Vilniuje vyksta partizanų vado A. Ramanausko-Vanago valstybinės laidotuvės

FOTOGALERIJA A. Ramanausko-Vanago laidotuvės (31 nuotr.)

Trispalve apdengtas laisvės kovotojo karstas ryte buvo atvežtas į Vilniaus universiteto Šventųjų Jonų bažnyčią. Palaikus pasitiko artimieji, kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, pašventino Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Vidurdienį partizano atminimą pagerbs prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Saulius Skvernelis ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, iki vakaro pagarbą galės atiduoti visuomenės atstovai.

Pokario kovų didvyrio laidotuvės sostinės Antakalnio kapinėse vyks šeštadienio popietę.

Pokario metais Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 m. su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.

Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Partizano vado palaikai kapinėse Našlaičių kapinėse Vilniuje buvo atrasti ir identifikuoti šiais metais.

Arkivyskupas: vykdomas istorinis teisingumas

Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago krikščioniškos laidotuvės yra pergalės ženklas vykdant istorinį teisingumą, sako Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

„Istorinis teisingumas, kad žmogus, kuris paaukojo savo gyvenimą, pasiaukojo Tėvynei ir tarnavo mylintis Dievą ir Tėvynę, būtų krikščioniškai palaidotas. Mūsų valstybei tai yra mūsų pergalės, laisvės ženklas“, – žurnalistams penktadienį sakė Lietuvos katalikų bažnyčios vadovas.

Anot jo, Ramanausko laidotuvės yra valstybės atkūrimo šimtmečio ženklas ir kulminacija primenant „mūsų laisvės kainą ir progą padėkoti už tai“.

Arkivyskupas pabrėžė ir Bažnyčios vaidmenį, jau kitomis priemonėmis tęsiant užgniaužtą ginkluotą partizanų pasipriešinimą sovietų valdžiai.

„Bažnyčia visada eidavo su tauta, visada buvo už žmogaus laisvę, žmogaus teises – tai yra viena iš kovų, kurias Bažnyčia išlaikė po rezistencijos kovų su „Katalikų bažnyčios kronika“ ir tolesniais žygiais iki Sąjūdžio kartu“, – kalbėjo jis.

Kariuomenės vadas: tai įkvėpimas jauniems kariams

Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago pasiaukojimas ir priesaikos vykdymas iki mirties įkvepia jaunuosius karius, sako kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas.

Jis tikisi, kad šios kariuomenei ir visuomenei svarbios asmenybės laidotuvės turės teigiamą poveikį kviečiant jaunuolius į kariuomenę, padės susimąstyti „apie istoriją ir ateitį“.

„Mums tai yra labai gražus pavyzdys – Lietuvos kariuomenei, visuomenei, ypač Lietuvos jaunimui, jauniems kariams, kurie ateina tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Tai labai gražus savo pareigos, savo priesaikos vykdymo supratimas, jos vykdymas iki galo, pasiaukojimas vardan savo šalies“, – žurnalistams penktadienį sakė p. Žukas, atvykęs pagerbti partizanų vado palaikų į šv. Jonų bažnyčią Vilniuje.

„Čia mūsų vadas“, – paklaustas apie Ramanausko svarbą kariuomenei sakė jis.

Anot kariuomenės vado, Ramanausko-Vanago palaikų radimas turi ir ypatingą simbolinį vaidmenį Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį, taip pat minint paties laisvės kovotojo šimtąsias gimimo metines. 

Generolas taip pat pritarė, kad būtų galima svarstyti įtraukti Ramanausko–Vanago atsiminimų knygą į mokyklinę programą.

„Švietimo ir mokslo ministerija turėtų spręsti, ar tai galėtų būti įtraukta į mokymo programą. Aš manau, kodėl gi ne – yra nedaug atsiminimų, parašytų apie pokario meto kovas, tik keletas knygų. Tai būtų naudinga“, – svarstė kariuomenės vadas.

Nestokojo humoro

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, siekdamas praskaidrinti kovotojų kasdienybę, dažnai pasitelkdavo humorą, prisimena jo bendražygis Juozas Jakavonis-Tigras.

„Jis buvo dirbęs mokytoju, o aš buvau dar jaunas – 19 m., jis su manimi elgėsi kaip su mokiniu. Bet jis gyveno labai su humoru“, – žurnalistams penktadienį pasakojo p. Jakavonis.

Šiuo metu 93-ejų p. Jakavonis 1945–1946 m. tėvų kieme buvo įrengęs bunkerį, kur dirbo tuometiniai Pietų Lietuvos partizanų vadai Ramanauskas-Vanagas bei Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šioje partizanų vadavietėje p. Jakavonis sako gana artimai susibičiuliavęs su Ramanausku.

Jis prisiminė, kad keliaujant po partizanų būrius, įsitvirtinusius prie dabartinės Lietuvos sienos su Baltarusija, Ramanauskas nuolat sugalvodavo įvairių pokštų.

„Gerai prisimenu – aš laikydavau žvakutę, nakties metu prie laužo, jis iš parabelio (pistoleto – BNS) šaudavo. Bet ten, žinoma, buvo užkišta tik popierėliais. Aš tuo metu žvakutę užspausdavau. Visi galvodavo: ale ir taiklumas, kaip tu nesibijojai? Aš sakydavau, kad esu užtikrintas, kad jis taiklus ir nepataikys į mano ranką“, – pasakojo p. Jakavonis.

Jis taip pat prisiminė kitus p. Ramanausko-Vanago pokštus, kai, pavyzdžiui, sutarus su kuriuo nors partizanu ir muilu užrašius ant jam rankos kokius nors žodžius bei vėliau prie laužo patrynus šią vietą pelenais, ant rankos išryškėdavo kuriam nors kitam partizanui skirta „pranašystė“. 

Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 m., sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Jakavonis-Tigras, ir pats buvęs kankinamas sovietų represinių tarnybų reikalaujant išduoti kovos draugus, vėliau ištremtas į Sibirą, teigė, kad dalis partizanų palūždavo.

„Mane kankino mėnesį Varėnoje, beveik užmušdavo. Bet buvau pasiryžęs, kad neišduosiu, tegu užmuša. Daug kartų buvau beveik negyvas, bet jie mokėjo kankinti. Dalis partizanų sutikdavo dirbti. Nedaug tokių, bet buvo, kurie išsigando kankinimų ir išdavė draugus“, – pabrėžė jis.

Aktyvus partizaninis karas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko 1944 – 1953 m. Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50.000 partizanų, per 20.000 partizanų ir jų rėmėjų žuvo.

Atsiras vieta pagerbti vadui ir istorijai

BNS skelbia, kad į valstybines partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves atvykstantys žmonės džiaugiasi nuo šiol turėsiantys vietą pagerbti jam ir šalies istorijai.

72-ejų draugijos „Lietuvai pagražinti“ pirmininkas Juozas Dingelis sako nuo vaikystės gyvendamas Dzūkijoje daug girdėjo kalbant apie A. Ramanauską-Vanagą ir jo autoritetą, teisingumą.

„Žinau, koks jis buvo autoritetas, koks jis buvo teisingas, įvedęs drausmę partizanams, jei būdavo prasižengimų, juos bausdavo“, – BNS pasakojo p. Dingelis.

Anot jo, vienas iš Ramanausko-Vanago priesakų buvo raginimas kovojant už laisvę siekti įsitvirtinti ir sovietų saugumo struktūrose, taip bandant sužinoti saugumiečių ketinimus.

„Šiandien yra šventė, tai mūsų visų pergalė, mūsų džiaugsmo šventė, kad rasti jo palaikai, kad jo dukrelė žinos, kur kapas, kad ir mes galėsime ateiti jį pagerbti prie to kapo“, – sakė p. Dingelis.

71-erių Vincentas Jasiulevičius sako taip pat atvykęs pagerbti laisvės kovų didvyrio, tapusio ir vienybės simboliu.

„Atvykome pagerbti. Tokių didvyrių Lietuvoje nedaug. Juolab, kad mes savotiškai nupilietėjame: niekur nesikišame, nesidomime, neturime laiko, išvažiuojame. Laisve reikia rūpintis, o mes ja rūpintis nemokame“, – BNS teigė p. Jasiulevičius.

Vilniaus universiteto archeologijos studentė Simona Čepelytė sako atvykusi pagerbti Ramanausko-Vanago atminimo ir pasidžiaugti savo dėstytojo atradimu – aptiktais partizanų vado palaikais. Mergina sako gerbianti istoriją, esanti patriotė, ji taip pat džiaugėsi, kad atliekama vis daugiau archeologinių tyrimų, susijusių su partizanų paieškomis.

„Kai kurių Lietuvos valdovų, kaip Mindaugo ar Vytauto, jau negalime rasti, tad svarbu bent kažkokią istorijos dalį turėti, kur žmonės gali atvykti kasmet ir atiduoti pagarbą“, – kalbėjo p. Čepelytė.

„Karas po karo“

Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 m. vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.

Partizanų būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje. Partizanai vilkėjo Lietuvos karines uniformas, dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, būriuose rengti kariniai mokymai.

1944-1946 m. susidarė dideli, iki šimto kovotojų, partizanų būriai. Apie 30.000 vyrų aktyviai veikė beveik visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus. Jie eidavo į mūšį su NKVD daliniais, trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu.

Partizanų karo lauko teismai teisė ir baudė mirties bausme trėmimų vykdytojus, sovietinius pareigūnus ir šnipus. Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo informacijos pasaulio, apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai, per visą partizaninio karo laikotarpį leista 80 pavadinimų periodinių leidinių.

Iš visų trijų Baltijos valstybių pasipriešinimas Lietuvoje buvo stipriausias, čia dar kartais naiviai tikėta Vakarais, kad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija įvykdys Atlanto Chartijos pažadus grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.

Antrame etape 1946-1948 m. kovose netekę apie 10.000 vyrų partizanai sudarė mažesnius būrius, įsirengė bunkerius, perėjo prie įprasto partizaninio karo taktikos. Partizanams pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos buvo greitai sunaikintos.

1949 metų vasario 16-ąją partizanai paskelbė deklaraciją, kurioje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos demokratiniai valdymo principai.

Kovai su partizanais Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė, prie jų įkurti naikintojų batalionai, lietuvių vadinti stribais. Represinės struktūros į Sibirą trėmė partizanų šeimas, pusnuogius žuvusių partizanų kūnus išmedavo centrinėse miestelių aikštėse.

Organizuota ginkluota kova baigėsi 1953-ųjų pavasarį.

„Laisvės kovotojai savo drąsa, pasiaukojimu ir gyvybėmis įrodė, kad 1940 m. vasarą Lietuva į SSRS įjungta prieš tautos valią ir atpirko Lietuvos vyriausybės ir kariuomenės neveiklumą“, – rašoma 2013 m. išleistoje „Lietuvos istorijoje“.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imtasi įamžinti partizaninių kovų dalyvių atminimą. Nuo 1995 metų pastatyti  paminklai partizanų apygardoms įamžinti, Vilniuje įsikūrusi Karo akademija ir gimnazija Raseiniuose pavadintos partizanų vado generolo Jono Žemaičio vardu, partizanų Juozo Lukšos-Daumanto ir Adolfo Ramanausko-Vanago vardais pavadintos gimnazijos Garliavoje ir Alytuje.

Muzikos grupė „Skylė“ išleido populiarų teminį albumą „Broliai“, skirtą laisvės kovų dalyviams atminti. Kasmet vis populiarėja pėsčiųjų žygiai partizanų takais, miško brolių žygdarbiai vaidino svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgas.

[infogram id="bd602d20-eb85-48ba-9327-57471c8030a1" prefix="cBa" format="interactive" title="Copy: Rinkos tyrimo išvados"]