Arūnas Kulikauskas: apie Kauną ir Vilnių, Niujorką ir Jono Meko blynus

Publikuota: 2018-07-27

„Specialiai nieko nedarau, kas ateina, ateina. Aš nepajudinsiu nė mažiausio pirštelio nei dėl turtų, nei dėl svarbumo“, – sako fotomenininkas Arūnas Kulikauskas. Šnekėjomės su juo apie „carbon footprint“, sovietinius laikus Kaune, Jono Meko kepamus bulvinius blynus. Žinoma, ir kūrybą.

Pokalbis buvo tarsi Arūno fotografijos, užfiksuotos pinhole technika arba paprastu juostiniu fotoaparatu, kuriose – pusės metų trukmės saulės kelias per dangų, jo šeima ar paprasčiausios kasdienės akimirkos. Atrodo, nieko reikšmingo, tačiau iš momentų, iš nuotrupų susidėlioja ištisas pasaulis.

Į Niujorko meno pasaulį jau įsisukęs Arūnas su žmona Oksana, taip pat menininke, ir vaikais po 22 metų gyvenimo Amerikoje grįžo į Lietuvą, tiesiai į Samantonių kaimą. Apsitvarkė buitį, su draugais įkūrė VšĮ „Trys kaimai“ švietėjiškai ir kultūrinei veiklai, pernai Ukmergėje atidarė „Vilkamirgės“ galeriją.

Atriedėjus į sodybą, kur plevėsuoja iškeltas Vytis, Arūnas pirmiausia aprodė ūkį – paukščius, avis, šunis, bites, tvenkinį. Kai grįžtame iš laukų, praverdamas vartukus jis klausia: „Manai, negaliu naujos tvoros apsitverti? Galiu. Bet kam keisti, kai šita gera. Nauja per brangu. Turiu galvoje ne pinigus, o elektros energiją ir visus kitus dalykus, kuriuos sunaudosi jai pagaminti. Žinai apie „carbon footprint“ – anglies dioksido mažinimą?“

Neteršti, tausoti, nenaudoti

„Carbon footprint“ judėjimą – minimaliai naudoti žemės išteklius, ne išmesti daiktą, o pataisyti jį ir toliau naudoti ir pan. – praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį Amerikoje pradėjo hipiai. Dabar jis tapo madingas, ir ši mada yra viena tų, kuri man patinka.

„Kaip mada ir man patinka, bet nepatinka, kokias apraiškas ji turi Lietuvoje“, – sako pašnekovas, nes viskas, anot jo, „čia labiau parodymui, o Vilnius – išvis išsigimęs miestas“.

Arūnas gimė ir augo Kaune. Aš irgi iš Kauno, bet myliu ir Vilnių, todėl man įdomu, kokie yra išsigimusio miesto bruožai.

„Daug falšyvumo, fasadiškumo. Labiau išsivysčiusių šalių miestai ir žmonės mažina vartojimą, nes mato, kaip toli nuėjo ir kaip sunku bus grįžti atgal, o Lietuvėlė, ypač Vilnius, bėga paskui blizgučius. Įsibėgėjo dar iki krizės, kai buvo galima imti-naudoti-mesti, imti-naudoti-mesti, ir tai tęsiasi“.

Jis sako, kad atsivežė čia tokį supratimą – neteršti, tausoti, nenaudoti plastikinių vienkartinių pakuočių – ir nori vaikus užauginti matančius, kas yra kas, kaip daiktai gimsta, kaip mes teršiame gamtą, kaip galima jos neteršti, kaip organiškai galima užsiauginti viską, kiek mažai sąnaudų tam reikia, bet nereikia norėti, kad švariomis tapkutėmis nueitum iš ryto į tvartuką.

Anot jo, tai yra savivertės ir savivokos dalykai – suprasti, kad gyveni planetoje, kuri skrieja 1.000 km per valandą greičiu, ir niekas nežino kur. Tačiau, užuot apie tai pagalvoję, keliame šaršalą dėl tokių niekų kaip Vytis Kaune, kuris yra visai pusė velnio ir gyvenimo niekam blogesnio nepadarė.

„Tai tokia durnių karalystė... Tas pats buvo ir su Gediminu (Vytauto Kašubos paminklas Gediminui Arkikatedros aikštėje – VŽ), ir su bet kuriuo kitu paminklu, su bet kokia iniciatyva Lietuvoje, nes tai – imitacinė valstybė. Niekas iš tikrųjų čia nesidaro, yra tik žodžiai, putos ir dūmai. Užtai Vilnius yra išsigimęs miestas, nes viskas ateina iš ten, o paskiau tampa standartu. Ir prie kitos Lietuvos jis nelimpa. Visa kita Lietuva dar turi normalų gyvenimą, o Vilnius nuvarė paskui brendus.“

Natūralia tėkme

Suabejoju, ar jų vaikams nebus sudėtinga prisitaikyti prie aplinkinio pasaulio – juk jis smarkiai kitoks.

Arūnas pasakoja, kad su Vincuku, kuris baigė aštuonias klases, o dabar eis į Ukmergės gimnaziją, jis šneka apie visus tuos dalykus: „Sakau jam: tu matai, kiek žmonių aplinkui negalvoja taip kaip aš. Ir tau tas pats bus, iš šimto žmonių sutiksi gal du protingus. Sakau jam: tu, Vincai, gimei pas mane. Kitas gimė anoj šeimoj, jis ateis su anos šeimos tradicijomis, ir mes jas turime gerbti. Ir nemanyk, kad turėsi daug bendraminčių. Draugų gal turėsi daug, bet paskiau liks keli kaip man, ir tie patys kartais išduoda arba nutolsta. Tai natūrali gyvenimo tėkmė: kas nors išnyksta, kas nors atsiranda.“

Kamerinę „Vilkamirgės“ galeriją jie taip ir sukūrė – natūraliai. Grįžę į Lietuvą norėjo gyventi sau, bet Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centre užmatė nuostabų šviesų koridorių.

„Sakau Oksanai: žiūrėk, ir tas gerai dirba, ir anas, reikia pradėti juos čia rodyti, darom galeriją. Padarėm. Iš pradžių mažytę galeriją atidarėme čia, Vepriuose prie bibliotekos, ir dabar ten kabo mano darbų. Kas trys mėnesiai pakeičiam juos, ir kai žmonės susirenka ten, tas menas ramiausiai įplaukia į jų pasąmonę, palengva tampa jų gyvenimo dalimi. Tas pats lieka ir mano vaikams čia gyvenant“, – kalba Arūnas.

Tada priduria: „Žmonės čia geri, stipri bendruomenė. Ir Ukmergėje žmonės geri, ir meras geras, jis supranta, kas yra kultūra, ir tai nuostabu.“

Aukso amžius Kaune

Dabar reiktų grįžti kokius 35-erius metus atgal, kai Arūnas, baigęs dizaino studijas LTSR valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) ir grįžęs į Kauną, susidraugavo su Gintautu Stulgaičiu, irgi bandančiu kitaip fotografuoti. Prie jų vėliau prisijungė kitaip mąstantys ir fotografuojantys Saulius Paukštys, Visvaldas Dragūnas ir Giedrius Liagas. Kažkas juos pavadino „Plėšriųjų sekcija“ (mat Stulgaitis dirbo Kauno zoologijos sodo fotografu ir turėjo ten laboratoriją), tas pavadinimas ir prilipo.

„Vilniečiai, to laiko fotografai, visi buvo po vieną, o mes – penki kauniečiai – sušokom į grupę. Aišku, buvo ir parsidavėlių, kurie traukia dabar tokias pačias fotografijas, kaip mes tada darėme, atspaudžia lygiai taip pat, rikiuojasi į mūsų gretas ir sako: ir aš fotografas, ir aš garsus, ir aš taip dariau... O kur tu, žmogau, buvai, kai buvo pavojinga tą rodyti – šiukšles, šiukšlynus, ubagus? Tada sėdėjai subinę suraukęs“, – kalba Arūnas.

Tada nusijuokia: „Aš sukūriau tą grupę – aš, aš, aš, – bet be jų nebūtų grupės, būčiau vienas aš-aš-aš. Dabar du iš jų – amžiną atilsį, ir aš iki šiol jaučiuosi už juos atsakingas, išvažiavau, palikau, vienas nusižudė, kitas prasigėrė. Jeigu būčiau daugiau dėmesio skyręs, gal taip nebūtų atsitikę. Abiejų nuotraukos kabo prie mano darbo stalo.“

Kaune, Profsąjungų rūmuose, jis turėjo ir vaikų fotografijos studiją – vadovavo jai nuo 1984 m. iki Sąjūdžio pradžios 1988-aisiais, kai Dailininkų sąjungoje jau buvo įkurta Sąjūdžio būstinė. Ten pat buvo ir „plėšriųjų“ štabas, kol vieną gražią dieną saugumas Arūną iš rūmų išmetė – už straipsnį „Gimtajame krašte“. Jame jis rašė, kad Liškiavos vienuolyną norima paversti tuometės Kauno radijo gamyklos darbuotojų vaikų stovykla, kad vienuolyną reikia grąžinti vienuoliams arba bent kultūrinę įstaigą įsteigti.

„Kaune buvo mano aukso amžius – „Laumė“, Gintaras Patackas, iliustravau dvi jo poezijos knygutes, bohema buvo visa Laisvės alėja. Kai išėjęs vasarą į kalnus pasvajodavau, kad jau norėčiau namo, tai reiškė ne namus ir lovą, bet Laisvės alėją ir prie „Laumės“, – juokiasi Arūnas. Paskui jis išsikėlė į Lekėčius. Išsinuomojo namą ir gyveno miške, iki išvažiavo į Ameriką – iki 1990-ųjų. Po 22-ejų metų grįžo tiesiai į kaimą – be jokios tarpinės stotelės mieste.

„Todėl, kad miesto aš nepakelčiau. Pirmas dalykas – čia ne miestai. Antras – ta panika dėl blizgučių ir visi kiti dalykai. Mes net nebandėme gyventi mieste, iškart tiesiu taikymu atvažiavome čia“, – sako, paklaustas apie savo pasirinkimą.

Sugrįžimas į Rojų

Dar gyvendami Amerikoje juodu su Oksana atvažiavo pasisvečiuoti pas draugą menininką Česlovą Lukenską, kurio namai dabar matyti iš Arūno ir Oksanos kiemo. Kalbai užėjus apie tai, kad laikas vaikus atvežti į kurį nors Rojaus kampelį, kol jie dar nedingo nuo Žemės paviršiaus, būsimieji kaimynai parodė namą ant kalnelio – šitą parduoda, ir juodu nuėjo pasižiūrėti. Nė nepaklausęs, kiek namas kainuoja, šeimininkei jis pareiškė duosiąs 3.000 litų daugiau. Tada nuvažiavo į Ukmergę, iš visų bankomatų, kuriuos rado, iškratė 600 litų ir įteikė užstatą.

„O ko ten eiti? – juokiasi Arūnas, paklaustas, ar namą nupirko nė neužėjęs į vidų. – Pasižiūrėjau: stogas lygus, neįlinkęs. Jeigu neįlinkęs, vadinasi, nekiauras, nesupuvęs. O daugiau man nieko ir nereikia, vis tiek pasidarysiu taip, kaip noriu.“ Kai šeima atvažiavo čia gyventi, troboje nebuvo nei vandens, nei kanalizacijos. Ten, kur dabar šildomos grindys, buvo plūktinė asla. Viduryje – didžiulė duonkepė, ją paliko ir dabar naudoja.

„Neprisitaupiau pinigų Amerikoje, viskas išeidavo kelionėms, o iki Oksanos buvau gana geras latras, – šypteli Arūnas, virdamas dukrai kakavą. – Kai Vincukas gimė, nustojau gerti, o kai Uršulė gimė, nustojau rūkyti. Abu vaikai gimė Niujorke, kai išvažiavome į Lietuvą, Uršulei buvo treji, Vincukas baigė tris klases.“

„Iš viso, iš viso, nė lašo, – pakartoja. – Nėra nei laiko, nei sveikatos, ir ta teritorija mano jau ištyrinėta, ir prasmės nėra. Paskutinį kartą gėriau gal 10 metų, kiekvieną dieną. Ir važinėjau mašina. Kai pradėjau važinėti blaivas, išsigandau, kokie siauri Niujorko tiltai.“

Juokaujat, klausiu.

„Nejuokauju, – šypteli Arūnas. – Mano pirma žmona išsiskyrė su manimi, nes manė, kad aš juokavau. Mokiausi Dailės institute, kai pasakiau, kad nepajudinsiu nė mažiausio savo pirštelio, kad tapčiau turtingas ir įžymus.“

Bet jis tapo – jei ne turtingas, tai žinomas. Arūno darbų yra MO muziejaus, kitose privačiose ir valstybinėse kolekcijose. Jie nėra standartiniai, tradiciniai, įprasti. Menotyrininkė dr. Agnė Narušytė savo monografijoje „Nuobodulio estetika“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008), rašydama apie tuos „kitaip galvojančius ir fotografuojančius“, tarp jų – ir Arūną Kulikauską, sako, kad jų fotografijose „meno objektu tampa nuobodi kasdienybė, patys banaliausi jos reiškiniai, tuštuma, laiko sulėtėjimas ir pats nuobodulys. Kūriniuose „niekas nevyksta“, jų struktūrą lemia atsitiktinumas, o jų pranešimas – beprasmybė, tyla ar prieštaravimuose susipainiojęs tekstas“.

Blynų pas Meką

„Specialiai nieko nedarau, kas ateina, ateina. Bet ne čia mano kryptis. Aš nepajudinsiu nė mažiausio pirštelio nei dėl turtų, nei dėl svarbumo. Kad žinotum, kiek tai atleidžia viduje spyruoklių, kurios įsitempia kituose žmonėse. Man lygiai taip pat gerai stiklas vandens ir barščių lėkštė visą dieną. Atsimenu, kai susipažinome su Oksana ir pradėdavau jai pasakoti kokią nors savo istoriją iš Niujorko, ji prasidėdavo taip: kai aš alkanas ėjau kur nors, – kvatoja Arūnas. – Nes taip ir buvo. Mes žinojome, kad Mekas ketvirtadieniais šeštą valandą kepa bulvinius blynus savo sūnui, taip, kaip jam mama kepdavo – su sviestu keptuvėje kepi vieną pusę, apverti, tada dar šaukštą sviesto ant viršaus... O septintą valandą ir mes prie Meko durų. Sebastijonas jau būdavo pavalgęs, ir dar likdavo mums. Tada, aišku, Jonas ištraukdavo sūrio, dešros, vyno, bet tie bulviniai blynai buvo fantastiški, man dabar seilės varva juos prisiminus.“

„Mekas, – vėl nusijuokia Arūnas, – žinodavo, kad ateisim, jis ir pats taip gyveno. Taip pat metė lietuvių bendruomenę, persikėlė į Manhataną ir pradėjo gyventi su amerikiečiais – su hipiais, su progresyviu judėjimu, per Jurgio Mačiūno seserį susidraugavo su juo pačiu. Su visa įdomiausia savo gyvenimo aplinka jis susiėjo vien dėl to, kad metė lietuvybę ir išėjo... badaut.“

Iš statybų – prie fotografijos

Į Ameriką 1990-aisiais Arūnas išvažiavo lengvai – Niujorke pas savo seserį viešėjusi jo mama parvežė iškvietimą. O jis po dviejų savaičių paliko tetos namus, kur jam buvo priekaištaujama, kad, užuot kūręs naują Lietuvą, leidžia dienas Niujorke.

„Turėjau labai gerą tetą, paskiau ji mane globojo. Aiškinau jai: jeigu būčiau inžinierius, teisininkas, dar kas nors, grįžčiau ir tai daryčiau. Dabar esu dailininkas – latras, valkata, hipis, grįžęs tik maišysiuos visiems. Be to, norėjau pamatyti pasaulio.“

Pamatėt?

„O jo, o jo... Būsiu nepopuliarus, bet pasakysiu, kad kiekvienam reikia. Kažkada, kai tik susipažinom su Meku, pasakiau jam, kad Lietuvoje kiekvieną jauną žmogų vietoj armijos dvejiems metams turėtų išmest į užsienį. Be jokio išlaikymo – kad susirastų, kur gyvent, ir pamatytų, kaip pinigai ant medžio auga. Kad išsivalytų galvas, užsidirbtų ir parvažiuotų atgal“, – sako jis. Atvažiavęs į Ameriką su viena maža kuprinėle ir 100 USD kišenėje, Arūnas į tokias sąlygas ir pateko – nei lovos, nei pinigų. Kai visai neturėdavo ko valgyti, teta duodavo 20 USD.

„Ne, dar blogiau“, – nusijuokia pašnekovas, paklaustas, ar griebėsi tradicinių emigrantų darbų – valytojo, indų plovėjo, šiukšlių vežėjo. Anot jo, Amerikoje, priešingai nei Europoje, vadinamosios žemosios profesijos savivertės atžvilgiu nėra gniuždančios. Antai vienu garsiausių visų laikų amerikiečių kompozitoriumi vadinamas Philipas Glassas dirbo taksistu ir taisydavo skalbimo mašinas. Kartą, kai jis atėjo taisyti skalbiamosios pas savo kompozicijos profesorių, šis išsikvietė kitą, o Glassą išsiuntė kurti muzikos.

Jau turėdamas fotografijos studiją Manhatane, prie Rokfelerio centro, savaitgaliais ar vakarais Arūnas atlikdavo elektriko darbus: „Paskambindavo seni klientai, sakydavo: tai, ką padarei prieš 10 ar 15 metų, veikia puikiai, kas padaryta vėliau – neveikia arba veikia ne taip gerai. Ir eidavau – pinigai geri, darbas geras, santykiai tarp žmonių draugiški, jokios įtampos.“

Į statybų sektorių jis įpuolė pasisiūlęs padėti šeimininkės, pas kurią apsigyveno, sūnui – juk buvo baigęs dizainą ir rankos ne iš subinės išdygusios. Dirbo pas jį apie dvejus metus, kol jam pačiam tas darbas atsibodo ir jis perleido jį Arūnui. Šis verslą išplėtė – turėjo du „venus“, samdė šešis legalius darbininkus. Darė, statė, užsidirbo šiek tiek pinigų, nusipirko geresnį fotoaparatą.

„Man tai buvo nežmoniška patirtis – pamatydavau įvairių žmonių, nuo biednų iki turtingiausių. Kas nors gali sakyti – vergovė, o man – galimybė pažinti Ameriką. Ir jokių lietuvių, jokių lietuvių bendruomenių, jokių stenėjimų, vadavimų. Viskas, atvažiavai į Ameriką, tai suprask, kaip ji gyvena“, – kalba Arūnas.

Iš statybų verslo jį ištraukė Irako žydė, pasiūliusi prižiūrėti šešis savo nuomojamus namus, ir kiek vėliau – amerikietis, bendrovės savininkas ir puikus žmogus Rusty Russelas, kūręs naujas muziejų ekspozicijas ir pasamdęs jį atspausdinti keliolika indėnų nuotraukų.

„Pradėjau filmuoti, retušuoti nuotraukas, atsirado kitokių pažinčių, kitokio pasitikėjimo savimi, nes netikrumas labai sulėtina judėjimą. Tai ir viskas“, – taip jis perėjo į fotografavimą, paskiau viską metė ir pradėjo dirbti Jono Meko įsteigtame amerikiečių avangardinio kino archyve „Anthology Film Archives“. Iš pradžių kelerius metus savanoriu. Darė viską: dažė koridorius, šlavė kino teatrą, pardavinėjo bilietus, fotografavo spaudai kadrus iš kino filmų.

„Buvome keturi žmonės ir dirbome viską, nes nebuvo ten nei žlugdančio požiūrio, nei žiūrėjimo iš aukšto. Buvo nuostabu. Visas Niujorkas yra nuostabus miestas. Pragyvenau ten 22 metus. Pradžia buvo sunki, dirbti reikėjo septynias dienas ir ilgas valandas. Nes gyvenimas ten kaip lipimas į stiklo kalną: tik nustoji dirbti ir čiuoži žemyn. Tada vėl kabiniesi nagais į stiklą“, – kalba Arūnas.

Apie angelą sargą

Kai viešėjau Samantonyse, Arūno žmona Oksana, menininkė ir galerijos kuratorė, buvo išėjusi į kalnus.

„Tai aš ją susargdinau kalnais, – nusijuokia Arūnas, – tiek esu apie juos pripasakojęs.“ Iki išvažiuodamas į JAV, į kalnus jis vaikščiojo kiekvieną vasarą – Fanų, Altajaus, Tianšanio. Sako, kad jo supratimą apie Žemę kalnai pakeitė kaip reikiant.

Altajuje gimusi Oksana pirmą kartą į kalnus išėjo pernai. Vienas Arūno draugų vedė grupę į Monblaną Prancūzijoje, ir jis – paukšt, nupirko žmonai kelionę. Šiemet ji išėjo į Kazbeką su Lietuvos turistų alpinistų karaliumi vadinamo Algimanto Jucevičiaus grupe.

Prieš išvažiuojant iš Samantonių, Arūnas parodo vieną iš šimto ar kelių šimtų savo „fotoaparatų“ – obelyje pritvirtintą skardinę. Pro skylutę besiskverbianti šviesa užfiksuoja vaizdą šviesai jautrioje medžiagoje, esančioje toje skardinėje. Taip randasi nuotrauka. Kai kurias jų Arūnas „fotografuoja“ ilgai, kad ir pusę metų, ir taip užfiksuoja kintančią saulės trajektoriją. Įspūdingos tos nuotraukos.

Atsisveikinant jau Ukmergėje jis minutėlę stabteli – pasakys dar vieną dalyką.

„Nuo vaikystės augau Kaune, Žaliakalnyje, ir turėjau labai stiprų angelą sargą, kuris per visokius vaikiškus žaidimus, karabitus, sprogdinimus, plaukimus per Nerį, paskiau per visokias dailininko-bohemščiko avantiūras mane visą laiką prižiūrėjo ir saugojo. Ir Niujorke, ten irgi visur lįsdavau. Paskui tas angelas sargas, matyt, pritrūko kantrybės, nusileido ant Žemės ir materializavosi į Oksaną“, – juokiasi Arūnas. Tada sėda į savo „jaguarą“ – parūdijusį „Peugeot“ – ir išvažiuoja. Į Rojų savo vaikams.

Arūnas Kulikauskas

Gimė 1959 m. Kaune.

Nuo 1978 m. fotografuoja.

1982 m. baigė pramoninio dizaino studijas Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1984 m. dalyvauja parodose.

Vadovavo Kauno profsąjungų kultūros rūmų vaikų fotostudijai. Neformalios fotografų grupės Plėšriųjų sekcijos lyderis.

1990–2012 m. gyveno ir dirbo Niujorke.

2012 m. su šeima grįžo į Lietuvą, gyvena ir dirba Samantonių kaime, Ukmergės rajone.

2016 m. Ukmergės ir verslo turizmo informacijos centre įsteigė „Vilkamirgės“ galeriją. Arūno Kulikausko darbų yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Iš tikinčiųjų aukso nukaldinta karūna papuoš Aušros Vartų Mariją 2

Šį sekmadienį, pagrindinę Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų dieną, garsusis Gailestingumo Motinos...

Laisvalaikis
2018.11.16
Į Valdovų rūmus atgabentas unikalus Aristotelio biustas 1

Sutapimas ar ne, kad lapkričio 15-ąją, Pasaulinę filosofijos dieną, LDK Valdovų rūmų muziejų pasiekė didžiojo...

Laisvalaikis
2018.11.15
Pagrindinis latvių kino apdovanojimas – A. Stonio filmui

Lapkričio 12 d. Rygos Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus Audriaus...

Laisvalaikis
2018.11.13
Rudy Giuliani – nuo gerbiamo Niujorko mero iki Trumpo klouno 14

Donaldo Trumpo advokatas Rudy Giuliani pastaruoju metu nenustoja varstyti teismo salės durų. Jis ne tik...

Laisvalaikis
2018.11.12
Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai 2

„Lewben Art Foundation“ projekte „Savas kambarys“, atidžiau įsižiūrinčiame į moterų dailininkių kūrybą, –...

Laisvalaikis
2018.11.12
Skandalingoji sostinės reklama taikosi į Kanų „liūtą“: kampanijos sėkmė skaičiais Premium 13

Šios vasaros pabaigoje užsienio rinkose akį traukusi ir skirtingų vertinimų sulaukusi reklamos kampanija...

Rinkodara
2018.11.12
XXI amžiaus rykštė: bakterijos pergudrauja antibiotikus

Antibiotikams atsparios bakterijos kasmet pražudo 33.000 europiečių. Ligų prevencijos ekspertai skelbia, kad...

Laisvalaikis
2018.11.11
Tadas Ivanauskas – pasirinkęs dirbti Lietuvai 3

Legendiniu vadinamo akademiko Tado Ivanausko (1882–1970 m.) reikšmingų darbų Lietuvai sąrašas nepaprastai...

Laisvalaikis
2018.11.11
Vidurio ir Rytų Europos regione laurai – Slovėnijai ir Estijai 4

Lenkijos šalies prekės ženklas yra vertingiausias tarp Centrinės ir Rytų Europos valstybių, Slovėnijos –...

Rinkodara
2018.11.11
Kodėl mums nerūpi Pirmasis pasaulinis karas 4

Šiomis dienomis pasaulis mini 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuva mini tyliai,...

Laisvalaikis
2018.11.11
Jūsų namai toli nuo namų (III) Premium

(Tęsinys. Pradžia – „Verslo klasė“ 2018 m. Nr. 9)

Verslo klasė
2018.11.10
Popiežius patvirtino M. Giedraitį palaimintuoju

XVI a. pradėtas baltųjų augustinų ordino pasauliečio Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesas daugiau nei po...

Laisvalaikis
2018.11.09
Kristina Dryža – futurologė, kuriai ateitis neegzistuoja

Australijos lietuvę Kristiną Dryžą vadina viena įtakingiausių pasaulio futurologių, tačiau ji sako, kad...

Laisvalaikis
2018.11.09
Lietuvos šalies ženklo vertę augino ryškioji reklama ir popiežiaus vizitas Premium 1

Lietuvos šalies prekės ženklo vertė per 2018 m. fiksuoja nemenką šuolį – 25%. Vertingiausių pasaulio...

Rinkodara
2018.11.09
„Vilniaus lapai“ pristato Lietuvos ir pasaulio literatūros žvaigždes

Lapkričio 8 d. Vilniuje, geležinkelio stoties perone veikiančiame bare „Peronas“, „apšildomuoju“ renginiu...

Laisvalaikis
2018.11.08
Lietuvos kūrėjai džiaugiasi pergale prieš interneto vagis 5

Seimas priėmė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas, kuriomis siekiama numatyti naujas teisių...

Rinkodara
2018.11.08
Mirė aktorius Arūnas Storpirštis 4

Lapkričio 6 d., antradienį, po ligos mirė teatro ir kino aktorius Arūnas Storpirštis. Kaip praneša naujienų...

Laisvalaikis
2018.11.07
Kino teatrus pasieks prieš 46 m. sukurtas filmas apie A. Franklin

Dainininkės Arethos Franklin gerbėjai pagaliau turės progą pamatyti prieš 46 m. sukurtą filmą apie soulo...

Laisvalaikis
2018.11.06
Kaip „Ogmios miestas“ populiarų miestą mieste sukūrė Rėmėjo turinys 6

Daugiau kaip 150 žinomų prekių ženklų ir prekybos įmonių, kavinių bei restoranų, gourmet tipo parduotuvės,...

Muzika: garsai iš atvirkščio pasaulio Premium

Laiškas nuo balčiausio žmogaus Bruklino „Afropunk“ festivalyje.

Verslo klasė
2018.11.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau