Iliustruotoji istorija: Zigmundo Freudo sapnų pasaulis

Freudas nejautė gėdos dėl draudžiamų troškimų, apie kuriuos rašė savo knygose. Jis manė, kad aistra yra visiškai natūralu, visi berniukai ją jaučia. Jo gyvenimo misija buvo nukeliauti į atokiausius proto užkaborius, kuriuose slypėjo nuslopinti norai, galintys palaužti net stipriausiuosius. Aukštuomenės atstovai į Austrijos žydą ir provokuojamas jo idėjas žiūrėjo iš aukšto, tačiau jo kabinete sofa niekada nebūdavo tuščia, nes Freudas siūlėsi atsakyti į klausimus, kuriuos pateikti iki tol nedaugelis drįso.

Pažvelgti po sijonu

Sigmundas Freudas gimė 1856 m. gegužės 6 dieną Austrijos imperijai priklausančioje Moravijoje, Čekijos rytuose. Jis svajojo plaukti į jūrą kaip Charlesas Darwinas ir grįžti namo su revoliucinėmis teorijomis apie žmonijos egzistenciją. Jūrininkas Cristoforo Colombo taip pat buvo vienas iš jo didžiųjų dievaičių.

Freudas buvo 17 metų, kai 1873 m. įstojo į Vienos universitetą studijuoti medicinos. Po studijų jis dirbo keliose psichiatrijos ligoninėse, o 1886 m. atidarė savo kabinetą. Jo klinika Vienoje netrukus buvo pilna moterų, kurias to meto medikai laikė „isteriškomis“.

Tai, kad moteris pasiduoda audringiems jausmams, to meto gydytojai laikė faktu. Kai kurios patirdavo didelę nuotaikų kaitą, tad joms būdavo nustatoma „isterija“, galinti pasireikšti daugybe formų. Gydytojai ypač stebėjo, ar ligonei nepasireiškia melancholijos požymių, nes tokiu atveju, specialistų manymu, moteris negali gimdyti vaikų, o juk vaikai yra svarbiausia užduotis moters gyvenime.

XIX a. pabaigoje specialistai padarė išvadą, kad geriausias vaistas nuo isteriškos melancholijos yra orgazmas. Permainingą moterų nuotaiką buvo galima stabilizuoti sukeliant jai orgazmą. Kai išaiškėjo, kad sutuoktiniai nesugeba moterų seksualiai patenkinti, šios užduoties ėmėsi specialistai. Jie masažuodavo moteris – iš pradžių rankomis, o nuo XIX a. devintojo dešimtmečio – su anglo gydytojo Josepho Granvilleso elektriniu masažuokliu, vadinamu Granvilleso plaktuku.

Tačiau Freudas nemanė, kad isteriją galima taip lengvai išgydyti. Liga egzistavo paciento galvoje, todėl fizinis gydymas buvo bevaisis.

Įkvėptas prancūzų psichiatrų jis eksperimentavo taikydamas hipnozę, bet po kelerių metų pradėjo abejoti šiuo metodu. Vienas nutikimas su ligone privertė jį atsisakyti šio metodo.

„Kai per hipnozės seansą ji netrukus turėjo nubusti, rankomis apsivijo mano kaklą. Buvau pakankamai kuklus, kad aiškinčiau šį veiksmą savo žavesiu, kuriam neįmanoma atsispirti“, – rašė Freudas. Hipnozė, turinti padėti ligonei rasti ligos priežastį, išprovokavo nepageidaujamą veiksmą.

„Būtina atsisakyti hipnozės“, – tokią išvadą padarė Freudas. Jis pradėjo kurti vadinamąjį psichoanalizės metodą, tai tapo didžiausiu jo indėliu į medicinos mokslą.

Pokalbiai – vartai į sąmonę

Sigmundas Freudas atrado galimybę gydyti pokalbiais visiškai atsitiktinai. Vyresnis kolega Vienoje bandė išgydyti pasiturinčią moterį vardu Bertha Pappenheim, kurią kamavo haliucinacijos, paralyžius ir nekontroliuojami kosulio priepuoliai. Jis taip pat pirmiausia bandė gydyti hipnoze, tačiau ligonės būklė dar pablogėjo ir vilties netekęs gydytojas ėmė klausytis, ką panelė Pappenheim kalba. Jai buvo leista kalbėti apie visus vidinius išgyvenimus nepertraukiamai. Laikui bėgant, simptomai blėso. Ji manė, kad jai padeda „gydomasis kalbėjimas“ – taip ji pavadino gydymą.

Freudui Pappenheim atvejis atvėrė akis. Per pokalbius buvo galima atskleisti tai, kas slypi ligonio pasąmonėje ir kas sukelia negalavimus. Šios mintys padarė perversmą, nes anksčiau niekas nesiejo žmogaus potroškių ir užslopintų jausmų su psichikos sveikata ar gebėjimu priimti sprendimus.

Nuo to laiko Freudas atsidėjo „psichoanalizei“ – taip jis vadino gydymo metodą. Vienintelis dalykas, jo pasiliktas iš hipnozės metodo, buvo sofa, ant kurios jo pacientai galėjo atsipalaiduoti ir kalbėti neblaškomi akių kontakto.

Freudo darbai apie psichoanalizę išgarsino jo vardą už Austrijos ribų. Knygose jis pateikė pavyzdžių iš pokalbių su pacientais, tačiau norėdamas išvengti skandalų pakeitė jų vardus. Freudas traukė Austrijos aukštuomenės moteris. Pavyzdžiui, Bertha Pappenheim tapo Anna O., o Ida Bauer buvo pavadinta Doros slapyvardžiu.

Moterys turi paklusti

Didžiąją savo suaugusiojo gyvenimo dalį Freudas kūrė teorijas. Tuo metu jos tapo nepaprastai populiarios. Tačiau jam niekada nešovė į galvą, kad jo jausmai ir vaikystės patirtys yra tik jo, asmeniški, ir kad kitų žmonių jie gali būti kitokie. Tai būtų prieštaravę Freudo įsitikinimui apie išgyvenimų slopinimą.

Nors tapo garsiausiu XX a. psichologu, nebuvo atsiribojęs nuo praeities, kaip įsivaizdavo. Pavyzdžiui, Freudo požiūris į lyčių vaidmenis buvo visiškai konservatyvus: moteris turi paklusti vyro valiai, nes tokios tradicijos laikėsi žydai.

Gydydamas moteris jis visada siekdavo, kad jos susitaikytų su savo, žmonos ir motinos, dalia.

Tai, kad tarp vyrų ir moterų egzistuoja skirtumai, aiškiausiai atsispindėjo Freudo požiūryje į homoseksualumą. Seksualinį vyro potraukį vyrui jis suvokė kaip suprantamą ir neišvengiamą žmogaus psichikos dalį. Lesbietiškus dviejų moterų ryšius jis laikė nenatūraliais, nes tuomet vyras praranda pirmaujantį vaidmenį pasaulyje.

Todėl Freudas nusprendė, kad būtina įsikišti, kai paaiškėjo, kad mylimiausia iš šešių vaikų duktė Anna yra lesbietė. Annai Freud teko valandų valandas gulėti ant tėvo sofos ir pasakoti apie erotines savo fantazijas, tačiau visos pastangos išgydyti dukrą nuėjo veltui, ji vis tiek liko lesbietė.

Seksas kaip viską atrakinantis raktas

Freudas nemanė, kad „isteriją“ galima išgydyti masažuokliu, tačiau pritarė kolegoms, kad moterų bėdos susijusios su jų seksualumu. Jis tvirtino, kad psichinė ligonio būklė susijusi su seksualiniu potraukiu. Jo teigimu, šis potraukis išsivysto pirmaisiais vaiko gyvenimo metais.

„Rodos, man lemta atrasti tai, kas akivaizdu: kad vaikai turi seksualinių jausmų – tai žino kiekviena žindyvė – ir kad nakties sapnai susiję su norų išsipildymu kaip svajonės“, – rašė jis draugui.

Freudas pastebėjo, kad seksualinės aistros ir su jomis susijusios psichologinės problemos kamuoja ne tik moteris, bet ir vyrus, kurie plūdo į jo priimamąjį. Netrukus jis buvo įsitikinęs, kad visi vaikai jaučia šį jausmą – pavadino jį Edipo kompleksu pagal graikų mitinio karaliaus Edipo, kuris vedė savo motiną ir kuri pagimdė jam keturis vaikus, vardą.

Plėtodamas savo teoriją, Freudas iš Edipo komplekso kildino daugybę psichologinių sutrikimų. Anot jo, mergaitės imdavo pavydėti varpos, kai suprasdavo, kad fiziškai negali turėti lytinių santykių su motina, todėl seksualinį potraukį nukreipdavo į tėvą.

Freudas buvo aršiai kritikuojamas dėl savo teorijos apie varpos pavydą. Jis ypač išprovokavo Europos feministes, kai diagnozavo, kad moterys yra nenormalios, ir teigė, kad moterų priespauda yra priimtina.

Tačiau Freudo tai neatbaidė, jis dirbo toliau. Anot populiariausio Vienos gydytojo, daugelis psichologinių sutrikimų kyla iš to, kad pasąmoninga vaikystės aistra nedingsta, o būna pakeista brandžiu seksualumu. Pasitelkdamas psichoanalizę jis galėjo išlaisvinti pasąmoningą paciento aistrą ir atverti vartus į sveikimą.

Freudo teorijomis pasibaisėjo ne tik feministės. Jomis baisėjosi ir vyrų bei moterų karta, kuri augo Viktorijos laikų Didžiojoje Britanijoje ir sekso bijančioje Europoje. Net menkiausia užuomina apie seksą buvo laikoma tabu, o nežinojimas apie aistrą ir potraukį buvo laikomas dorybe. Vis dėlto Freudo sekėjų skaičius augo. Vieni jo nekentė, kiti garbino, tačiau visi kalbėjo apie drąsų Austrijos gydytoją.

Nuo nacių apsaugojo gerbėja

Freudui besimėgaujant sėkme, Europa pasikeitė. 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, ir Austrijoje greitai paplito antisemitizmas.

Freudas nepraktikavo savo religijos, tačiau vis tiek priklausė judaistams, o judaizmas, anot jo, yra labiau susijęs su rase nei su tikėjimu. Naciai visiškai pritarė tokiam požiūriui: jie įvedė žydams specialius įstatymus, kad išskirtų juos iš kitų gyventojų.

„Kokią pažangą padarėme. Viduramžiais jie būtų mane sudeginę. Dabar jie pasitenkina degindami mano knygas“, – ironizavo Freudas apie Vokietijos nacių elgesį. Tačiau jam, kaip ir kitiems Austrijos žydams, kilo pavojus, kai Vokietijos kariuomenė 1938 m. kovą užėmė Austriją.

Užsienyje gyvenantys Freudo sekėjai nedelsdami pradėjo planuoti, kaip didįjį mąstytoją išvežti iš šalies, kad jo nepasiektų naciai. Viena įtakingiausių buvo princesė Marija Bonapart – Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Bonaparto palikuonė ir buvusi Freudo pacientė. Po ilgai trukusių derybų nacių valdžia sutiko leisti Freudui ir visiems jo vaikams išvykti iš Trečiojo reicho.

Kartu su žmona ir vaikais Freudas pabėgo į Paryžių, o iš ten – į Londoną. Jis pasiėmė garsiąją sofą ir trumpai buvo atidaręs kliniką.

Jau keletą metų Freudas sirgo žandikaulio vėžiu, galop liga jį nugalėjo. Jis mirė perdozavęs morfino 1939 m. rugsėjo 23 dieną, kai skausmai tapo nepakeliami. Tuo metu jau kelios savaitės vyko Antrasis pasaulinis karas. Keturios Freudo seserys mirė Vokietijos koncentracijos stovyklose.

Psichoanalizės tėvas paliko prieštaringų teorijų, po karo jos imtos laikyti tiesa, o mūsų laikais jų beveik atsisakyta.

Kai kurie dabartiniai kritikai Freudą net vadina gydytoju, kuris prikūrė „namudinių“ diagnozių ir pagal jas bandė gydyti savo pacientus.

Vis dėlto jis pasekė savo seno dievaičio Cristoforo Colombo pėdomis: atvėrė langą į visiškai naują pasaulį – net gerai nesuprasdamas, ką iš tikrųjų atrado.