Iliustruotoji istorija: amerikiečių vergai Sacharoje

Publikuota: 2018-11-03
Apeiginė afrikiečių kaukė. Akintunde Akinleye („Reuters“/„Scanpix“) nuotr.
Apeiginė afrikiečių kaukė. Akintunde Akinleye („Reuters“/„Scanpix“) nuotr.
 

Kapitoną Jamesą Riley kankina nerimas: neapleidžia mintis, kad kažkas ne taip. 37-erių amerikietis pastaruosius 22 metus praleido jūroje, yra patyręs šturmanas, tačiau dabar nežino, kur konkrečiai esantis, ir neturi galimybės išsiaiškinti. Naktis tamsi, ir tvyro toks tirštas rūkas, kad jis neįžiūri net priekinio laivo stiebo.

Riley mano esantis toli jūroje, bent 30 jūrmylių nuo mirtinai pavojingo uolėto Šiaurės Afrikos kranto, ir plaukia Žaliojo Kyšulio salų link. Kapitonas įtikinėja save, kad taip ir yra. Tačiau tarp Kanarų salų ir šiaurinės Vakarų Afrikos pakrantės pasitaiko klastingų pietryčių kryptimi tekančių vandens srovių, kurios beveik šešių mazgų greičiu nuneša laivus į sausumą. Nuo XIII a. pabaigos srovės suklaidino ir pražudė daugybę jūreivių. Riley nežino, kad amerikiečiams priklausantis brigas „Commerce“ audringa jūra artėja prie baisiojo Buždūro – povandeninių Vakarų Afrikos pakrantės uolų, pražudžiusių dešimtis laivų.

1815 m. rugpjūčio 29-osios naktį, pučiant stipriam vėjui, 10 mazgų greičiu burlaivis plaukia tiesiai į pražūtį.

Pramuštas laivo korpusas

Garsus trenksmas priverčia kapitoną šoktelėti. Sukrėstas jis žiūri į kairįjį laivo bortą. „Negali būti“, – pamano Riley. „Visi ant denio!“ – šaukia jis kiek pajėgia. Ant denio pasirodo 11 pusnuogių jūreivių. Riley jiems įsako nuleisti bures ir išmesti abu inkarus. Tačiau jau per vėlu. Staiga visą laivą sudrebina baisus trenksmas. „Commerce“ užplaukia ant povandeninės uolos, ši perskelia laivo korpusą ir visi denyje esantys vyrai pargriūva. Dar nespėjęs atsistoti Riley žino, kad didžiausias kiekvieno kapitono košmaras tapo realybe: jis neteko laivo.

Riley nepraranda šaltakraujiškumo. Anksčiau ar vėliau „Commerce“ subyrės į šipulius nuo nuolatinės bangų mūšos, tačiau šis laivas yra naujas, pastatytas iš Šiaurės Amerikos ąžuolo, tad ištvers daugybę smūgių, kol subyrės. Riley žino, kad vis dar turi šiek tiek laiko. Jis išsiunčia vyrus į apatinį denį iš užtvindyto krovinių skyriaus atvilkti statinių su vandeniu, vynu ir sūdyta mėsa.

Kitiems jūreiviams kapitonas įsako paruošti gelbėjimo valtis. „Commerce“ yra dvi valtys – didesnė, burinis barkasas, ir nedidelė valtelė su irklais. Įgula suneša statines su maistu ir gėrimais į barkasą. Laivą daužo viena banga po kitos, bet jis vis dar laikosi nesubyrėjęs į šipulius, o Riley laukia vidurnakčio, kad vyrai blausioje mėnulio šviesoje galėtų įžiūrėti kairįjį laivo bortą talžančias bangas. Atrodo, krantas yra maždaug už 150 m, laive įrengti panašaus ilgio lynai, todėl Riley nusprendžia pasinaudoti klasikiniu gelbėjimosi metodu – nutiesti gelbėjimo virvę nuo laivo iki kranto.

Jūreiviai pririša virvę prie mažos valtelės, į ją įlipa Riley ir dar vienas vyras – Porteris. Valtelė nuleidžiama į audringą jūrą ir abu vyrai išplaukia kranto link. Vos valtelė pasiekia laivo priekį, milžiniška banga ją apverčia. Riley ir Porteris panyra po vandeniu, tačiau jiems pavyksta išplaukti į paviršių.

Kiaulė plaukia į krantą

XIX a. jūreiviai bijo vandens, bet, laimė, abu amerikiečiai yra puikūs plaukikai. Bangos neša juos kranto link ir galop išmeta paplūdimyje. Šalia jų plūduriuoja valtelė. Virvė vis dar pritvirtinta prie jos. Porteris ir Riley akimirką pailsi, tuomet randa tvirtą daiktą, prie kurio galima pririšti lyną. Likusieji laive ją priveržia. Tuomet barkasu reikia atplukdyti maistą ir vandenį į krantą. Šios užduoties imasi du vyrai. Viskas klostosi gerai, kol dar viena milžiniška banga tiesiog išmeta pilną krovinio valtį ant uolėto kranto. Laivo apačia trenksmingai beveik įlūžta.

Sudužus barkasui, lieka tik gelbėjimo virvė. Vyrai vienas paskui kitą išlipa iš „Commerce“, nusileidžia į audringą jūrą, įsikabina į įtemptą virvę ir metras po metro juda kranto link.

Pagaliau išsitiesę paplūdimyje jie pamato keistą vaizdą: gyva kiaulė, kurią jie plukdė laivu, kaip šunelis plaukia banguojančia jūra ir galop pasiekia krantą. Draugijos pasiilgusi kiaulė pribėga prie kiaurai permirkusių vyrų. Tad per šią laivo „Commerce“ katastrofą nežuvo nė viena gyva būtybė.

Krante siaučia kanibalai

Amerikiečių laivas sudužo pačioje baisiausioje vietoje – milžiniškos Sacharos dykumos vakarinėje pakrantėje. Anot paplitusių mitų, vietos gyventojai yra kanibalai, garsėjantys tuo, kad žudo baltuosius iš sudužusių laivų arba parduoda juos į vergiją.

Pirmoji gando dalis yra visiška nesąmonė. Vietiniai yra musulmonai, todėl negali valgyti žmogienos. Deja, antroji gando dalis yra teisybė. Prekyba baltaodžiais vergais ir daiktais iš sudužusių laivų sudaro nemenką neturtingų atšiauriame ir nederlingame krašte gyvenančių genčių pajamų dalį.

Riley leidžia savo vyrams pailsėti, bet, vos pakilus saulei, liepia ištraukti valtis į sausumą. Jis nusprendžia užkasti barkasu atplukdytą skrynią su laivo pinigais. Skrynioje yra keli tūkstančiai JAV dolerių. Prieš užkasant juos į smėlį Riley leidžia savo vyrams pasiimti tiek pinigų, kiek telpa kišenėse ir po drabužiais. Kapitonas mano, kad pinigai gali praversti, jeigu jie pateks į nelaisvę.

Riley nusprendžia, kad protingiausia yra sutaisyti barkasą ir kuo skubiau išplaukti. Vienas jūreivis, puikus plaukikas, pasisiūlo nuplaukti į „Commerce“ ir paieškoti daiktų, kurių gali prireikti. Po kurio laiko jis grįžta su įrankiais bei vinimis ir vyrai nedelsdami imasi valties. Sutaisę valtį amerikiečiai išplaukia sudužusio laivo link.

Bėga į pietus

Amerikiečių tikimybė išsigelbėti plaukiant barkasu yra labai menka. Plaukdami į šiaurės vakarus jie gali pasiekti Kanarų salas. Tiesiausia linija salos yra vos už 160 km nuo Buždūro. Gran Kanarijoje yra artimiausias saugus uostas, tačiau plaukiant į šią salą vyrams visą kelią tektų irtis prieš stiprią į pietus nešančią srovę, tad pasiekti tikslą būtų labai sunku ar net neįmanoma.

Galima plaukti palei pakrantę į pietus ir bandyti pasiekti britų užimtą buvusią prancūzų prekybos stotį Sen Lui, esančią prie Senegalo upės žiočių. Šiuo atveju reikėtų nuplaukti 950 km, tačiau didžiąją kelio dalį padėtų į pietus nešanti srovė.

Vyrai nusprendžia plaukti į pietus. Jie pasiima viską, ką sugebėjo išgelbėti nuo siaučiančių bangų ir į hieną panašaus plėšiko: šiek tiek vandens ir sūdytos kiaulienos, kelis butelius vyno, du kilogramus sveriančią figų dėžutę ir keturkojį talismaną – kiaulę. Jūreiviai susigrūda į ankštą barkasą, ir perkrautas laivas nugrimzta giliai į vandenį. Kad išvengtų klastingų povandeninių pakrantės uolų ir svilinamos kaitros, Riley tenka plaukti tolyn į audringą banguojančią jūrą. Pirmą dieną šėlsta stiprus vėjas ir vyrams tenka plaukti apsemtiems iki kulkšnių, nors jie pakaitomis semia vandenį iš valties dviem kibirais. Valtis vos laikosi ant vandens.

Laivą apima beprotybė

Vyrai negali išsimiegoti, nes nepakanka vietos atsigulti. Tačiau miego trūkumas ne baisiausia – kelionė tampa pragaru, kai pradeda kankinti troškulys. Riley taupiai padalijo nedideles vandens ir kitų gėrimų atsargas, tad kiekvienas žmogus per parą gauna gurkšnelį vyno ar vandens. Be to, vyrai du kartus per dieną gali suvilgyti burną savo šlapimu – jie šlapinasi į tuščius butelius, kad neprarastų nė lašelio skysčio.

Maistas taip pat greitai išgaruoja, tad rugsėjo 1-ąją – trečią dieną jūroje – vyrai nusprendžia paskersti kiaulę. Jos kraują nuvarvina į kibirą ir siunčia ratu. Kiekvienas gurkšteli maistingo skysčio. Kiaulės kepenis bei kitus organus supjausto kubeliais ir praryja žalius. Galop ateina eilė kiaulės mėsai ir odai.

Maistas trumpam pakelia nuotaiką, tačiau jie plaukia kepinant saulei ir jau kitą dieną skysčių netekę vyrai nebeišlaiko. Vieni sėdi it transo apimti, kiti primena bepročius. Jie lenkiasi per bortą, nardina visą galvą į vandenį ir tikriausiai šiek tiek gurkšteli jūros vandens – tai mirtinai pavojinga, nes sūrus vanduo dar labiau didina troškulį.

Tą popietę, po ilgos kaitrios dienos, Riley pasiduoda. Jis nebetiki, kad galima išsigelbėti plaukiant barkasu, tuo labiau kad valtis pradėjo leisti vandenį. Jūrai nuolat banguojant, valtis per siūles prakiuro, daugelyje vietų matyti iki pusės išlindusios vinys. Vyrai taisinėja valtį, tačiau tai menkai tepadeda. Kai visi praranda viltį, Riley priima pražūtingą sprendimą. Norėdamas įkvėpti vyrams drąsos, jis pasiūlo apsigręžti ir plaukti atgal prie „Commerce“ nuolaužų. Praradę nuovoką nuo išsekimo ir sunkios dehidratacijos vyrai pritaria kapitonui, apsisuka ir plaukia į šiaurę.

Jeigu tik Riley su įgula būtų žinoję, kur jie buvo, neabejotinai būtų plaukę toliau, nes stiprus vėjas laikė įtempęs bures, o galinga į pietus tekanti srovė dar labiau varė valtį į priekį. Valtis lengvai slydo vandeniu ir amerikiečiai buvo visai netoli Sen Lui, kuriame jiems būtų galėję padėti baltaodžiai žmonės. Jeigu „Commerce“ įgula būtų įveikusi dar 100 kilometrų – plaukusi dar vieną dieną palankiomis sąlygomis, būtų atsidūrusi į pietus nuo Sacharos, t. y. vietoje, kurioje gamta nėra tokia atšiauri, netrūksta geriamojo vandens, o vietiniai yra draugiški baltaodžiams jūreiviams.

Britai Sen Lui buvo sukūrę visą sudužusių laivų jūrininkų gelbėjimo sistemą. Vietiniai žinojo, kad britai jiems dosniai atlygins už kiekvieną gyvą į fortą atgabentą jūreivį. Premiją sudarė 30 svarų – didžiulė suma, kurios afrikiečiui pakako pragyventi visą gyvenimą. Vos 100 papildomų kilometrų, ir visa „Commerce“ įgula tikriausiai būtų buvusi išgelbėta ir grįžusi pas jų laukiančias šeimas JAV.

Sudūžta prie kranto

Dėl lemtingo Riley sprendimo amerikiečiai jūroje išbuvo dar tris dienas: plaukė prieš vėją, kad vėl pasiektų šiaurinę pakrantę. Galop įgulos jėgos išseko, o gelbėjimo valtis nebeatlaikė bangų. Karštos saulės išsekinti vyrai pasuko kranto link. Jūrai stipriai banguojant, barkasas atsitrenkia į uolėtą krantą ir sudūžta.

Visi pasiekia žemę, bet supranta, kad tikimybė išgyventi yra visai menka. Siaurame pakrantės ruože į dangų stiebiasi aukštos neįveikiamos uolos. Vakaruose plyti Atlanto vandenynas, o rytuose – begalinės Sacharos smėlio kopos. Mirtinai išsekę ir nusivylę vyrai krinta ant kranto ir užmiega. Kai pabunda, laukia dar viena sunki diena. Tik pietinė pusė, regis, dar yra išeinama, tad jie patraukia jos link.

Kai kur smėlėta pakrantė išnyksta, uolos veda į vandenyną, ir vyrams tenka leistis į mirtinai pavojingą kelionę raižytomis uolomis, skalaujamomis didelių bangų. Jie eina kelias dienas ir galop randa vietą, kurioje įmanoma perlipti uolas, tačiau jas įveikę pamato vaizdą, kuris sukelia begalinę neviltį, – kiek akys užmato plyti dykuma. Kankinami troškulio, tik kartais lūpas suvilgydami savo šlapimu, vyrai pamažu praranda viltį – kai kurie krinta ant žemės ir atsisako keltis, bet kapitonui Riley kaskart pavyksta pastatyti išsekusius vyrus ant kojų ir priversti judėti tolyn.

Keletą dienų 12 žmonių keliauja nežinodami, kur, tačiau staiga vieną vakarą 24 metų jūreivis Jamesas Clarkas sušunka rodydamas į tamsą: „Man atrodo, kad matau šviesą!“

Tai laužo šviesa. Sukaupę paskutines jėgas amerikiečiai lėtai priartėja ir pamato, kad šviesą skleidžia ne vienas, o keli laužai. Dešimtys Šiaurės Afrikos beduinų ir daugybė kupranugarių susibūrę apie šaltinį. Amerikiečiai supranta, kad beduinai, kai tik pamatys įgulą, paims visus į nelaisvę, tačiau kitas pasirinkimas yra tik mirtis, nes savo jėgomis jie nebegali išgyventi.

Geria kupranugarių šlapimą

Amerikiečių atvykimas stovykloje sukelia sąmyšį. Lenktais durklais ginkluoti beduinai skuba paimti juos į nelaisvę. Vyrai ir moterys puola prie jūreivių, plėšia nuo jų drabužius, kad užsitikrintų savo dalį laimikio.

Netrukus tarp beduinų įsiplieskia konfliktas. Vyrai išsitraukia durklus ir grasina vienas kitam rėkaudami. Jie aiškinasi, kas pirmas pamatė baltaodžius ir kam šie priklauso. Bejėgiai amerikiečiai stovi ir laukia. Jie miršta ir tenori lašelio vandens.

Tačiau jūreiviams tenka laukti. Beduinai pirmiausia pagirdo kupranugarius – tai trunka kelias valandas. Tuomet iš to paties lovio leidžia atsigerti ir amerikiečiams. Beprotiškai ištroškę jūreiviai panardina galvas į purviną vandenį ir godžiai geria.

Kitą dieną pradeda kelionę dykuma. Gentis bou sbaa, į kurios rankas pateko Riley su vyrais, nusprendė išspręsti ginčą dėl teisės į vergus genties taryboje. Kelionė į susirinkimo vietą tampa pragarišku išbandymu amerikiečiams, nes prisigėrus nešvaraus vandens vyrams paleidžia vidurius, tad jie nuolat tupia tuštintis ir netenka ką tik išgerto skysčio.

Genties taryba tampa dar viena jūreivių nelaime. Beduinai juos pasidalija, tad dabar, priklausydami skirtingiems savininkams, amerikiečiai praranda saugumą, kurį jautė būdami drauge. Vieni lieka stovykloje, o kiti vienas paskui kitą dingsta Sacharoje be pėdsakų.

Nelaisvėje kančios tęsiasi. Jūreiviai gestais aiškina esantys labai alkani, bet beduinų moterys tuščiomis rankomis rodo, kad neturi jiems ko duoti. Skamba keistai, bet tai yra tiesa. Patys klajokliai gyvena skurdžiai ir kietą maistą valgo retai – kai paskerdžia ožį ar seną kupranugarį. Jie keletą mėnesių minta tik zrigu, t. y. rūgusio kupranugario pieno ir vandens mišiniu.

Kai trūksta vandens, beduinai skiedžia pieną kupranugario šlapimu, jie laiko jį naudingu sveikatai ir nuolat geria. Klajokliai belaisviams kartais duoda dubenį zrigo, o kartais visai nieko. Amerikiečius nuolat kankina gyvybei pavojinga dehidratacija. Be to, jie jaučiasi visiškai pažeminti, kai svirduliuoja aplink besišlapinančius kupranugarius ir bando rankomis sugauti nors keletą lašelių gyvybiškai svarbaus skysčio.

Diena keičia dieną, ir vyrų jėgos, saulei kepinant Sacharos smėlį, toliau silpsta. Lupantis saulės nudegintai odai, ant galvos ir pečių atsiveria kraujuojančios žaizdos. Beduinai dažniausiai leidžia laiką pasislėpę nuo saulės palapinėse, tačiau vergams retai leidžia ten įžengti.

Palapinėse karaliauja moterys ir jos nenori įsileisti krikščionių į vidų. Stovyklos vyrai su belaisviais elgiasi abejingai ir nerodo jokio gailestingumo, kita vertus, nerodo ir akivaizdžios neapykantos. Moterys, priešingai, yra piktos, belaisvius vadina „netikinčiais krikščionių šunpalaikiais“ ir spjaudo jiems į veidą.

Gimsta nauja viltis

Kartą į stovyklą atjoja du svetimi vyrai. Matyt, abu yra pirkliai ar kariai, nes ginkluoti šautuvais ir lenktais durklais. Riley instinktyviai jaučia, kad netikėtas apsilankymas gali būti lemtingas. Kapitonas yra vienintelis įgulos narys, susišnekantis užsienio kalbomis. Jis kalba prancūzų, ispanų ir laužyta arabų kalba, tačiau jos pakanka, kad būtų suprastas.

Šių kalbų Riley išmoko du dešimtmečius derėdamasis pasaulio uostuose. Jis prieina prie atvykėlių – brolių Hameto ir Seido – paprašyti šiek tiek vandens ir pasikalbėti. Pavyksta ir viena, ir kita. Vyresnysis brolis Hametas yra išsilavinęs ir smalsus žmogus. Jis nori sužinoti, kas yra Riley. Kapitonas papasakoja, kad sudužo jo laivas ir dabar ieško pagalbos grįžti namo. Tuomet jis sukuria nuostabią istoriją, kad kartą buvo susitikęs su Maroko valdovu, o uostamiestyje Swearah turi gerą draugą, kuris apdovanos drąsius vyrus, jeigu šie išvaduos jį ir jo įgulą. Taigi jeigu tik Hametas išpirks juos iš dabartinių savininkų...

Hametas nerodo nė krislelio užuojautos. Dviem vyrams būtų pernelyg pavojinga vesti baltaodžius vergus į Swearah, nes pakeliui tyko daugybė plėšikų ir karingų beduinų. Nors brolių atsakymas buvo neigiamas, Riley pasėta sėkla pradėjo dygti. Likimas suvedė Riley ir Hametą keistomis aplinkybėmis: abu vyrai turi bėdų ir po vieną negali išsigelbėti, o drauge jiems galbūt pavyktų.

Hametas labai prasiskolinęs, nes prarado turtą, kai į Timbuktu žygiuojantį karavaną užpuolė dykumos plėšikai. Riley gali padėti Hametui išbristi iš skolų, o Hametas gali padėti amerikiečiams pasiekti Swearah, nes Sacharą pažįsta kaip penkis pirštus.

Hametas įdėmiai žvelgia į Riley ir trumpai atšauna: „Meluoji!“ „Ne“, – tikina Riley. Jis tikrai turi gerą labai turtingą draugą, kuris gyvena tolimame mieste Swearah. „Kuo jis vardu?“ – klausia Hametas. Riley toliau plėtoja melagingą istoriją ir atsako: „Konsulas.“

Riley tiksliai nežino, ar Swearah yra Vakarų šalių konsulų, nors šis Maroko uostamiestis, kuriame gyvena per 35 tūkstančius žmonių, yra didelis ir svarbus. Jis tikisi, kad bent britai ten turės savo atstovą.

Hametas žiūri Riley į akis. „Jeigu bandai mane apgauti, perpjausiu tau gerklę“, – įspėja jis.

Pakeliui į laisvę tyko mirtis

Hametas pradeda derėtis su beduinais, kuriems priklauso „Commerce“ įgulos nariai. Pirmiausia jis išperka Riley už dvi šiurkščias tunikas, kelias stručio plunksnas ir šiek tiek mėlyno audinio. Dėl kitų keturių jūreivių patyręs prekeivis nusidera dar labiau, pigiausias jam atsieina vieną nudėvėtą kilimą.

Penki vyrai – daugiausia, kiek Hametas gali bandyti pravesti pro karingas dykumos gentis iki pat uosto Swearah. Jis su broliu teturi keturis kupranugarius, tad į ilgą kelionę nebegali paimti daugiau amerikiečių, kad ir kokie sulysę jie būtų.

Dvi varginamas savaites vyrai joja per išdžiūvusią uolėtą dykumą ir nuolat ieško vandens bei ko nors pavalgyti. Amerikiečiai ne kartą vos nemiršta iš troškulio, tačiau paskutinę akimirką Hametui visada pavyksta rasti vandens. Spalio 8 d. išsekę jūreiviai ir jų gelbėtojai pagaliau pasiekia Buždūrą, kuriame prieš penkias savaites „Commerce“ užplaukė ant seklumos. Tuomet jie patraukia į šiaurę, tačiau nuolat gilyn į dykumą, kad išvengtų plėšikų.

Vyrai kopia 100 m aukščio kopomis ir leidžiasi žemyn, o kad išgyventų, valgo apetito nekeliantį ožio skrandžio turinį. Nuskurdę beduinai kelis kartus išgelbsti vyrus – pasidalija menku savo maistu ir neleidžia jiems mirti iš bado, o turtingi kaimiečiai veja išsekusius vyrus šalin, nors jų laukuose auga svogūnai ir kopūstai.

Netoli Swearah uosto Hametas palieka vyrus ir nujoja į priekį: nori įsitikinti, kad gaus beveik tūkstantį JAV dolerių atlygį, kurį jam pažadėjo Riley. Spalio 25 d. Hametas vienas įjoja į miestą ir imasi ieškoti pono Konsulo, apie kurį jam pasakojo Riley. Vietos gyventojo jis paklausia, ar šis pažįsta baltaodį vyrą vardu Konsulas. Tik viena šalis turi savo konsulatą Swearah – Didžioji Britanija, tad žmogus puikiai žino, ko ieško Hametas.

Nepažįstamasis parodo kelią. Hametas niekada nesužino, kad „konsulas“ yra ne vardas, o pareigybė, o Riley – blefavo. Britų konsulas Williamas Willshire’as sutinka Hametą savo namuose ir perskaito jam perduotą laišką. Riley parašė šį laišką ir skyrė „anglų, prancūzų, ispanų ar amerikiečių konsulams arba bet kuriam krikščionių pirkliui, esančiam Swearah“. Laiške Riley paaiškino, į kokią apgailėtiną padėtį pateko amerikiečiai, ir nuoširdžiai maldavo padėti.

Willshire’as iš karto supranta, kas vyksta. Būdamas Didžiosios Britanijos konsulas, jis neturi formalių įsipareigojimų JAV piliečiams, bet yra geras žmogus ir nori padėti. Hametui jis pažada, kad sumokės žadamą atlygį ir dar pridės du pirmos klasės dvivamzdžius šautuvus, kai tik amerikiečiai saugiai pasieks jo namus. Hametas sutinka su pasiūlymu neprieštaraudamas. Netrukus jis atsikratys slegiančių skolų, todėl nedrįsta kelti sąlygų ir prašyti didesnės sumos.

Sutikimas su ašaromis

Lapkričio 7 d. Riley ir keturi jūreiviai galop pasiekia Swearah pakraštį, kuriame jų laukia Willshire’as. Konsulas sukrėstas. Šiandien visi žinome, kaip atrodė išsekę ir nusilpę nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų kaliniai, bet tą 1815 m. lapkričio dieną Willshire’as buvo nepasiruošęs tokiam vaizdui. Kiek daugiau nei per du mėnesius nuo „Commerce“ sudužimo jūreiviai neteko daugiau nei pusės svorio. Jie pavirto sudegusia oda aptrauktais griaučiais. Pamatęs jūreivius, Willshire’as pradeda raudoti. Jis bėga prie Riley, apkabina jį ir sako: „Sveikas atvykęs pas mane, brangus pone.“

Riley apkabina konsulą. Jis pernelyg susijaudinęs, kad ką nors ištartų. Jokie pasaulio žodžiai negali išreikšti jo palengvėjimo ir milžiniško dėkingumo. Willshire’as nusiveda amerikiečius į savo namus. Pirmiausia purviniems ir dvokiantiems vyrams jis duoda šiek tiek užvalgyti ir atsigerti, o tuomet leidžia nusiprausti – pirmą kartą per keletą mėnesių.

Žinote, ką norite žinoti?
Užsisakykite personalizuotą naujienlaiškį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Venecijos bienalė: sirgalių reikia ir sportui, ir menui

Ar jau atkreipėte dėmesį į reklaminius stendus gatvėse „Ir menui reikia sirgalių“, kuriuose žinomi Lietuvos...

Laisvalaikis
2019.04.24
Paryžiaus katedrai atstatyti – nuo 3D technologijų iki žaidimo „Assassin’s Creed“ Premium

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad nuo gaisro nukentėjusi Paryžiaus Dievo Motinos...

Laisvalaikis
2019.04.23
Nepalas matuos, ar nenutrupėjo Everesto viršukalnė

Nepalas į Everestą siunčia tyrinėtojų komandą, kurios užduotis bus pamatuoti, ar aukščiausias pasaulio kalnas...

Laisvalaikis
2019.04.22
I. Kantas šaldytuve ieško pieno Premium

Pats Immanuelis Kantas (1724–1804 m.) manė, kad jo protėviai buvo škotai. Ilgą laiką šitokia filosofo...

Verslo klasė
2019.04.22
200 metų buvęs pamirštas paveikslas eksponuojamas Vilniuje 1

Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) eksponuojamas VU Piešimo ir tapybos katedros

Laisvalaikis
2019.04.22
Mokytis, mokytis. Bet kitaip 6

Vieną dieną man Brigita pasakė, kad nori pasikalbėti. Net nežinau, kaip čia taip išėjo – tiesiog ėmė ir...

Verslo klasė
2019.04.22
Paskui Japoniją išvykimo mokestį turistams įveda ir Malaizija 2

Vis daugiau valstybių nori rinkti mokesčius iš turistų ne tik jiems šalyje būnant, bet ir tuomet, kai...

Paslaugos
2019.04.22
„Mėgintuvėlis LT“ įkūrėja: verslo eksperimentas – uždegti mokslu vaikus Premium

Renata Česūnienė, MB „Mėgintuvėlis LT“ įkūrėja, pasitinka savo laboratorijoje. Stalas čia nukrautas...

Laisvalaikis
2019.04.19
Išsiaiškino, kur Shakespeare‘as rašė „Romeo ir Džiuljetą“

Britų istorikas Geoffrey‘is Marshas sako nustatęs, kur gyveno Williamas Shakespeare‘as (1564-1616 m.), kai...

Laisvalaikis
2019.04.17
Jei į Prezidentus kandidatuotų robotas

Vilniuje veikiantis privatus MO muziejus, atkreipdamas dėmesį į balandžio pradžioje atidarytą naują didžiąją...

Laisvalaikis
2019.04.17
Dievo Motinos katedrai verslas aukoja milijonus 2

Nacionaline tragedija vadinamas Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras sujaudino ne tik tikinčiųjų širdis.

Laisvalaikis
2019.04.17
Futurologas Ch. Kutarna: naujame pasaulyje senos tiesos negalioja Premium

Futurologas dr. Chrisas Kutarna į interviu atvyko beveik parą keliavęs iš Naujosios Zelandijos – per Dohą, o...

Laisvalaikis
2019.04.16
NTAKD riboja tarptautinių „Vyno dienų“ reklamą Premium 8

Didžiausią Baltijos ir Šiaurės Europos šalių vyno parodą „Vyno dienos“ rengiantis „Vyno klubas“ pranešė, jog...

Laisvalaikis
2019.04.16
Paryžiaus katedra: kas prarasta ir kas laukia 7

Pirmadienio vakarą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą niokojusį gaisrą pavyko numalšinti. Nors sudegė visas...

Laisvalaikis
2019.04.16
Kakė Makė eina į „Akropolius“ 9

„Alma littera“ pranešė plečianti savo valdomo „Kakės Makės“ prekės ženklo pasaulį – rugpjūtį Vilniaus ir...

Laisvalaikis
2019.04.15
Graikija ir Turkija turistams atvers senovinių laivų sudužimo vietas

Graikija ir Turkija turistams – nardytojams rengiasi atverti naujus povandeninės archeologijos lobynus.

Paslaugos
2019.04.15
Kelionės verslo reikalais – ne į sveikatą 1

Darbo reikalais dažnai keliaujantys žmonės retai kalba apie tokių išvykų romantiką, jiems tai – neišvengiama...

Laisvalaikis
2019.04.14
1940-ųjų ruduo – kelias į „Barbarossą“ Premium

Vos spėjus Vokietijai sutriuškinti Prancūziją ir išmesti iš žemyno britus, 1940 m. vasarą pasaulis ėmėsi...

Verslo klasė
2019.04.13
Savaitgalis Birštone: ką aplankyti ir kokių pramogų siūlo kurortas 5

Birštoną galima vadinti etaloniniu sėkmės pavyzdžiu: dar prieš penkerius metus kaip galimą kurortą poilsiui...

Laisvalaikis
2019.04.13
„Vero Cafe“ tinklo savininkai: krizė – geras laikas pradėti verslą Premium 4

Skamba kiek makabriškai, tačiau yra verslų, kuriuos pradėti geriausias laikas buvo per 2007–2008 m. finansų...

Laisvalaikis
2019.04.12

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau