Iliustruotoji istorija: lietuviai Stalupėnų ir Gumbinės kautynėse

Publikuota: 2018-07-29
www.alexbychenko.livejournal.com nuotr.
www.alexbychenko.livejournal.com nuotr.
 

„Nedaugelis girdėjo apie Gumbinę ir vargu ar kas įvertino tą nuostabų vaidmenį, kurį ji atliko“, – kadaise rašė Winstonas Churchillis. Bet Stalupėnai ir Gumbinė ne tik didele dalimi lėmė karo eigą. Vargu ar Didžiajame kare būta kitų tokių mūšių, kur prasiliejo šitiek broliško lietuvių, latvių ir lietuvninkų kraujo.

Prie pat sienos su Vokietija, Rukšnių kaime (Šakių rajonas), gyvenęs Jonas Šukys pasakojo, kad karas apylinkėse prasidėjęs neįspūdingai: „Viskas ėjo labai lėtai. Tik po poros savaičių jau šaudėsi kaip reikiant.“

Rusai visą Suvalkijos pasienį bemat užtvindė galybe raitelių – dviem – 2-aja ir 3-iąja – kavalerijos divizijomis. „Visas pasienis, nuo Vištyčio iki Nemuno, matė caro armijos raitelius. Čia buvo husarų, ulonų ir dragūnų daliniai“, – pasakoja Jonas Šukys.

Nikolajus II vykdė pažadus: dar jo tėvas imperatorius Aleksandras III kadaise jaunajam kaizeriui Vilhelmui II esą prigrasino, kad karo atveju Prūsiją užtvindys kazokai. Tikėtasi, kad ši raitelių lavina nusiaubs priešo žemes, išsprogdins prūsų tiltus, geležinkelį, sandėlius, sutrukdys mobilizaciją. O svarbiausia – surinks įsiveržti reikalingą žvalgybinę informaciją.

Tai lyg neturėjo būti labai sudėtinga: ginti Rytprūsių pasienio daugiausia stojo vietos landšturmas (pagyvenę ar karo tarnybai netikę vyrai) ir landveras (armijos rezervas – vyresni šauktiniai). O kadriniai kariuomenės daliniai (trys pėstininkų ir du ulonų pulkai) daugiausia susitelkė aplink Stalupėnus, priešais Kybartus, ir laukė pagrindinio rusų smūgio.

Bet jau per pirmus žvalgybos reidus caro kavalerija pajuto, kad lengvo gyvenimo Rytprūsiuose nebus – vokiečiai gerai pasirengė sutikti raitelių ordą iš Rytų.

Spygliuota viela prieš raitelius

Raižytas ir miškingas kraštas visai netiko įsibėgėti didelėms kavalerijos masėms, joms reikėjo erdvės ir plačių laukų. Laukus skyrė tvoros, vandens grioviai ar dar blogiau – rusams nematyta spygliuota viela. Ties kelių sankryžomis, tiltais vokiečiai dar įrengė specialios (storesnės už pirštą) spygliuotos vielos užtvaras, neįkerpamas kazokų turėtoms žirklėms skardai (įsiutę raiteliai kliūtį net mėgindavo kapoti kardais).

Kone kiekviena Rytprūsių sodyba buvo mūrinė, tad lengvai paverčiama nedidele tvirtove.

Bet svarbiausia – visą šalį dengė toks tankus siaurojo geležinkelio tinklas, kad prūsų pėstininkai mobilumu kone prilygo priešo kavalerijai. Rusų žvalgai pranešdavo, kad vokiečiai „nuolat laiko parengtus nedidelius traukinių sąstatus su juose sėdinčiais pėstininkais; vos gavę žinią apie mūsų dalinių artėjimą prie sienos, tučtuojau siunčia jiems priešpriešiais, artimiausiu geležinkeliu tokį traukinį.“

Tad kad ir kur pasisukdavo į Rytprūsius įjoję caro kavaleristai, į jų įsiveržimo vietą iš visų pusių, geležinkeliu, gyventojų automobiliais, dviračiais bemat sugužėdavo vokiečių pėstininkai. Tuo paprastai ir baigdavosi carinės kavalerijos reidas. Mat rusų raiteliai bodėjosi žvalgyba, bet labai norėjo pakariauti. Tad vos sušvilpus kulkoms lipdavo nuo arklių ir su malonumu įsiveldavo į ilgą bevaisį susišaudymą.

Bene didžiausias rusų raitelių reidas įvyko rugpjūčio 10-ąją, kai iškart dvi kavalerijos divizijos – 1-oji ir 2-oji – įsiveržė į Rytprūsius. Ketinta mūšiu išžvalgyti kelią būsimam Rennenkampfo armijos puolimui Stalupėnų kryptimi. Bet viskas pasikartojo, tik didesniu mastu: vokiečiai šiam raitelių tvanui užtvėrė kelią penkiais pėstininkų batalionais ir trimis artilerijos baterijomis.

Rusų kavaleristai negalėjo praleisti tokios progos pašaudyti – tad kone visą dieną nulipę nuo žirgų pliekėsi su prūsais. Tik vakarop abi rusų divizijos, šiaip ne taip privertusios priešą pasitraukti į Stalupėnus, praradusios apie 100 karių, išdidžiai grįžo į Kybartus. O generolą Rennenkampfą pasiekė pagyrūniškas raportas: „Šiandien kautynėse ties Stalupėnais lydėjo lemiama sėkmė. Daliniai veikė pagirtinai. Nuotaika pakili.“ Tačiau pastarasis laukė žvalgybinių duomenų, o ne žinių apie nereikšmingus susirėmimus, tad kone sprogo iš pykčio.

Dvi divizijos prieš vieną armiją

Smulkūs rusų ir vokiečių pasipešiojimai Lietuvos pasienyje baigėsi 1914 m. rugpjūčio 17 dieną. Tądien visa 1-oji rusų „Nemuno“ armija, vadovaujama generolo Pavelo Rennenkampfo, peržengė Rytprūsių sieną tarp Kudirkos Naumiesčio ir Vištyčio ežero.

Lietuvoje tuo labai džiaugtasi – karas atitolo nuo krašto sienų: „Perėjus Rusijos kareiviams Vokiečių sieną, nušvito mūsų padangė. Galime turėti vilties, kad Lietuvą Dievas apsaugos nuo sunykimo.“

Rytprūsių gynėjai, 8-oji vokiečių armija (generolas Maximilianas von Prittwitzas, 173 tūkstančiai kareivių ir 1 044 pabūklai) iš rytų atgarmančių rusų (110 tūkstančių kareivių ir 492 patrankos) laukė ties Gumbinės miesteliu, esančiu už 40 kilometrų nuo sienos.

Prūsų iš pažiūros buvo kiek daugiau nei rusų, bet didelę jų dalį sudarė landveras – pagyvenę atsarginiai. Be to, Prittwitzo kariams bet kada galėjo smogti iš pietų atskubanti kita – rusų 2-oji (Narevo) armija: 150 tūkstančių kareivių, 720 pabūklų, vadas – generolas Aleksandras Samsonovas. Tiesa, ji vėlavo, tad vokiečiai tikėjo turintys keletą dienų Rennenkampfo pajėgoms sudoroti.

Bet visus planus sujaukė į avantiūrizmą linkęs vokiečių 1-ojo korpuso vadas generolas Hermannas von Franēois. Jis rimtai tikėjęs, kad gali vien dviem savo divizijomis – 1-ąja ir 2-ąja – sumušti visą Rennenkampfo armiją. Tad savavališkai palikęs pozicijas ties Gumbine ir su abiem divizijomis nukurnėjęs pasitikti rusų prie valstybinės sienos, į Stalupėnus.

Rennenkampfo pulkai į Rytprūsius įžengė nerūpestingai – skirtingu laiku ir kas kaip. Pirmos sieną kirto centre žygiuojančios 25-oji ir 27-oji divizijos. Šiauriau jų, tik po poros valandų, ties Naumiesčiu sieną peržengė 29-oji ir 28-oji divizijos. Daugumą šių divizijų galima vadinti lietuviškosiomis – į jas buvo mobilizuota daugybė Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų gyventojų. Štai 27-ojoje divizijoje tarnavęs lietuvis R. Jasiūnas vėliau pasakojo, kad jo 108-ajame Saratovo pulke „buvo dauguma lietuvių: dviem lietuviam atiteko vienas rusas. Tarpusavy tik lietuviškai tekalbėjom“.

O piečiausiai, ties Vištyčio ežeru ir Romintos giria, pernelyg neskubėdami – atsilikę net šešiomis valandomis – į Prūsiją įžengė 40-osios divizijos kariai.

Nors į Rytprūsius, regis, veržėsi įspūdinga jėga, daugelis pasienio ūkininkų tik lingavo galvomis, žvelgdami į rusų karius. R. Jasiūnas vėliau prisiminė pranašišką vieno jų frazę: „Kur jūs einate, ką tiems vokiečiams darysite? Vokiečiai jums taip išpers kailį, kad neturėsit kur dėtis.“

Pasveikino rusus „čemodanais“

Netrukus į rusus atidengė ugnį 1-oji vokiečių divizija, kurios pulkuose buvo pilna Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus lietuvninkų. Priešais Stalupėnus puslankiu išsirausę apkasus, apsitvėrę spygliuota viela prūsai nesirengė priešui lengvai atiduoti nė pėdos gimtinės. O kiek piečiau, Tolminkiemyje, pasiruošusi smūgiui stovėjo 2-oji vokiečių divizija, tik ir laukianti, kol į mūšį dėl Stalupėnų įsitraukusiems caro pulkams galės smogti į šoną.

Trys rusų divizijos – 27-oji, 25-oji ir 29-oji – išsiskleidė į kovos eiles ir bandė pulti. Bet priešo ugniai stiprėjant ataka ėmė strigti. „Vietoje susiremti ir badyties durtuvais vokiečių kariuomenė velija paleisti visą lietų šrapnelės ir švyno į priešininko gyvąją sieną, kad ją iš tolo išdaužius“, – pasipiktinęs vėliau rašė šių kovų dalyvis.

nuotrauka::1

Rusų eiles dar užgriuvo ir prūsų sunkiosios artilerijos „čemodanai“ (taip kareiviai vadino stambaus kalibro sviedinius), sėjantys mirtį ir paniką. „Priešo nematyti, bet jo ugnis baisi. Po „čemodanų“ sprogimo iškyla didžiuliai žemės, akmenų, smėlio ir dūmų fontanai, aidi sužeistųjų šauksmai ir dejonės. Mintimis aš atsisveikinau su gyvenimu“, – rašė 106-ojo Ufimsko pulko karininkas Aleksandras Uspenskis.

Tačiau caro pėstininkų paprasčiausiai buvo per daug – trys divizijos prieš vieną, kad ugnimi besispjaudantys prūsų apkasai juos ilgam sulaikytų. Nebodami nuostolių, rusai ėmė spausti vokiečius: šiaurėje 29-oji ir 25-oji divizijos privertė prūsus palikti Degesen ir Bilderweitschen (Bildviečių) kaimelius.

Ties pastaruoju kaimeliu du rusų pulkai – 115-asis ir 97-asis, sudaryti iš latvių ir žemaičių, – apsupo vokiečių bateriją ir durtuvų kautynėse sunaikino dvi prūsų 41-ojo pulko (Klaipėdos ir Tilžės lietuvninkai) kuopas. Buvo užgrobti septyni vokiečių pabūklai ir du kulkosvaidžiai, o įnirtingose durtynėse žuvo per 60 prūsų. Pačių caro pėstininkų per ataką krito bent 144 (tarp jų buvo nemažai Šiaulių krašto lietuvių).

Centre 27-oji rusų divizija, supdama Stalupėnus iš pietų, per vielų užtvaras, vilkduobes ir net vandens griovius prasibrovė iki Goritten (Geryčių) kaimo.

Buvo apie 16 valanda, Stalupėnai atrodė ranka pasiekiami. Ir nors vokiečiai ėmė pliekti ypatingais japoniškais sviediniais, pergalė atrodė čia pat: „Mums toliau puolant, jų artilerija pradėjo šaudyti japoniškomis „šimozomis“, užtaisytomis baisiai bjauriomis dusinančiomis pilkai-žaliomis dujomis.“

„Vilniaus žydų pulko“ pražūtis

Tik maždaug tuo metu vokiečių 8-osios armijos vadas Prittwitzas sužinojo, kad vienas jo generolų su geru trečdaliu visos armijos įsivėlė į „asmeninį mūšį“ pasienyje. Ir kone atsitiktinai: mat Franēois į štabą atsiuntė pranešimą, lyg niekur nieko prašydamas į Stalupėnus kuo greičiau atgabenti daugiau sunkiosios artilerijos sviedinių.

Įsiutęs Prittwitzas tučtuojau pasiuntė įsakymą Franēois pajėgoms trauktis į Gumbinę, kur buvo visa likusi vokiečių armija. Bet įžūlusis generolas pasiuntiniui atšovė: „Praneškite generolui Prittwitzui, jog generolas Franēois nutrauks kovą tuomet, kai sumuš rusus.“

O ties Stalupėnais kaip tik prasidėjo pats „smagumas“: į Goritten šturmą įsitraukusiai rusų 27-ajai divizijai iš pietų ūmai smogė nuo Tolminkiemio atskubėję 2-osios vokiečių divizijos daliniai.

Vedami generolo Adalberto von Falko prūsai pirmiausia užgriuvo piečiausiai esantį rusų 105-ajį Orenburgo pulką, sudarytą daugiausia iš karan mobilizuotų Vilniaus miestiečių. Į apstulbusius „orenburgiečius“ iš arti ugnį atidengė Lietuviškasis Prūsijos princo Augusto lauko artilerijos pulkas, o paskui atakavo du pėstininkų pulkai ir raitieji jėgeriai. Rusų pulkas buvo sunaikintas – žuvo ar pakliuvo nelaisvėn beveik visi, krito ir pulko vadas. Dalinio likučiams ėmus bėgti Rusijos sienos link, padus pasipustė ir kiti – 106-asis, 107-asis pulkai. Stalupėnus beapsupanti, lemiamam šturmui pakilusi rusų 27-oji divizija virto sienos link paniškai sprunkančia minia. „Jiems bėgant, vokiečiai iš kulkosvydžių juos taip skynė, kad geriau nereikia. Labai daug užmušė, o dar daugiau sužeidė“, – pasakojo rezerve stovinčio 108-ojo pulko karys lietuvis R. Jasiūnas. Jo pulkui, į kurį buvo mobilizuoti daugiausia dzūkai, buvo įsakyta bet kokia kaina sustabdyti bėglius. Bet tai buvo nebeįmanoma, pulko vadas netrukus pranešė, kad bėgančių kareivių „nepaisant jokių priemonių, įskaitant net ir šaudymą į bėglius, neišeina sustabdyti“. Bėgliai apsiramino tik perskuodę pasienio upę Lieponą ir susirinkę vienoje kalvoje netoli Kybartų.

O vokiečiams nebuvo kada triumfuoti – vos sutriuškinus vieną, juos kontratakavo likusios dvi – 25-oji ir 29-oji rusų divizijos. Į mūšio lauką pagaliau suskubo ir 40-oji rusų divizija. Tad išsekę prūsai ėmė trauktis Gumbinės link. Jiems buvo kuo didžiuotis – 1,5 divizijos jėgomis visą dieną išsilaikė prieš rusų armiją ir dar sudavė šiai skaudų smūgį.

nuotrauka::2

Sukrėstiems rusams teliko skaičiuoti nuostolius: įskaitant žuvusius, sužeistus ir belaisvius, jie prarado per 7 tūkstančius karių. Iš 105-ojo Orenburgo pulko neliko beveik nieko: per 3 tūkstančius jo karių pasidavė vokiečiams, tespėta išgelbėti pulko vėliavą. Mėgindami kaip nors pateisinti gėdingą sutriuškinimą, rusai ėmėsi ieškoti kaltų ir, žinoma, netruko jų rasti. Anot A. Uspenskio, Orenburgo pulką mobilizuojant užpildė 2 500 Vilniaus žydų, kurie apsupti nė nemanė garbingai pražūti – čia pat visi pasidavė nelaisvėn.

Smūgis kabliu ties Gumbine

Gumbinėn triumfuodamas grįžęs Franēois visiems skalambijo apie įspūdingą pergalę. Gilyn į Rytprūsius carinė Nemuno armija pajudėjo tik rugpjūčio 18 dieną. Kartą pamokyti rusų pulkai priekin judėjo atsargiai.

O 8-ajame vokiečių armijos štabe virė aistros: Stalupėnų didvyris generolas Franēois primygtinai ragino nesėdėti gynyboje ir vėl smogti rusams pirmiems. Prittwitzas kurį laiką dvejojo, bet rugpjūčio 19-ąją apsisprendė atakuoti.

Tad rugpjūčio 20-osios rytą ties Gumbine įsiliepsnojo vienas žymiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių Rytų fronte. Čia, priešpriešinėse kautynėse, susidūrė beveik lygios jėgos: keturios vokiečių divizijos atakavo tiek pat rusų. Vokiečių priekyje su lietuvninkų prikimštomis 1-ąja ir 2-ąja divizijomis vėl buvo „pitbulis“ Franēois, aiškiai ketinantis pakartoti stalupėniškąjį smūgį kabliu.

Net vokiečių divizijų vaidmuo buvo tas pat: mūšį pradėjo 1-oji, atakuojanti kraštinę, dešiniajame Rennenkmapfo armijos sparne esančią rusų 28-ąją diviziją (šios pulkuose daugiausia kovėsi aukštaičiai, žemaičiai ir suvalkiečiai). Vos caro kareiviams įsitraukus kovon, iš šono jiems smogė vokiečių 2-oji divizija. 28-osios divizijos gynyba sugniužo, pulkų likučiai ėmė netvarkingai trauktis.

Įkvėpti sėkmės vokiečiai pasisuko į pusiau apsuptą rusų 29-ąją diviziją (joje kovėsi daug latvių bei kiek Šiaulių apylinkių gyventojų) ir ketino su ja atlikti tą patį manevrą. Bet šioji, lyg garsieji Smolensko pulkai Žalgirio mūšyje, įsispyrė žemėn, apsikasė ir pasiutusia artilerijos ugnimi atmušė visas vokiečių atakas. Kaizerio pėstininkai patyrė didžiulių nuostolių, jų triumfą pakeitė sąmyšis.

Šovinių negailėjo

Dar blogiau kautynės baigėsi vokiečių generolo Augusto fon Mackenseno 35-ajai ir 36-ajai divizijoms. Šis tvirtakaktis generolas nesugalvojo nieko geresnio, kaip savo karius mesti savotiškon „psichologinėn atakon“ prieš rusų 25-ąją ir 27-ąją divizijas.

Užuot atakai išsiskleidę į grandines, Mackenseno kariai rusų link nužygiavo it parade – „suglaustomis gretomis, ištisomis kolonomis, plevėsuojant vėliavoms ir grojant muzikai!“

Rusų 25-oji divizija (joje kovėsi latviai) iš netikėtumo kiek pasitraukė. Bet ties Stalupėnais žiauriai nukentėjusi „lietuviškoji“ 27-oji tądien gavo puikią progą atkeršyti ir patvirtinti lietuvių, kaip puikių šaulių, reputaciją. Tris kartus Mackenseno kariai kilo atakon ir tris kartus juos guldė žemėn tikras ugnies lietus.

„Prieš mus tarytum prasivėrė pragaras. Priešo nematyti, teblykčioja vien tūkstančių šautuvų, kulkosvaidžių ir pabūklų ugnis. Žuvę guli ištisomis eilėmis“, – rašė tose beprotiškose atakose dalyvavęs vokiečių 5-ojo grenadierių pulko karys.

Lietuviškieji caro kariai pliekė negailėdami – vien 108-asis Saratovo pulkas tądien iššaudė 800 tūkstančių šovinių. Svarbiausia – šaudė taikliai. Vėliau nustatyta, kad dauguma kaizerio pėstininkų žuvę nuo pataikymų į galvą ir krūtinę.

„Iš savo stebėjimo punktų matėme sukrečiantį vaizdą, kaip nuo mūsiškių ugnies ištisomis eilėmis, tarytum pakirsti, krito... vokiečiai!“ – rašo A. Uspenskis.

Lemiamu momentu, apie 14.30 val., prie „beprotiško parado“ prisidėjo ir vokiečių artileristai. Nebegalėdami ramiai žiūrėti į lyg tire šaudomus tautiečius, 12-os pabūklų vokiečių artilerijos divizionas išlėkė tiesiog į mūšio lauką, vos už kelių šimtų metrų nuo rusų 108-ojo pulko. Šokdami prie pabūklų vokiečiai mėgino iš arti atidengti ugnį į priešą, bet nespėjo paleisti nė sviedinio – juos tiesiog nušlavė kulkų kruša.

Apie 16 valandą vokiečiai, priblokšti nuostolių (prarado apie 14 600 karių), ėmė trauktis, o vietomis ir bėgti. Caro kariai pasirodė nesą lengvai triuškinami laukiniai, tądien jie neteko tik vos daugiau karių nei priešininkai – apie 19 tūkstančių.

Nors mūšis baigėsi lyg ir lygiosiomis, strategiškai vokiečiai pralaimėjo: jiems nepavyko nei sutriuškinti, nei bent atblokšti rusų 1-osios armijos. Didėjant Rytprūsių praradimo grėsmei, vokiečių vadai skubiai iš Vakarų fronto į rytus permetė per 120 tūkstančių karių. Šitaip lemiamu metu Vakaruose buvo rimtai susilpninta vokiečių armija, tai vėliau lėmė Marnos mūšio ir viso Pirmojo pasaulinio karo baigtį.

Tiesa, Vakarų Europos visuomenė Gumbinės kautynių lyg ir nepastebėjo. O Rytprūsiuose galvas guldžiusių dviejų „lietuviškųjų divizijų“ 27-osios ir 28-osios karių kapai jau po kelerių metų apaugo žole.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
 1993-iųjų stebuklo formulė: geležinė valia, išmintinga diplomatija, truputis pinigų ir sėkmės Premium 5

Dar ir šiandien kai kuriuos draugiškus Lietuvos kaimynus sunku įtikinti, kad Rusijos kariuomenės išvedimą iki...

Verslo klasė
2018.10.19
Lietuvės bakalauro darbas pateko į NASA konkurso finalą 1

VDA Kauno fakulteto Grafinio dizaino katedros absolventės Gabrielės Monginaitės bakalauro baigiamasis darbas...

Laisvalaikis
2018.10.19
MO muziejaus steigėjas Viktoras Butkus: kaip protingai išleisti pinigus 29

Spalio 18 d. Vilniuje atidarytas MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų...

Laisvalaikis
2018.10.19
Atidarytas privatus MO muziejus 28

Tiksliai pagal numatytą planą, kaip kokioje nors Šveicarijos traukinių stotyje, spalio 18 d. Vilniuje...

Laisvalaikis
2018.10.18
Kultūros infrastruktūra turėtų rūpintis viena įstaiga

Valstybės įmonę „Lietuvos paminklai“ pertvarkius į biužetinę įstaigą, ši turėtų rūpintis ne vien kultūros...

Laisvalaikis
2018.10.17
„Man Booker“ literatūros premiją gavo rašytoja Anna Burns

Viena prestižiškiausių literatūros pasaulio premijų „Man Booker“ šiemet atiteko rašytojai Annai Burns (g.

Laisvalaikis
2018.10.17
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui – finišo tiesiojoje 2

Lapkričio 23 d., minint 167-ąsias dr. Jono Basanavičiaus gimimo metines, priešais Nacionalinę filharmoniją...

Laisvalaikis
2018.10.17
Ekvadoras griežtina reikalavimus „WikiLeaks“ įkūrėjui 4

Ekvadoro ambasadoje Londone gyvenančiam „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange‘ui ambasada įteikė raštą,...

Verslo aplinka
2018.10.16
Banksy triukas pirkėjos neatbaidė 1

Kolekcininkė neatsiėmė savo siūlymo pirkti britų gatvės menininko Banksy darbą „Girl with Balloon“, kuris...

Laisvalaikis
2018.10.15
Biržai ir Ignalina atsisakė prisidėti prie algų kėlimo kultūros darbuotojams 4

Susitarimą dėl spartesnio atlyginimų kėlimo kultūros darbuotojams su Kultūros ministerija pasirašė 55 iš 60...

Laisvalaikis
2018.10.15
Tūkstantmečio karta negaili pinigų prabangai 9

Vartotojai, gimę tarp 1981-1997 m., savo finansinę situaciją vertina optimistiškai ir yra linkę daugiau...

Laisvalaikis
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Mirė FIBA generalinis sekretorius 

Olimpines jaunimo žaidynes Buenos Airėse aptemdė liūdna žinia – mirė Tarptautinės krepšinio federacijos...

Laisvalaikis
2018.10.14
Alytuje parką ketinama pavadinti vaikų poeto A. Matučio vardu

Alytaus valdžia prašo Vyriausybės mieste esančiam parkui suteikti vaikų rašytojo Anzelmo Matučio vardą.

Laisvalaikis
2018.10.14
Iliustruotoji istorija. Tokijo sunaikinimas 2

1945 m. JAV laimėjo visus Ramiojo vandenyno karo mūšius, tačiau fanatiški japonų generolai pasiduoti...

Laisvalaikis
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13
Šių metų „Gaida“ – nuo Laurie Anderson iki kitokių minimalistų 1

Spalio 20 d. Vilniuje prasidėsiantis festivalis „Gaida“ šiuolaikinės muzikos gurmanams ir šiemet žada...

Laisvalaikis
2018.10.13
Guodžiančio klimato kaitos scenarijaus nėra 9

Jeigu per artimiausius 12 metų žmonija nesiims visų įmanomų priemonių klimato kaitai sustabdyti, kelio atgal...

Laisvalaikis
2018.10.13
Naujas gidas po atsigaunantį Užupį: ką būtina pamatyti

Su šilumos banga atplūdusi bobų vasara – puikus metas pasivaikščioti palei Vilnelę ir pasižvalgyti po patį...

N. P. Pretzmanno portretas: iš tėvų fermos Danijoje – iki milijoninių investicijų Lietuvoje 4

Nielsas Peteris Pretzmannas, šeimos investicijų kompanijos „Asgaard A/S“ vadovas, pasakoja apie didžiausias...

Laisvalaikis
2018.10.12

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau