Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai

J. Kyzikaitė (g. 1980) – menininkė, nepasidavusi savo kartos lietuviškosios tapybos „madoms“ – prislopinto kolorito Gerhardo Richterio ar Luco Tuymanso tapybos interpretacijoms. Jos kūrybos savitumas – autentiškos patirties prisodrintas poparto principų reinterpretavimas. Iš komiksų, spaudos puslapių ar virtualiosios realybės tarsi atklydę J. Kyzikaitės paveikslų veikėjai, keli teminiai sluoksniai, (auto)ironija, įvairios užuominos į realijas – tai savita lietuviško neopopmeno apraiška, kurios šaknų galima ieškoti kad ir ankstyvojoje Algimanto Švėgždos, Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro tapyboje. Kalbant apie dabartį, šios menininkės kūryba giminingiausia tam, ką kuria Kęstutis Grigaliūnas, Laisvydė Šalčiūtė ar Linas Liandzbergis.

Įdomu, kad sąmoningas slydimas kasdienybės paviršiumi, plakatiški, dekoratyvūs vaizdai, ironija būdinga ne tik J. Kyzikaitės tapybai ir piešiniams. 2012 m. ji sukūrė instaliaciją „Šiaudų sodai“, kurioje panaudoti rausvi plastikiniai kokteilių šiaudeliai stebino kontrastu tarp kokčios „barbiškos“ nekaltybės, banalių kasdienio vartojimo daiktelių ir sakralios archajinės tradicijos. Juk pagal senuosius lietuviškus papročius šventinis, tarkime, Velykų, stalas – tai žemiškojo sodo simbolis, o virš jo kabantis šiaudų sodas simbolizavo pasaulio medžio viršūnę. Po juo vykstančios apeigos mūsų protėviams reiškė kosmoso kūrimo veiksmą. Taigi – tai taikli replika, bylojanti apie šventenybės ir simuliakro, tradicijų ir unifikuotos produkcijos priešpriešą.

Intymus pokalbis

J. Kyzikaitė yra nuosekli, metodiška menininkė, kurianti ištisais ciklais, atidžiai ir įvairiapusiškai plėtojanti kokį nors ją sudominusį asmeninės patirties ar aplinkos reiškinį. Paveikslas „Intymus pokalbis“ atspindi kūrybinį eksperimentą, susijusį su jos asmeniniu literatūriniu bagažu. Besidomėdama žaidimo tematika, ji nutapė seriją darbų, susijusių su Luke’o Rhineharto knyga „Kauliukų žmogus“ (1971). Pagrindinį šio romano veikėją Luką kankino rutina, kurią jis mėgino sugriauti žaisdamas kauliukais. Kiekvienas išridentas skaičius lemdavo veiksmą, tačiau bent vienas jų turėjo būti rizikingas.

Knygos sukūrimo principą perkeldama į tapybą, menininkė susikūrė savotišką vaizdų archyvą, kurį sudarė iliustracijos Anetos Anros knygai „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ (su neįtrauktais į knygą piešiniais), užrašų knygelėje užfiksuoti vaizdai, gyvenimiški pastebėjimai, įvairios vietos, aplinkybės, situacijos: baseinas, miškas, kavinė, pas močiutę, sode ir t. t.

Menininkė pasirinko koliažinį, siurrealistinį tapybos būdą – iš naujo surinkti pabirusius vaizdus ir rasti naują jų logiką, ryšį. Šiame paveiksle veikiantys objektai atklydę iš įvairiausių ir, regis, tarpusavyje nesusijusių sferų. Keistą dialogą čia mezga stafažinės nuogų plikagalvių moteriškų manekenų figūros ir lokys su padėklu, lyg pobūvį aptarnaujantis kelneris. Jų žvilgsnių susidūrimas pažymimas tarsi šūvio trajektorija, o sunki užuolaida dešinėje primena spektaklio, scenos veiksmo aplinką.

Viktoras Liutkus yra rašęs, kad buvusio sovietinio bloko šalių popartas, kuris kadaise ironiškai smagiai šaipėsi iš sovietmečio šablonų ir emblemų, iš nenumaldomo daiktų geismo, šiandien tapo labai reikalingas, priimtinas šių dienų visuomenei kaip sotaus vartojimo liudytojas, buities atributas, miegamojo malonumų saugiklis. Tačiau J. Kyzikaitė, interpretuodama poparto vizualinę raišką, apčiuopia daugiau jautrių ir aktualių dabarties žmogaus ir pasaulio situacijų. Monumentaliuose jos paveiksluose karaliauja atsitiktinumas – nežinia, kas ir kodėl, kokie nematomi mechanizmai būtent taip sudėlioja figūras. Filosofijos plotmėje atsitiktinumas – tai objektyvūs ryšiai, įvykiai arba tai, kas gali būti ir gali nebūti, gali vykti vienaip ar kitaip. O šios menininkės kūryboje jis parodo trūkstamas pasaulio grandis, nusmelkia žiūrovą stokos, kažkokio sunkiai apibrėžiamo nepakankamumo jausmu.