Kodėl mums nerūpi Pirmasis pasaulinis karas

Publikuota: 2018-11-11
Pirmasis pasaulinis karas. Britų kariai išneša šventųjų statulas iš suniokotos bažnyčios Prancūzijoje. „Scanpix“ nuotr.
Pirmasis pasaulinis karas. Britų kariai išneša šventųjų statulas iš suniokotos bažnyčios Prancūzijoje. „Scanpix“ nuotr.

Šiomis dienomis pasaulis mini 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuva mini tyliai, tarsi mūsų tai neliestų. Tačiau, vienaip ar kitaip žiūrėsi, jei ne Didysis karas, kažin, kaip būtų susiklosčiusi Lietuvos istorija ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės byla.
Apie tai, kokią reikšmę Pirmasis pasaulinis karas turėjo Lietuvai, VŽ pasakojo istorikas dr. Eligijus Raila.

Pirmasis pasaulinis karas žmonijai atnešė esminių pokyčių: žlugo keturios imperijos, į areną išėjo JAV, dabartiniais terminais šnekant, – jis sugeneravo Spalio revoliuciją ir t. t. Kalbant apie Lietuvą, šis karas dažniausiai siejamas su Nepriklausomybės paskelbimu 1918 m., tačiau jos idėja pradėta brandinti gerokai anksčiau – nuo Didžiojo Vilniaus seimo 1905 m. Taigi kokią reikšmę jis turėjo Lietuvai?

Galima sakyti, kad Lietuvos, kaip valstybės, Pirmasis pasaulinis karas nepalietė, nes kaip tokia ji dar neegzistavo, – buvo Rusijos imperijos dalis. Lietuvos visuomenę, be abejo, palietė – lietuviai ir į frontus ėjo, ir karines karjeras darė. Inteligentai, o jų būta nemažai, ypač Vilniuje, rūpinosi pabėgėlių reikalais. Kalbant apie valstybingumo idėją, išties ji radosi nuo Didžiojo Vilniaus seimo – jame buvo keliama mintis, kad Lietuva turi įgauti valstybinį pavidalą.

Paskui nuo 1905 m. praėjo dešimt metų ir tarsi nieko nenutiko, o 1914-aisiais, prasidėjus karui, buvo paskelbta vadinamoji Gintarinė deklaracija. Jos autoriai – Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas, būsimi signatarai – iškėlė Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje idėją. Ne, prorusiška ji nebuvo, veikiau atsargus bandymas sukurti tautos buveinę – kokį nors valstybinį darinį kaip tautos saugumo garantą. Be abejo, buvo mąstoma, kad Lietuva gali patekti į tokią situaciją, kai Rusijos imperijos nebėra, kitos – žlugusios. Ką tada daryti? Kas mus tada valdys? Gal patiems reikia pradėti kurti savo naują valstybę? Tokia buvo deklaracijos esmė.

Atrodo, karo išvakarėse ir jam prasidėjus, būsimi mūsų signatarai nuo jo buvo nuošalyje: kaip smagūs anekdotai šiame kontekste atrodo jūsų cituoti Jono Basanavičiaus dienoraščio įrašai, kur jis detaliai pasakoja apie savo negalavimus.

Jono Basanavičiaus dienoraštį galima skaityti ir kaip unikalų tos epochos dokumentą, ir kaip tam tikrą medicinos enciklopediją. Įsigalėjęs mitas: Basanavičius – tautosakos rinkėjas, Nepriklausomybės patriarchas. Tačiau noriu akcentuoti, kad jis buvo gydytojas. Jo savimonė buvo gydytojo savimonė, pasaulį jis suvokė labai pozityvistiškai. Tuometė medicininė mintis buvo pasiekusi Europoje išties dideles aukštumas, o Basanavičius buvo tipiškas to meto aukšto lygio gydytojas, tai visi pripažįsta.

Ne veltui 1905–1914 m. Vilniuje jis gyveno Niškovskio viešbutyje, o tai nebuvo pigu.

Taip, įsivaizduokite, keliais ekipažais jis grįžo iš Bulgarijos – kunigaikščio Ferdinando dvaro gydytojas, solidus žmogus, savo rankomis ir galva padaręs karjerą. Kalbant apie jį kaip apie tautos patriarchą, jis veikiau buvo dvasinis autoritetas nei būsimų politinių strategijų kūrėjas. Jis pirmas, kaip vyriausias, pasirašė Vasario 16-osios aktą, kartu tarsi buvo įteikta moralinė puokštė senajai aušrininkų kartai, kuri prisidėjo prie valstybės idėjos gludinimo.

Grįžkime prie karo. Jam prasidėjus, buvo įkurtas Lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti, vėliau pavadintas draugija. Aštuoni draugijos komiteto nariai – J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Dovydaitis, S. Kairys, D. Malinauskas, A. Smetona, A. Stulginskis, J. Šernas – 1917 m. buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą, o vėliau pasirašė Nepriklausomybės aktą, kuris, galima sakyti, apvainikavo draugijos veiklą.

Be abejo, karas paskatino įkurti komitetą. Kai caro kariuomenė 1914 m. drąsiai nužygiavo iki Rytprūsių, dalį mažlietuvių Rusijos kariuomenė perkėlė į Rusijos gilumą. Lietuviams, kurie jautė solidarumą su Mažosios Lietuvos broliais, irgi parūpo jų likimas; ir iš Lietuvos pasitraukusių į Rusiją buvo nemažai.

Kitas dalykas, lėšos buvo renkamos ne tik nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jos pradėtos rinkti iki karo, 1913-aisiais, Tautos namams. Ir ne tik jiems, bet apskritai lietuvybės reikalams Lietuvoje. Amerikos lietuviai tuomet jau buvo prakutę, prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten susiklostė verslo, visuomeninės institucijos, aukomis jie smarkiai rėmė Lietuvą.

Iš esmės Draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti buvo tautos savireguliacijos organizacija: ji tvarkė, padėjo, šelpė. Valstybės nebuvo, bet tauta savo gyvastį palaikė per ją. Be abejo, kad valstybingumas 1918 m. buvo logiška pabaiga. Juk mes viską turėjome: draugijų, organizacijų, partinių struktūrų, tik nebuvo valstybės.

Romantinė Pirmojo pasaulinio karo pradžios versija sako, kad jis kilo dėl šūvio Serbijoje. Čia prisiminčiau F. Nietzsche’s „visi prieš visus“, XX a. pradžios Vokietijoje tapusį tautos ideologija. Gal klystu, kad šūvis tebuvo pretekstas, – vokiečiai anksčiau ar vėliau būtų pradėję kariauti.

Neklystate. Galiu išplėtoti. Iš tiesų, išaugusi XIX a. su Bismarcku – industrija, mokslas, menas – Vokietijos galybė ėmė nebetilpti į XIX a. nusistovėjusią valstybių gretą. Amerikiečių istorikė Barbara Tuchman savo knygą „The Guns of August“ („Rugpjūčio ginklai“, 1962 m.) pradeda gražiu pasažu: 1910 m. miršta Anglijos karalius Eduardas VII, į jo laidotuves susirenka pasaulio aristokratų elitas. Veikiausiai tuomet, rašo Tuchman, ir įvyko XIX a. laidotuvės – tradicijų, moralės supratimo, nes Eduardas VII jau bandė šiek tiek keisti Angliją. Į laidotuves susirinko visi jo sūnėnai, tarp jų – ir Anglijos karalienės Viktorijos anūkas Vilhelmas II, paskutinis Vokietijos imperatorius, pavadinęs savo dėdę „šėtonu“.

nuotrauka::1

Jų santykius labai aštrino Prancūzų ir vokiečių karas (1870–1871 m.); prancūzams jis buvo didžioji žaizda, o Prancūzijos ir Vokietijos santykiai – permanentinio konflikto židinys. Tai štai, jeigu yra Prancūzija, šalia visada bus jos sena priešė ir kartu draugė – Anglija; anglai į Vokietiją visuomet žiūrėjo skeptiškai.

Greta Anglijos iškyla Belgijos klausimas, ir skamba jis labai šiuolaikiškai.

Kas iš esmės yra Pirmasis pasaulinis karas? Jis prasidėjo, kai Vokietija pažeidė Belgijos neutralumą, kuris buvo paskelbtas XIX a. ir kurio garantas buvo Vokietija, Prancūzija, Anglija. Vokiečiai pareiškė žiną, kad prancūzai pažeis Belgijos neutralitetą, taigi geriau jie tai padarys pirmieji. Ir įžengė.

Paralelė būtų tokia: Putinas pasakė – į Krymą ateis NATO, todėl pirmieji geriau būsime mes, ir įžengė į branduolinio ginklo atsisakiusią Ukrainą. Tai rodo, kad visi tironai ir politiniai banditai mąsto universaliomis kategorijomis, nesvarbu, ar jis XIX a. tironas, ar dabartinis Putinas. Technologijos čia gali keistis, bet situacijos – atpažįstamos.

Grįžkime prie Belgijos. Pirmąja auka tapo ne ji, o mažasis Liuksemburgas, kai, karui oficialiai dar neprasidėjus, vokiečiai užėmė vieno jo miestelio geležinkelio stotį ir tą pačią dieną paskelbė Belgijai ultimatumą. Belgai atsisakė paklusti, dėl to jiems – garbė.

O britai, kurie, be abejo, nepamiršo 1815 m. birželį hercogo Velingtono vadovaujamos anglų kariuomenės laimėto mūšio prieš Napoleoną netoli Briuselio, prie Vaterlo, sieną su Belgija visuomet traktavo kaip savo išorinę sieną. Tai reiškė: jeigu vokiečiai pažeidė Belgijos neutralumą, jie grasina Anglijai. Angliją, be abejo, parėmė Prancūzija. Prancūziją – Rusija.

Dar vienas įdomus dalykas: vokiečiai neketino kovoti dviem frontais, kaip vėliau Hitleris. Jie tikėjo, kad paskelbę karą labai greitai susitvarkys su Belgija ir patrauks į Rusiją. Bet viskas pasisuko kiek kitaip: ir prancūzai kariavo, ir rusai, ir kitos šalys.

Yra gražiai teoriškai pamąstyta, kodėl įvyko Pirmasis pasaulinis karas: kiekviena pusė, šiuo atveju, valstybė arba dvaras, nenumatė alternatyvių ėjimų, baisiausių padarinių, jie manė, kad jų veiksmas yra tiesa, – jeigu aš užpuoliau, kitas nesigins. Manau, ir Putinas tikėjo, kad „patvarkys“ Donecką staigiai. O ukrainiečiai nenusileido. Tironai tiki, kad jų sprendimas yra galutinis, pagal jį jie privers elgtis kitus. O tie kiti irgi turi savo principus, štai kur politikos moralės problema.

Iš jūsų pateiktų pavyzdžių akivaizdu, kad toji problema niekur nedingo. Tačiau apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje beveik nekalbama, tarsi jo ir nebuvo, nors, tarkime, madingasis mūsų laikų filosofas Slavojus Žižekas yra pasakęs, kad mūsų civilizacijai jis buvo visiška katastrofa.

Mūsų, Lietuvos, istorinę atmintį yra užgožęs pokaris. Kalbant apie valstybės atsiradimą, be abejo, prisimenami 1918 metai. Dar – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarpsnis, nes ten yra Vytautas. Paskiau – milžiniška praraja, kol atsiranda Jonas Basanavičius su Vasario 16-ąja. Tai truputį kvaila, juk mūsų protėviai kitais laikotarpiais taip pat kažką veikė.

Kita vertus, Pirmuoju pasauliniu karu, kaip atskiru reiškiniu, nelabai domisi ir istorikai: mūsų tradicijoje nebūdinga svarstyti universalius reiškinius, nors pamatyti iš kosmoso Lietuvą, dėliojančią save iš skeveldrų, irgi įdomu: tose katastrofose atpažįsti savo gyvastį, atrandi naujų patirčių.

nuotrauka::2

Arba institucijų istorija. Jeigu rašai apie kokią nors draugiją, kurios veikla sutampa su Pirmuoju pasauliniu karu, randi, ką ji veikė, bet gilesnių teorinių įžvalgų nėra. Bet tai ne kaltinimas, tokia mūsų istoriografija, deja, ir mūsų istorinė atmintis tokia: du XIX a. sukilimai, 1831 ir 1863 m., su tam tikrais herojais, lietuvybės simboliais – Emilija Pliaterytė, Kostas Kalinauskas, kunigas Antanas Mackevičius. Jeigu jų nebūtų, kažin ar prisimintume, koks buvo tas XIX a., jo vientiso savo atmintyje neturime.

Vokiečiai ir lenkai, tos didžiosios tautos, priešingai, turi nenutrūkstamą istorinį vaizdinį – pradėjo kažkada nuo Nojaus laikų ir plėtoja jį. O mes vertiname labai selektyviai: Vytautas Didysis mūsų, o holokaustas – jau ne mūsų. Bet, atsiprašau, holokaustas irgi mūsų, deja.

Didžiuotis Dariumi ir Girėnu visi sugeba, bet reiktų pasvarstyti, o kas dar be jų? Mums labai patogu pasirinkti – nemėgstu šito, nepripažįstu.

Taigi, taip mes vertiname istoriją ir Pirmasis pasaulinis karas nepatenka į mūsų akiratį. Dr. Edmundas Gimžauskas iš Lietuvos istorijos instituto yra plačiau jį tyrinėjęs, bet ne laiko dvasią, o aplinkybes, procesus. Procesais aš nelabai tikiu, mano galva, istorija pirmiausia yra personalijos. O, tarkime, dr. Alfredas Bumblauskas labiau mėgsta civilizacijos procesus. Bet vėlgi, vienas dailininkas labiau grafiką mėgsta, kitas – akvarelę. Taip ir istorikai – su savo skirtingom pasaulėžiūrom.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Vilniaus aukcionas gundys sensacijomis

Vilniaus aukciono (VA) rengėjai kovo 22 d. vyksiančiame aukcione pasiūlys kelis sensacingus artefaktus,...

Laisvalaikis
06:39
Lietuviai laimingesni už latvius ir estus 7

Šiųmetėje Jungtinių Tautų Laimės ataskaitoje laimingiausia tauta antrus metus iš eilės įvardinti suomiai.

Laisvalaikis
2019.03.20
Nuotekų tyrimai rodo, kokie narkotikai vartojami Lietuvoje 12

2018 m. europiečiai vartojo daugiau narkotinių stimuliacinių medžiagų, tokių kaip amfetaminas, kokainas ir...

Laisvalaikis
2019.03.19
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui vadovaus Nideta Jarockienė

Kultūros ministerijos konkursą eiti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriaus pareigas laimėjo...

Laisvalaikis
2019.03.19
Mirė partizanas V. Balsys-Uosis  3

Pirmadienį mirė Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvis Vytautas Balsys-Uosis, pranešė LRT radijas.

Verslo aplinka
2019.03.19
Demokratija versle, arba Bučkis „Caffeine’ui“ Premium

12.27. „Kaip manai, kiek versle demokratijos?“ – klausiu draugės verslininkės feisbuko „Messenger“. „Jei...

Verslo klasė
2019.03.17
Istorija: murzinas ir brangus XIX–XX a. sandūros Vilnius Premium

XIX a. pabaiga – XX a. pradžia siejama su ypač svarbiais mūsų šaliai įvykiais – pradedant lietuvių tautiniu...

Laisvalaikis
2019.03.17
Muzika: netikėtas žvilgsnis į jidiš pasaulį Premium

Laikau tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto niekur nepaminėtą kompaktinį diską „Yiddish Songs“ –...

Verslo klasė
2019.03.17
Viešbučio naujovė – savaime išsivalantys kambariai 5

Technologinė pažanga nesustodama skverbiasi ir į viešbučių industriją. Šviežiausia technologinė inovacija –...

Paslaugos
2019.03.17
Vilniuje pridygs dar daugiau meno instaliacijų

Sostinės savivaldybė tęsia meno projektų ir instaliacijų iniciatyvą „Kuriu Vilnių“ – ką tik paskelbti dar 13...

Laisvalaikis
2019.03.16
Lutherio tviteris brukamas per Tapino–Overtono langą Premium

Kaip ir kodėl visuomenėje vyksta permainos? Ar pažiūros ir papročiai keičiasi todėl, kad kokie nors...

Verslo klasė
2019.03.16
Prastą socialinio kredito reitingą turintys kinai nebegali keliauti 10

2018 m. kelionių planus turėjo atšaukti milijonai kinų – valdžia jiems tiesiog neleido įsigyti bilietų...

Laisvalaikis
2019.03.16
„Lietuvos geležinkelių“ vadovas M. Bartuška: išlieku ramus, kai kitiems reikia valerijonų Premium 27

Mantas Bartuška, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius, sako, kad jau porą metų keliaudamas po...

Laisvalaikis
2019.03.15
Lietuvos miestai – žvaigždės, pernai sulaukę daugiausiai turistų 2

VšĮ „Keliauk Lietuvoje“, remdamasi statistikos duomenimis, sudarė daugiausiai vietinių ir užsienio turistų...

Paslaugos
2019.03.14
Paskelbė „Auksinių scenos kryžių“ nominantus

Kultūros ministerija paskelbė, kas šiemet pretenduoja į svarbiausius profesionalaus teatro ir meno kūrėjų...

Laisvalaikis
2019.03.12
Meno projektas siūlo pinigų ir nieko neveikti

Švedų meno projektas atrinktam žmogui kas mėnesį mokės po 2.033 Eur už tai, kad jis veiktų, ką nori.

Laisvalaikis
2019.03.11
 Pirma sumokėk, tuomet reikalauk rezultato 4

Antrą kartą atvykęs į Dantų karalystę – juostinių plieno pjūklų lentpjūvėms gamyklą Rumunijoje –...

Verslo klasė
2019.03.11
Specifinės gamybinės problemos Dantų karalystėje Premium

– Buna ziua, – pasigirdo ragelyje. – Buna ziua, – automatiškai atsakiau į rumunišką pasisveikinimą.

Verslo klasė
2019.03.11
Albertas Sinevičius: pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė dirbo nepolitikuodama Premium 1

„Dabar pasigirsta kalbų, kad ne už tokią Lietuvą kovojome. Man regis, reikia skirti dvi sąvokas:...

Laisvalaikis
2019.03.11
D. Katkus: pianistės G. Ručytės įdvasintas girdėjimas Premium

Kas yra didžiųjų muzikinių kultūrų stiprybė? Atmintis. Ne muziejų saugyklos, bet kasdienis savo meno...

Verslo klasė
2019.03.10

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau