Vatikano bankininko Pauliaus Marcinkaus paslaptis

Publikuota: 2018-09-22
Paulius Kazimieras Marcinkus (kairėje) ir popiežius Jonas Paulius II. wikipedia.org nuotr.
Paulius Kazimieras Marcinkus (kairėje) ir popiežius Jonas Paulius II. wikipedia.org nuotr.
 

Kai 1971 m. popiežius Paulius VI vyskupui Pauliui Kazimierui Marcinkui patikėjo „Istituto per le Opere di Religione“ (IOR), geriau žinomo Vatikano banko pavadinimu, vairą, jis nė iš tolo nenutuokė atvertęs vieną skandalingiausių puslapių šių dienų Romos Katalikų Bažnyčios istorijoje, kupiną dingusių milijonų, lavonų ir vaizduotę kaitinančių paslapčių.

Popiežiaus pasitikėjimą ir prielankumą užsitarnavusio dvasininko paskyrimas veikiausiai buvo grįstas asmeniniais sumetimais – visa tuometė finansinė vyskupo patirtis tebuvo Harvardo universitete išklausyti bankininkystės kursai. Tačiau ši smulkmena jam nesutrukdė beveik 20 m. išsilaikyti Vatikano banko prezidento kėdėje ir tapti visų laikų įtakingiausiu Amerikos lietuviu Amžinajame mieste. 2006 m. vasario 20 d. Marcinkus mirė Fynikse, JAV, eidamas 85-uosius metus.

Štrichai portretui

Pabandėme nupiešti šio lietuvių kilmės buvusio vieno įtakingiausių Bažnyčios žmonių portretą.

1922-ųjų sausio 15 d. netoli Čikagos esančiame Cicero mieste lietuvių išeivių Mykolo ir Elenos Marcinkų šeimoje gimė penktasis vaikas – Paulius Kazimieras. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Jungtines Valstijas emigravusiai šeimai pramokti anglų kalbos sekėsi sunkiai, tad duoną tekdavo pelnytis juodu darbu: tėvas plovė langus, o motina triūsė kepykloje. Lietuvą į Ameriką jie išmainė, kaip ir daugelis to meto išeivių, ieškodami sotesnio kąsnio – jei ne sau, tai bent savo vaikams. Daugiau nei po 60 metų britas Davidas A. Yallopas savo knygoje „Vardan Dievo“ (In God‘s Name) rašys, kad jaunėlis šiuos tėvų troškimus išpildė su kaupu.Tarptautinių santykių vandenyse

Kaip buvo įprasta praėjusio amžiaus pradžios lietuvių šeimose, jauniausiasis Marcinkų sūnus pasirinko dvasininko kelią. Baigęs Cicero mieste veikusią Šv. Antano parapijos lietuvių mokyklą ir Mundeleine įsikūrusią kunigų seminariją 1947 m. gegužės 3 d. Marcinkus buvo įšventas į kunigus.

Kurį laiką ėjo vikaro pareigas Šv. Kristinos parapijoje, kur gyveno daug lietuvių. Paskui Marcinkus kunigavo Čikagoje, čia tapo arkivyskupijos bažnytinio teismo nariu ir pelnė vietos kardinolo Samuelio Stritcho prielankumą, pastarasis padėjo jaunam kunigui atverti ne vienerias svarbias duris.

Ilgametis Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje vadovas prelatas Ladas Tulaba (1912–2002) savo prisiminimuose rašo, kad 1950-aisiais Marcinkus buvo atsiųstas toliau mokytis į Romą, kur „studijavo bažnytinę teisę Gregorianumo universitete.

Studijas baigė gaudamas daktaro laipsnį“ (čia ir toliau jo citatų kalba netaisyta – aut. past.). Nuo 1952 m. trisdešimtmetis kunigas Bažnytinėje akademijoje dvejus metus rengėsi diplomatinei tarnybai prie Šventojo Sosto ir sulaukęs jau minėto amerikiečių kardinolo Stitcho užtarimo buvo pervestas dirbti į tarptautinius santykius kuruojantį Vatikano valstybės sekretoriatą, angliškai kalbančių šalių skyrių.

1955-aisiais Marcinkus, tada jau monsinjoras, išvyko dirbti sekretoriumi į apaštalinę nunciatūrą Bolivijoje, vėliau tokias pat pareigas ėjo Kanadoje, kol galiausiai 1959 m. vėl grįžo į Romą. Kadangi, be lietuvių ir anglų kalbų, dar laisvai šnekėjo ispaniškai bei itališkai, minėtame Valstybės sekretoriate gavo vertėjo darbą.

Vengė užsidaryti tarp lietuvių

„Jis buvo tikras Amerikos lietuvis, tačiau vengė užsidaryti lietuvių gete, norėjo integruotis į Amerikos visuomenės gyvenimą“, – paprašytas pasidalyti prisiminimais apie Marcinkų, raštu pasakojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jo Eminencija prisimena su arkivyskupu Marcinkumi susipažinęs 1974 m., kai buvo pakviestas dirbti Vatikano valstybės sekretoriate, tačiau bendravęs mažai, nes jiedu dirbo skirtingose sferose.

Skurdžių emigrantų vaikui išties nepatiko priklausyti lietuvių getui – būti jo nariu reiškė taikytis su žemesne padėtimi ir būti prastesniam už kitus. Tulaba prisimena, kad 1969 m. Popiežiškajai emigracijos komisijai rengiant išeivių sielovados dokumentą, „vienu momentu Amerikos Episkopatą atstovavo vysk. P. Marcinkus. Kai svarstėme tautinių parapijų klausimą, vysk. P. Marcinkus pasisakė prieš jas. Esą tai tautiniai getai. Jis prisiminė, kaip jam buvo skaudu, kai arkiv. Quingley, vizituodamas Cicero Šv. Antano lietuvių parapijos mokyklą, klausinėjo mokinius, klausdamas pavardės: kuris pasakydavo savo airišką pavardę, jis su pasitenkinimu sakydavo: „A, tai mano vaikas“, o kuris pasakydavo savo lietuvišką pavardę, jis, nenuslėpdamas savo apsivylimo, tardavo: „A, tai lietuvis“.

„Šito, – sakė vysk. P. Marcinkus, – aš negaliu užmiršti, nes tai buvo man ir kitiems lietuviukams labai skaudu“.

„Išėjus iš posėdžio vysk. P. Marcinkus priminė, kad negalvočiau, jog jis nekenčiąs lietuviškų reikalų, ir pabrėžė – esąs priverstas tokios linijos laikytis, nes tokia yra Amerikos vyskupų linija“, – rašo po Antrojo pasaulinio karo Romoje dirbęs ir gyvenęs prelatas, savo knygoje Amerikos vyskupus vadinantis labai jautriais, norinčiais turėti visas galias ir būti absoliučiais viešpačiais.Tulabos atsiminimuose keli puslapiai skiriami ir Marcinkaus konsekracijai vyskupu, kuri įvyko 1969-ųjų sausio 6 dieną. Prelatas rašo, kad po apeigų vietos lietuviai tą patį vakarą naujam ganytojui pagerbti surengė iškilmingą vakarienę. Joje, be Marcinkaus studijų draugų, lietuvių iš Čikagos, dalyvavo ir amerikiečių bei italų kardinolų, kitų aukštų Vatikano pareigūnų.

„Vakarienės išlaidas primygtinai siūlėsi padengti lietuviai kunigai iš Čikagos“, – pažymi Tulaba ir toliau cituoja iš tuomečio lietuvių vyskupo Brizgio gautą laišką: „Vysk. Povilui Amerikos spauda, net „New York Times“, skyrė daug dėmesio. Malonu, kad keli paminėjo jo lietuvišką kilmę, tėvų kilimo vietą. Tai vis lietuviams laimėjimas. Gera dar ir tai, kad tose pareigose juomi pasitikėta“.

Kelionių organizatorius

Tos pareigos, apie kurias užsiminė vysk. Brizgys, – tai popiežiaus apaštalinių kelionių organizatoriaus postas, kurį Marcinkus užėmė dar gerokai prieš gaudamas vyskupo šventinimus. Jį popiežius Paulius VI Amerikos lietuviui patikėjo iš didelio dėkingumo ir artimos draugystės, kuri pamažu ėmė megztis keliems aukštiems hierarchams atkreipus Šventojo Tėvo dėmesį į Marcinkų kaip į dvasininką, turintį „puikų potencialą“.Popiežiaus asmens sargybinis

Aukštas, tvirto sudėjimo, bet su miela, draugiška šypsena, kaip jį prisimena kard. A. J. Bačkis, Marcinkus menkai priminė tipišką bankininką.

„Jis buvo tikras dvasininkas, dėvėjo kunigiškus rūbus, buvo kuklus ir paprastas“, – nurodo Jo Eminencija.

Panašiai, tik kiek ironiškiau Amerikos lietuvį jo karjeros Vatikane pradžioje piešė laikraštis „The New York Times“: „Jis buvo laikomas bažnytininku individualistu, paprastas iki bukumo, vienas iš tų nedaugelio dvasininkų Romoje, kurie žaidė golfą“.

Kituose šaltiniuose Marcinkus apibūdinamas kaip žmogus, regis „per klaidą patekęs tarp Vatikano sienų, lakstantis iš vieno biuro į kitą palaike sutana ir kreivai užmaukšlinta vyskupo kepuraite“, kuri iš tikrųjų, ko gero, jam buvo kiek mažoka.

Galingas Marcinkaus stotas, pūpsantys raumenys, maždaug 195 cm ūgis ir 100 kg svoris kur kas labiau pritiko popiežiaus asmens sargybinio darbui, ši veikla, pasak arkivyskupą artimai pažinojusiųjų, jam buvo labiausiai prie širdies. Amerikiečių draugų vadintas Činku (angl. The Chink – pinigai), o Vatikane už nugaros pravardžiuotas Gorila, pikantiškas detales mėgstančios užsienio spaudos teigimu, Marcinkus buvo aukščiausias ir stambiausias to meto vyskupas, be galo mėgęs golfą ir padėjęs Romoje įkurti pirmąją jo žaidėjų komandą.Davidas Anthony Yallopas, britų autorius, daugiausia rašantis apie garsius neatskleistus nusikaltimus, savo knygoje pasakoja, kad pirmą kartą parodyti fizinę jėgą ir drąsą Marcinkus gavo progos 1964 metais, kai Romos centre popiežiaus vos nesutrypė džiūgaujantys gerbėjai. „Pečiais, alkūnėmis ir rankomis jis jėga praskynė išsigandusiam Pauliui kelią per minias. Kitą dieną popiežius jį išsikvietė norėdamas asmeniškai padėkoti. Nuo tada jis tapo neoficialiu popiežiaus asmens sargybiniu, tada gimė ir jo pravardė Gorila“, - teigia prieštaringai vertinamos knygos „In God‘s Name“ (Vardan Dievo) autorius britas. Iš tikrųjų tais metais Marcinkus buvo oficialiai paskirtas rengti popiežiaus apaštalines keliones ir apsaugą.

Paulių VI Marcinkui teko lydėti šešiose apaštalinėse užsienio kelionėse po Indiją, Pietų Ameriką, Niujorką, ten jis lankėsi Jungtinių Tautų buveinėje, Honkongą ir Australiją.

„P. Marcinkus nuolat lydėjo Popiežių ir buvo šalia Jo. Maniloje jis ryžtingai sustabdė žmogų, kuris su peiliu kėsinosi į Popiežiaus gyvybę“, – rašo kard. A. J. Bačkis.

Išgelbėjo gyvybę Jonui Pauliui II

Minėtasis incidentas įvyko 1970-aisiais Manilos oro uoste, popiežių puolė pakrikusios psichikos bolivietis. Nors tąkart galėjai aiškiai matyti kruvinus Pauliaus VI drabužius, Šventasis Sostas tvirtino, jog popiežius nenukentėjo.

1978 m. į Šventąjį Sostą išrinktas Karolis Wojtyla, pasivadinęs Jonu Pauliumi II, paprašė tuo metu Vatikano banke jau ėjusį aukštas pareigas Marcinkų toliau rengti ganytojiškas keliones. Žinia, į jas Jonas Paulius II leidosi 104 kartus – dažniau nei visi ankstesnieji jo pirmtakai kartu sudėjus, aplankė 129 pasaulio šalis bei teritorijas ir iš viso nukeliavo 1.247.613 km, arba 3,24 karto sukorė atstumą nuo Žemės iki Mėnulio. Marcinkus buvo atsakingas už „žmonių popiežiaus“ apsilankymus daugiau kaip 20 pasaulio šalių ir, kaip įprasta diplomatinės tarnybos prie Šventojo Sosto praktikoje, būsimąsias vizito vietas artėjant kelionei pirmiausia aplankydavo pats.

Po 1981-ųjų gegužę įvykdyto pasikėsinimo į gyvybę Jonas Paulius II tais metais daugiau nebekeliavo, tačiau 1982-ųjų gegužę vėl išsirengė į užsienį – šįkart į Portugaliją. Čia popiežius vyko norėdamas Fatimoje padėkoti Mergelei Marijai, nes jos apsireiškimas jam padėjo išvengti mirties. Tačiau vos išėjęs iš šventyklos Jonas Paulius II tik per plauką išvengė antro pasikėsinimo - tiesiai prie jo su peiliu metėsi ispanų kunigas, vėliau paaiškėjo, jog jis buvo sunkus psichikos ligonis. Nė per žingsnį nuo pontifiko nesitraukdavęs Marcinkus staigiai iššoko priešais užpuoliką, tada šį suėmė atskubėję portugalų policininkai.

“Tos dienos vakare paskambinau arkivyskupui norėdamas patikslinti apie minėtąjį incidentą pasirodžiusius pranešimus, – prisimena Davidas Willey, Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC korespondentas Vatikane. – Ne, – atsakė jis man, – nieko neįvyko“.

Kitą dieną vietos televizija parodė, kaip kunigas užsimojo peiliu prieš popiežių, ir mes visi matėme, kad arkivyskupas akivaizdžiai išgelbėjo popiežiui gyvybę. Kitą vakarą Marcinkus atvyko į Lisabonos viešbutį, kur buvo apsistoję žurnalistai iš Vatikano. Paprašiau paaiškinti neatitikimą tarp to, ką mes visi matėme per televiziją, ir ankstesniojo jo paneigimo, esą nieko neįvyko. „Na, žinai, negalima visada tikėti tuo, ką matai per televizorių“, – su valiūkiška kibirkštėle akyse atsakė arkivyskupas“.

Lemtingi ryšiai su „Ambrosiano“

Viską neigti Marcinkus išties mokėjo. Vargu ar turėjo kitokį pasirinkimą: dar gyvas buvo vadinamas didžiausiu visų laikų nusikaltėliu ir lyginamas su legendiniu gangsteriu Al Capone, veikusiu tame pačiame Cicero mieste, siejamas su masonais ir mafija. O ir neigti tikriausiai būta ką.

Vatikano banko prezidentu Marcinkus buvo paskirtas 1971-aisiais. Nors, jau minėta, tuo metu bankininko patirties neturėjo, šį laikiną trūkumą veikiausiai jam padėjo kompensuoti asmeninės savybės ir tikėjimas tuo, ką daro. 1986 m. Londono laikraščio „The Observer“ žurnalisto paklaustas, kaip tokioje didelėje religinėje organizacijoje jam sekasi eiti tokias pasaulietiškas pareigas, arkivyskupas atsakė garsiuoju savo posakiu: „Vien iš Sveikų Marijų Bažnyčios neišlaikysi“ (You can‘t run the Church on Hail Marys).

„Karjeristas jis tikrai nebuvo, – teigia kard. A. J. Bačkis. – Jis buvo visiškai atsidavęs pavestiems darbams, labai konkretus, dalykiškas. Turėjo gero vadybininko savybių. Ištikimai tarnavo Šventajam Sostui ir nieko sau neieškojo“.

Tačiau ši ištikimybė jo neapsaugojo nuo lemtingų finansinių klaidų.Oficialiai Religinių darbų institutu (Istituto per le Opere di Religione) vadinamas Vatikano bankas, kuris tvarko finansines Šventojo Sosto investicijas ir rūpinasi religinių kongregacijų bei privačių asmenų patikėtomis lėšomis, nekontroliuojamas Italijos centrinio banko tuo metu galėjo laisvai vykdyti valiutines operacijas. Ši galimybė sudomino prieštaringos reputacijos Roberto Calvi, Milane veikusio banko „Ambrosiano“ prezidentą. Jau 1974 m. „Ambrosiano“ tapo pagrindiniu Vatikano banko partneriu ir ėmė naudotis Marcinkaus vadovaujama institucija vis stambesnėms finansinėms machinacijoms Karibų jūros baseino regione vykdyti. Patarimų bankininkystės klausimais Marcinkui tuo metu negailėjo ir kitas bankininkas iš Sicilijos, Michele Sindona, susijęs su mafija ir priklausęs masonų ložei „P-2“. Visus tris vyrus, be aistros golfui, siejo glaudūs dalykiniai ir asmeniniai ryšiai.

Kelias į kardinolus – uždarytas

Kaip paaiškėjo vėliau, Calvi iš Italijos sugebėjo išplauti 26,4 mln. USD, o trys „Ambrosiano“ filialai Pietų Amerikoje buvo išdavę 1,4 mlrd. USD blogų paskolų dešimčiai neaiškių „lengvatinių“ bendrovių, veikusių Bahamose, Pietų Amerikoje ir kitose šalyse. Šios bendrovės tiesiogiai ar netiesiogiai priklausė Vatikano bankui, o Marcinkus buvo daugelio jų tarybų narys. Sklandė gandai, esą Calvi paprašė Vatikano banką išduoti garantinį blogų paskolų raštą, ir Marcinkus neva sutiko tai padaryti, mainais už tai paprašęs bankininko tylėti apie Vatikano pinigines operacijas.

Finansinėms machinacijoms iškilus į dienos šviesą ir „Ambrosiano“ žlugus, Vatikanas, valdęs vos 1,5% minėto banko akcijų, sutiko 120 jo kreditorių išmokėti, įvairiais duomenimis, 224–250 mln. USD. Šventasis Sostas tai vadino „geros valios gestu“, aiškino prisiimantis moralinę atsakomybę už tai, kas įvyko, tačiau neigė prisidėjęs prie nusikalstamos veiklos ir nusižengęs įstatymams.

„Ambrosiano“ sužlugdymu apkaltintas Calvi 1982-ųjų birželį buvo rastas negyvas po vienu Londono tiltu plytgalių prikimštomis kišenėmis. Iš pradžių manyta, kad eksbankininkas pasikorė, bet vėliau ši versija atmesta, ir 2005 metų spalį dėl Calvi nužudymo baudžiamojon atsakomybėn patraukti penki asmenys. Pasak prokurorų, Calvi nurodė nužudyti buvęs Sicilijos mafijos buhalteris – taip esą bankininkas buvo nubaustas už tai, kad blogai valdė „Ambrosiano“ banke padėtus „Cosa Nostra“ pinigus. Sąmokslo teorijų šalininkai įsitikinę, jog šią žmogžudystę mafijozams užsakė Vatikanas.Tai pačiais 1982 metais, kai buvo nužudytas Calvi, kaltinimai dėl „Ambrosiano“ griūties krito ir Marcinkui. Tačiau jo ir dar dviejų Vatikano banko pareigūnų pasauliečių suėmimo orderiai liko nepanaudoti – Italijos teismui teko susitaikyti su Vatikano Miesto Valstybės piliečių teisinės neliečiamybės faktu. Marcinkus dėl „Ambrosiano“ skandalo niekada nebuvo nei oficialiai apklaustas Italijos pareigūnų, nei teistas, o Vatikanas viešai neigė tiek jo, tiek Religinių darbų instituto kaltę.

„Gal aš ir niekam tikęs bankininkas, bet bent jau nesėdžiu kalėjime“, – pačiame skandalo įkarštyje yra pareiškęs arkivyskupas.

Vatikano banko prezidento posto Marcinkus neteko tik 1989 m., kai po pertvarkų šios institucijos vairą buvo nuspręsta patikėti finansų ekspertams be sutanų. Kalbama, kad paskendęs „Ambrosiano“ kartu sužlugdė ir Marcinkaus galimybes tapti kardinolu.

Masonų sąmokslo teorija

Patys aršiausi Marcinkaus kritikai teigia, jog susikompromitavusį bankininką nuo teisingumo už storų Vatikano sienų uoliai dangstė popiežius Paulius VI, o vėliau – Jonas Paulius II. Amerikos lietuvio veikla esą užkliuvusi tik Jonui Pauliui I, kuris į Šventąjį Sostą įžengė po Pauliaus VI mirties, tačiau paslaptingai mirė poste išbuvęs vos 33 dienas.

Minėtasis britų rašytojas Yallopas teigia, kad apie Marcinkaus finansines machinacijas būsimasis popiežius, tada dar Venecijos vyskupas Albino Luciani pirmą kartą sužinojo 1972 m. Knygoje Luciani piešiamas kaip rūpestingas ganytojas, vargingųjų globėjas ir be galo sąžiningas žmogus. Sunkiai gaudavęs iš miesto valdžios pinigų bažnytinei šalpai, didelei savo nuostabai Venecijos ganytojas išsiaiškino, kad vyskupija neteko „kunigų banku“ vadintame „Banca Cattolica del Veneto“ turėtų privilegijų, t. y. nebegalėjo pasiskolinti pinigų itin mažomis palūkanomis. Paaiškėjo, jog pagrindinis „Banca Cattolica del Veneto“ savininkas – Marcinkaus vadovaujamas Vatikano bankas – neatsiklausęs nei Venecijos vyskupo, nei kitų svarbių bažnytinių regiono pareigūnų, pardavė pagrindinį banko akcijų paketą Calvi ir iš to sandorio uždirbo gražaus pelno. Bankas, kurį vyskupai laikė savu bent jau moraline prasme, jiems nebepriklausė. Pardavimo planą, teigiama, Marcinkus surezgė kartu su Calvi ir Sindona.

Išrinktas popiežiumi Luciani iš karto ėmėsi žygių Marcinkui pašalinti. Jis turėjo būti nedelsiant išsiųstas atgal į Čikagą kaip vyskupas augziliaras, o į jo postą Vatikano banke ketinta paskirti monsinjorą Giovanni Angelo Abbo, tuometį Šventojo Sosto ekonominių reikalų prefektūros sekretorių. Kaip teigia Yallopas, visi naujojo popiežiaus ketinti pakeisti Vatikano hierarchai priklausė masonų ložei kartu su jau minėtais Calvi, Sindona ir kitais mafijozais. Vienas ar keli iš jų, anot autoriaus, nusprendė, jog bus geriau reformatoriaus popiežiaus atsikratyti, ir savo užmačias įvykdė: iš vakaro esą sveikas ir žvalus atrodęs Jonas Paulius I 1978-ųjų rugsėjo 28 d. buvo rastas negyvas: įtariama, nunuodytas artimai su juo bendravusio kardinolo Villot. Tądien neįprastai ankstų rytą prie popiežiaus apartamentų neva buvo pastebėtas ir šmirinėjantis Marcinkus.Vatikanas paskelbė, jog popiežių ištiko miokardo infarktas. Bet kadangi skrodimas nebuvo atliktas, o velionio palaikus suskubta balzamuoti neįprastai greitai – jau kitą dieną, gandų, maitinančių kraują stingdančias sąmokslo teorijas, netrūksta po šiai dienai. Nors Yallopo dėstoma masonų sąmokslo teorija skamba gana įtikinamai, vis tik joje esama faktinių klaidų ir nesutapimų.

Kito britų autoriaus, istoriko ir žurnalisto Johno Cornwello pateiktas įvykių aiškinimas atrodo esąs arčiau tiesos.

Ypatingą galimybę naudotis Vatikano archyvais ir tiesiogiai bendrauti su jame dirbančiais pareigūnais turėjęs publicistas savo knygoje „A Thief In The Night“ (Nakties vagis) pateikia svarių įrodymų bei autentiškų dokumentų, paneigiančių Yallopo išvedžiojimus. Remdamasis popiežiaus artimaisiais ir liudininkais, Cornwellas rašo, kad Jonas Paulius I buvo trapios sveikatos ir mirė savo mirtimi, o jos priežastimi laiko plaučių emboliją. Pasak autoriaus, popiežiaus mirties rytą prie jo apartamentų pastebėtas Marcinkus iš tikrųjų buvo mėgėjas anksti keltis ir tąkart kaip visuomet su aušra atvyko į darbą.

Net ir praėjus 30 m. nuo anų dienų įvykių, popiežiaus Jono Pauliaus I mirtis tebekaitina sąmokslo teorijas mėgstančių žmonių vaizduotę.

Paslaptis nusinešė į kapą

Savo žemiškąją kelionę skandalų labirintais Marcinkus baigė 2006-ųjų vasario 20 d., sulaukęs 84-erių. Vatikano diplomatinio paso patikimai saugotas nuo teisinio persekiojimo arkivyskupas su savimi į kapą nusinešė ne tik Italijos bankų griūties paslaptis.

Cornwellas užsimena,jog kartą Marcinkus yra prasitaręs, kad popiežiaus Jono Pauliaus II palieptas padėjo gauti 32 mln. USD Lenkijos profsąjungų judėjimui „Solidarumas“ finansuoti. Apie pinigus komunistinės sistemos pamatus išjudinusiai jėgai slapta įrašytuose pokalbiuose šneka ir Calvi, įspėjantis, jog Marcinkui būtina saugotis tuomečio Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Agostino Casaroli. Šis hierarchas rinko medžiagą apie Marcinkaus ir Sindone finansines machinacijas bei rengėsi ją pateikti Italijos slaptosioms tarnyboms. „Jeigu Casaroli ras bent vieną iš tų popieriaus lapų, apie kuriuos aš žinau - sudie, Marcinkau. Sudie, Wojtyla. Sudie, „Solidarume“, – įraše kalbėjo Calvi.

Paklaustas apie galimą „Solidarumo“ finansavimą per Vatikano banką, kard. A. J. Bačkis VK atsakė neturįs žinių, jog galėtų komentuoti šį teiginį.

„Manau, kad tais laikais Šventasis Sostas ir visos Vakarų pasaulio bažnyčios visokeriopais būdais rėmė Lenkijos Katalikų Bažnyčią, o ne tiesiogiai „Solidarumo“ sąjūdį“, – nurodė Jo Eminencija.

Ką Marcinkus žinojo apie auksą, kurio per Antrąjį pasaulinį karą naciai prisiplėšė iš Kroatijos gyventojų, o paskui esą išplovė per Vatikano banką, taip pat liks paslaptis. Vatikanas neigia kaip nors su tuo susijęs ir dar neatvėrė archyvų, kad jo nekaltumu būtų galima įsitikinti remiantis dokumentais.

Uolus Bažnyčios tarnas

Skirtingai nei istorikų ir žurnalistų atmintyje, paprastų tikinčiųjų ir dvasininkų akyse Marcinkus išliko ne kaip didysis finansinis machinatorius, o kaip uolus Bažnyčios tarnas. 1990 m. grįžęs į JAV, Marcinkus apsigyveno Sansičio mieste ir, užtariamas vietos vyskupo, tyliai ėjo dvasininko pareigas, apie skandalingąją savo praeitį neprasitardamas nei naujiesiems pažįstamiems, nei juo labiau žiniasklaidai.

„Sužinojęs apie arkiv. Marcinkaus mirtį, pasiunčiau užuojautą Fynikso vyskupui, užtikrindamas, kad prisimenu jį kaip uolų kunigą, kuris su meile ir atsidavimu tarnavo Šventajam Sostui net ir tuomet, kai iškildavo sunkumų. Padėkojau ir už paramą, kurią jis tyliai ir kukliai teikė Bažnyčiai Lietuvoje, – rašo kard. A. J. Bačkis. – Vyskupas man atsakė, jog daugelis jį prisimena kaip ištikimą Bažnyčios tarną. Būdamas jau pensininkas, jis uoliai tarnavo seneliams, ligoniams, apleistiesiems. Padėdavo teikti Sutvirtinimo sakramentą jaunimui, visados būdavo džiugus ir mėgo kitus padrąsinti“.“

Marcinkų amžinojo poilsio priglaudė Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinės. Ten pat guli palaidotos ir skandalingojo bankininko, įtakingiausio Amerikos lietuvio Vatikane, vienų akimis – nusikaltėlio, kitų akimis – ištikimo bei kuklaus Dievo ir Bažnyčios tarno paslaptys.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Kaunas mene: arti ar toli

Iki lapkričio 25 d. Kaune vyksta tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene. Taip arti, taip...

Laisvalaikis
2018.11.18
Turizmas: pasaulinei lyderei Prancūzijai pirštinę meta Kinija

Prancūzija jau daugiau kaip 20 metų yra daugiausiai turistų pritraukianti pasaulio valstybė. Prognozuojama,...

Su šimtmečiu, Latvija!

Šiandien Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną, kaimyninė valstybė buvo sukurta lygiai prieš šimtą metų,...

Laisvalaikis
2018.11.18
Italijos miestelis siūlo išsinuomoti pilį šventei už 100 Eur

Tuštėjančių Italijos miestelių merai ieško būdų, kaip pagyvinti  vietos ekonomiką. Roccascalegna siūlo...

Vadyba
2018.11.17
Iš tikinčiųjų aukso nukaldinta karūna papuoš Aušros Vartų Mariją 6

Šį sekmadienį, pagrindinę Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų dieną, garsusis Gailestingumo Motinos...

Laisvalaikis
2018.11.16
Į Valdovų rūmus atgabentas unikalus Aristotelio biustas 1

Sutapimas ar ne, kad lapkričio 15-ąją, Pasaulinę filosofijos dieną, LDK Valdovų rūmų muziejų pasiekė didžiojo...

Laisvalaikis
2018.11.15
Pagrindinis latvių kino apdovanojimas – A. Stonio filmui

Lapkričio 12 d. Rygos Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus Audriaus...

Laisvalaikis
2018.11.13
Rudy Giuliani – nuo gerbiamo Niujorko mero iki Trumpo klouno 14

Donaldo Trumpo advokatas Rudy Giuliani pastaruoju metu nenustoja varstyti teismo salės durų. Jis ne tik...

Laisvalaikis
2018.11.12
Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai 2

„Lewben Art Foundation“ projekte „Savas kambarys“, atidžiau įsižiūrinčiame į moterų dailininkių kūrybą, –...

Laisvalaikis
2018.11.12
Skandalingoji sostinės reklama taikosi į Kanų „liūtą“: kampanijos sėkmė skaičiais Premium 13

Šios vasaros pabaigoje užsienio rinkose akį traukusi ir skirtingų vertinimų sulaukusi reklamos kampanija...

Rinkodara
2018.11.12
XXI amžiaus rykštė: bakterijos pergudrauja antibiotikus

Antibiotikams atsparios bakterijos kasmet pražudo 33.000 europiečių. Ligų prevencijos ekspertai skelbia, kad...

Laisvalaikis
2018.11.11
Tadas Ivanauskas – pasirinkęs dirbti Lietuvai 3

Legendiniu vadinamo akademiko Tado Ivanausko (1882–1970 m.) reikšmingų darbų Lietuvai sąrašas nepaprastai...

Laisvalaikis
2018.11.11
Vidurio ir Rytų Europos regione laurai – Slovėnijai ir Estijai 4

Lenkijos šalies prekės ženklas yra vertingiausias tarp Centrinės ir Rytų Europos valstybių, Slovėnijos –...

Rinkodara
2018.11.11
Kodėl mums nerūpi Pirmasis pasaulinis karas 4

Šiomis dienomis pasaulis mini 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuva mini tyliai,...

Laisvalaikis
2018.11.11
Jūsų namai toli nuo namų (III) Premium

(Tęsinys. Pradžia – „Verslo klasė“ 2018 m. Nr. 9)

Verslo klasė
2018.11.10
Popiežius patvirtino M. Giedraitį palaimintuoju

XVI a. pradėtas baltųjų augustinų ordino pasauliečio Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesas daugiau nei po...

Laisvalaikis
2018.11.09
Kristina Dryža – futurologė, kuriai ateitis neegzistuoja

Australijos lietuvę Kristiną Dryžą vadina viena įtakingiausių pasaulio futurologių, tačiau ji sako, kad...

Laisvalaikis
2018.11.09
Lietuvos šalies ženklo vertę augino ryškioji reklama ir popiežiaus vizitas Premium 1

Lietuvos šalies prekės ženklo vertė per 2018 m. fiksuoja nemenką šuolį – 25%. Vertingiausių pasaulio...

Rinkodara
2018.11.09
„Vilniaus lapai“ pristato Lietuvos ir pasaulio literatūros žvaigždes

Lapkričio 8 d. Vilniuje, geležinkelio stoties perone veikiančiame bare „Peronas“, „apšildomuoju“ renginiu...

Laisvalaikis
2018.11.08
Lietuvos kūrėjai džiaugiasi pergale prieš interneto vagis 5

Seimas priėmė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas, kuriomis siekiama numatyti naujas teisių...

Rinkodara
2018.11.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau