Klaipėdiškis Aidas Kaveckis – apie savo verslą užsienyje ir Lietuvoje

Publikuota: 2018-08-03
„Manau, kad mes laikomės stabiliai. Tai labai atitinka mano charakterį – aš esu stabilus, ir verslas stabilus“, – sako Aidas Kaveckis. Algimanto Kalvaičio nuotr.
„Manau, kad mes laikomės stabiliai. Tai labai atitinka mano charakterį – aš esu stabilus, ir verslas stabilus“, – sako Aidas Kaveckis. Algimanto Kalvaičio nuotr.

„Šiltnamio sąlygomis kiekvienas gali daryti verslą, o pabandyk išgyventi karo sąlygomis. Mums, verslininkams, tikrai verta pagalvoti ir sparčiu žingsniu eiti tenai, kol dar neatėjo kiti – lenkai, vokiečiai“, – apie verslą Ukrainoje sako Aidas Kaveckis, UAB „Grūdoteka“ , Friedricho pasažo ir Žaliosios vaistinės Klaipėdoje, svečių namų Mosėdyje savininkas.

Pokalbio su p. Kaveckiu susitikome „Grūdotekos“ biure Klaipėdoje. Pro 12-o aukšto langus matyti marios ir Smiltynė, už jos – jūra. Banaliai tariant, vaizdas, vertas milijono. Į biurą mane įleidžia basas darbuotojas. Klausiu, ar ir man nusiauti batus, – gal čia tokia tvarka. Ne, sako šis, karšta. Nors veikia kondicionierius, nepakeliamas karštis kieme daro savo. Tokia ta mūsų vasara.

Lietuvoje – nė grūdo

Grūdų verslas Lietuvoje – permainingas kaip ir oras, nuo kurio priklauso šios žemės ūkio produkcijos kiekis ir kokybė. Paklaustas, kaip šiemet sekasi grūdininkams, p. Kaveckis gūžteli pečiais: „Nežinau, kaip grūdininkams sekasi Lietuvoje, čia nieko neperku ir nieko neparduodu. Lietuvoje turiu tik biurą, darbuotojų ir moku didžiulius mokesčius.“

Pasak pašnekovo, visas jo verslas yra Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse – iš vienų į kitas jo įmonė veža sojų pupeles ir sojų rupinius. „Su grūdais šiuo metu neturiu nieko bendro, ypač su lietuviškais. Lietuvoje neparduodu nė vieno kilogramo sojų. Kodėl? Nes labai maža rinka ir neaktualu. Net ir per Lietuvos uostus nevežu, nesinaudoju Lietuvos geležinkelių paslaugomis, nes tai labai brangu. Viską gabenu per Latvijos uostus ir geležinkelius. Ne dėl to, kad nemylėčiau Lietuvos, o dėl to, kad ekonomiškai ten yra patraukliau“, – kalba p. Kaveckis.

Anot jo, dirbti su sojų pašaru Lietuvoje būtų „didžiulis darbas dėl darbo“.

„Nesu pratęs taip daryti. Yra keletas įmonių, kurios perka iš manęs užsienyje laivais, paskiau parsiveža čia ir platina. Tai „Kauno grūdai“, „Linas Agro“, dar kelios. Aš tuo neužsiimu, gal neturiu tiek patirties“, – aiškiai ironizuoja pašnekovas.

Jo įmonė per metus nuperka ir parduoda apie 300.000 t sojų pupelių ir sojų rupinių.

Kai bandau suvokti tokį kiekį fiziškai, p. Aidas pats užsidegęs skaičiuoja: tokiam kroviniui pervežti reiktų 15.000 vilkikų, o šie važiuodami vienas paskui kitą sudarytų 450 km ilgio mašinų virtinę – nuo Nidos iki Visagino.

Amerikietiškais kalneliais

Kad ir kokia ilga būtų toji automobilių vilkstinė, panašu, kad Rusijos maisto produktų ir grūdų embargas ją gerokai sutrumpino. „Creditinfo“ duomenimis, 2015 m. „Grūdotekos“ pardavimo pajamos buvo 68 mln. Eur, 2016 m. jos krito dvigubai, iki 31,4 mln. Eur. 2017 m. – iki 10,2 mln. Eur. 2015 m. uždirbtą 1,3 mln. Eur pelną 2017 m. pakeitė 0,96 mln. Eur nuostoliai.

Beje, 10 darbuotojų turinčiai „Grūdotekai“ tai netrukdo mokėti gerų atlyginimų savo dešimčiai darbuotojų – jų alga svyruoja tarp 1.600 ir 1.733 Eur per mėnesį.

Paprašytas pakomentuoti tokius amerikietiškus kalnelius, p. Kaveckis lakoniškas: „Prarasta Rusijos rinka. Detalizuoti nenoriu, tiesiog dabar dirbame ties šiuo klausimu ir tikimės kitais metais ten sugrįžti“.

Pradėti nuo nulio

Paklaustas, kaip uždirbo pirmąjį milijoną, pašnekovas prisimena verslo pradžią: kaip ir daugelis, jis pradėjo nuo juodųjų metalų, medienos verslų. Paskiau bankrutavo ir vėl pradėjo nuo nulio – 1993 m. įkūrė bendrovę „Grūdoteka“, kuriai šiemet rugsėjį sueis 25 metai. Iš pradžių prekiauta žuvų miltais ir žuvų taukais, nuo 2002-ųjų pagrindiniu produktu tapo sojų pupelės ir sojų rupiniai.

„Kodėl sojos? – perklausia p. Kaveckis. – Todėl, kad kiaulių, karvių, paukščių kombinuotųjų pašarų pagrindinė sudedamoji dalis yra sojos, jos sudaro 60%. Likusi dalis – truputėlis grūdų: miežiai, saulėgrąžos, paskui vitaminai, kiti papildai.“

Pašarų verslo jis ėmėsi pasvarstęs, kad žmonėms maisto visada reikės – nebus taip, kad, tarkime, kitais metais nevalgysime. Ne visi esame vegetarai, todėl reikės gyvulių ir paukščių mėsos. O gyvulėliai šventa dvasia sotūs nebus – jiems reikės pašarų.

„Sudėliojęs tokią grandinę pamaniau, kad maitinti žmones būtų labai didelė atsakomybė, todėl reikia eiti į kitą etapą – maitinti gyvulius. Manau, kad tas ciklas artimiausius tūkstantį metų nepasikeis – mes valgysim juos, o jie – pašarus“, – juokiasi p. Kaveckis.

nuotrauka::1

Sojų pupeles įmonė perka Pietų ir Šiaurės Amerikoje bei Ukrainoje, tarp jos partnerių – viena stipriausių pasaulyje žemės ūkio kompanijų „Bunge“ (JAV). Anot pašnekovo, daug projektų dabar jis vysto Ukrainoje – ta šalis mažais žingsneliais, bet sėkmingai juda į priekį.

„Mažais žingsneliais, bet į priekį“, – mėgstama p. Aido frazė, kurią jis pakartoja keletą kartų, nesvarbu, apie ką būtų kalbama – verslo plėtrą ar sveikimą po patirto insulto. O užėjus kalbai apie Ukrainą, jis priduria tikintis, kad sulauksim, kada ukrainiečiai prisijungs prie Europos Sąjungos, nes jie yra europiečiai, o ne rusai.

Bijai vilko, neik į mišką

Stereotipiškai manoma, jog karo ir ekonomikos sunkumų slegiamoje Ukrainoje privačiam verslui, kad ir kokios šalies jis būtų, nėra lengva.

VŽ pašnekovas stereotipų neneigia: pavojų ten iš tiesų daug. Vienas tokių – didžiulė valdžios institucijų ir asmenų rotacija: jos nuolat keičia savo funkcijas, peradresuoja jas viena kitai, ir, kartą suderinus reikalus su viena institucija, kitą kartą tenka ieškoti galų kitoje.

„Tokie pokyčiai ten vyksta nuolat, tiesiog nespėji bėgti iš paskos. Panašią mėsmalę mes perėjome 1992–1993 m., tokie cirkai ir mikimauziniai variantai mums nesvetimi, todėl dabar, nuvažiavęs į Ukrainą, tarsi grįžtu 25-erius metus atgal ir žinau, kaip reikia elgtis. Man tai paprasta, nes tą kelią sykį jau nuėjau“, – sako p. Kaveckis. Anot jo, pavojų ten tikrai yra, bet kur pavojai ir sunkumai, ten dažniausiai būna truputėlį didesnis pelningumas.

„Koks jis verslininkas, jei bijo sunkumų. Jis prisitaikėlis, nei virtas, nei keptas. Šiltnamio sąlygomis kiekvienas gali daryti verslą, o pabandyk išgyventi karo sąlygomis. Mums, verslininkams, tikrai verta pagalvoti ir sparčiu žingsniu eiti tenai, kol dar neatėjo kiti – lenkai, vokiečiai“, – kalba pašnekovas. Be to, priduria jis, yra ir kita priežastis kurti verslą Ukrainoje. Tai patys ukrainiečiai, kurie „mums artimi pagal sielą ir mentalitetą“.

„Ne veltui mūsų kunigaikščiai 200 metų valdė dideles Ukrainos žemes, mes turim pakartoti tai ir atkurti istorinę tiesą“, – juokiasi p. Aidas.

Pagirdyti Juodojoje jūroje arklius, klausiu.

„Ten nuolat gali ganytis viena kita mūsų banda, nereikia to bijoti“, – šypteli pašnekovas.

Baltarusijoje verslą kuriantis p. Kaveckis taip pat vertina ir baltarusius – jie puikūs žmonės ir puikūs verslo partneriai.

Lietuviškasis verslas

Lietuviškasis p. Kaveckio verslas yra Friedricho pasažas (kitaip vadinamas Friedricho miestu) istorinėje Klaipėdos senamiesčio dalyje, kur nuo XVI–XVII a. gyveno kareiviai ir žvejai. XIX a. šioje teritorijoje veikė F. H. Leperto prekybos namai. XX a. pirmojoje pusėje ir vėliau sovietmečiu pasaže buvo įrengtas sandėlis su įvairių ūkio apyvokos reikmenų parduotuvėmis ir knygynėliu. Pirmoji jo rekonstrukcija atlikta 1980 m. – vyresni klaipėdiškiai pagarbiai prisimena Arkadijų Lichtinšainą, tuometį Prekybos valdybos viršininką, pritarusį tai rekonstrukcijai.

Dabartiniais laikais pasažą, išlaikydamas pastatų autentiškumą, sutvarkė p. Kaveckis.

Paklaustas, kas – labiau verslas ar hobis – jam yra Friedricho pasažas, pašnekovas net nustemba: „Žinoma, verslas. Ten dirba 130 žmonių, yra septynios maitinimo vietos – kepykla, kavos namai, picerija, steakhausas, žuvies restoranas, vyninė, smuklė su lietuviškais patiekalais – ir viešbutis. Paradui vadovauja mano žmona Daina, aš ten labiau svečias. Ateinu įvertinti padėties – pagerėjo ji ar suprastėjo.“

Ir kaip jums atrodo?

„Manau, kad mes laikomės stabiliai. Tai labai atitinka mano charakterį – aš esu stabilus, ir verslas stabilus, ir kavinės laikosi stabiliai: nei per daug džiūgaujam, nei per daug nusimenam. Kai ištinka krizė, kartėlį nuryjam, kai gerai – galim ir džiaugsmo ašarą nubraukti“, – nusijuokia p. Kaveckis, šį verslą valdantis 12 metų.

Anot jo, restoranų ir viešbučių verslas sunkus, gal vienas sunkiausių, ir tai pripažįsta visi, kurie tuo užsiima: „Bet pasikartosiu: jei bijai vilko, neik į mišką. Inkubatoriaus sąlygomis kiekvienas gali apsimesti verslininku. Bet išgyvenk ir padaryk karo ar krizės sąlygomis. Aš manau, kad užsispyrimas, stabilumas, tikslo siekimas yra sėkmės pagrindas. Jei jis tvirtas, mes vis tiek einame tiesiai, kad ir kokios bangos aplinkui daužosi.“

Pašnekovas priduria, jog šiuo atveju jam svarbiausia, kad miestas gali didžiuotis turėdamas tokią vietą:

„Aš pats galiu kad ir kokią dešrelę ar košės užvalgyti, man užteks, bet kai matau, kad užsieniečiai Friedricho pasaže vaikšto, stebisi, fotografuoja, filmuoja, širdį man paglosto. Kitąsyk pagalvoju: kaip faina, kad sukūriau tokį dalyką. Taip mes irgi garsinam Lietuvą, ir tai man didžiausi dividendai. O kad ir prasčiau sekasi kitą kartą, nieko nepadarysi – kartėlį praryji, ir eini toliau.“

Žalioji vaistinė

Dar vieną baltą akmenėlį į gerų darbų krepšelį p. Kaveckis galėtų įsidėti už Klaipėdos centre, Tiltų gatvėje, rekonstruotą Žaliąją vaistinę. Verslininkas VŽ yra pasakojęs, kad šeštadieniais vaikšto po Klaipėdą tyrinėdamas apleistas vietas, turi knygutę, kurioje pasižymi vieną ar kitą apleistą pastatą.

„Baigiasi tuo, kad pradedu jais domėtis ir svarstyti įsigijimo galimybę, kad galėčiau sutvarkyti“, – juokiasi p. Aidas. Regis, vieną gražią dieną toje knygutėje atsidūrė Žalioji vaistinė, kurios pirmtakę, pirmąją Mėmelio vaistinę, 1677 m. atidarė Jacobas de Jonge. XIX a. viduryje pastatą nuniokojus gaisrui, dviejų aukštų istorizmo architektūros namas buvo atstatytas 1854-aisiais. Iki Antrojo pasaulinio karo pirmajame jo aukšte veikė „Grune Apotheke“, sovietmečiu – daržovių parduotuvė, kol 1981 m. visgi buvo atkurta vaistinė su senuoju interjeru.

Keletą metų nebeveikiančią vaistinę 2011-aisiais p. Kaveckis nusipirko miesto savivaldybės paskelbtame aukcione, buvo vienintelis jo dalyvis. Nenuostabu – į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų savininkai privalo laikytis specialiųjų privatizavimo sąlygų, ir tai atbaido dalį galimų pirkėjų.

Vaistinę verslininkas restauravo 6-erius metus, tiek truko ir archeologiniai kasinėjimai, kainavę krūvą pinigų. Buvo atkasti senieji rūsiai, restauruoti vitražai ir kiti išliekamąją vertę turintys daiktai, viskas atstatyta.

„Dažnas klausia, kodėl, Aidai, nepadarei ten vaistinės. Gal ir reikėjo, bet ne dabar. 2011 m., kai ją įsigijau, tikrai turėjau ambicijų padaryti vaistinę, nes tuo metu dar nebuvo tiek įsigalėję mūsų verslo monstrai su eurovaistinėmis ir visokiais kitokiais pavadinimais, kurie nušlavė visus butikinius dalykus. O dabar, bėgdamas prieš vėją, tik apsitaškysi arba apsispjaudysi. Tad ir nedariau vaistinės, bet išnuomojau patalpas artimam verslui, grožio salonui, kur moterims daro visokias mandrystes su eko- ir bioproduktais. Kol kas tegu būna tai, nes dabar ateiti į rinką su citramonu ir kitokioms tabletėms, kai aplinkui monstrai, būtų vienas nuostolis. Aš savo tikslą – restauruoti ir išsaugoti – pasiekiau. Man džiugu, kad atkūriau tą vietą, nepadariau nieko negero. Galbūt ilgainiui pasikeis situacija su monopolininkais, gal ten atsiras apotheca boutique, ką gali žinoti. Bet reikia palaukti. Dažniausiai laikas viską sustato į savo vietas“, – kalba pašnekovas.

Laikas gyventi

Po to, kai būdamas 39-erių patyrė insultą, p. Aidas savaitę išbuvo komos būsenos, o iš jos pabudo paralyžiuotas, negalėdamas nei vaikščioti, nei kalbėti. Tai truko metus, kol vieną gražią dieną jis pakilo iš lovos ir nuėjo – pats savo kojomis.

Verslininkas pasakoja, kad mintyse šimtus kartų įsivaizdavo, kaip įtempia raumenis, iškelia iš lovos vieną koją, tada kitą, sėdasi, stojasi, eina.

„Pozityvių minčių jėga“, – nusijuokia, paklaustas, kas jį pakėlė iš patalo.

Ponas Kaveckis sako, kad, jam išėjus iš rikiuotės, verslas nenutrūko. Kiek atsigavęs, jau galėdamas spręsti verslo klausimus, bet dar negalėdamas kalbėti, „taip“ arba „ne“ jis parodydavo akimis.

Ponas Aidas neslepia, kad liekamųjų reiškinių jis juntąs iki šiol ir sąmoningai stengiasi juos įveikti. Tarkime, rytais žmonai neša pusryčių padėklą, ant kurio padeda kavos, sulčių, dar ko nors, gal ir gėlę pamerkia. Ir nors paauglystėje dirbdamas šeimos įkurtoje kavinėje jis vienu metu galėdavo nešti po keturias ar šešias lėkštes, dabar tokie triukai iš pradžių nepavykdavo – padėklas krypt, ir viskas virsta.

Patirtas insultas visiškai pakeitė jo dienotvarkę: vietoj 20 valandų darbo kasdien atsirado laiko šeimai, poilsiui, meditacijai, maldai. Ponas Aidas sako esąs praktikuojantis katalikas – tikėjimas jam suteikia stiprybės ir stabilumo tiek asmeniniame gyvenime, tie versle.

„Visose religijose galioja tie patys dešimt Dievo įsakymų: nevok, nemeluok, negeisk svetimo turto... Būdamas užsienyje, galiu nueiti ir į kito tikėjimo maldos namus, man tai nėra problema“, – sako p. Aidas. Priduria, kad gal ir blogai, jog Lietuvoje į bažnyčią nueina kokį kartą per mėnesį, tačiau namie pasimeldžia kasdien.

Nebeliečiama tema

Sveikti po patirto insulto p. Aidui padėjo ir Klaipėdos simboliu vadinamo burlaivio „Meridianas“ gaivinimas – 2012 m. jis ir Aloyzas Kuzmarskis, jūrų krovinių kompanijos „Bega“ valdybos pirmininkas, perėmė suniokoto, paskandinti numatyto „Meridiano“ paramos fondo valdymą ir į laivo remontą investavo asmenines lėšas, daugiau nei 2 mln. Eur. Per maždaug metus laivas buvo atkurtas, o jame atidarytas žuvų ir jūrų gėrybių restoranas, į jį investuota dar apie 140.000 Eur.

„Mane išgelbėjo „Meridianas“. Turėjau tikslą jį atkurti ir, sėdėdamas invalido vežimėlyje, atkūriau. Ne tik savo lėšomis, bet ir savo vidine stiprybe“, – yra sakęs p. Kaveckis.

Tačiau po 5-erių metų, 2017-aisiais, jo ir bendraturčio keliai išsiskyrė radikaliai nesutapus požiūriams dėl restorano, įrengto legendine vadinamoje barkentinoje, valdymo. Tuomet p. Aidas pasitraukė iš laivą valdančio paramos fondo dalininkų, tačiau akivaizdu, kad dėl burlaivio jam iki šiol skauda širdį.

„Kai įvyko mūsų skyrybos, neradau teisybės niekur. Dėl šito labai išgyvenau, man labai skaudu“, – sako p. Kaveckis ir priduria šia tema nebenorįs kalbėti.

Dovana iš Uzbekijos

Ne, tai ne, keičiame temą. Paklaustas, ar sunku verslo pradžioje buvo įveikti kultūrinius skirtumus – juk dirba visame pasaulyje, su Rytais ir Vakarais, p. Aidas nusijuokia, kad žmonės visur tokie patys.

„Jeigu eini pasitikėdamas, to paties sulauksi iš partnerių“, – sako jis ir priduria, kad yra bendrovių, su kuriomis pirmiausia susitaria žodžiu, o dokumentai, sąskaitos keliauja vėliau. Nepaklausiau, ar žodžiu jis susitaria ir su verslo partneriais iš Uzbekijos, kurie 40-ojo gimtadienio proga jam padovanojo rankomis austą kilimą – jo paties portretą, surištą iš 750.000 mazgelių. Tiesa, gerokai stambesnio veido – pagal uzbekišką gerovės supratimą.

nuotrauka::2

Ponas Aidas pirmiausia pasikabino jį savo darbo kabinete. Po kurio laiko nukabino, suvyniojo ir įkišo į spintą, iš ten ir ištraukė jį parodyti.

„Nenorėjau, kad kas nors, pamatęs kabantį portretą, pamanytų, jog mane apėmusi didybės manija. Esu kuklus“, – vėl nusijuokia p. Aidas.

Pridėčiau: nepataisomas optimistas ir svajotojas. Pašnekovas patvirtina: „Tikrai. Esu svajotojas ir savo svajonių drįstu siekti, nėra tokios, kurios nebūčiau įgyvendinęs.“

Aidas Kaveckis

Gimė – 1973 m. lapkričio 28 d.

Mokslai – 1991 m. baigė Klaipėdos prekybininkų mokyklą, virėjo konditerio specialybę

Veikla – didmeninė prekyba sojų pupelėmis ir rupiniais

Anksti kėlęs, vėlai gulęs nesigailėsi. Ar tinka jums šis priežodis?

Tinka. Bet turiu ir savo asmeninį: mažais žingsnelias, bet tik į priekį.

Didžiausias laimėjimas?

Nuoširdžiu darbu užsitarnautas klaipėdiečių pasitikėjimas.

Didžiausias nusivylimas?

Šitiek metų puoselėjus senamiestį dabar graudu žiūrėti, kaip dabartinė valdžia jį naikina.

Svarbiausios verslininko savybės?

Konkretumas ir sažiningumas.

Ar turite blogų įpročių?

Turiu. Esu darboholikas ir dėl to kenčia mano šeima.

Kaip leidžiate laisvalaikį?

Mėgstu keliauti po pasaulį.

Mėgstamiausias patiekalas gaminti?

Ruošiu kalėdinį kalakutą su karamelizuotomis bulvytėmis ir mėlynaisias kopūstais.

Mėgstamiausias gėrimas?

Vaisių kompotas.

Paskutinė perskaityta knyga?

„Jūs esate placebas“.

Kaip nuleidžiate garą?

Medituoju.

Mėgstamiausias prekių ženklas?

„Prada“.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Demokratija versle, arba Bučkis „Caffeine’ui“ Premium

12.27. „Kaip manai, kiek versle demokratijos?“ – klausiu draugės verslininkės feisbuko „Messenger“. „Jei...

Verslo klasė
2019.03.17
Istorija: murzinas ir brangus XIX–XX a. sandūros Vilnius Premium

XIX a. pabaiga – XX a. pradžia siejama su ypač svarbiais mūsų šaliai įvykiais – pradedant lietuvių tautiniu...

Laisvalaikis
2019.03.17
Muzika: netikėtas žvilgsnis į jidiš pasaulį Premium

Laikau tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto niekur nepaminėtą kompaktinį diską „Yiddish Songs“ –...

Verslo klasė
2019.03.17
Viešbučio naujovė – savaime išsivalantys kambariai 5

Technologinė pažanga nesustodama skverbiasi ir į viešbučių industriją. Šviežiausia technologinė inovacija –...

Paslaugos
2019.03.17
Vilniuje pridygs dar daugiau meno instaliacijų

Sostinės savivaldybė tęsia meno projektų ir instaliacijų iniciatyvą „Kuriu Vilnių“ – ką tik paskelbti dar 13...

Laisvalaikis
2019.03.16
Lutherio tviteris brukamas per Tapino–Overtono langą Premium

Kaip ir kodėl visuomenėje vyksta permainos? Ar pažiūros ir papročiai keičiasi todėl, kad kokie nors...

Verslo klasė
2019.03.16
Prastą socialinio kredito reitingą turintys kinai nebegali keliauti 9

2018 m. kelionių planus turėjo atšaukti milijonai kinų – valdžia jiems tiesiog neleido įsigyti bilietų...

Laisvalaikis
2019.03.16
„Lietuvos geležinkelių“ vadovas M. Bartuška: išlieku ramus, kai kitiems reikia valerijonų Premium 25

Mantas Bartuška, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius, sako, kad jau porą metų keliaudamas po...

Laisvalaikis
2019.03.15
Lietuvos miestai – žvaigždės, pernai sulaukę daugiausiai turistų 2

VšĮ „Keliauk Lietuvoje“, remdamasi statistikos duomenimis, sudarė daugiausiai vietinių ir užsienio turistų...

Paslaugos
2019.03.14
Paskelbė „Auksinių scenos kryžių“ nominantus

Kultūros ministerija paskelbė, kas šiemet pretenduoja į svarbiausius profesionalaus teatro ir meno kūrėjų...

Laisvalaikis
2019.03.12
Meno projektas siūlo pinigų ir nieko neveikti

Švedų meno projektas atrinktam žmogui kas mėnesį mokės po 2.033 Eur už tai, kad jis veiktų, ką nori.

Laisvalaikis
2019.03.11
 Pirma sumokėk, tuomet reikalauk rezultato 4

Antrą kartą atvykęs į Dantų karalystę – juostinių plieno pjūklų lentpjūvėms gamyklą Rumunijoje –...

Verslo klasė
2019.03.11
Specifinės gamybinės problemos Dantų karalystėje Premium

– Buna ziua, – pasigirdo ragelyje. – Buna ziua, – automatiškai atsakiau į rumunišką pasisveikinimą.

Verslo klasė
2019.03.11
Albertas Sinevičius: pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė dirbo nepolitikuodama Premium 1

„Dabar pasigirsta kalbų, kad ne už tokią Lietuvą kovojome. Man regis, reikia skirti dvi sąvokas:...

Laisvalaikis
2019.03.11
D. Katkus: pianistės G. Ručytės įdvasintas girdėjimas Premium

Kas yra didžiųjų muzikinių kultūrų stiprybė? Atmintis. Ne muziejų saugyklos, bet kasdienis savo meno...

Verslo klasė
2019.03.10
Tomas Sinickis: Idealisto memuarai arba Purgystanas (I) Premium 1

Kam mums reikėjo į Purgystaną, aš vis dar iki galo nežinau. Tikriausiai buvo dvi priežastys. Pirma, apie...

Verslo klasė
2019.03.10
Kovo 11-osios renginiai visoje Lietuvoje 2

Kovo 11-ąją švęsime atkurtos nepriklausomos savo valstybės 29-ąsias metines. Džiugiai, su trispalvėmis,...

Laisvalaikis
2019.03.10
Garsiausios istorijoje žmogžudystės vietą atvers turistams 2

Lankomiausio Italijos miesto Romos valdžia paskelbė planuojanti rekonstruoti senovinę aikštę, kurioje įvyko...

Paslaugos
2019.03.09
Lenkijos politika – pinigai ir teisingumas 5

2019 m. sausio pabaigoje Lenkiją sukrėtė didžiausias iki šiol skandalas dėl valdančiosios partijos „Teisė ir...

Verslo klasė
2019.03.09
Šiaulių „Aušros“ muziejui toliau vadovaus R. Balza

Kultūros ministerijos surengtą konkursą eiti Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pareigas laimėjo...

Laisvalaikis
2019.03.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau