Menininko Eduardo Jonušo ženklai Neringoje

Publikuota: 2018-08-24

Pažintis su nidiškiu dailininku, skulptoriumi Eduardu Jonušu (1932–2014) galėtų prasidėti Smiltynėje nuo vieno pirmųjų jo darbų – rodyklės „Burės“ su vėtrungių smailėmis. Jo kūryba ar, mūsų terminais tariant, gūdžiu sovietmečiu įgyvendinti projektai keliautoją lydi visoje Neringoje: vėtrungės, paminklas Liudvikui Rėzai Juodkrantėje, krikštai evangelikų liuteronų kapinėse, laivas kurėnas... Visa tai, kas tapo nepakeičiamais Neringos ženklais.

Nidoje, greta Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos, dailininko pavarde pavadintoje gatvėje nuo 2016 m. veikia VšĮ Eduardo Jonušo namai. Juose kalbėjomės su Vitalija Jonušiene, Eduardo Antano Jonušo žmona, muziejininke, istorike, mokytoja, ilgamete Thomo Manno kultūros centro ir muziejaus direktore.

Pirmajame namo, kuriame nuo 1990 m. buvo dailininko dirbtuvė, aukšte eksponuojami E. Jonušo sukaupti etnografiniai artefaktai, šeimos draugų dailininkų paveikslai. Kopiant į antrąjį p. Vitalija perspėja: džiaugsmo ten bus nedaug. Ir tikrai: pastogėje ir ant sienų sukabinti dailininko darbai, daugybė darbų, kuriuos tapydamas ar piešdamas jis bandė atsikratyti savo išgyvenimų iš gulago – sovietinės koncentracijos stovyklos.

Biografijos mozaika

Dailininko E. Jonušo, Neringos garbės piliečio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriaus, pirmojo L. Rėzos kultūros ir meno premijos laureato, biografiją galima nusakyti vienu žodžiu: neįtikėtina.

Išskleidžiant šiek tiek detaliau: gimė 1932 m. 1941-aisiais su tėvais, bėgančiais iš Lietuvos nuo rusų, atsidūrė Vokietijoje. Karui baigiantis, besilaukianti mama grįžo į Mažeikius, į gimtinę, o tėvas su keturiais sūnumis blaškėsi tarp Vokietijos ir Lenkijos.

Anot p. Vitalijos, Eduardo santykiai su tėvu buvo sudėtingi, ir jis, 13-metis vaikis, pats vienas iš Vokietijos patraukė namų link. Buvo sulaikytas Gardine, paleistas. Supratęs, kad traukinys, į kurį įsmuko, važiuoja į Rusiją, iššoko iš jo ir vėl leidosi nežinomais keliais. Mažeikius, senelių ir mamos namus pasiekė būdamas 15-os. Laukiamas ten nebuvo.

Grįžęs labai norėjo mokytis, tačiau reikėjo padėti šeimai ir Eduardas įsidarbino fabrike.

Kiek vėliau mama su seneliais persikėlė į Klaipėdą, Eduardas liko pas tetą Mažeikiuose. Vėl prisivijęs artimuosius, Klaipėdoje įstojo į vakarinę vidurinę ir muzikos mokyklas. Smuikui buvo jau „per senas“, bet Juozas Karosas, kompozitorius ir dirigentas, priėmė jį į violončelės klasę.

Mokslų nepabaigė, nes 21-ų buvo paimtas į kariuomenę, kur, pasak p. Vitalijos, buvo ruošiamas tapti diversantu. Pasidomėjusios būsimo diversanto biografija, institucijos aptiko, kad Eduardo tėvas priklausė Šaulių sąjungai, sėdėjo kalėjime už draudžiamos spaudos platinimą, pasitraukė į Vakarus. Nenuplaunama biografijos dėmė buvo ir tai, kad Eduardas karo metais buvo Vokietijoje. Taigi, buvo apkaltintas nuslėpęs svarbius faktus, nors niekas jų ir neklausė. Negana to, Eduardas parašė atsišaukimą prieš tarybų valdžią ir Lenino kambaryje (susirinkimų ir poilsio kambarys sovietinėje armijoje) įkišo tarp laikraščių.

„Nekentė jis tos valdžios mirtinai. Jį suėmė, ilgai tardė, norėjo pripaišyti vadinamosios „tėvynės“ išdavimą – jau Nepriklausomybės metais Jonušas rado savo tardymo protokolą. Tardomas jis pasakė: „Jei kiltų karas, kariaučiau prieš Tarybų Sąjungą. Paskiau, matyt, jį kas nors paprotino: teisme, sakydamas paskutinį žodį, prisipažino pasikarščiavęs, bet vis tiek gavo 25 metus, dar 10 tremties ir 5-erius – be teisės grįžti į Lietuvą“, – pasakoja p. Jonušienė.

nuotrauka::1

E. Jonušas kalėjo lageryje Tolimuosiuose Rytuose, vėliau buvo perkeltas arčiau Lietuvos, į Angarską. Praėjus šešeriems metams nuo Stalino mirties, grįžo į Lietuvą.

„Tolimuosiuose Rytuose jis sutiko daug išsilavinusių žmonių, ten buvo jo „akademijos“. Sibire susipažino su ikonų piešėju, vėliau Angarske – su lietuviu keramiku Pivoriūnu, pradėjo tapyti. Karininkai prašydavo jo nutapyti Šiškino, kitų tuomet populiarių rusų dailininkų paveikslų kopijas, taip jis užsidirbdavo duonai. Niekas iš šeimos jo nerėmė, gal jiems atrodė, kad jam ten gerai, ir man visą laiką kyla klausimas kodėl“, – kalba p. Jonušienė.

Tolimuosiuose Rytuose jo menai prasidėjo nuo tatuiruočių kriminaliniams – kuo bjauresnę padarydavo, tuo dosniau jie atsilygindavo. Kriminaliniai lageryje gyveno karališkai, gaudavo duonos, kitų produktų.

Dovana L. Rėzos gimtadieniui

1970-aisiais E. Jonušas apsistojo Nidoje, kaip dailininko dirbtuvę gavo daugiaaukščio rūsį. Pasak p. Vitalijos, rūsyje jie pragyveno keletą metų. Jų namuose lankėsi įvairiausių žmonių. Atėjus Nepriklausomybei namą renovavo, tad jiems teko išsikraustyti.

„Artėjant Liudviko Martyno Rėzos (1776–1840; Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, lietuvių seminaro vadovo, lietuvių liaudies dainų ir Kristijono Donelaičio „Metų“ leidėjo – VŽ) 200-osioms gimimo metinėms, nusprendėme, kad būtina jas paminėti, nes iki tol čia, Neringoje, niekas apie Rėzą nekalbėjo“, – prisimena p. Jonušienė.

Apie paminklo užsakymą, suprantama, ir kalbos negalėjo būti. Jonušas pats susirado ąžuolą, sukūrė paminklą, tačiau jo projektą ir tekstą reikėjo suderinti Vilniuje, o ten partijos funkcionieriams labiausiai užkliuvo medyje iškaltos L. Rėzos eilėraščio eilutės:

„Mielas keleivi, sustok prie šitų liūdnųjų griuvėsių! / Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo, / Ir kaimelis nuo miško tęsės link marių pakrantės. / Šiandien tačiau ką matai?“

„Paskutinius žodžius liepė iškapoti, o Jonušas sako: čia Rėzos žodžiai, jeigu norit, imkit kirvį ir kapokit. Galiausiai suderino“, – šypteli p. Jonušienė. Atidengiant paminklą Jonušų šeimos draugas, geologas ir geografas prof. Vytautas Gudelis pasakė partinius nuraminusią kalbą, kuri baigėsi taip: „O dabar ką matai? Socialistinį rojų.“

Paminklą Pervalkoje, į smėlio užpustytą gimtąjį Karvaičių kaimą žvelgiantį didįjį lietuvininką, buvo suplanuota atidengti 1976-ųjų sausio 9 d., per L. Rėzos gimimo metines. Tačiau jis buvo pastatytas 1975 m. vasarą.

„Bet vis tiek viskas buvo padaryta kaip reikiant“, – šypsosi p. Jonušienė. 1976 m. sausio 9 d. Nidoje, kultūros namuose, buvo surengta paroda, skirta 200-osioms L. Rėzos metinėms, ir gražus minėjimas. Pagrindinį pranešimą perskaitė prof. dr. Albinas Jovaišas, tuomet VU Filologijos fakulteto dėstytojas.

„Vėliau Juodkrantėje Rėzos vardu pavadinta gatvė. Iš pradžių ant lentelės buvo užrašyta „Liudo Rėzos“, ir atvažiavę rusai baisiai stebėdavosi: kas jis, tas liudorezas?“ – juokiasi p. Vitalija (rus. „liudorez“ – žmogžudys).

Reikėjo ir gyventi

Taip L. Rėza sugrįžo į Neringą. Pati p. Jonušienė Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos 1971-aisiais, jau susipažinusi su E. Jonušu, likimo buvo nublokšta į Nidą.

„Atvažiuot tai atvažiavau, – juokiasi pašnekovė, – bet reikėjo ir gyvent. Nidos mokykla ieškojo istoriko, pasikvietė mane. Universitete baigiau istoriją, bet niekada nemaniau, kad teks mokytojauti. Be to, tais laikais dėstyti istoriją buvo labai sudėtinga. Pirmus metus mokiniams pasakojau įspūdžius iš Vilniaus. Istorikė Nijolė Strakauskaitė, ji buvo mano mokinė, kartą ir sako: o mums buvo labai įdomu“, – prisimena p. Vitalija.

Paskiau atsirado šansas – Neringos istorijos muziejui reikėjo istoriko, p. Vitalija pradėjo dirbti ten, bet po dvejų metų, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, grįžo į mokyklą ir dirbo joje iki pat 1995-ųjų, tuomet buvo prikalbinta vadovauti Thomo Manno kultūros centrui ir muziejui.

Apie muziejaus pradžią ir Thomo Manno festivalio kūrimą – jau kitas pasakojimas.

Krikštų gaivinimas

Anot p. Vitalijos, „prieš Rėzą“ E. Jonušas jau buvo parengęs projektą Nidos etnografinėms kapinėms šalia evangelikų liuteronų bažnyčios atgaivinti. Apie krikštus jis surinko visą medžiagą, kokią tik tuomet rado Lietuvoje. Jis pirmasis M. K. Čiurlionio muziejaus archyvuose po karo vartė dailininkės, balerinos ir choreografės Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės unikalų aplanką, kuriame buvo saugomi 1926-ųjų vasarą Nidoje jos etnografiškai tiksliai nupiešti krikštai, vėjalentės, kurėnai. Pasinaudojo Marijos Gimbutienės ir Klemenso Čerbulėno „Naujojoje Romuvoje“ skelbtais straipsniais ir su paruoštu projektu pradėjo minti savivaldybės slenksčius, ragindamas atkurti senąsias Nidos kapines.

„Aišku, visi buvo kategoriškai prieš – juk ėjo 1970–1971 m. Projekto niekas nederino. Tuomet Jonušas nuvažiavo į Vilnių, pas kultūros viceministrą Vytautą Jakelaitį, šis buvo mažųjų, kaip dabar sakome – regionų, draugas. Kai Eduardas grįžo į Nidą, – prisimena p. Vitalija, – valdžia jau žinojo, su kokiu sprendimu.“

Paminklų konservavimo institute E. Jonušą įdarbino inžinieriumi ir jis paruošė techninį kapinių atkūrimo projektą. Šiaurės vakariniame kampe sukūrė ekspoziciją, leidusią suprasti krikštų raidą.

nuotrauka::2

Svarbiausio įvertinimo E. Jonušas sulaukė iš antropologės prof. M. Gimbutienės. Atsitiktinai sutikę ją, atvykusią su šeimos draugu Bernardu Aleknavičiumi į Juodkrantę, Jonušai pasikvietė M. Gimbutienę į Nidą. Aprodė kapinaites, o ši ir sako: „Va šitaip aš ir įsivaizdavau, taip turėjo būti.“

„Kol galėjo, Eduardas krikštus prižiūrėjo pats. Po Nepriklausomybės tos kapinės buvo paliktos likimo valiai, krikštai pradėjo pūti, griūti. Nugriuvusius tiesiog išmesdavo už tvoros. Prieš 2000-uosius vienas kolekcininkas ateina ir giriasi, sako, turiu tikrą senovinį krikštą. Klausiu, kur radot, sako, va, už tvoros“, – mosteli p. Vitalija.

Galiausiai, gavus ES lėšų, buvo parengtas projektas, į kurį įtraukta sąlyga – restauruoti kiek galima daugiau senųjų, Jonušo atkurtų krikštų.

Liko viena bėda: anksčiau šiose kapinaitėse turtingesni žmonės statė metalinius kryžius, o žvejų šeimos – kuklius medinius paminklėlius (kryžius, krikštus). Marmuro altorių ten išvis nebuvo.

Vėtrungės – į VU saugyklą

Paklausta apie vėtrunges, kurias iš užmaršties irgi ištraukė E. Jonušas, p. Vitalija sako, kad jis turėjo muziejininko gyslelę – visą laiką ką nors rinko.

Nemažai eksponatų atvežė į Klaipėdos kraštotyros muziejų, taip pat ir medinių skulptūrėlių. „Buvo juk toks laikas, kai jas tiesiog plėšė, galėjai iš to praturtėti. Tačiau Jonušas turėjo tokią nuostatą: tai, kas yra vertinga, turi būti saugoma ne namie“, – sako p. Jonušienė.

Kaupti medžiagą apie vėtrunges E. Jonušas pradėjo susipažinęs su Jonu Putriumi, Klaipėdos kraštotyros muziejaus Nidos etnografinio padalinio vedėju.

nuotrauka::3

„Talentingas buvo žmogus, puikiai mokėjo vokiečių kalbą, publikavo straipsnius apie Kuršių neriją. Jiedu puikiausiai bendravo, ir tai paskatino Eduardą ruošti leidinį apie vėtrunges“, – sako p. Jonušienė. Anot jos, tuo metu šeimos bičiulis fotografas Rimantas Dichavičius dirbo leidykloje „Mintis“, jis paruošė leidinio maketą ir pasiūlė jį išleisti. Leidinį turėjo patikrinti Glavlitas (spaudos cenzūros įstaiga – Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba). Ten atidžiai įsižiūrėjo, kas tose vėtrungėse: erelis, svastika, kryžius... Tuo leidimas ir baigėsi: „Mintis“ pinigus sumokėjo, o leidinį atidavė į VU Grafikos skyrių. Tas pirmasis leidinukas ten ir likęs.

Paskelbus Nepriklausomybę, E. Jonušas pirmasis su paaugliu sūnumi pradėjo daryti vėtrunges.

Didžioji svajonė – kurėnas

„O didžiausia Eduardo svajonė buvo pastatyti kurėną. Dabar juo plaukioja Aurelijus Armonavičius. Džiaugiuosi, kad radom tokį žmogų“, – šypteli p. Vitalija. Ji prisimena: iš pradžių architektas Kostas Frankas su bendraminčiais atgaivino „Budžio“ klubą ir subūrė komandą statyti kurėną, gavo ąžuolo. Savivaldybė skyrė pinigų laivo dugnui ir tuo finansavimas baigėsi.

„Tuo pat metu gavom šitą namą – tai buvo vieno aukšto dujų sandėlis, už jį reikia padėkoti Aldonai Kuprelytei. Sušlubavo Eduardo sveikata. Viskas susidėjo – sandėlis, kuriame reikėjo įsikurti, širdies operacija ir laivas, kurio vos dugnas buvo padarytas. Dabar gali pasirodyti juokinga, tada taip nebuvo. Daug padėjo 14-metis sūnus, o pagrindinis meistras buvo inžinierius Mališauskas iš Klaipėdos. Jonušas ištisai piešė laivus, briedžius, sūnus darė vėtrunges ir taip atsilygindavo visiems pagalbininkams. Tai buvo laikas, kai iš Vokietijos atvažiuodavo daug senųjų vietinių gyventojų, kurie pirkdavo tuos paveiksliukus ir vėtrunges. Pagaliau laivą pastatė, bet neliko pinigų burėms. Laimė, atsirado mecenatas iš Vokietijos, inžinierius E. Heinas, jis nupirko bures ir vėliau daug padėjo Jonušui“, – pasakoja p. Vitalija.

Ji šypteli: „Iš nidiškių tuomet išgirsdavo visokių epitetų: dar vieną nesąmonę Jonušas sugalvojo, kas plaukios šita gelda! O Eduardo svajonė buvo Neringoje statyti laivus, kaip dabar kitame marių krante stato Simas Knapkys.“

Su p. Vitalija šnekėjomės antrajame namų aukšte, tame, kur kabo E. Jonušo paveikslai. Ji pasakojo, kad kartą čia užėjo žmogus iš Rusijos, ilgai žiūrėjo į paveikslus ir paklausė, ar ji skaičiusi Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymus“. „Paskaitykit, – pasakęs tas žmogus, – Jonušas iliustravo tai, ką Šalamovas parašė.“

„Kiek žmogaus pasąmonėje visko buvo... Eduardas sakė: „Man reikia iš savęs visą tai išmesti, išsivaduoti“, – prisimena p. Vitalija.

„Išsivadavo?“ – klausiu.

„Vis tiek trauma liko visam laikui“, – tarsteli ji po pauzės.

E. Jonušo namai atviri lankytojams nuo liepos 1 d. III–VI nuo 12 iki 18 val. arba iš anksto susitarus telefonu.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Pagrindinis latvių kino apdovanojimas – A. Stonio filmui

Lapkričio 12 d. Rygos Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus Audriaus...

Laisvalaikis
2018.11.13
Rudy Giuliani – nuo gerbiamo Niujorko mero iki Trumpo klouno 12

Donaldo Trumpo advokatas Rudy Giuliani pastaruoju metu nenustoja varstyti teismo salės durų. Jis ne tik...

Laisvalaikis
2018.11.12
Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai 2

„Lewben Art Foundation“ projekte „Savas kambarys“, atidžiau įsižiūrinčiame į moterų dailininkių kūrybą, –...

Laisvalaikis
2018.11.12
Skandalingoji sostinės reklama taikosi į Kanų „liūtą“: kampanijos sėkmė skaičiais Premium 13

Šios vasaros pabaigoje užsienio rinkose akį traukusi ir skirtingų vertinimų sulaukusi reklamos kampanija...

Rinkodara
2018.11.12
XXI amžiaus rykštė: bakterijos pergudrauja antibiotikus

Antibiotikams atsparios bakterijos kasmet pražudo 33.000 europiečių. Ligų prevencijos ekspertai skelbia, kad...

Laisvalaikis
2018.11.11
Tadas Ivanauskas – pasirinkęs dirbti Lietuvai 2

Legendiniu vadinamo akademiko Tado Ivanausko (1882–1970 m.) reikšmingų darbų Lietuvai sąrašas nepaprastai...

Laisvalaikis
2018.11.11
Vidurio ir Rytų Europos regione laurai – Slovėnijai ir Estijai 4

Lenkijos šalies prekės ženklas yra vertingiausias tarp Centrinės ir Rytų Europos valstybių, Slovėnijos –...

Rinkodara
2018.11.11
Kodėl mums nerūpi Pirmasis pasaulinis karas 4

Šiomis dienomis pasaulis mini 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuva mini tyliai,...

Laisvalaikis
2018.11.11
Jūsų namai toli nuo namų (III) Premium

(Tęsinys. Pradžia – „Verslo klasė“ 2018 m. Nr. 9)

Verslo klasė
2018.11.10
Popiežius patvirtino M. Giedraitį palaimintuoju

XVI a. pradėtas baltųjų augustinų ordino pasauliečio Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesas daugiau nei po...

Laisvalaikis
2018.11.09
Kristina Dryža – futurologė, kuriai ateitis neegzistuoja

Australijos lietuvę Kristiną Dryžą vadina viena įtakingiausių pasaulio futurologių, tačiau ji sako, kad...

Laisvalaikis
2018.11.09
Lietuvos šalies ženklo vertę augino ryškioji reklama ir popiežiaus vizitas Premium 1

Lietuvos šalies prekės ženklo vertė per 2018 m. fiksuoja nemenką šuolį – 25%. Vertingiausių pasaulio...

Rinkodara
2018.11.09
„Vilniaus lapai“ pristato Lietuvos ir pasaulio literatūros žvaigždes

Lapkričio 8 d. Vilniuje, geležinkelio stoties perone veikiančiame bare „Peronas“, „apšildomuoju“ renginiu...

Laisvalaikis
2018.11.08
Lietuvos kūrėjai džiaugiasi pergale prieš interneto vagis 5

Seimas priėmė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas, kuriomis siekiama numatyti naujas teisių...

Rinkodara
2018.11.08
Mirė aktorius Arūnas Storpirštis 4

Lapkričio 6 d., antradienį, po ligos mirė teatro ir kino aktorius Arūnas Storpirštis. Kaip praneša naujienų...

Laisvalaikis
2018.11.07
Kino teatrus pasieks prieš 46 m. sukurtas filmas apie A. Franklin

Dainininkės Arethos Franklin gerbėjai pagaliau turės progą pamatyti prieš 46 m. sukurtą filmą apie soulo...

Laisvalaikis
2018.11.06
Kaip „Ogmios miestas“ populiarų miestą mieste sukūrė Rėmėjo turinys 6

Daugiau kaip 150 žinomų prekių ženklų ir prekybos įmonių, kavinių bei restoranų, gourmet tipo parduotuvės,...

Muzika: garsai iš atvirkščio pasaulio Premium

Laiškas nuo balčiausio žmogaus Bruklino „Afropunk“ festivalyje.

Verslo klasė
2018.11.05
Londonas mini I-ojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį

Sekmadienio vakarą prie Londono Tauerio sužibo 10.000 žibintų, pagerbiančių karius ir civilius, kurie žuvo...

Laisvalaikis
2018.11.05
Kultūros ministrės komandoje – naujas patarėjas

Kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson patarėjų komandą papildė doc. dr. Juozapas Blažiūnas. Jis...

Laisvalaikis
2018.11.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau