Iliustruotoji istorija. Tokijo sunaikinimas

Publikuota: 2018-10-14
Generolas Curtisas LeMay'us. VŽ koliažas.
Generolas Curtisas LeMay'us. VŽ koliažas.
 

1945 m. JAV laimėjo visus Ramiojo vandenyno karo mūšius, tačiau fanatiški japonų generolai pasiduoti atsisakė. Norėdami priversti Japoniją kapituliuoti, amerikiečiai sąmoningai nusitaikė į civilius. Į Tokiją, kuriame gyveno 4,3 mln. Žmonių.

1945 m. kovo 9 d. vakare 334 amerikiečių bombonešiai artėjo prie Tokijo. Netrukus ant Japonijos sostinės ėmė lyti napalmu, miestas virto liepsnojančiu pragaru. Per visų laikų žiauriausią bombardavimą užvirė upės, lydėsi plienas, žmonės suanglėdavo per kelias sekundes.

Antskydžiui vadovavo generolas Curtisas LeMay. Galėjo pasirodyti, kad šis cigaro iš burnos neišsiimantis žmogus – beširdis, tačiau jį pažįstantieji teigė, kad už šaltos jo išvaizdos slėpėsi skvarbus protas. LeMay pasižymėjo Europoje, o 1944 m. rugpjūtį buvo paskirtas vadovauti amerikiečių B-29 daliniui Indijoje, Birmoje ir Kinijoje. 1945 m. kovą jis perėmė vadovavimą Japonijos bombardavimo kampanijai.

Nauja taktika

Generolas Curtisas LeMay suplanavo tos dienos operaciją kodiniu pavadinimu „Meetinghouse“ („Maldos namai“). 334 sidabriniai B-29 bombonešiai 1945 m. kovo 9 dienos vakare turėjo pakilti iš amerikiečių kontroliuojamų Ramiojo vandenyno Tiniano, Guamo bei Saipano salų ir skristi Tokijo link.

Taktika buvo visai kitokia nei ankstesnio puolimo. Užuot mėtę įprastas bombas, B-29 turėjo subombarduoti Tokiją napalmu, be to, ne iš įprasto 9 km aukščio – pilotai turėjo skristi gana žemai virš miesto ir jo priešlėktuvinių baterijų.

Taikytojas Krogmanas ir kiti įgulos nariai manė, kad tai – savižudžių operacija. „Prakeiktas šunsnukis“, – keikė generolą pilotai.

Visą rytą tarp B-29 įgulų, dislokuotų trijose Ramiojo vandenyno salose, sklandė gandai, o per popietinį instruktažą buvo patvirtinta, kad didžiausios karių baimės pagrįstos.

B-29 ne tik turėjo skristi virš Tokijo 900 m aukštyje, kuriame į juos galėjo pataikyti priešlėktuvinė artilerija ir japonų naikintuvai, negalintys pakilti į B-29 įprastą aukštį, bet ir pulti po vieną, o ne rikiuotėje.

Pavieniai lėktuvai yra labiau pažeidžiami. Be to, užuot bombardavę dieną, kariai turėjo paleisti kasetines bombas vidurnaktį – to jie nebuvo mokęsi.

Lakūnams taip pat buvo įsakyta palikti kulkosvaidžius, šaudmenis ir šaulius ant žemės, kad lėktuve tilptų daugiau bombų.

Paskutinę įsakymo dalį „Lady Annabelle“ kapitonas Percy Usheris Tuckeris nusprendė ignoruoti, todėl šaulys Johna R. Doddas sėdėjo savo vietoje – prie centrinio dešinio kulkosvaidžio – ir drebėjo iš baimės, kai pilotas įjungė keturis didelius propelerinius variklius.

„Negaliu“, – garsiai pasakė Doddas į mikrofoną. „Negaliu. Negaliu“, – kartojo jis rankose gniaužydamas rožinį. „Prakeiktas šunsnukis“, – niršo Krogmanas. „Laikykitės disciplinos kalbėdami per radiją“, – sukomandavo kapitonas Tuckeris.

Kalbas nustelbė variklio gausmas, jiems už nugaros vienas po kito kilo didieji B-29. Visi skrido ta pačia kryptimi. Kiekviename lėktuve buvo daugiau nei 1.500 padegamųjų bombų.

Amerikiečių bombonešiams artėjant prie Tokijo, moksleivė Funato Kazujo dūko su broliais ir seserimis šeimos namuose, esančiuose žemutinėje miesto dalyje. Ilgai nesimačiusi vaistininko dukra pagaliau susitiko su visa šeima. Funato kurį laiką buvo evakuota į kaimą, o dabar vėl parsiųsta namo. Jos broliai taip pat buvo grįžę namo iš karinės tarnybos ir darbo. Tą vakarą pūtė šaltas šiaurės vėjas – į uraganą panašūs vėjo gūsiai trankė namų duris, bet nuotaika šeimos namuose buvo šilta.

„Triukšmavome ir buvome laimingi“, – po daugelio metų prisiminė Funato Kazujo.

Kadangi valdžia buvo įvedusi reikalavimą išjungti šviesą, šeima nuėjo miegoti anksti. Jie nesibaimino amerikiečių bombų – šios paprastai krisdavo dieną. Per ankstesnes oro atakas Tokijuje žuvo beveik 1.300 žmonių.

Imperatoriaus vyrai nepasiduoda

Guamo saloje, esančioje kiek į šiaurę nuo Tiniano, generolas Curtisas LeMay stovėjo su cigaru dantyse ir stebėjo, kaip bombonešiai vienas po kito kyla nuo kilimo tako. Kai pakilo paskutinis B-29, jis nuėjo į savo štabą laukti. Generolas žinojo, kad rizika yra milžiniška, – jis galėjo netekti geriausių savo vyrų ir darbo.

LeMay ėmėsi vadovauti Japoniją bombarduojančioms amerikiečių pajėgoms tuo metu, kai kampanija nevyko taip sklandžiai, kaip planuota. Amerikiečiai buvo pranašesni nuo 1942 m. birželio, t. y. po mūšio prie Midvėjaus, tačiau sparčiai griūvančiai Japonijos imperijai vadovaujantys užsispyrę generolai atsisakė pasiduoti. Amerikiečiams teko kautis dėl kiekvienos salos, užsitęsęs kruvinas karas su Japonija tokiems generolams kaip LeMay priminė košmarą. Buvo prognozuojama, kad amerikiečiai neteks pusės milijono ar net daugiau karių.

Į didelį aukštį galintis pakilti ir stebėtinai ilgą atstumą įveikiantis bombonešis B-29 turėjo būti strategiškai svarbus ir galingas ginklas, galintis sunaikinti Japonijos karo pramonę, palaužti kovinę režimo dvasią ir paspartinti karo baigtį. Bėda buvo ta, kad B-29 bombos retai pataikydavo į taikinį. Mokslininkai nedaug žinojo apie atmosferos sraujymes, nuolat susiformuojančias virš Japonijos, todėl dideli lėktuvai ir jų bombos buvo nuolat nubloškiami nuo kurso.

Reikėjo radikaliai pakeisti situaciją, o Curtiso LeMay planas ir buvo radikalus. Jis ketino virš Tokijo sukelti siautulingą ugnies audrą.

1940 m. amerikiečiai pirmą kartą pastebėjo milžinišką viską naikinančių padegamųjų bombų potencialą. Tuomet, lapkričio 14 d., beveik 450 Vokietijos liuftvafės lėktuvų numetė 30.000 padegamųjų bombų ant Anglijos Koventrio miesto ir pavertė jį pražūtinga liepsnų jūra.

Keršto valanda išaušo 1943 m. vasarą: daugiau nei 700 sąjungininkų bombonešių padegė Hamburgą, viską naikinančiose liepsnose žuvo apie 45.000 vokiečių.

Sąjungininkai tikslingai stengėsi palaužti Vokietijos civilių gyventojų norą kovoti. Puolimas pasiekė kulminaciją 1945 m. vasarį, kai Dresdenas buvo bombarduojamas ištisas tris dienas.

Tuo metu LeMay taip pat buvo pradėjęs mėginti padegamąsias bombas kare su japonais. Vos po 10 dienų, kai buvo bombarduotas Dresdenas, jis išsiuntė Tokijo link bombonešius B-29 su 411 t naujų amerikietiškų padegamųjų bombų M-69. Puolimo rezultatas LeMay įtikino, kad, norint pasiekti pažangą, reikia naudoti bombas su napalmu. 2,5 kv. km miesto plotas sudegė, sunaikinta 28.000 pastatų. Į puolimą kovo 9 d. LeMay išsiuntė dvigubai daugiau lėktuvų, kuriuose buvo keturis kartus daugiau padegamųjų bombų.

Įspėjimai ignoruojami

B-29 spiečiui artėjant prie pakrantės, lėktuvo kabinose su reguliuojamu oro slėgiu vyrai ruošėsi puolimui.

Netoli kranto nedideli Japonijos karinio jūrų laivyno laivai išgirdo žemą didelių lėktuvų propelerinių variklių gausmą, tačiau per audrą radijo perduodami įspėjimai nepasiekė gavėjo, be to, trūko ryšio kanalų.

Už 2.500 km Guamo saloje generolas Curtisas LeMay sėdėjo ir laukė. Jo štabas buvo asketiškas: pusmėnulio formos surenkamasis namelis – toks pats, kokiuose gyveno tūkstančiai amerikiečių eilinių visose Ramiojo vandenyno salose, kuriose vyko karo veiksmai. Be operacijos žemėlapio ir dokumentų, generolui draugiją palaikė tik ryšių karininkas St. Clairas McKelway, tapęs LeMay patikėtiniu.

Ryšininkui buvo liepta budėti, kol priešakinių grupių vyrai paleis bombas. Buvo likę pusė valandos.

Šios dienos taikinys buvo vienas tankiausiai Tokijuje – ir visame pasaulyje – gyvenamų kvartalų, kuriame buvo daugybė mažų medinių namelių ir fabrikų, pastatytų be tvarkos palei ilgus vingiuotus tunelius ir kelias nedideles gatves. Judraus pasilinksminimo kvartalo Asakusos, kuriame buvo daugybė restoranų, geišų namų ir viešnamių, gyventojų tankis siekė 350.000 kv.km. Žemutinėje miesto dalyje gyveno apie 750.000 žmonių. Dauguma jų buvo neturtingi arba priklausė nepasiturinčiai vidurinei klasei.

LeMay ir kiti JAV kariuomenės strategai teisino padegamųjų bombų puolimą tuo, kad Japonijos karo pramonei elementus tiekė daugybė mažų subrangovų, išsibarsčiusių po gyvenamuosius kvartalus, tačiau civilių aukos nebuvo laikomos plano trūkumu – veikiau priešingai.

Kai 1941 m. gruodžio 7 d. japonai staiga užpuolė Perl Harborą, pradėta niūriai juokauti, esą „vienintelis geras japonas yra negyvas japonas“. Dar likus trims savaitėms iki Perl Harboro puolimo, JAV sausumos kariuomenės štabo viršininkas generolas George’as C. Marshallas pasakojo žurnalistams apie slaptą instruktažą, kaip amerikiečiai turėtų reaguoti, jeigu japonai pultų.

Generolas sakė, kad amerikiečių bombonešiai „sudegintų popierinius japonų miestus. Jie bombarduotų civilius nedvejodami – sunaikintų visus“.

Chaosas per minutę

Pirmieji lėktuvai virš Tokijo skrido beveik 480 km per valandą greičiu vos 1,5 km aukštyje ir mėtė padegamąsias bombas. Lėktuvai mieste išraižė liepsnojantį kryžių ir vėliau į jį taikėsi.

Pavojaus signalas pasigirdo tik 15 min. po vidurnakčio – praėjus 7 min., kai nukrito pirmosios bombos. Amerikiečiai nustebo, kad nė vienas japonų naikintuvas nepakilo į kontrpuolimą. Jie nebuvo įspėti laiku.

Mokinę Funato Kazujo pažadino mama ir garsus sąmyšis. Visur griaudėjo kurtinami sprogimai. Mergaitės tėvas užsimaukšlino šalmą ir išbėgo į vietos mokyklą, ten turėjo padėti civiliams gynėjams. Funato broliai išlėkė į gatvę ir stengėsi užgesinti pirmą nedidelį gaisrą. Funato drauge su mama ir jaunesne sesute nušliaužė į laikiną slėptuvę, kurią šeima buvo išsikasusi po tėvo vaistine.

Motina glėbyje laikė vos kelių mėnesių mažąjį Funato broliuką. Staiga įlėkė vienas iš vyresnėlių ir sušuko, kad šeima turi bėgti į mokyklą, kol jų dar neapsupo liepsnos. Gatvėse buvo tikras pragaras. Tamsią naktį nušvietė aukšti liepsnų liežuviai.

Dėl vėjo ugnis žaibiškai plito. Neprireikė nė pusvalandžio nepaliaujamo napalmo lietaus, ir antskrydžio zona priminė baisiausią kada nors žmonijos regėtą pragarą žemėje.

B-29 skrido į miestą iš visų pusių. Į tamsų nakties dangų buvo nukreipti prožektoriai, tačiau jie nepajėgė apšviesti sidabro spalvos lėktuvų taip, kad šauliai galėtų į juos nutaikyti priešlėktuvinius pabūklus. Su kiekviena paleista bomba ugnis vis labiau siautėjo. Kai amerikiečių B-69 padegamoji bomba nukrisdavo į žemę, užsidegdavo sprogdiklis ir po kelių sekundžių priversdavo bombą iššauti lipnią napalmo masę į orą.

Daugybė mažų gaisrų virto viena didele riaumojančia pabaisa – pasaulyje nebuvo tokios ugniagesių komandos, kuri būtų ją įveikusi, nekalbant apie beviltiškai menkas Tokijo ugniagesių pajėgas, kurias sudarė 8.100 gaisrininkų. Beveik 100 ugniagesių automobilių sudegė arba išsilydė liepsnose kartu su juose buvusiais vyrais.

Katastrofą blogino gyventojams duotas įsakymas „kautis, nebėgti“, t. y. telktis į gaisro gesinimo būrius ir malšinti ugnį. Galimybę išgyventi turėjo tik tie, kurie suprato, kad vienintelė viltis išsigelbėti yra sprukti.

Viena iš nusprendusiųjų bėgti buvo 36 metų moteris Kijoko Kavasaki. Ji stengėsi apsisaugoti nuo ugnies nešdamasi du kibirus vandens.

„Prostitutės, kurios paprastai būdavo upės pakrantėje, sušoko į netoliese esantį tvenkinį, – pasakojo ji po daugelio metų. – Tačiau vanduo tvenkinyje virė ir jos visos žuvo.“

Nevaldoma ugnies jėga

„Lady Annabelle“ su Joe Krogmanu, sėdinčiu prie taikiklio, atskrido į Tokiją, kai didžioji miesto dalis jau liepsnojo. Krogmanui buvo įsakyta taikytis į tas sritis, kurios buvo netoli gaisro, bet dar neliepsnojo. Sutelkęs dėmesį jis žiūrėjo į taikiklį.

„Bombos išmestos!“ – galop sušuko Krogmanas. Lėktuvas šoktelėjo į viršų, kai atsivėrė bombų liukai ir keletą tonų sveriantis krovinys nuskriejo miesto link. Už jo sėdintis persigandęs šaulys Doddas įsitikino, kad tikrai išmestos visos bombos ir „Lady Annabelle“ gali grįžti.

Kitų B-29 įgulų įspūdžiai tą naktį buvo gerokai dramatiškesni. Didžiulė ugnies audros sukelta banga akimirksniu pakėlė kelis milžiniškus lėktuvus į didelį aukštį.

Vienas B-29 vos išmetęs bombas apvirto aukštyn pilvu, ir tik piloto pasirengimas išgelbėjo įgulą nuo mirties. Per trijų valandų operaciją buvo prarasta 14 bombonešių B-29 – gerokai mažiau, nei manė karinių oro pajėgų vadovybė. Kiti lėktuvai dėl įvairių techninių priežasčių taip ir nepasiekė Tokijo. Tačiau tie 279 bombonešiai, kurie pasiekė tikslą, numetė 8.519 kasetinių bombų su 1.665 tonomis sprogmenų.

Padarytų nuostolių mastas buvo nesuvokiamas: liepsnos nuniokojo 41 kv. km plotą, sudegė 261.000 pastatų, 1,15 mln japonų liko be namų.

Oficialiais duomenimis, aukų skaičius buvo 79.466, tačiau į šį skaičių įtraukti tik atpažinti palaikai. Manoma, kad iš tiesų žuvo daugiau nei 100.000 žmonių. Degančios mėsos smarvė pasiekė net kai kurių bombonešių B-29 kabinas.

Gelbėjimo darbų vadovas gydytojas Šigenoris Kubota 10 min. po ketvirtos valandos ryto išvyko padėti išgyvenusiems. Vaikštinėjant po milžinišką rūkstančią gaisravietę, vienas šiurpus vaizdas keitė kitą. Prie tilto jis rado suanglėjusį palaikų krūvas. Po tiltu esanti upė, kiek akys užmatė, buvo juoda – nuo sudegusių palaikų ir dar nežinia ko.

Imperatorius pasidavė

Po šešių dienų pats imperatorius Hirohitas apžiūrėjo sunaikintus kvartalus. Tuo metu jau buvo pradėtas spontaniškas Tokijo evakuavimas. Daugiau nei milijonas žmonių paliko sostinę – leidosi ieškoti prieglobsčio nuo amerikiečių bombų.

Praėjo daug laiko, kol galop Hirohitas ir fanatiški Japonijos kariuomenės generolai nusprendė pasigailėti žmonių ir nutraukti jų kančias.

„100 milijonų mirs išdidžiai“, – skelbė japonų karo propaganda, o 1945 m. pavasarį ir vasarą ant didžiųjų imperijos miestų lijo napalmu.

Tik tuomet, kai rugpjūčio pradžioje ant Hirošimos ir Nagasakio buvo numestos atominės bombos, Hirohitas ryžosi paprieštarauti nepalaužiamiems generolams, pasirengusiems kautis iki galo. Baisius išbandymus patyrę japonai verkė, kai rugpjūčio 15 d. pirmą kartą gyvenime per radiją išgirdo imperatoriaus balsą.

„Jeigu tęsime kovą, ji baigsis ne tik visišku žlugimu ir Japonijos tautos sunaikinimu, bet ir žmonių civilizacijos žūtimi“, – pasakė Hirohitas. Tą pačią dieną fanatiškasis japonų karo ministras Korečika Anamis nusižudė pasidarydamas ritualinį charakirį.

Curtisas LeMay ir kiti JAV kariuomenei vadovavę generolai galėjo lengviau atsikvėpti: negailestingu bombardavimu jie pasiekė tikslą – didelio masto įsiveržimo į Japoniją išvengta.

Vienas generolo Curtiso LeMay štabo karininkų vėliau citavo jį: „Jeigu būtume pralaimėję karą, visi būtume buvę patraukti baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimus.“

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Investicijos į nekilnojamąjį turtą tarpukario Kaune 4

Sukako 100 metų, kai 1919-ųjų sausio 2 d. iš lenkų okupuoto Vilniaus pasitraukė Lietuvos laikinoji...

Laisvalaikis
2019.01.20
Lietuvos rašytojų sąjunga gina rašytoją M. Ivaškevičių

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) valdyba sausio 19 d. išplatino pareiškimą, ginantį Nacionalinės kultūros ir...

Laisvalaikis
2019.01.20
Beckhamų prekės ženklai klimpsta į nuostolius 4

Davido ir Victorios Beckham atstovaujami aprangos prekės ženklai pastaraisiais metais patiria vis daugiau...

Laisvalaikis
2019.01.20
Jūsų namai toli nuo namų: „Radisson“ ir „Ramada“ viešbučių istorijos Premium

Keliauninkams skirtos užeigos egzistavo jau ankstyvosiose civilizacijose ir yra minimos net Biblijoje.

Verslo klasė
2019.01.19
Ekspertai: „Gillette“ reklama – vaikščiojimas skustuvo ašmenimis Premium 3

Rinkodaros metus tarptautiniai prekės ženklai pradeda aktyviai – „Gillette“ savo naująja kampanija išjudino...

Rinkodara
2019.01.17
Smiltynėje pradedama statyti jūros gyvūnų sanatorija

Šią savaitę Kuršių nerijos Kopgalyje, greta Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo bus pradėtas statyti...

Laisvalaikis
2019.01.17
Radiniai Gedimino kalne – nuo klajoklių genčių strėlių iki Vytauto laikų mūrų

Pernai tvarkant Gedimino kalną archeologai aptiko įdomių radinių iš įvairių istorinių laikotarpių.

Laisvalaikis
2019.01.16
Žiūrimiausias 2018-ųjų filmas Lietuvoje – „Tarp pilkų debesų“ 2

Metų sandūroje paskelbtų tyrimų rezultatai, rodantys, jog 2018-uosius Lietuvos gyventojai įvertino gerai, o...

Laisvalaikis
2019.01.16
Siekdama skaidrumo, „Tiffany & Co“ numeruos deimantus

JAV Juvelyrikos tinklas „Tiffany & Co“ pranešė nuo šiol visus parduodamus deimantus žymėsiantis serijiniu...

Laisvalaikis
2019.01.15
Iliustruotoji istorija: Rokfelerio centras 2

Pačiame Niujorko viduryje stūksantis Rockefellerio centras daugiau nei 80 metų kasmet sulaukia milijonų...

Laisvalaikis
2019.01.13
Įvardijo sveikiausius turistams pasaulio miestus 2

Jei savaitgalio išvykai ieškote miesto, kuriame laiką galima būtų praleisti naudingai sveikatos požiūriu,...

Siūlo darbą švyturio prižiūrėtojams Kalifornijoje už 130.000 USD 1

Jeigu norisi kardinalių pokyčių, galbūt vertėtų pakeisti darbą. Pavyzdžiui, tapti istorinio švyturio...

Vadyba
2019.01.12
Baldų gamintojas P. Narbutas investuoja į futbolo klubą 21

Šių metų pradžioje įkurta viešoji įstaiga – futbolo klubas „Vilnius“, jį įsteigė biuro baldų gamybos...

Laisvalaikis
2019.01.11
„Verslios Lietuvos“ vadovės D. Kleponės portretas: lyderystė carpe diem stiliumi 23

Ruošdamasi pokalbiui su Daina Klepone, VšĮ „Versli Lietuva“ generaline direktore, pamaniau: jos CV būtų...

Laisvalaikis
2019.01.11
Mokslininkai atspausdino už aguonos grūdą mažesnį Vytį

Vilniaus universiteto (VU) Fizikos bei Chemijos ir geomokslų fakultetų mokslininkai kartu su lazerinių...

Laisvalaikis
2019.01.10
„Amazon“ vadovo skyrybos: investuotojai klausia, kaip dalys akcijas 6

Po 25 metų santuokos, turtingiausiu planetos žmogumi tituluojamas Jeffas Bezosas skiriasi su žmona MacKenzie.

Technologijos
2019.01.10
Dirbtinis intelektas genetines ligas išskaito veide 3

Mokslininkai teigia sukūrę dirbtinio intelekto technologiją, kuri gali nufotografuoti paciento veidą ir...

Laisvalaikis
2019.01.10
Londone – Vincento van Gogho darbų paroda 1

Laikas pirkti bilietus: Londone veikianti „Tate Britain“ galerija šių metų kovo 27 d. atidaro olandų...

Laisvalaikis
2019.01.09
Vilniaus garbės piliečių vardas pirmąkart suteiktas šeimai 3

Mecenatų, mokslininkų Viktoro ir Danguolės Butkų šeima, praėjusių metų spalį Vilniuje atidarę MO muziejų, ir...

Laisvalaikis
2019.01.09
Kino kūrėjams – daugiau finansinių galimybių

Nuo sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojusi pataisyta Europos Tarybos (ET) konvencija dėl bendros kino filmų...

Laisvalaikis
2019.01.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau