Iliustruotoji istorija: Frankas Woolworthas – kaip skatikai virto milijonais

Publikuota: 2018-10-07
Frankas Winfieldas Woolworthas (1852–1919), prekybos imperijos „F.W. Woolworth“ įkūrėjas. „wikipedia“ nuotr.
Frankas Winfieldas Woolworthas (1852–1919), prekybos imperijos „F.W. Woolworth“ įkūrėjas. „wikipedia“ nuotr.
 

Frankas Winfieldas Woolworthas (1852–1919), prekybos imperijos „F.W. Woolworth“ įkūrėjas, į pirmąjį savo verslą Jutikoje investavo 30 dolerių. Po savo mirties 1919-aisiais jis paliko 55 mln. USD, o asmeninis jo turtas, įskaitant akcijas, nekilnojamąjį turtą ir baldus, buvo vertas maždaug 0,4 mlrd. eurų.

Popietė Vašingtone buvo karšta, temperatūra pavėsyje siekė 35 laipsnius. Naujoje parduotuvėje, atidarytoje vienoje iš šoninių miesto gatvelių, triūsė Carsonas Peckas ir Clintonas Page’as. Visą savaitę šiedu vadovai kartu su pardavėjomis ir sandėlio darbuotojais plušo rengdamiesi didžiajai atidarymo dienai. Parduotuvės prekystaliai buvo nukrauti stikliniais padėklais su saldumynais ir marmuriniais kamuoliukais. Lentynos buvo nuo grindų iki lubų prikimštos plaukų segtukų, lėlių, kaspinų, siuvimo rinkinių, skalbimo dubenų ir daugybės kitų daiktų.

Visi prakaitavo, bet ne tik nuo karščio ir sunkaus darbo. Darbuotojai nerimavo prieš atidarymą: jis turi būti sklandus, jei jie nori išlaikyti savo darbo vietas. Šį 1895 m. rugpjūčio šeštadienį svarbiausioje „Woolworth“ tinklo parduotuvėje viskas buvo pastatyta ant kortos. Tai buvo 29-oji „Woolworth“ tinklo parduotuvė, bet pirmoji didmiestyje. Be to, atidarymo dieną nebuvo savininko Franko Woolwortho, jis buvo išvykęs į Europą pirkti naujų prekių sparčiai augančiai savo verslo imperijai.

Prieš „Woolworth“ parduotuvei pirmą kartą atveriant duris, vitrinos buvo uždengtos popieriumi. Šis triukas turėjo sužadinti visų, einančių pro dar neatidarytą parduotuvę, smalsumą. Išgirdęs susirinkusiųjų keliamą triukšmą Clintonas Page’as nuplėšė popierių, kuris dengė pagrindinių durų stiklą.

„Mano širdis beveik nusirito į kulnus. O dangau, kiek žmonių! Moterys, juodaodžiai, policininkai – pirkėjų tiek, kad užtektų pastatui pakelti ir įmesti į Potomako upę“, – vėliau Clintonas Page’as telegramoje pranešė savo vadovui. Popierius buvo nuplėštas, ir atsivėrė durys. Žmonės plūstelėjo vidun.

„Jie įsiveržė kaip ciklonas iš Ajovos. Nespėjau nė telegramos parašyti, o parduotuvė jau buvo sausakimša, tad teko kviesti policiją, kad palaikytų tvarką. Buvo tiršta nuo žmonių, o suprakaitavę prasčiokai visą dieną stumdėsi dėl pigių prekių. Susidarė toks didelis slėgis, kad abiejose parduotuvės įėjimo pusėse dužo kabančių lempų stiklai“, – rašė Page’as.

Netrukus atėjo atsakymas. Telegramoje Frankas Woolworthas pasveikino savo darbuotojus tris kartus parašydamas „Valio!“

Vadovas ir darbuotojai galėjo atsidusti iš palengvėjimo. Sėkmė parodė, kad ir didmiesčių pirkėjai mielai apsiperka pigių prekių parduotuvėse, kuriose prekės kainuoja penkis arba dešimt centų. Tačiau kol sulaukė įvertinimo, Frankas Woolworthas nuėjo ilgą sunkų kelią ir patyrė ne vieną nesėkmę. „Woolworth“ imperijos kūrimo pradžia toli gražu nebuvo sėkminga.

Pažeminimas lėmė ateities viziją

Frankas gimė 1852 m. balandžio 13 dieną. Jis buvo vyriausias Rodmano, Džefersono apygardos, esančios už 500 km į šiaurę nuo Niujorko, fermerio sūnus. Pinigų trūko. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio visa šeima triūsė, kad būtų ko padėti ant stalo. Vėliau jaunesnysis Franko brolis Charlesas prisiminė: „Rugsėjį mindžikuodavome ant karvių išgulėtos žemės, kad pasišildytume nuogas sušalusias pėdas. Spalį kasdavome bulves, kol paskausdavo nugarą. Pirštai buvo surambėję nuo žemės darbų ir nejautrūs nuo šalčio.“

Perteklinis pienas, sviestas ir bulvės buvo parduodamos, tačiau uždarbis buvo menkas, tad nuo pat vaikystės abu broliai išmoko vertinti kiekvieną centą. Vienas prisiminimas Franko atmintyje išliko visiems laikams. Broliai taupė ir vargais negalais drauge sukaupė 50 centų, kad galėtų mamai nupirkti dovaną jos gimtadienio proga. Jiems kaip tik užteko pinigų skarai, tačiau kai išbėrė visus smulkius pinigus ant prekystalio, pardavėjai pašaipiai nusijuokė, o vienas jų paklausė, gal berniukai norėtų mamai nupirkti ir pirštines prie komplekto.

Frankas ir Charlesas jautėsi pažeminti. Tuomet Frankas prisiekė, kad kada nors atidarys parduotuvę, kurioje pirkėjai galės įsigyti penkias, o gal net dešimt prekių už 50 centų ir bus maloniai aptarnaujami. Nepriklausomai nuo to, ar pirkėjas turtingas, ar ne.

Pirmosios mokinio dienos

1868 m. 16-metis Frankas metė mokyklą, kad visą laiką galėtų dirbti ūkyje, tačiau nenorėjo eiti tėvo pėdomis. Mamos paskatintas jis užsirašė į kursus gretimo miestelio Votertauno verslo koledže. Vieną rytą šeimai priklausančia kumele per aukštas pusnis jis išjojo į aplinkinius miestelius ieškotis darbo, tačiau niekas nenorėjo priimti ištįsusio vaikėzo, vilkinčio šiurkščiomis darbinėmis kelnėmis ir vilnoniu megztiniu. Nedidelės vietinės bakalėjos savininkas pasigailėjo Franko: neišgalėdamas jam mokėti už darbą pasiūlė pasimokyti be uždarbio. Verslininkas buvo toks patenkintas darbščiu jaunuoliu, kad pažadėjo paklausinėti dėl vietos didesnėje parduotuvėje. Vieną dieną nusišypsojo laimė.

1873 m. kovą Frankas įžengė į vieną iš Votertauno bakalėjos parduotuvių „Augsbury & Moore“. Kišenėje jis turėjo 50 dolerių, kuriuos davė mama, ir Rodmano bakalėjininko rekomendaciją.

„Jeigu jus priimsime, teks dirbti visus sunkius darbus: nešioti dėžes, valyti langus, plauti grindis, tvarkytis. Tai bus sunkiausias kada nors jūsų turėtas darbas“, – sėdėdamas prie rašomojo stalo dėstė vienas iš savininkų Williamas H. Moore’as.

„Susitvarkysiu, – atsakė Frankas. – Kiek mokėsite?“ Moore’as kilstelėjo antakius: „Mokėsime? Jūs turite mums sumokėti, kad jus mokytume!“

Frankas nepasidavė ir po sunkių derybų sutarė, kad gaus 3,5 dolerio per savaitę, bet tik kai praeis nemokamas bandomasis trijų mėnesių laikotarpis. Kitą pirmadienį kupinas vilčių jis pradėjo naująjį darbą, bet pradžia buvo sunki. Kaip vėliau Frankas pasakojo viename interviu, jis vilkėjo itin varganais drabužiais.

„Atėjęs į darbą pirmiausia sutikau poną Augsbury. „Ar gretimame miestelyje nedėvite marškinių su apykakle?“ – toks buvo jo pasisveikinimas. Atsakiau, kad ne. „Kaklaraiščio irgi ne?“ Vėl atsakiau, kad ne. „Ar seni flaneliniai marškiniai yra geriausias drabužis, kuriuo galite apsivilkti?“ – tuomet paklausė jis. „Taip, sere“, – atsakiau. – „Tuomet prieš pradedant čia dirbti jums teks įsigyti baltus marškinius su apykakle ir kaklaraištį.“

Pirmosios savaitės parduotuvėje buvo itin sunkios. „Niekas man nesakė, ką turėčiau daryti. Aš tiesiog vaikštinėjau aplink, jaučiausi kvailai ir laukiau, kol galėsiu ką nors padaryti. Kiti pardavėjai žiūrėjo į mane ir laidė kandžias pastabas“, – pasakojo Frankas.

Kai pagaliau mokiniui buvo leista aptarnauti pirkėjus, jis iškart susimovė. Pirkėjas paprašė devynių metrų audinio. Frankas uoliai čiupo audinio ritinį ir ėmėsi matuoti, bet ritinys nukrito. Netrukus beveik visas grindis dengė išsivyniojęs audinys. Tuomet atskubėjo jo vadovas Moore’as ir perėmė darbą. Kaistančiais skruostais Frankas stebėjo viską iš šono. Jis nė nenutuokė, kaip pamatuoti devynis metrus audinio liniuote.

Frankas atranda savo talentą

Pradžia buvo sunki, bet Frankas užsidegęs dirbo nuo pat septynių valandų ryto. Dienos pradžioje jis šluodavo grindis ir tuštindavo spjaudykles, o dienos pabaigoje, devintą valandą vakaro, užrakindavo duris ir tvarkydavosi. Šiek tiek prieš vidurnaktį jaunuolis krisdavo į lovą nuomojamame kambarėlyje.

Galop išaušo diena, kai jis galėjo parodyti savo sugebėjimus. Moore’as sėdėjo su apskaitos knygomis ir net nepakeldamas galvos sumurmėjo Frankui: „Woolworthai, išimkite visas prekes iš vitrinų ir išvalykite langus. Baigęs sudėkite viską atgal tinkamai.“

Frankas džiūgavo. Pagaliau rimta užduotis! Sandėlyje rado niekam nereikalingo raudono audinio. Viską nukėlė nuo palangės, nuvalė ir ant jos uždėjo medžiagą. Ne vieną valandą dėliojo prekes ant audinio, nešėsi dar prekių iš sandėlio, kol galop buvo patenkintas. Kitą rytą pro šalį ėjo Moore’as. Kai savininkas būdavo nepatenkintas, skambėdavo visa parduotuvė. Kai būdavo patenkintas, nieko nesakydavo. Pamatęs Franko pastangas Moore’as tylėjo.

Frankui buvo pavesta rūpintis vitrinomis. Jis mokėjo taip sumaniai išdėlioti prekes, kad jos iškart patrauktų pirkėjų akį. Nerangus mokinys tapo tikru meistru: Frankas įsimindavo turimas prekes iki mažiausios adatėlės, išmoko atskirti audinius ir sutvarkyti sandėlį.

Atlyginimas kilo. Po metų Frankas uždirbdavo šešis dolerius per savaitę. Kai sužinojo, kad konkurentas „A. Bushnell & Company“ ieško darbuotojo už 10 dolerių per savaitę, vaikinas atsisveikino su „Augsbury & Moore“. Tačiau paaiškėjo, kad naujasis darbas yra dar sunkesnis.

Pistoletas po pagalve

Naujoje darbo vietoje Frankas turėjo ne tik rūpintis pirkėjais ir tvarkytis. Naujasis darbuotojas turėjo saugoti parduotuvę nuo įsilaužėlių, tad jam teko miegoti parduotuvės rūsyje su pistoletu po pagalve. Be to, Frankui nebuvo leista rūpintis vitrinomis ir tvarkyti prekystalių, nors jie, Franko manymu, buvo netvarkingi. Bushnellis laikėsi savo: už 10 dolerių jis samdė pardavėją, o ne dekoruotoją.

Darbas ir prastas nakties miegas – Frankas pabusdavo nuo menkiausio garso – sugadino jaunuoliui sveikatą. Per pusę metų lieknas parduotuvės padėjėjas dar labiau sulyso. Susirgęs Frankas parašė mamai. Fanny Woolworth atrašė, kad vaikinas turėtų grįžti namo ir atsigauti. Atsakyme taip pat buvo padrąsinimas, kurio Frankas niekada neužmiršo: „Vieną dieną, sūneli, būsi turtingas žmogus.“

Franko mama parašė jaunai siuvėjai Jennie Creighton, kurią Frankas buvo sutikęs parduotuvėje ir apie kurią kalbėjo su užsidegimu. Jennie sutiko su ponios Woolworth pasiūlymu persikelti pas juos ir dirbti slaugytoja už maistą ir apgyvendinimą. Per du mėnesius Frankas atsigavo. Pasveikti padėjo ne tik Jennie rūpinimasis, bet ir aistringa meilė. 1876 m. birželį Frankas vedė Jennie.

Jie išsinuomojo ūkį, kad galėtų veisti viščiukus, bet Frankas taip nekentė šio darbo, kad likusį gyvenimą nebevalgė vištienos. Po keturių mėnesių Frankas gavo Moore’o laišką. Senasis jo viršininkas norėjo susigrąžinti darbuotoją už 10 dolerių per savaitę. Pora atsisakė vištų ūkio ir išsinuomojo namą Votertaune. 1876 m., dar prieš Naujuosius, Frankas grįžo prie parduotuvės, kurioje jo idėjos buvo vertinamos, prekystalio. Frankas klausėsi, kas vyksta aplink, ir jam gimė idėja, kaip užsidirbti ne vieną milijoną.

Pigios prekės – šluote iššluojamos

1878 m. pavasarį į parduotuvę užsuko vienas iš senųjų Moore’o darbuotojų ponas Goldingas. Plačiai šypsodamasis jis papasakojo apie savo parduotuvės koncepciją, kurios laikydamasis sulaukė neregėtos sėkmės, – prekės už itin mažą kainą. Frankas klausėsi pokalbio ir įsiminė kiekvieną žodį.

Taigi sykį Goldingas išgirdo apie Niujorke įsikūrusį didmenininką, kuriam nesisekė parduoti partijos kaklaskarių. Vienas pardavėjas pasisiūlė nupirkti visą siuntą, bet pažadėjo sumokėti po penkis centus (apie 1,3 euro dabartinėmis kainomis) už vienetą. Paprastai kaklaskarės kainavo nuo 20 iki 25 centų. Didmeninė bendrovė sutiko su pasiūlymu, kad tik atsikratytų kaklaskarių.

Tačiau visi parduotuvių savininkai, į kuriuos kreipėsi pardavėjas, šį pasiūlymą vertino nepatikliai. Šalikas už penkis centus yra apgaulė, gal jis – visai prastos kokybės. Galop vienas prekybininkas nusprendė įsigyti kaklaskares, nes buvo įsitikinęs, kad už nedidelę kainą jas lengvai perparduos. Visos kaklaskarės buvo parduotos per dieną. Dar geriau: pirkėjai įsigijo daugybę kitų prekių. Svarbiausia buvo ne užsidirbti iš kaklaskarių, bet privilioti pirkėjus, kad jie įsigytų daugiau prekių.

Ši istorija Frankui atvėrė akis. Jis paragino Moore’ą išbandyti šį metodą kitą turgaus dieną Votertaune. Moore’as sutiko ir nupirko prekių, kurias galima parduoti po penkis centus: nėrimo vąšelių, šukų, skalbimo dubenų, sąsagų ir pieštukų. Frankas išdėliojo visas prekes ant raudono audinio ir užrašė: „Visos prekės ant šio prekystalio – po penkis centus.“

Tą patį vakarą prekystalis buvo tuščias, o pirkėjai reikalavo daugiau prekių. Idėja susižavėjęs Frankas nusprendė atidaryti pigių prekių parduotuvę. Nors jam ir Jennie gimė dukra, 26 metų Frankas nutarė didžiąją santaupų dalį investuoti į parduotuvę. Be to, jis paprašė Moore’o 300 dolerių kredito, kad įsigytų prekių.

Anglių kastuvo sėkmė

Frankas pasirinko Jutiką, esančią už 130 km į pietus nuo Votertauno. Čia niekas nebuvo girdėjęs apie pigias prekes, tad jis tikėjosi sužadinti gyventojų smalsumą. Po keletą valandų trukusių paieškų Frankas rado laisvas patalpas judrioje pagrindinėje gatvėje. Jis išvalė įsigytąją erdvę, o berniukas išdalijo 2.000 reklaminių brošiūrų, kuriose buvo rašoma, kad „Didysis parduotuvės atidarymas“ vyks šeštadienį aštuntą valandą vakaro, po darbo.

Už 3 USD iš savo menkų santaupų jaunasis verslininkas nusipirko raudoną iškabą ir pakabino ją virš durų. Iškaboje buvo užrašyta: „The Great Five Cent Store“ („Puikioji penkių centų parduotuvė“). Tą pačią savaitę buvo atvežtos prekės ir Frankui teko rimtai paplušėti.

„Ariau kaip arklys. Penktadienį viskas buvo savo vietose, bet ant grindų vis dar mėtėsi popierius, o prekės buvo išdėliotos netvarkingai“, – vėliau rašė Frankas savo autobiografijoje.

Penktadienio vakarą kažkas pasibeldė į duris. Frankas jas atrakino ir pamatė senyvą moterį. „Perskaičiau jūsų brošiūrą. Norėčiau įsigyti kastuvą anglims“, – pasakė moteris. Frankas paaiškino, kad parduotuvė bus atidaryta tik kitą dieną, bet moteris neatlyžo. „Ji užėjo vidun, ir aš pardaviau jai kastuvą. Po minutėlės savo pirkinį ji patenkinta išsinešė.“

Frankas Woolworthas pajuto, kaip jam daužosi širdis: jis ką tik aptarnavo pirmąją pirkėją – ir net prieš parduotuvės atidarymą. Jam tai buvo akivaizdus sėkmės ženklas. Tačiau vyras klydo.

Broliai vadinami banditais

Kitą dieną, 1879 m. vasario 22-ąją, duris atvėrė pirmoji „Woolworth“ parduotuvė. Tai buvo visiškas fiasko. Po kelių savaičių pirkėjų nebeliko. Jaunasis verslininkas manė viską padaręs tinkamai: pardavinėjo pigias prekes, prie jų buvo kainų etiketės, parduotuvė buvo pagrindinėje miesto gatvėje. Tačiau prekybos požiūriu Jutika buvo negyvas miestelis, o parduotuvės pasiūla buvo pernelyg maža, kad išlaikytų pirkėjų susidomėjimą. Neturėdamas pinigų Frankas paėmė paskolą, kad galėtų susimokėti už anglis parduotuvės šildymui ir sumokėti atlyginimą dviem padėjėjams. Galop jam teko uždaryti parduotuvę ir sumokėti kreditoriams iš savo santaupų. Šios nesėkmės jis niekada neužmiršo. Draugo paragintas, su paskutiniais turimais 30 dolerių ir 300 dolerių Moore’o kreditu Frankas nusprendė atidaryti parduotuvę Pensilvanijoje, Lankasteryje. Ši sritis garsėjo prekyba.

Po dešimties dienų, 1879 m. birželio 21-ąją, naujoji parduotuvė atvėrė duris. Šį kartą ant raudonos iškabos buvo užrašyta: „Woolworth’s 5 and 10 Cent Store“ (Woolwortho 5 ir 10 centų parduotuvė). Nusprendęs pardavinėti prekes ir po 10 centų, Frankas išplėtė asortimentą, tačiau kaina vis tiek liko maža ir patraukli.

Miesto namų šeimininkės plūdo į parduotuvę. Jutikoje pirmą dieną Frankas pardavė prekių už 9 dolerius, o Lankasteryje už parduotas prekes gavo 140 dolerių. Iki vakaro trečdalis prekių buvo parduotos. Susijaudinęs Frankas išsiuntė broliui Charlesui telegramą ir pasiūlė jam naujosios parduotuvės vadovo vietą. Frankas padėjo broliui įsidarbinti pardavėju pas Moore’ą, tad šis tuo metu dirbo ten, bet Charlesas netrukus metė darbą ir išvažiavo į Lankasterį. Broliai išbandė įvairius miestus, bet reikalai pajudėjo tik Skrantone. Galop jie įminė paslaptį: parduotuvė turi būti didelė, pasiūla – pakankama, jos vieta turi būti judrioje pagrindinėje miesto gatvėje. Metų pabaigoje dviejų Franko parduotuvių apyvarta sudarė devynis tūkstančius dolerių. Tačiau ne visi buvo patenkinti.

„Sulaukėme didelio kitų prekybininkų pasipriešinimo. Kad išgyventume, turėjome siūlyti kuo daugiau prekių ir kai kurias jų pardavinėti pigiau. Žinoma, tai nestiprino kolegiškos dvasios. Pagal populiarią to meto melodramą apie banditus mus vadino korsikiečiais“, – pasakojo Frankas žurnalistams.

Tačiau broliai pasirinko tinkamą strategiją. Tais metais į JAV rytų pakrantę plūdo imigrantai. Priešingai negu konkurentai, Frankas suprato, kad neturtingiems naujiesiems amerikiečiams reikia pigių daiktų namams. 1886 m. Frankas turėjo nebe dvi, o septynias parduotuves, jų apyvarta sudarė 100.000 USD (dabar prilygtų 2,4 mln. Eur), o grynosios pajamos siekė 10.000 USD.

Darbas už du dolerius

Sėkmei pasiekti prireikė skirti visą laiką – Frankas sunkiai dirbo atidarydamas vis naujas parduotuves. Nei Jennie, nei trys dukterys nesugebėjo jo sulaikyti namie. Frankas nebesvėrė ir 70 kg, o 1888 m. pabaigoje vidurių šiltinė paguldė jį į lovą dviem mėnesiams. Nepaisydamas gydytojo patarimų, jis dirbo namie, ligos patale, kol suprato, kad turi perduoti darbus.

„Verslas yra kaip sniego kamuolys: iš pradžių vienas žmogus gali lengvai jį pastumti, bet vieną dieną jis tampa toks didelis, kad norint stumti toliau tenka kviesti talką. O nejudinamas rutulys ištirps“, – vėliau interviu vaizdingai kalbėjo jis.

Frankas pasamdė direktorių, jie buvo atsakingi už parduotuves skirtingose vietose, o Frankas keliavo ir ieškojo naujų prekių. Pavyzdžiui, iš Vokietijos parsivežė daug lėlių ir kalėdinių dekoracijų. Frankas pirko prekes tiesiogiai iš didmenininkų ir gamintojų, tad nereikėjo daug mokėti tarpininkams. Didmenininkai žegnodavosi išgirdę mažą jo siūlomą kainą, bet 1900 m. 59 parduotuves turintis verslininkas buvo toks didelis klientas, kad dauguma buvo priversti nusileisti.

Verslas puikiai klostėsi. 1912 m. tinklą sudarė 611 parduotuvių JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Tačiau Frankas vis tiek rūpinosi menkiausiomis detalėmis. Norint kiek įmanoma sumažinti išlaidas, buvo leidžiama įdarbinti tik moteris, nes savaitinis moterų atlyginimas buvo du doleriai, o vyrų – aštuoni. Buvo taupoma ir pakavimo popieriui – prekės buvo pakuojamos į senus laikraščius ir verslo laiškus.

„Turite naudoti ploną popierių ir plonus vokus“, – rašė Frankas pagrindinio firmos biuro Niujorke darbuotojams.

Pasiektos aukštumos

1913 m. Niujorke būdamas 61-ų Frankas Woolworthas žiūrėjo, kaip pildosi jo svajonė: buvo atidarytas aukščiausias pasaulyje dangoraižis. Statyba kainavo 13,5 mln. USD – visa suma buvo sumokėta grynaisiais. Spustelėdamas vieną mygtuką JAV prezidentas Woodrowas Wilsonas įžiebė 80 tūkstančių elektros lempų 241 m aukščio Woolwortho pastate.

1919 m. balandžio 8 dieną Frankas Woolworthas mirė, bet koncernas išliko ir išsiplėtė iki trijų tūkstančių parduotuvių. XX a. aštuntajame dešimtmetyje reikalai ėmė prastėti, o 1997 m. buvo uždarytos paskutinės parduotuvės JAV.

Penki milionieriaus patarimai

Pradėjęs nuo nemokamai dirbančio mokinio Frankas Woolworthas tapo milijardinio verslo savininku. Itin vertingi penki jo pastebėjimai:

1. Vieta, vieta, vieta. Tikėkite savo idėja ir suteikite jai progą. Kai kurios mano parduotuvės buvo nuostolingos, nes įrengiau jas netinkamoje vietoje. Visada yra tinkama vieta. Raskite ją!

2. Užsidirbkite po truputį. Geras sandoris visiems patinka. Nedidelis vienos prekės pelnas bus didelis, jeigu parduosite daug prekių.

3. Paskirstykite darbus. Stebėkite detales, bet negaiškite joms viso laiko. Nešvaistykite brangiai mokamo vadovo laiko pavesdami jam atlikti pardavėjų darbą.

4. Susiraskite tinkamus darbuotojus. Man labiau patinka fermerių vaikai, o ne verslo koledžų absolventai. Pastarieji trokšta iškart būti vadovais, o ne pradėti nuo žemiausio laiptelio.

5. Sužadinkite smalsumą. Norėdamas paskatinti žmonių smalsumą, prieš didžiąją atidarymo dieną naujos parduotuvės duris ir langus apklijuoju popieriumi.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis 1

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08
Palikę aikštelę pergalių siekia versle: kur investavo Lietuvos krepšinio žvaigždės 13

Barai ir NT projektai, viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos – tai verslai, į kuriuos investavo karjeras baigę...

Laisvalaikis
2018.12.07
Vakarėliams ir konferencijoms siūlo netikėtas erdves Rėmėjo turinys 1

Nuo krepšinio rungtynių iki žymiausių pasaulio muzikantų koncertų – kad tokie masiniai, grandioziniai...

Rinkodara
2018.12.07
Parodoje – fotografo J. Čechavičiaus epocha

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XIX a. 6–8 dešimtmečių fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo...

Laisvalaikis
2018.12.06
Paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai 2

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė, kuriems šalies kūrėjams šiemet bus įteiktos...

Laisvalaikis
2018.12.06
Vokietijoje įvertintas Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektas 5

Vokietijos dizaino taryba įvertino Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos architektūrinę koncepciją.

Statyba ir NT
2018.12.06
Šimtametis milijardierius kasdien eina į darbą 9

Šimtametis milijardierius galėtų mėgautis turtingo gyvenimo malonumais, tačiau garbaus amžiaus verslininkas...

Vadyba
2018.12.05
Alberto Einšteino laiškas aukcione parduotas už 2,9 mln. Eur 4

Alberto Einšteino laiškas, kuriame jis svarsto apie religiją, žydišką identitetą ir žmonijos prasmės...

Laisvalaikis
2018.12.05
Dovanoti sveikatą – ir madinga, ir naudinga Rėmėjo turinys

Artėjant didžiosioms metų šventėms visi ieško originalių idėjų, kaip parodyti padėką savo darbuotojams.

Verslo aplinka
2018.12.05
Gedimino kalno padėtis lieka kritinė 1

Šalies simboliu laikomo Gedimino kalno Vilniuje šiaurinis šlaitas stabilizuotas, tačiau pietrytinio šlaito...

Laisvalaikis
2018.12.04
Paskelbtas trumpasis Nacionalinės meno ir kultūros premijos kandidatų sąrašas 3

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2018 metų...

Laisvalaikis
2018.12.04
Prasidėjo COP24 konferencija: kaip kalbėti apie klimatą D. Trumpo laikais 1

Britų gamtosaugininkas Davidas Attenborough pirmadienį prasidėjusioje „COP24“ klimato kaitos konferencijoje...

Laisvalaikis
2018.12.03
Kultūros ministrės problema – nesugebėjimas diskutuoti 2

„Mano galva, buvo tiesiog neįvertinta, kaip svarbu diskutuoti su kultūros lauku, kokia svarbi yra...

Laisvalaikis
2018.12.03
Paskelbti tarptautinio fotožurnalistikos festivalio nugalėtojai

Vilniaus universiteto „Teatro salėje“ buvo apdovanoti geriausių 12-ą kartą rengiamo festivalio „Vilniaus...

Laisvalaikis
2018.12.02
Įtakingiausia „Twitter“ paskyroje – dainininkė Taylor Swift 5

JAV atlikėja Taylor Swift šiemet savo tviterio paskyroje paliko tik 13 įrašų, tačiau tai jai nesutrukdė tapti...

Laisvalaikis
2018.12.02
Didžiuosiuose šalies miestuose įžiebtos Kalėdų eglės 3

Šeštadienį aikštėse įžiebę kalėdų egles, dauguma šalies miestų skelbia šventinio sezono pradžią.

Laisvalaikis
2018.12.01
Knygos: „Basakojis bingo pranešėjas“ išgąsdino Landsbergį 1

Neįtikimą ešerių žvejybos vietą Kanadoje žinojęs basakojis bingo pranešėjas vienu sakiniu išgąsdino...

Verslo klasė
2018.12.01
Grafas Eustachijus Tiškevičius – lietuviškų senienų tyrėjas 2

Grafas Eustachijus Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) vadinamas vienu veikliausių ir...

Laisvalaikis
2018.12.01

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau