažadėjęs parašyti Biržų istoriją (išleidžia 1869 m.). Pono Būčio vertinimu, tai buvo labai brandus ir solidus ano meto darbas. Biržuose E. Tiškevičius parašo ne tik krašto istoriją, bet ir dar kelias mokslines knygas, skelbia publikacijas periodikoje, moksliškai sutvarko Mykolo Tiškevičiaus biblioteką, archyvą, jo surinktus senienų rinkinius.

„Jis ir toliau labai produktyviai dirba, bet didžiajai visuomenės daliai tai jau mažai įdomu, jis nebepasiekia auditorijos, nes ji keičiasi“, – sako istorikas ir aiškina, kad po 1863–1864 m. sukilimo bręsta kita karta.

Pats E. Tiškevičius laikėsi nuosaikesnių liberalių pažiūrų, nepalankiai vertino maksimalistinį revoliucingumą siekiant socialinių ar politinių tikslų, bet jam buvo itin svarbūs Apšvietos epochos principai, mokslo pažanga ir jos nauda visuomenei. E. Tiškevičiaus kartą galima vadinti pralaimėjusiąja, nes po sukilimo valdžios smūgis jų viltims atkurti valstybę buvo triuškinantis, dauguma inteligentijos pasitraukė, rezignavo. Kilo nauja nacionalinio atgimimo – aušrininkų – karta.

„Svarbiausia skirtis tampa kalba, t. y. jei kalbi, rašai lenkiškai, nesi lietuvis, – tęsia p. Būčys. – E. Tiškevičiaus veikalai gal ir puikūs, įdomūs, tačiau parašyti lenkiškai, todėl visuomenės menkai skaitomi. Biržų istoriją perskaito ir pirmasis šį bei tą lietuviškoje periodikoje pacituoja Martynas Yčas, bet daugiau dėl to, kad jis pats biržietis ir jam tai įdomu.“

Ateitis mokslui

Amžininkai E. Tiškevičių vieningai vadino iškiliu mokslininku, aistringu praeities, ypač lietuviškų senienų, žinovu. Adomas Honorijus Kirkoras (1818–1886), kultūros ir mokslo veikėjas, istorikas, rašė, kad jis „karštai troško patraukti kitus savo pomėgiais ir pasidalyti žiniomis. (...) trokšdamas visam laikui įkurti mūsų senajame mieste mokslo įstaigą, jis nusprendė su vargu sukauptus lobius skirti visuomenės labui“. Anot p. Būčio, senienų tyrėjo ir archeologo įvaizdis buvo artimas ir pačiam E. Tiškevičiui. 1854 m. rinkinyje „Vilniaus albumas“ publikuotą jo reprezentacinį portretą lydėjo įrašas: „Lietuviškų senienų tyrėjas ir daugelio mokslo draugijų narys.“

„E. Tiškevičius buvo istorikas, kolekcininkas, senienų mylėtojas. Bet per tų senienų tyrinėjimą, aktualizavimą jis matė Lietuvos ateitį. Kalbant šiuolaikinėmis kategorijomis, Lietuva turėjo būti kūrybinga, kurianti, inovatyvi. O kad tokia būtų, reikia siekti mokslo pažangos“, – apibendrina istorikas.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Verslas „Google“ paieškoje: nuo „Ali Express“ iki „Maximos“ ir „Lidl“ kainų lyginimo Premium

Populiariausios „Google“ paieškos verslo segmente rodo, kad lietuviai vis daugiau perka internete, kruopščiai...

Rinkodara
08:58
Dizainerė K. Petraitytė pamokų nuobodulį gydo „Chem žetonais“ 1

Dizainerė Karolina Petraitytė, Vilniaus dailės akademijos studentė, neseniai grįžo iš didžiausio Vidurinių...

Laisvalaikis
2018.12.13
Kultūros indėlis į šalies ekonomiką auga

Lietuvos statistikos departamentas skelbia suskaičiavęs, kad, išankstiniais duomenimis, kultūros sektoriaus...

Laisvalaikis
2018.12.12
FIFA ir VMI – tarp populiariausių „Google“ paieškų Lietuvoje

„Google“ paieškų viršūnėje Lietuvoje – pasaulio futbolo čempionatas FIFA ir „Eurovizija“. Nedaug atsilieka ir...

Rinkodara
2018.12.12
„Time“ Metų žmogumi paskelbė persekiojamus žurnalistus

„Time“ Metų žmogumi paskelbė „Sergėtojus“ („The Guardians“) – taip žurnalas pavadino dėl savo darbo...

Laisvalaikis
2018.12.12
„EGLĖ apartamentai“ - apdovanoti prestižiniu apdovanojimu Rėmėjo turinys 3

Aukštą kartelę pajūrio architektūrai iškėlęs projektas - analogo Baltijos regione neturintys prabangūs

Laisvalaikis
2018.12.12
Lengvatą kino gamintojams pratęs iki 2024 m.

Seimas leido dar penkeriems metams – iki 2023 m. pabaigos pratęsti pelno mokesčio lengvatą kino gamintojams,...

Laisvalaikis
2018.12.11
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis 1

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08
Palikę aikštelę pergalių siekia versle: kur investavo Lietuvos krepšinio žvaigždės 13

Barai ir NT projektai, viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos – tai verslai, į kuriuos investavo karjeras baigę...

Laisvalaikis
2018.12.07
Vakarėliams ir konferencijoms siūlo netikėtas erdves Rėmėjo turinys 1

Nuo krepšinio rungtynių iki žymiausių pasaulio muzikantų koncertų – kad tokie masiniai, grandioziniai...

Rinkodara
2018.12.07
Parodoje – fotografo J. Čechavičiaus epocha

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XIX a. 6–8 dešimtmečių fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo...

Laisvalaikis
2018.12.06
Paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai 2

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė, kuriems šalies kūrėjams šiemet bus įteiktos...

Laisvalaikis
2018.12.06
Vokietijoje įvertintas Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektas 5

Vokietijos dizaino taryba įvertino Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos architektūrinę koncepciją.

Statyba ir NT
2018.12.06
Šimtametis milijardierius kasdien eina į darbą 9

Šimtametis milijardierius galėtų mėgautis turtingo gyvenimo malonumais, tačiau garbaus amžiaus verslininkas...

Vadyba
2018.12.05
Alberto Einšteino laiškas aukcione parduotas už 2,9 mln. Eur 4

Alberto Einšteino laiškas, kuriame jis svarsto apie religiją, žydišką identitetą ir žmonijos prasmės...

Laisvalaikis
2018.12.05
Dovanoti sveikatą – ir madinga, ir naudinga Rėmėjo turinys

Artėjant didžiosioms metų šventėms visi ieško originalių idėjų, kaip parodyti padėką savo darbuotojams.

Verslo aplinka
2018.12.05
Gedimino kalno padėtis lieka kritinė 1

Šalies simboliu laikomo Gedimino kalno Vilniuje šiaurinis šlaitas stabilizuotas, tačiau pietrytinio šlaito...

Laisvalaikis
2018.12.04
Paskelbtas trumpasis Nacionalinės meno ir kultūros premijos kandidatų sąrašas 3

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2018 metų...

Laisvalaikis
2018.12.04

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau