SEB bankininko Romo Čereškos gyvenimo kelionė, virtusi kova už gyvenimą

Publikuota: 2018-08-17

Kartais gyvenime prireikia didelių sukrėtimų, kad išsigrynintų tikrosios vertybės. Taip nutiko SEB banko Mokėjimo kortelių departamento vadovui Romui Čereškai. Per plauką nežuvęs vandenyne jis pakeitė požiūrį į daugybę dalykų. „Manau, kad dabar esu geresnis žmogus“, – sako jis.

Tai turėjo būti gyvenimo kelionė, bet tapo kova už gyvenimą. Per audrą Ramiajame vandenyne nuo jachtos „Ambersail“ denio bangos nuplautas p. Čereška žiūrėjo į tolstantį laivą ir žinojo, kad tikimybė išgyventi yra nepaprastai menka. Tačiau darė viską, kas nuo jo priklausė, kad ta tikimybė bent kiek išaugtų. „Noras gyventi buvo labai labai stiprus“, – prisimena jis.

Nuo šio įvykio praėjo septyni mėnesiai, tačiau apie jį kalbėdamas p. Čereška iki šiol negali nuslėpti jaudulio, o kartais – ir akyse besitvenkiančių ašarų.

Bet apie viską nuo pradžių – paties p. Čereškos žodžiais.

Apie susižavėjimą laivais

„Man buvo tikriausiai ketveri, kai su tėvais atostogavome Jaltoje. Žinoma, plaukti laivu ten buvo viena pagrindinių atrakcijų. Tad pasiplaukiojome, o paskui kapitonas man dar pamojavo nuo tiltelio. Nežinau, kodėl, bet man tai padarė tokį įspūdį, kad vėliau, kai kiemo draugai norėjo būti policininkais ar kosmonautais, aš sakydavau, jog būsiu laivo kapitonas. Visgi nesu iš tų buriuotojų, kurie plaukioja nuo vaikystės. Kiek daugiau plaukioti Trakų ežeruose pradėjau būdamas 15–16 metų.

Vėliau gyvenime buvo etapas, kai turėjau laiko, bet nebuvo galimybių. Paskui viskas apsivertė – atsirado galimybių, bet nebeturėjau laiko. Rimčiau buriavimu užsiimu pastaruosius 6–7 metus, bet apskritai laivuose daugiau ar mažiau esu pusę savo gyvenimo. Iki kelionės su „Ambersail“ buvau plaukiojęs jūrose, turiu ir jūrų laivo vado kvalifikaciją. Visgi ta kelionė per vandenyną buvo pirmoji.“

Apie nuotykį, vos nevirtusį tragedija

„Plaukėme per Ramųjį vandenyną aplink Horno ragą. Šis maršrutas buriuotojams yra kaip Everestas alpinistams. Toje vietoje susiduria du vandenynai ir didesnės ar mažesnės audros yra kasdienybė. Apskritai visas plaukimas tame regione yra bėgiojimas nuo audrų, kai stebi oro prognozes ir stengiesi jų išvengti. Vis dėlto nepavyko, pakliuvome į audrą – jachtą supo 14 metrų aukščio bangos. Kad geriau įsivaizduotumėte – tai prilygsta 4 aukštų namui. Buvo mano eilė stovėti prie vairo. Užplaukėme ant vienos bangos keteros ir nėrėme žemyn, pasitikdami kitą bangą, ir ši didžiule jėga užliejo denį. Ant jo buvę kiti įgulos nariai buvo prisisegę, tad tiesiog pakibo ant savo lynų. Aš nebuvau. Dabar žmonės dažnai klausia, kokio velnio neprisisegiau. Vieno atsakymo nėra: gal tokiomis sąlygomis bijojau eiti prisisegti, gal tiesiog labiau galvojau apie patį vairavimą. Beje, iki tol visuomet segdavausi, reikia ar nereikia, iš manęs kiti net pasišaipydavo, kad pernelyg galvoju apie riziką. Bet tąkart taip išėjo.

Taigi bangos jėga buvo tokia, kad man paplovė kojas, dar laikiausi įsikibęs, bet spaudimas buvo toks, kad vairas lūžo, o aš – su juo ir nulėkiau į vandenyną. Dar spėjau išgirsti šūksnį „žmogus už borto“, o paskui jau mačiau tik tolstantį laivą.“

Apie išgyvenimo strategiją

„Iš pradžių dar bandžiau plaukti laivo link, bet iškart supratau, kad tai visiškai beprasmiška, nes jis tolo didžiuliu greičiu. Apėmė bejėgiškumo jausmas, bet tuo metu nesupanikavau, pradėjau galvoti, ką galiu padaryti, kad išgyvenčiau. Žinojau, kad turiu nesiblaškyti, saugoti šilumą, nes kuo daugiau judi, tuo daugiau jos netenki. Vandens temperatūra siekė 6–7 laipsnius, o tai reiškė, kad, nors su specialia apranga, turiu valandą, daugiausia dvi – ilgiau žmogus tokiame vandenyje išbūti negali. Gelbėjimo liemenė automatiškai neišsiskleidė, tad pirmas veiksmas buvo ją išskleisti rankiniu būdu, bet tam turėjau nusimauti pirštines ir bangos jas tuojau pat nunešė, ėmė gelti rankas. Kad išsaugočiau jas šiltas, susikišau už apykaklės. Pūčiau į švilpuką, nors supratau, kad niekas jo audroje neišgirs. Visgi tai buvo dar vienas dalykas, kurį galėjau padaryti, kad nors kiek padidinčiau savo šansus išgyventi.

Noras gyventi buvo labai labai stiprus, tad dariau mažiausius dalykus, kurie bent kiek prie to gyvenimo priartintų. Galiausiai mačiau gal tik trečdalį jachtos stiebo, o juk jis 28 metrų aukščio! Kelias akimirkas laivą buvau ir visai pametęs iš akių.“

Apie gelbėjimo operaciją

„Taigi stebėjau tolstantį laivą ir žinojau, kad yra tikimybė, jog įgula nuspręs nesukti laivo ir manęs neieškoti. Sprendimą tokioje situacijoje turi priimti kapitonas, o jis nusprendęs apsukti jachtą rizikuoja laivu ir likusių žmonių gyvybe. Taip pat žinojau, kad jei bus nuspręsta laivą apsukti, mane nebūtinai suras, nes tai prilygsta adatos ieškojimui šieno kupetoje. Plaukdami darydavome tokius testus: išmesdavome per bortą kartoninę dėžę ir skaičiuodavome, kiek laiko ją matysime. Daugiausia suskaičiavome 47 sekundes, o per tuos bandymus vandenynas buvo kur kas ramesnis. Man be galo pasisekė, kad visa tai nutiko dieną, kad kaip tik artėjo laikas keistis įgulos pamainai, tad daugiau žmonių buvo pasiruošę dirbti. Vienas žmogus buvo prie laivo navigacijos, jis iškart nuspaudė mygtuką MOB (angl. Man Overboard), pažymėjo vietą, kurioje iškritau, tad įgula maždaug žinojo, kur ieškoti. Be to, kapitonas Linas Linkus įvertino, kur mane bangos galėjo nunešti, ir neplaukė tiesiai į užfiksuotas koordinates.

Apsisukęs laivas iš pradžių užplaukė tiesiai ant manęs. Kai jis apsisuko antrą kartą, įgula išmetė virvę, keliais grybšniais prie jos prisiyriau ir pačiupau. Tuomet labai džiaugiausi, kad išsaugojau šiltas rankas. Apsivyniojau virvę aplink juosmenį ir plaukiau tempiamas laivo, o galvoje viena mintis – kodėl jie manęs netraukia? Tas laikas man virto visa amžinybe, nors paskui kolegos sakė, kad traukti pradėjo iškart.“

Apie dienas po košmaro

„Užkeltas ant denio keturiomis nuropojau į apačią, kur mane iškart apžiūrėjo gydytojas. Aš tuo metu kandžiojau sau rankas, kad įsitikinčiau, jog vandenyje neužmigau ir nesapnuoju. Tuomet visas susikaupimas staiga dingo, pratrūko emocijos, buvo ašarų. Gydytojas davė migdomųjų, išmiegojau gal 20 valandų, o paskui dar tris dienas nelipau ant denio, taip buvo baisu. Neprašiau kuo greičiau plaukti į krantą, puikiai supratau, kad taškas, į kurį plaukiame, ir yra artimiausia sausuma.

Galų gale išlipau ant denio, vieną įgulos narį prispyrė reikalas, tad paprašė palaikyti vairą, o man kojos linksta, rankos dreba. Bet pamažu atsigavau. Dabar vėl nebijau lipti į laivus, nors tas tris dienas galvojau, kad man jau užteks buriavimo, gal geriau sodybą nusipirkti ir ten ramiai ilsėtis.“

Apie artimųjų reakcijas

„Paskutinį mėnesį prieš kelionę vis aplankydavo negeras jausmas, dažnai pagalvodavau, kas bus, jei negrįšiu. Prieš pat lipdamas į laivą dar paskambinau žmonai, pakalbėjome, abu susigraudinome. Klausiu, gal man visgi neplaukti. Žmona sako, bet juk tai tavo svajonė, tokia galimybė gali daugiau nepasitaikyti. Taigi išplaukiau ir mėnesį netekau galimybės susisiekti, žmona apie šį įvykį nieko nežinojo, kol neišlipau į sausumą. Iš pradžių maniau, kad viską papasakosiu grįžęs namo, bet žinojau, kad apie nuotykį rengiamas pranešimas žiniasklaidai, tad pamaniau, bus geriau, jei sužinos iš manęs, o ne iš portalų.

Taigi paskambinau, sakau taip ir taip, plaukėme, iškrito žmogus, bet viskas gerai, išgelbėjome. Tada prisipažinau, kad tas žmogus esu aš. Žmoną ištiko nervinis priepuolis, puoliau raminti, kad viskas gerai, aš jau krante. Paskui atskirai paskambinau abiem tėvams. Tėtis priėmė lyg ramiai, nors paskui prisipažino, kad tądien po mūsų pokalbio į darbą negrįžo, negalėjo. Tik mama iš pradžių nesuprato, kaip tai buvo rimta, sakė, juk esi plaukikas, kas čia baisaus.“

Apie pasikeitusį požiūrį

„Per tą mėnesį jachtoje sunkiausia buvo ištverti šeimos ilgesį. To visiškai neplanavau. Žinojau, kad bus šlapia, šalta, nepatogu, kad galbūt trūks maisto ir panašiai. Bet pasirodė, kad sunkiausia visai ne tai. Tačiau manau, kad grįžau geresnis vyras ir tėvas. Galiu atvirai pasakyti, kad anksčiau su vaikais į kiemą išeidavau gal kartą per metus. Dabar tai darau kelis kartus per savaitę. Pradėjau labiau branginti laiką, suprasti, kad jis yra baigtinis, todėl negaliu jo švaistyti. Pavyzdžiui, atsirado mūsų šeimos kalendorius, kuriame planuojame, kada ir ką veiksime visi drauge. Taip pat pradėjau nebeleisti laiko su žmonėmis, su kuriais nenoriu jo leisti. Anksčiau kai kas nors pasiūlydavo susitikti, susitikdavau. Dabar pagalvoju, o kam. Tą laiką geriau praleisiu su tais, kuriuos myliu.

Pasikeitė požiūris į konfliktus su kitais žmonėmis. Nesakau, kad visai nesupykstu, bet stengiuosi viską užglaistyti kaip įmanoma greičiau – konfliktams skirtas laikas yra prarastas. Mečiau rūkyti, pradėjau daugiau sportuoti. Pamaniau, kad tai man padės pagyventi bent kiek ilgiau. Pagerėjo balansas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Dabar sugebu pasakyti, kad darbas lieka darbas, o namai yra namai. Anksčiau tai pavykdavo ne visuomet.“

Apie rizikos ribas

„Po to įvykio mano rizikos tolerancija labai sumažėjo. Pavyzdžiui, anksčiau automobiliu autostradoje galėdavau važiuoti ir važiuodavau 180 km/h, dabar taip nebesielgiu. Esu šokęs parašiutu, bet daugiau nešokčiau. Kaip tik grįžome po šeimos atostogų Kroatijoje. Visi šokinėjo į jūrą nuo molo, o aš – ne. Net vaikas klausė, tėti, kodėl nešoki. Kažką numykiau, bet iš tikrųjų nešokau, nes pamaniau, o kam. Nežinau, kas ten po vandeniu, ar nenutiks kas blogo. Anksčiau apie tai nebūčiau susimąstęs. Dalies dalykų, kurie turi kokios nors rizikos, tikriausiai ir nebedarysiu. Bet man dėl to negaila.

Vaikystėje ir paauglystėje rimtai lankiau baseiną, iki šiol mėgstu plaukioti didesnes distancijas ežeruose. Tam nusipirkau specialų plūdurą, kurį prisirišu ir tempiu. Pamaniau, o kas bus, jei man, pavyzdžiui, sutrauks koją.“

Apie galimybę pakartoti

„Klausiate, ar leisčiausi į tokią kelionę dar kartą? Atsakymas – dvejopas. Jei atsukčiau laiką ir įvertinęs visas rizikas vėl turėčiau priimti sprendimą, plaukčiau. Vis dėlto kai galiausiai pastatai kojas ant Horno kyšulio, kai savo akimis pamatai tai, ką tiek laiko sapnavai, apie ką tiek skaitei dar vaikystės knygose apie piratus, apima labai geras jausmas. Bet antrą kartą tikrai neplaukčiau. Ten nėra romantikos.“

Dosjė:

  • Gimė: 1986 m. kovo 13 d. Antrasis gimtadienis – 2018 m. sausio 2 d., kai gelbėjimo operacija Ramiajame vandenyne sėkmingai baigėsi. Šį gimtadienį p. Čereška taip pat ruošiasi švęsti kasmet, tik dar nesugalvojo, kaip tai daryti.
  • Šeima: vedęs, šeimoje auga trejų ir devynerių metų sūnūs.
  • Karjera: SEB banko Mokėjimo kortelių departamento direktorius. 
  • Idealas: tėtis, nuo vaikystės mokęs diplomatijos ir skiepijęs svarbiausias vertybes. Ponas Čereška sako, kad gyvenime būta įvairių santykių periodų, bet dabar tėtis jam yra geriausias draugas ir patarėjas.
  • Kaip nuleidžia garą: sportuodamas ar užsiimdamas kita aktyvia veikla. 
  • Mėgstamiausias gėrimas: šviežios sultys, o jei alkoholis – vynas, nors p. Čereška juokiasi, kad dėl savo vardo ir žavėjimosi jūreivyste turėtų labiau mėgti romą. 
  • Mėgstamiausias valgis: grilio patiekalai, kuriais jis stengiasi šeimą palepinti dažną šiltojo metų laiko savaitgalį. Kepsninė Čereškų šeimoje – Romo valdos. Dar jis jaučia didelę silpnybę cepelinams, o geriausia vieta juos valgyti – močiutės namai. 
  • Vėliausia skaityta knyga: Aleno Carro „Lengvas būdas mesti rūkyti“, ją p. Čereška perskaitė antrą kartą. Šįkart padėjo. Be to, neseniai perskaitė vieną buriavimo vadovėlį, sako, kad žinių per daug nebus. 
  • Geriausia vieta ilsėtis: namai, į kuriuos visuomet norisi grįžti. Kita gero poilsio vieta – laivas, jei plaukiama neekstremaliomis sąlygomis. 
  • Mėgstamiausias prekės ženklas: „Apple“. Pašnekovas juokiasi, kad yra šiek tiek technologinis „geek‘as“, o „Apple“ prietaisų namuose turi daugiausia. Labiausiai jį žavi, kad „Apple“ ženklo daiktai visuomet veikia sklandžiai.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Lietuvės bakalauro darbas pateko į NASA konkurso finalą

VDA Kauno fakulteto Grafinio dizaino katedros absolventės Gabrielės Monginaitės bakalauro baigiamasis darbas...

Laisvalaikis
12:35
MO muziejaus steigėjas Viktoras Butkus: kaip protingai išleisti pinigus 20

Spalio 18 d. Vilniuje atidarytas MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų...

Laisvalaikis
11:12
Atidarytas privatus MO muziejus 27

Tiksliai pagal numatytą planą, kaip kokioje nors Šveicarijos traukinių stotyje, spalio 18 d. Vilniuje...

Laisvalaikis
2018.10.18
Kultūros infrastruktūra turėtų rūpintis viena įstaiga

Valstybės įmonę „Lietuvos paminklai“ pertvarkius į biužetinę įstaigą, ši turėtų rūpintis ne vien kultūros...

Laisvalaikis
2018.10.17
„Man Booker“ literatūros premiją gavo rašytoja Anna Burns

Viena prestižiškiausių literatūros pasaulio premijų „Man Booker“ šiemet atiteko rašytojai Annai Burns (g.

Laisvalaikis
2018.10.17
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui – finišo tiesiojoje 2

Lapkričio 23 d., minint 167-ąsias dr. Jono Basanavičiaus gimimo metines, priešais Nacionalinę filharmoniją...

Laisvalaikis
2018.10.17
Ekvadoras griežtina reikalavimus „WikiLeaks“ įkūrėjui 4

Ekvadoro ambasadoje Londone gyvenančiam „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange‘ui ambasada įteikė raštą,...

Verslo aplinka
2018.10.16
Banksy triukas pirkėjos neatbaidė 1

Kolekcininkė neatsiėmė savo siūlymo pirkti britų gatvės menininko Banksy darbą „Girl with Balloon“, kuris...

Laisvalaikis
2018.10.15
Biržai ir Ignalina atsisakė prisidėti prie algų kėlimo kultūros darbuotojams 4

Susitarimą dėl spartesnio atlyginimų kėlimo kultūros darbuotojams su Kultūros ministerija pasirašė 55 iš 60...

Laisvalaikis
2018.10.15
Tūkstantmečio karta negaili pinigų prabangai 8

Vartotojai, gimę tarp 1981-1997 m., savo finansinę situaciją vertina optimistiškai ir yra linkę daugiau...

Laisvalaikis
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Mirė FIBA generalinis sekretorius 

Olimpines jaunimo žaidynes Buenos Airėse aptemdė liūdna žinia – mirė Tarptautinės krepšinio federacijos...

Laisvalaikis
2018.10.14
Alytuje parką ketinama pavadinti vaikų poeto A. Matučio vardu

Alytaus valdžia prašo Vyriausybės mieste esančiam parkui suteikti vaikų rašytojo Anzelmo Matučio vardą.

Laisvalaikis
2018.10.14
Iliustruotoji istorija. Tokijo sunaikinimas 2

1945 m. JAV laimėjo visus Ramiojo vandenyno karo mūšius, tačiau fanatiški japonų generolai pasiduoti...

Laisvalaikis
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13
Šių metų „Gaida“ – nuo Laurie Anderson iki kitokių minimalistų 1

Spalio 20 d. Vilniuje prasidėsiantis festivalis „Gaida“ šiuolaikinės muzikos gurmanams ir šiemet žada...

Laisvalaikis
2018.10.13
Guodžiančio klimato kaitos scenarijaus nėra 9

Jeigu per artimiausius 12 metų žmonija nesiims visų įmanomų priemonių klimato kaitai sustabdyti, kelio atgal...

Laisvalaikis
2018.10.13
Naujas gidas po atsigaunantį Užupį: ką būtina pamatyti

Su šilumos banga atplūdusi bobų vasara – puikus metas pasivaikščioti palei Vilnelę ir pasižvalgyti po patį...

N. P. Pretzmanno portretas: iš tėvų fermos Danijoje – iki milijoninių investicijų Lietuvoje 4

Nielsas Peteris Pretzmannas, šeimos investicijų kompanijos „Asgaard A/S“ vadovas, pasakoja apie didžiausias...

Laisvalaikis
2018.10.12
Tyrimas: skrydžių bendrovėms prastai aptarnauti keleivius apsimoka 4

Turėjote įtarimų, jog prastai aptarnauti keleivius oro bendrovėms iš tikrųjų yra naudinga? Dabar tai įrodyta...

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau