Menininko Eduardo Jonušo ženklai Neringoje

Publikuota: 2018-08-24

Pažintis su nidiškiu dailininku, skulptoriumi Eduardu Jonušu (1932–2014) galėtų prasidėti Smiltynėje nuo vieno pirmųjų jo darbų – rodyklės „Burės“ su vėtrungių smailėmis. Jo kūryba ar, mūsų terminais tariant, gūdžiu sovietmečiu įgyvendinti projektai keliautoją lydi visoje Neringoje: vėtrungės, paminklas Liudvikui Rėzai Juodkrantėje, krikštai evangelikų liuteronų kapinėse, laivas kurėnas... Visa tai, kas tapo nepakeičiamais Neringos ženklais.

Nidoje, greta Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos, dailininko pavarde pavadintoje gatvėje nuo 2016 m. veikia VšĮ Eduardo Jonušo namai. Juose kalbėjomės su Vitalija Jonušiene, Eduardo Antano Jonušo žmona, muziejininke, istorike, mokytoja, ilgamete Thomo Manno kultūros centro ir muziejaus direktore.

Pirmajame namo, kuriame nuo 1990 m. buvo dailininko dirbtuvė, aukšte eksponuojami E. Jonušo sukaupti etnografiniai artefaktai, šeimos draugų dailininkų paveikslai. Kopiant į antrąjį p. Vitalija perspėja: džiaugsmo ten bus nedaug. Ir tikrai: pastogėje ir ant sienų sukabinti dailininko darbai, daugybė darbų, kuriuos tapydamas ar piešdamas jis bandė atsikratyti savo išgyvenimų iš gulago – sovietinės koncentracijos stovyklos.

Biografijos mozaika

Dailininko E. Jonušo, Neringos garbės piliečio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriaus, pirmojo L. Rėzos kultūros ir meno premijos laureato, biografiją galima nusakyti vienu žodžiu: neįtikėtina.

Išskleidžiant šiek tiek detaliau: gimė 1932 m. 1941-aisiais su tėvais, bėgančiais iš Lietuvos nuo rusų, atsidūrė Vokietijoje. Karui baigiantis, besilaukianti mama grįžo į Mažeikius, į gimtinę, o tėvas su keturiais sūnumis blaškėsi tarp Vokietijos ir Lenkijos.

Anot p. Vitalijos, Eduardo santykiai su tėvu buvo sudėtingi, ir jis, 13-metis vaikis, pats vienas iš Vokietijos patraukė namų link. Buvo sulaikytas Gardine, paleistas. Supratęs, kad traukinys, į kurį įsmuko, važiuoja į Rusiją, iššoko iš jo ir vėl leidosi nežinomais keliais. Mažeikius, senelių ir mamos namus pasiekė būdamas 15-os. Laukiamas ten nebuvo.

Grįžęs labai norėjo mokytis, tačiau reikėjo padėti šeimai ir Eduardas įsidarbino fabrike.

Kiek vėliau mama su seneliais persikėlė į Klaipėdą, Eduardas liko pas tetą Mažeikiuose. Vėl prisivijęs artimuosius, Klaipėdoje įstojo į vakarinę vidurinę ir muzikos mokyklas. Smuikui buvo jau „per senas“, bet Juozas Karosas, kompozitorius ir dirigentas, priėmė jį į violončelės klasę.

Mokslų nepabaigė, nes 21-ų buvo paimtas į kariuomenę, kur, pasak p. Vitalijos, buvo ruošiamas tapti diversantu. Pasidomėjusios būsimo diversanto biografija, institucijos aptiko, kad Eduardo tėvas priklausė Šaulių sąjungai, sėdėjo kalėjime už draudžiamos spaudos platinimą, pasitraukė į Vakarus. Nenuplaunama biografijos dėmė buvo ir tai, kad Eduardas karo metais buvo Vokietijoje. Taigi, buvo apkaltintas nuslėpęs svarbius faktus, nors niekas jų ir neklausė. Negana to, Eduardas parašė atsišaukimą prieš tarybų valdžią ir Lenino kambaryje (susirinkimų ir poilsio kambarys sovietinėje armijoje) įkišo tarp laikraščių.

„Nekentė jis tos valdžios mirtinai. Jį suėmė, ilgai tardė, norėjo pripaišyti vadinamosios „tėvynės“ išdavimą – jau Nepriklausomybės metais Jonušas rado savo tardymo protokolą. Tardomas jis pasakė: „Jei kiltų karas, kariaučiau prieš Tarybų Sąjungą. Paskiau, matyt, jį kas nors paprotino: teisme, sakydamas paskutinį žodį, prisipažino pasikarščiavęs, bet vis tiek gavo 25 metus, dar 10 tremties ir 5-erius – be teisės grįžti į Lietuvą“, – pasakoja p. Jonušienė.

nuotrauka::1

E. Jonušas kalėjo lageryje Tolimuosiuose Rytuose, vėliau buvo perkeltas arčiau Lietuvos, į Angarską. Praėjus šešeriems metams nuo Stalino mirties, grįžo į Lietuvą.

„Tolimuosiuose Rytuose jis sutiko daug išsilavinusių žmonių, ten buvo jo „akademijos“. Sibire susipažino su ikonų piešėju, vėliau Angarske – su lietuviu keramiku Pivoriūnu, pradėjo tapyti. Karininkai prašydavo jo nutapyti Šiškino, kitų tuomet populiarių rusų dailininkų paveikslų kopijas, taip jis užsidirbdavo duonai. Niekas iš šeimos jo nerėmė, gal jiems atrodė, kad jam ten gerai, ir man visą laiką kyla klausimas kodėl“, – kalba p. Jonušienė.

Tolimuosiuose Rytuose jo menai prasidėjo nuo tatuiruočių kriminaliniams – kuo bjauresnę padarydavo, tuo dosniau jie atsilygindavo. Kriminaliniai lageryje gyveno karališkai, gaudavo duonos, kitų produktų.

Dovana L. Rėzos gimtadieniui

1970-aisiais E. Jonušas apsistojo Nidoje, kaip dailininko dirbtuvę gavo daugiaaukščio rūsį. Pasak p. Vitalijos, rūsyje jie pragyveno keletą metų. Jų namuose lankėsi įvairiausių žmonių. Atėjus Nepriklausomybei namą renovavo, tad jiems teko išsikraustyti.

„Artėjant Liudviko Martyno Rėzos (1776–1840; Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, lietuvių seminaro vadovo, lietuvių liaudies dainų ir Kristijono Donelaičio „Metų“ leidėjo – VŽ) 200-osioms gimimo metinėms, nusprendėme, kad būtina jas paminėti, nes iki tol čia, Neringoje, niekas apie Rėzą nekalbėjo“, – prisimena p. Jonušienė.

Apie paminklo užsakymą, suprantama, ir kalbos negalėjo būti. Jonušas pats susirado ąžuolą, sukūrė paminklą, tačiau jo projektą ir tekstą reikėjo suderinti Vilniuje, o ten partijos funkcionieriams labiausiai užkliuvo medyje iškaltos L. Rėzos eilėraščio eilutės:

„Mielas keleivi, sustok prie šitų liūdnųjų griuvėsių! / Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo, / Ir kaimelis nuo miško tęsės link marių pakrantės. / Šiandien tačiau ką matai?“

„Paskutinius žodžius liepė iškapoti, o Jonušas sako: čia Rėzos žodžiai, jeigu norit, imkit kirvį ir kapokit. Galiausiai suderino“, – šypteli p. Jonušienė. Atidengiant paminklą Jonušų šeimos draugas, geologas ir geografas prof. Vytautas Gudelis pasakė partinius nuraminusią kalbą, kuri baigėsi taip: „O dabar ką matai? Socialistinį rojų.“

Paminklą Pervalkoje, į smėlio užpustytą gimtąjį Karvaičių kaimą žvelgiantį didįjį lietuvininką, buvo suplanuota atidengti 1976-ųjų sausio 9 d., per L. Rėzos gimimo metines. Tačiau jis buvo pastatytas 1975 m. vasarą.

„Bet vis tiek viskas buvo padaryta kaip reikiant“, – šypsosi p. Jonušienė. 1976 m. sausio 9 d. Nidoje, kultūros namuose, buvo surengta paroda, skirta 200-osioms L. Rėzos metinėms, ir gražus minėjimas. Pagrindinį pranešimą perskaitė prof. dr. Albinas Jovaišas, tuomet VU Filologijos fakulteto dėstytojas.

„Vėliau Juodkrantėje Rėzos vardu pavadinta gatvė. Iš pradžių ant lentelės buvo užrašyta „Liudo Rėzos“, ir atvažiavę rusai baisiai stebėdavosi: kas jis, tas liudorezas?“ – juokiasi p. Vitalija (rus. „liudorez“ – žmogžudys).

Reikėjo ir gyventi

Taip L. Rėza sugrįžo į Neringą. Pati p. Jonušienė Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos 1971-aisiais, jau susipažinusi su E. Jonušu, likimo buvo nublokšta į Nidą.

„Atvažiuot tai atvažiavau, – juokiasi pašnekovė, – bet reikėjo ir gyvent. Nidos mokykla ieškojo istoriko, pasikvietė mane. Universitete baigiau istoriją, bet niekada nemaniau, kad teks mokytojauti. Be to, tais laikais dėstyti istoriją buvo labai sudėtinga. Pirmus metus mokiniams pasakojau įspūdžius iš Vilniaus. Istorikė Nijolė Strakauskaitė, ji buvo mano mokinė, kartą ir sako: o mums buvo labai įdomu“, – prisimena p. Vitalija.

Paskiau atsirado šansas – Neringos istorijos muziejui reikėjo istoriko, p. Vitalija pradėjo dirbti ten, bet po dvejų metų, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, grįžo į mokyklą ir dirbo joje iki pat 1995-ųjų, tuomet buvo prikalbinta vadovauti Thomo Manno kultūros centrui ir muziejui.

Apie muziejaus pradžią ir Thomo Manno festivalio kūrimą – jau kitas pasakojimas.

Krikštų gaivinimas

Anot p. Vitalijos, „prieš Rėzą“ E. Jonušas jau buvo parengęs projektą Nidos etnografinėms kapinėms šalia evangelikų liuteronų bažnyčios atgaivinti. Apie krikštus jis surinko visą medžiagą, kokią tik tuomet rado Lietuvoje. Jis pirmasis M. K. Čiurlionio muziejaus archyvuose po karo vartė dailininkės, balerinos ir choreografės Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės unikalų aplanką, kuriame buvo saugomi 1926-ųjų vasarą Nidoje jos etnografiškai tiksliai nupiešti krikštai, vėjalentės, kurėnai. Pasinaudojo Marijos Gimbutienės ir Klemenso Čerbulėno „Naujojoje Romuvoje“ skelbtais straipsniais ir su paruoštu projektu pradėjo minti savivaldybės slenksčius, ragindamas atkurti senąsias Nidos kapines.

„Aišku, visi buvo kategoriškai prieš – juk ėjo 1970–1971 m. Projekto niekas nederino. Tuomet Jonušas nuvažiavo į Vilnių, pas kultūros viceministrą Vytautą Jakelaitį, šis buvo mažųjų, kaip dabar sakome – regionų, draugas. Kai Eduardas grįžo į Nidą, – prisimena p. Vitalija, – valdžia jau žinojo, su kokiu sprendimu.“

Paminklų konservavimo institute E. Jonušą įdarbino inžinieriumi ir jis paruošė techninį kapinių atkūrimo projektą. Šiaurės vakariniame kampe sukūrė ekspoziciją, leidusią suprasti krikštų raidą.

nuotrauka::2

Svarbiausio įvertinimo E. Jonušas sulaukė iš antropologės prof. M. Gimbutienės. Atsitiktinai sutikę ją, atvykusią su šeimos draugu Bernardu Aleknavičiumi į Juodkrantę, Jonušai pasikvietė M. Gimbutienę į Nidą. Aprodė kapinaites, o ši ir sako: „Va šitaip aš ir įsivaizdavau, taip turėjo būti.“

„Kol galėjo, Eduardas krikštus prižiūrėjo pats. Po Nepriklausomybės tos kapinės buvo paliktos likimo valiai, krikštai pradėjo pūti, griūti. Nugriuvusius tiesiog išmesdavo už tvoros. Prieš 2000-uosius vienas kolekcininkas ateina ir giriasi, sako, turiu tikrą senovinį krikštą. Klausiu, kur radot, sako, va, už tvoros“, – mosteli p. Vitalija.

Galiausiai, gavus ES lėšų, buvo parengtas projektas, į kurį įtraukta sąlyga – restauruoti kiek galima daugiau senųjų, Jonušo atkurtų krikštų.

Liko viena bėda: anksčiau šiose kapinaitėse turtingesni žmonės statė metalinius kryžius, o žvejų šeimos – kuklius medinius paminklėlius (kryžius, krikštus). Marmuro altorių ten išvis nebuvo.

Vėtrungės – į VU saugyklą

Paklausta apie vėtrunges, kurias iš užmaršties irgi ištraukė E. Jonušas, p. Vitalija sako, kad jis turėjo muziejininko gyslelę – visą laiką ką nors rinko.

Nemažai eksponatų atvežė į Klaipėdos kraštotyros muziejų, taip pat ir medinių skulptūrėlių. „Buvo juk toks laikas, kai jas tiesiog plėšė, galėjai iš to praturtėti. Tačiau Jonušas turėjo tokią nuostatą: tai, kas yra vertinga, turi būti saugoma ne namie“, – sako p. Jonušienė.

Kaupti medžiagą apie vėtrunges E. Jonušas pradėjo susipažinęs su Jonu Putriumi, Klaipėdos kraštotyros muziejaus Nidos etnografinio padalinio vedėju.

nuotrauka::3

„Talentingas buvo žmogus, puikiai mokėjo vokiečių kalbą, publikavo straipsnius apie Kuršių neriją. Jiedu puikiausiai bendravo, ir tai paskatino Eduardą ruošti leidinį apie vėtrunges“, – sako p. Jonušienė. Anot jos, tuo metu šeimos bičiulis fotografas Rimantas Dichavičius dirbo leidykloje „Mintis“, jis paruošė leidinio maketą ir pasiūlė jį išleisti. Leidinį turėjo patikrinti Glavlitas (spaudos cenzūros įstaiga – Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba). Ten atidžiai įsižiūrėjo, kas tose vėtrungėse: erelis, svastika, kryžius... Tuo leidimas ir baigėsi: „Mintis“ pinigus sumokėjo, o leidinį atidavė į VU Grafikos skyrių. Tas pirmasis leidinukas ten ir likęs.

Paskelbus Nepriklausomybę, E. Jonušas pirmasis su paaugliu sūnumi pradėjo daryti vėtrunges.

Didžioji svajonė – kurėnas

„O didžiausia Eduardo svajonė buvo pastatyti kurėną. Dabar juo plaukioja Aurelijus Armonavičius. Džiaugiuosi, kad radom tokį žmogų“, – šypteli p. Vitalija. Ji prisimena: iš pradžių architektas Kostas Frankas su bendraminčiais atgaivino „Budžio“ klubą ir subūrė komandą statyti kurėną, gavo ąžuolo. Savivaldybė skyrė pinigų laivo dugnui ir tuo finansavimas baigėsi.

„Tuo pat metu gavom šitą namą – tai buvo vieno aukšto dujų sandėlis, už jį reikia padėkoti Aldonai Kuprelytei. Sušlubavo Eduardo sveikata. Viskas susidėjo – sandėlis, kuriame reikėjo įsikurti, širdies operacija ir laivas, kurio vos dugnas buvo padarytas. Dabar gali pasirodyti juokinga, tada taip nebuvo. Daug padėjo 14-metis sūnus, o pagrindinis meistras buvo inžinierius Mališauskas iš Klaipėdos. Jonušas ištisai piešė laivus, briedžius, sūnus darė vėtrunges ir taip atsilygindavo visiems pagalbininkams. Tai buvo laikas, kai iš Vokietijos atvažiuodavo daug senųjų vietinių gyventojų, kurie pirkdavo tuos paveiksliukus ir vėtrunges. Pagaliau laivą pastatė, bet neliko pinigų burėms. Laimė, atsirado mecenatas iš Vokietijos, inžinierius E. Heinas, jis nupirko bures ir vėliau daug padėjo Jonušui“, – pasakoja p. Vitalija.

Ji šypteli: „Iš nidiškių tuomet išgirsdavo visokių epitetų: dar vieną nesąmonę Jonušas sugalvojo, kas plaukios šita gelda! O Eduardo svajonė buvo Neringoje statyti laivus, kaip dabar kitame marių krante stato Simas Knapkys.“

Su p. Vitalija šnekėjomės antrajame namų aukšte, tame, kur kabo E. Jonušo paveikslai. Ji pasakojo, kad kartą čia užėjo žmogus iš Rusijos, ilgai žiūrėjo į paveikslus ir paklausė, ar ji skaičiusi Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymus“. „Paskaitykit, – pasakęs tas žmogus, – Jonušas iliustravo tai, ką Šalamovas parašė.“

„Kiek žmogaus pasąmonėje visko buvo... Eduardas sakė: „Man reikia iš savęs visą tai išmesti, išsivaduoti“, – prisimena p. Vitalija.

„Išsivadavo?“ – klausiu.

„Vis tiek trauma liko visam laikui“, – tarsteli ji po pauzės.

E. Jonušo namai atviri lankytojams nuo liepos 1 d. III–VI nuo 12 iki 18 val. arba iš anksto susitarus telefonu.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Investicijos į nekilnojamąjį turtą tarpukario Kaune

Sukako 100 metų, kai 1919-ųjų sausio 2 d. iš lenkų okupuoto Vilniaus pasitraukė Lietuvos laikinoji...

Laisvalaikis
19:04
Lietuvos rašytojų sąjunga gina rašytoją M. Ivaškevičių

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) valdyba sausio 19 d. išplatino pareiškimą, ginantį Nacionalinės kultūros ir...

Laisvalaikis
18:05
Beckhamų prekės ženklai klimpsta į nuostolius 4

Davido ir Victorios Beckham atstovaujami aprangos prekės ženklai pastaraisiais metais patiria vis daugiau...

Laisvalaikis
11:48
Jūsų namai toli nuo namų: „Radisson“ ir „Ramada“ viešbučių istorijos Premium

Keliauninkams skirtos užeigos egzistavo jau ankstyvosiose civilizacijose ir yra minimos net Biblijoje.

Verslo klasė
2019.01.19
Ekspertai: „Gillette“ reklama – vaikščiojimas skustuvo ašmenimis Premium 3

Rinkodaros metus tarptautiniai prekės ženklai pradeda aktyviai – „Gillette“ savo naująja kampanija išjudino...

Rinkodara
2019.01.17
Smiltynėje pradedama statyti jūros gyvūnų sanatorija

Šią savaitę Kuršių nerijos Kopgalyje, greta Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo bus pradėtas statyti...

Laisvalaikis
2019.01.17
Radiniai Gedimino kalne – nuo klajoklių genčių strėlių iki Vytauto laikų mūrų

Pernai tvarkant Gedimino kalną archeologai aptiko įdomių radinių iš įvairių istorinių laikotarpių.

Laisvalaikis
2019.01.16
Žiūrimiausias 2018-ųjų filmas Lietuvoje – „Tarp pilkų debesų“ 2

Metų sandūroje paskelbtų tyrimų rezultatai, rodantys, jog 2018-uosius Lietuvos gyventojai įvertino gerai, o...

Laisvalaikis
2019.01.16
Siekdama skaidrumo, „Tiffany & Co“ numeruos deimantus

JAV Juvelyrikos tinklas „Tiffany & Co“ pranešė nuo šiol visus parduodamus deimantus žymėsiantis serijiniu...

Laisvalaikis
2019.01.15
Iliustruotoji istorija: Rokfelerio centras 2

Pačiame Niujorko viduryje stūksantis Rockefellerio centras daugiau nei 80 metų kasmet sulaukia milijonų...

Laisvalaikis
2019.01.13
Įvardijo sveikiausius turistams pasaulio miestus 2

Jei savaitgalio išvykai ieškote miesto, kuriame laiką galima būtų praleisti naudingai sveikatos požiūriu,...

Siūlo darbą švyturio prižiūrėtojams Kalifornijoje už 130.000 USD 1

Jeigu norisi kardinalių pokyčių, galbūt vertėtų pakeisti darbą. Pavyzdžiui, tapti istorinio švyturio...

Vadyba
2019.01.12
Baldų gamintojas P. Narbutas investuoja į futbolo klubą 21

Šių metų pradžioje įkurta viešoji įstaiga – futbolo klubas „Vilnius“, jį įsteigė biuro baldų gamybos...

Laisvalaikis
2019.01.11
„Verslios Lietuvos“ vadovės D. Kleponės portretas: lyderystė carpe diem stiliumi 22

Ruošdamasi pokalbiui su Daina Klepone, VšĮ „Versli Lietuva“ generaline direktore, pamaniau: jos CV būtų...

Laisvalaikis
2019.01.11
Mokslininkai atspausdino už aguonos grūdą mažesnį Vytį

Vilniaus universiteto (VU) Fizikos bei Chemijos ir geomokslų fakultetų mokslininkai kartu su lazerinių...

Laisvalaikis
2019.01.10
„Amazon“ vadovo skyrybos: investuotojai klausia, kaip dalys akcijas 6

Po 25 metų santuokos, turtingiausiu planetos žmogumi tituluojamas Jeffas Bezosas skiriasi su žmona MacKenzie.

Technologijos
2019.01.10
Dirbtinis intelektas genetines ligas išskaito veide 3

Mokslininkai teigia sukūrę dirbtinio intelekto technologiją, kuri gali nufotografuoti paciento veidą ir...

Laisvalaikis
2019.01.10
Londone – Vincento van Gogho darbų paroda 1

Laikas pirkti bilietus: Londone veikianti „Tate Britain“ galerija šių metų kovo 27 d. atidaro olandų...

Laisvalaikis
2019.01.09
Vilniaus garbės piliečių vardas pirmąkart suteiktas šeimai 3

Mecenatų, mokslininkų Viktoro ir Danguolės Butkų šeima, praėjusių metų spalį Vilniuje atidarę MO muziejų, ir...

Laisvalaikis
2019.01.09
Kino kūrėjams – daugiau finansinių galimybių

Nuo sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojusi pataisyta Europos Tarybos (ET) konvencija dėl bendros kino filmų...

Laisvalaikis
2019.01.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau