Pamirštas šimtmečio klausimas

Publikuota: 2018-07-06
Prof. Egidijus Aleksandravičius. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Prof. Egidijus Aleksandravičius. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Įprasta manyti, kad mus apglėbianti tikrovė yra akivaizdi bent jau kiekvienam žmogui matomame paviršiuje. Tačiau net pačiame paviršutiniškiausiame paviršiuje, lėkščiausioje lėkštelėje, kaip pasakytų filosofas Arūnas Sverdiolas, yra tokių dalykų, kurie regimybėje kartu pasirodo ir akivaizdūs, ir visiškai neaiškūs. Daug neperdėtume sakydami, kad trūkčiojančiame šimtmečio Lietuvos pasakojime toksai vaidmuo tenka verslininkui, kapitalistui, turtuoliui.

Istorikai, įskaitant ir šių eilučių autorių, nesyk yra teigę, kad kolektyvinėje mūsų – lietuvių – atmintyje kaip ir nėra teigiamo herojaus iš turtingųjų sluoksnio. Visiems akivaizdu, kad būta turto, kad praeityje, kaip ir dabar, daug pinigo dusinta skryniose, slėpta ateities lobiams, viltingai investuota, švaistyta, prarasta ir vėl užgyventa, tačiau vidutiniškai išsilavinęs žmogus (t. y. mokytas iš mokyklinio istorijos vadovėlio) vargiai Lietuvoje, be Petro Vileišio, prisimins mūsų šalies ūkį kartu su savo asmeniniu gerbūviu kūrusius istorinius asmenis.

Lietuvių pasakojimas skamba, lyg būtų rašytas pavydo ir užmaršties ranka. Atrodo, kad pavyzdingo kapitalizmo teigiamybės yra rezervuotos kitiems: lyg kokia šiuolaikinių amerikiečių privilegija. Paklausti apie žmones, kurie kūrė Jungtinių Amerikos Valstijų galią ir turtą, jie dažniausiai šalia Washingtono ar Franklino ims pasakoti apie Rockefellerius, Morganus, Carnegius, Fordus. Galima suprasti amerikiečius, kurie buvo ne tik kolonistų ir imigrantų tauta, bet visų pirma plačiomis asmens laisvėmis ir privačia veikla grįstos santvarkos vaikai. Tai nereiškia, kad jie iki kaulų smegenų būtų įtikėję geraisiais kapitalizmo dievais. Priešingai, – pažinodami visą šios santvarkos negailestingumą, jie vis tiek supranta, kad jokia kita sistema nesukūrė tiek daug visų žmonių gerovės.

Dievai ir mirtingieji

Peržengę šimtmečio ribas ir pažvelgę giliau į Lietuvos praeitį, galėtume bandyti sušvelninti pradinį teiginį apie lietuvių santykį su turtu ir turtuoliais, su verslu ir biznieriais. Pirmiausia įsitrauktume į pokalbį apie senuosius mūsų aristokratus, turtingiausius dvarininkus, kunigaikščius ir grafus. Čia kalba greitai pasisuktų išlikusio, o dabar pagarbiai restauruojamo dvarų turto link. Dvaras – tai net populiarioje rinkodaroje minimas ir gerą kokybę žymintis ženklas. Dvaro pienas, dvaro sviestas... Oginskių, Tiškevičių, Radvilų ir daugelio kitų vardai bei portretai išnirtų atminties scenose dažniau nei Frenkelių ar Vailokaičių. Čia nebent pasidžiaugtume Volfo Engelmano alaus stikline.

Nesunkų būtų patyrinėti mūsų miestų ir miestelių gatvių pavadinimus. Sunkiau būtų juos paaiškinti. Pirmiausia šauna galvon mintis, kad kunigaikščiai – tai ne mes. Jie priklauso praeities pusdievių kategorijai. Jiems nepavydėta ir nepavydima, nes jie yra kitaip gimę, lipdyti iš kitokio molio, o jų turtai ir sąskaitos nėra skaičiuojami it kitų pinigai svetimose kišenėse. Galima į valias pasakoti apie pasakiškus kunigaikščių turtus su turistų gido aistra, nesivarginant aiškinti apie tų turtų kilmę. Tai gali būti įmanoma tik tokiu atveju, jei būsime įtikėję, kad mes, šiandieniai Kovo 11-osios Respublikos lietuviai, patys nesame iš jų kilę. Juk dievams mirtingieji nepavydi. Jie apsigyvenę kitoje atminties plotmėje.

Saviškis, jei neturtingas

Kitaip nutinka su pasakojimais apie tuos mūsų praeities herojus, kurie nuo mokyklos suolo yra prijaukinti privalomo istorijos pasakojimo. Jau tikrai daugiau nei šimtmetį Simono Daukanto epochos atstovus saviškiais pasidarydavome tik nustūmę šalin žinias apie jų pasiturėjimą, užgyventą ir paliktą turtą, tarsi net prisilietimas prie jo neigiamai supeckiotų lietuvių tautinio herojaus portretą.

Ryškiausias ir spalvingiausias tokio tautinio praeities ekspropriavimo pavyzdys yra Dionizas Poška, kitaip – mūsų Dionyzy Paszkiewicz, buvęs pasiturintis žemaičių dvarininkas, autoritetingas Raseinių teismo tarnautojas, garbus Kražių gimnazijos mecenatas.

nuotrauka::1

Mums priimtinesnis keistuolis iš Baublio drevės, aistringas žemaičių mitologijos ir senienų garbintojas, svarbus mūsų tautinio atgimimo pirmtakas. Saviškiu vieną ar kitą praeities herojų valstietiška lietuvių sąmonė pasidarydavo tik apvaliusi jį nuo turto ir suteikusi hagiografijos – senoviško šventųjų gyvenimų aprašymo – savybių. Ką jau kalbėti apie liguistą vengimą net užsiminti apie vyskupo Motiejaus Valančiaus, Jono Basanavičiaus arba Jono Šliūpo sąskaitas ir turtą. Visa praeitis tarsi apšviesta turto siekio ir skurdo apoteozės kryžminių šviesų.

nuotrauka::2

Jei turtingas, tai kaltas

Nedaug suklysime šiandieniame tikrovės ekrane skaitydami žodžius, tinkamus lietuvių verslo, laisvosios rinkos arba naujojo kapitalizmo laimėtojams charakterizuoti. Jei visai smulkus – tai turginis arba garažinis, jei labai stambus – tai dar ir oligarchas. Lyg nerašytos konstitucijos būtų įdiegta, kad verslininkams galioja kaltumo prezumpcija: kaltas ir blogas, kol akivaizdžiai neįrodys priešingai. Dabarties etnografija nesunkiai leis suregistruoti plačiųjų liaudies masių požiūrius, kuriuose banditų, mafijos, savanaudžių, valdžią korumpuojančių blogiukų charakteriai beveik besąlygiškai rikiuosis pirmoje gretoje. Juk besiplieskiančio „MG Baltic“ politinių aferų skandalo metu nesunku atspėti, kokie verslo ir verslininko vaizdiniai sustiprės bandant vėl ir vėl įpūsti Vasario 16-osios Respublikos šimtmečio euforiją. Jau prabilta viešumoje, kaip griūva ir taip vos stovėjęs politikos padorumo namelis, kaip tamsėja galios žaidimų apsvaigintos žiniasklaidos reputacija, o apie turtingo verslininko įvaizdį net nekalbama, lyg viskas būtų savaime aišku – blogai ir bus dar blogiau.

Tarkime, kad tai per daug negailestingas paveikslas, kad sutirštiname spalvas, o dauguma žmonių susigaudo mūsų tikrovės kebeknėse ir geba kiek pagarbiau žvelgti į turto, kapitalo ir verslo sėkmės laimėtojus. Geistina, kad būtų savaime aišku, jog silpnavalių ir net niekšų pasitaiko ne tik biznierių sluoksniuose. Jų būna tarp valdininkų, tarp akademikų ir net tarp savo reikšmingumo apakintų menininkų. Jau nekalbant apie tradiciškai atlaidžiai vertinamus skurdo sluoksnius, iš kurių gali iškilti ir vagių, ir banditų, ir smurtautojų. Tik šiuose sluoksniuose socialinio teisingumo ir empatijos likučiai dažniau padeda rasti pateisinamų motyvų. Galiausiai, visur yra nuostabių, jautrių ir dorų žmonių – niekas netikrino, o ir beveik neįmanoma patikrinti, kuriuose sluoksniuose daugiau vienų ar kitų.

Be pasitikėjimo

Tačiau tokia viltinga pastanga tikėti bendruoju lietuvių supratingumu greičiausiai neatlaikytų neigiamo įrodomų faktų slėgio. Štai informacija iš 2018 m. gegužės 3 d. „Lietuvos žinių“ (Nr. 84, p. 8) straipsnio iškalbingu pavadinimu: „Gyventojų požiūris į verslą nesikeičia: laiko nesąžiningu“... Redakcijos aprašomi komunikacijos agentūrų atliktų tyrimų ir apklausų vaisiai neleidžia abejoti bendrosiomis nuostatomis. Jokio pasitikėjimo kredito verslas iš vartotojų liaudies negauna. Kaip rodo tyrimas, dauguma gyventojų (68%) mano, kad verslas siekia pelno nepaisydamas darbuotojų poreikių bei gerovės ir kad jis padarys viską, net jei dėl to tektų nusižengti teisės aktams (64%), o įvairius projektus, socialines iniciatyvas remia siekdamas tik naudos sau (62%).

Laikraštinė žinia lyg kokiame komikse iliustruoja keletą detalių, kurios rodo nesmarkiai besiskiriančias moterų, mažų pajamų grupes (čia verslą neigiamai vertina 72% apklaustųjų). Vis dėlto verslą sąžiningu laiko beveik trečdalis gyventojų (31%), dažniau teigiamai į verslą žiūri vyrai (36%), taip pat gaunantieji didesnes pajamas (41%).

Žinoma, skeptiškiems istorikams statistika, apklausų duomenys ir kitos įžvalgos nėra galutinis besikeičiančios tikrovės įrodymas. Jau tapo įprasta minimalistinė istorijos mokslo pozicija: labai dažnai mes tiriame ne tiek pačios tikrovės permainas, kiek žmonių (daugiau mažiau – masės) požiūrių kaitą. Čia yra tik truputį daugiau įrodymų nei, tarkim, kokiai nors TV programai pateikiant atsitiktinio praeivio požiūrį į mokesčių sistemą, užsienio politikos ir diplomatijos žingsnius, energetikos arba branduolinės jėgainės patikimumo klausimus.

Sveiku protu vadovaudamiesi galime įtarti, kad požiūris į verslą vienaip ar kitaip priklauso nuo to, kiek žmonių patys savo gyvenimą grindžia privačia veikla, asmenine iniciatyva, atsakomybe ir rizika. Kiek iš jų suvokia, kad gerosios kapitalizmo savybės (apie blogąsias tradiciškai nutuokiama daug geriau) stipriai siejosi su moralybe, turto žmogaus asmeninėmis vertybėmis. Maxo Weberio tvirtai sukalta teorija apie religijos ir moralės normų įtėkmes kapitalizmo istorijai niekur nedingo. Ne dėsniai, bet žmonės lėmė daugelį gerovės valstybių bruožų. Taip samprotaudami galime prisiartinti prie galvojimo, kad jei šiandienis lietuvis, ieškantis gyvenimo prasmės savo versle, leidžia sau elgtis grobuoniškai, nesąžiningai, be empatijos krislo akyse, be minimalių pastangų laikytis fair play, arba garbingo žaidimo, tuomet jis tikrai neleis sau patikėti, kad kiti verslo žmonės gali būti padorūs konkurencijos arenoje. Juk vagis nepasitiki niekuo ir labai prižiūri savo daiktus. Kaip gyvenama, taip ir pasaulis aplinkui regisi.

Lietuvos verslo ir verslininkų būrio šimtametė istorija prašosi ir kitų interpretacijų. Mūsų žmonių gebėjimas vienaip gyventi, kitaip kalbėti ir trečiaip galvoti – tai paveldas iš traumuojančios sovietų okupacijos ir rusiško socializmo viešpatystės laikų. Tikrovės ir sąmonės išsiskyrimas čia atlieka skausmingai svarbų vaidmenį. Galima sakyti, kad lietuviško kapitalizmo istorija ir lietuvių kapitalistų portretų galerija yra ypač pritemdyta būtent sovietmečio demonų, neleidžiančių pamiršti, kad anuomet ne tik gamybos priemonės ir kapitalas buvo nacionalizuoti, bet buvo nacionalizuotas ir pats individas. Privačia veikla ir asmens nuosavybės teise grįstas gyvenimas buvo nugrūstas į pogrindžio šešėlius, jei ne į patį kasdienybės pragarą.

Poetai ar verslininkai?

Šiandienė lietuvių atmintis ir Vasario 16-osios šimtmečio pristatymas yra krečiami giliau nesvarstomų paradoksų. Skelbiant svarbiausius mūsų dabarties tikslus, kuriant ar atkuriant privačios nuosavybės, individo laisvės ir žmogaus teisių rūmus, išsisukama nuo pagarbios duoklės kapitalizmo istorijai. Maloniau prisiliečiame prie romantiškos poetų džiovininkų idealybės negu prie kasdienio verslo bei amato prozos. Kasdienis darbas, skaičiavimas ir varžymasis siekiant pelno nelengvai įsiklijuoja į idealų paveikslą. Tad iškėlę klausimą, kas sukūrė Vasario 16-osios Respubliką – poetai ar ūkininkai bei verslininkai, nesunkiai atspėtume dažniausius atsakymus.

Žinoma, galima sąmonės ydų priežasčių ieškoti išskirtinai lietuviams nutikusių istorinių išbandymų pėdsakuose. Tai, ką su žmonių sąmone padarė sovietmetis, dar tūno neatsakytų tautos egzistencijos klausimų miglose. Tačiau čia pat įžvelgtini ir bendresni, sakykim, vakarietiški motyvai, kurie ideologijų ir jų nuomario epochoje buvo labai stiprūs. Kaip čia neatkreipti dėmesio į nuotaikas, kurios dar 7-ąjį dešimtmetį buvo išreikštos kapitalizmo tvirtovės – JAV tyrinėtojų ir socialinių teoretikų: jokia politinė-ekonominė santvarka istorijoje neišreiškė tokių iškalbingų vertybių ir nedavė žmonijai tiek naudos kiek kapitalizmas ir jokia kita [santvarka] nebuvo puolama taip aklai, žvėriškai ir su tokiu pykčiu. Srautas klaidinamų informacijų, falsifikuotų prezentacijų, užkietėjusių melagysčių ir iškraipymų kapitalizmo atžvilgiu yra toks didelis, kad jauni žmonės šiandien neturi supratimo apie jo prigimtį. Tuomet, kai archeologai prasikasa pro tūkstantmetes griuvenas, kad remdamiesi puodų fragmentais ir kaulų skeveldromis rekonstruotų priešistorinį gyvenimą, šimto metų senumo įvykiai palaidojami po šiukšlynais, labiau nepersmelkiamais negu geologiniai klodai, sunešti vėjo, potvynių ir žemės drebėjimų: po tylėjimo griuvėsiais.

Pokomunistinis kapitalizmas

Praeities pateikimas – ypač lietuviško kapitalizmo lopšiu laikytino XIX a. pabaigos ir Vasario 16-osios Respublikos istorijos – galimai atspindi arba bent turėtų atspindėti visuomeninius lūkesčius ir valingai kuriamos ateities vaizduotę. Tai, kad po 1990-ųjų lietuvių istoriografijoje, didžiuosiuose naratyvuose bei vadovėliuose menkai pasikeitė socialinės-ekonominės raidos ir jos teigiamų herojų paveikslai, laikytina tiesiogine pasekme tokio reiškinio, kurį socialiniai teoretikai ir istorija besidomintys sociologai vadina iš viršaus nuleistu kapitalizmu. Tai reiškinys, kuris, anot Vytauto Rubavičiaus, mūsų šalyje imtas įgyvendinti remiantis neoliberalizmo ideologijos pateiktomis formulėmis, savo veiklai pagrįsti pasitelktomis ir vietinių reformuotojų.

Kiek sudėtingesnis pokomunistinio kapitalizmo proveržis į išsilaisvinusios Lietuvos gyvenimą atsiskleidžia solidžioje sociologo Zenono Norkaus knygoje „Kokia demokratija? Koks kapitalizmas?“ Aprašydamas pokomunistines transformacijas Lietuvoje lyginamuoju istorinės sociologijos požiūriu autorius taip pat mato iš viršaus nuleisto kapitalizmo bruožus, kurie išryškėjo ne tik Sovietų Sąjungos nelaisvėje pabuvusiose Baltijos šalyse, bet ir kitose komunistinėse Vidurio Rytų Europos valstybėse. Tačiau jis pastebi kad ir silpnų, bet po 1990-ųjų iš ankstesnio šešėlio į viešumą išnyrančių tradicinio verslumo bruožų.

Ir vienam, ir kitam autoriui, regis, nekyla abejonių, kad toks nenatūralus naujojo kapitalizmo išsiliejimas nesutampa su visuomenės sąmonės pokyčiais. Vidurio Rytų Europos šalyse susiformavo nauja (antroji, jeigu skaičiuosime nuo XIX a. vidurio) kompradorinė kultūrinė buržuazija („miesčionija“), tačiau nesusiformavo nacionalinė kapitalistų klasė. Z. Norkaus ir jo sekamų neoklasikinių sociologų argumentai komplikuotai, nevienareikšmiškai paaiškina, iš kur atsiranda tokia takoskyra tarp specifinės kapitalistinės tikrovės ir vertybinių vaizdinių plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose. Naujoji kultūrinė buržuazija Lietuvoje ir giminingo likimo šalyse nėra kapitalistų klasė, nes jos galios, prestižo ir privilegijų šaltinis yra ne ekonominis (pagrindinės gamybos priemonės atsidūrė užsienio kapitalistų rankose), bet kultūrinis kapitalas – žinios, kompetencijos ir gebėjimai, dėl kurių technokratinis ir humanistinis-humanitarinis elitas yra pajėgus atlikti „kompradorines“ tarptautinio kapitalo vietinių agentų ir tarpininkų funkcijas, kartu perimdamas „tikrų“ kapitalistų-savininkų gyvenimo būdą, vertybes, bei užtikrindamas kapitalizmui reikalingų rinkos ekonomikos institucijų funkcionavimą.

Ar tik nebus su šiuo reiškiniu susijęs dvejopas lietuvių požiūris į sėkmingus verslininkus bei dar labiau lietuvių masėms mielus administratorius ir vadybininkus, tvarkančius svetimų kapitalistų pinigus, bet beveik demonizuojantis savųjų oligarchų įsivaizdavimas, viešpataujantis šiandienos viešojoje erdvėje.

nuotrauka::3

Tikrovė, kurios taisykles primeta kapitalizmas be kapitalistų (panašiai kaip demokratija be demokratų), prie geriausių norų labai silpnai veikia spontaniškus istorinės sąmonės vingius ir nekreipia didesnio dėmesio į kapitalizmo, privačios nuosavybės ir turto naratyvą praėjusio šimtmečio Lietuvoje. Z. Norkus, neretai semiantis žinių ne tiesiogiai iš Lietuvos istorijos, bet iš autoritetingų užsieniečių, rašiusių ir rašančių apie Lietuvos praeitį, pritardamas cituoja vokiečių sociologę Katrin Mattusch, kuri taikliai pastebėjo, kad lietuviai, palyginti su estais ir latviais, yra labiausiai tradiciški ir mažiausiai interiorizavo kapitalistinę kultūrą, estai yra labiausiai antitradiciški ir jaučia stipriausią kapitalistinių vertybių trauką.

Tiesa, naujausioje savo knygoje Z. Norkus jau švelniau pristato kapitalizmo be kapitalistų pokomunistinės Lietuvos tikrovėje paveikslą. Jis pripažįsta, kad pokomunistinis kapitalizmas Lietuvoje yra racionaliai antrepreneriškas, nes valstybė jau per pirmą pokomunistinės transformacijos dešimtmetį visas „komandines aukštumas“ Lietuvos ekonomikoje perdavė privačiam verslui.

Net jei kas nors sakytų, kad „Leo“ (privataus elektros monopolio sukūrimo bandymas) afera ar suskystintųjų dujų terminalo statyba, išmušant azotinių trąšų milžinės „Achemos“ asmenyje privatų verslą iš lemtingų pozicijų energetikos sektoriuje, tam tikru mastu prieštarauja teiginiui apie valstybės aparato užleistas komandines aukštumas (apskritai atkreiptinas dėmesys į augančią valstybės monopolio dalį laisvosios rinkos žemėlapyje), tačiau tas iš esmės nepakeičia labai svarbios sociologo įžvalgos reikšmės mūsų stebimam reiškiniui – vangaus kapitalistinės kultūros interiorizavimo Lietuvoje pasekmių tautinio naratyvo permainoms ir ypač kapitalizmo lizdo, t. y. Vasario 16-osios Respublikos, pristatymo kryptims po 1990-ųjų.

Tad lietuviško kapitalizmo tikrovė ir verslo šimtmečio pasakojimas menkai susiliečia. Pokomunistinis kapitalizmas, skirtingai nuo tautos ir valstybės laisvės pasakojimo, menkai iš praeities stiprybę semia, nes lietuvių kultūrinė savijauta ir sąmonė tokių refleksijų neskatina. /.../

Galbūt ir šioje plotmėje istorikų bei tautinio naratyvo kontrolierių vaizduotė neišvengiamai truputį atsilieka ir nuo sparčių tikrovės permainų, ir nuo teorinių refleksijų. Bet jeigu prielaida pagrįsta, yra tik laiko klausimas, kada Lietuvos istorijos žinios ir praeities reiškinių supratimas pasipildys naujomis įžvalgomis ir panašiais į įspūdingą fabrikantą, kapitalistą ir industrialistą Petrą Vileišį lietuvių herojais. Tuomet atsirastų ir toks mūsų mokyklinių istorijos programų užpildas, kuris neleistų nesusimąstant gyventi pokomunistinio neokapitalizmo tikrovėje, o vaikams it pasakas pasakoti archajiškas romantikų ir poetų šalies pasakas. Kažkas turėjo prikelti ūkį, o tas kažkas buvo pirmiausia verslus, racionalizuojantis, darbštus ir savo tikslo užsispyrusiai siekiantis individas. Tik paskui galėjo gimti ir įsiviešpatauti visa aprėpianti ir motiniškai viskuo tariamai besirūpinanti valstybės valdžia su socialistinės biurokratijos polinkiais.

*** Pratarmės dalis iš spaudai rengiamos knygos „Verslo amžius: Lietuvių kapitalizmas, valdžia ir verslininkai 1918–2018 m.“. Knygą sumanė ir autorių ansamblį subūrė „Leidybos idėjų centras“. Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius – prof. Egidijus Aleksandravičius.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Popiežius Estijoje perspėja dėl galios demonstravimo ir ginklavimosi pavojų

Estijoje viešintis popiežius Pranciškus antradienį perspėjo dėl pavojų, kuriuos kelia ginklavimasis ir...

Laisvalaikis
2018.09.25
Vilniaus koncertų įstaigų vadovai įkliuvo į viešųjų pirkimų spąstus 5

2018–2019 m. sezoną Vilniuje rekonstruojamos penkios nacionalinių ir valstybinių įstaigų statusą turinčios...

Laisvalaikis
2018.09.25
Liudas Mažylis su konservatoriais kandidatuos į Europarlamentą 7

Vasario 16-osios aktą atradęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis opozicinės Tėvynės...

Verslo aplinka
2018.09.25
Popiežius išlydėtas iš Lietuvos

Praėjusį savaitgalį į Baltijos šalis valstybinio ir apaštališkojo vizito atvykęs popiežius Pranciškus...

Laisvalaikis
2018.09.25
Popiežiaus vizitas Lietuvoje: svarbiausios mintys ir gražiausi kadrai

Rugsėjo 22 ir 23 d. Lietuvoje viešėjęs popiežius Pranciškus paragino mus semtis stiprybės iš praeities,...

Laisvalaikis
2018.09.24
„Michael Kors“ už 1,7 mlrd. Eur ketina pirkti mados namus „Versace“

40 metų gyvuojantys mados namai „Versace“ ketina pasirašyti pardavimo sandorį su JAV dizaino grupe „Michael...

Laisvalaikis
2018.09.24
Popiežiaus žinia latviams: laisvė yra užduotis kiekvienam 1

Laisvei puoselėti reikia ir atskirų žmonių, ir visuomenės tobulėjimo, sako pirmadienį į Latviją atvykęs...

Laisvalaikis
2018.09.24
Popiežius tylia malda pagerbė okupacijų aukas 5

Lietuvoje besilankantis popiežius Pranciškus tylia malda Vilniuje pagerbė nacių likviduoto žydų geto bei...

Laisvalaikis
2018.09.23
Ekspertai: pasaulyje – vėžio gydymo proveržis, o Lietuva atsilieka 15

Nepaisant pasaulinių laimėjimų, Lietuvoje išgyvenamumas sergant onkologiniais susirgimais išlieka vienas...

Laisvalaikis
2018.09.23
Maljorkoje atidarys viešbutį tik moterims 3

Maljorkoje planuojama atidaryti viešbutį, skirtą tik moterims. Verslininkai tikisi, kad tokia koncepcija...

Popiežius aukojo mišias Kaune ir ragino kunigus būti arčiau žmonių 2

Daugiau kaip 100.000 tikinčiųjų iš Lietuvos ir gretimų valstybių dalyvavo sekmadienį Kauno Santakos parke...

Laisvalaikis
2018.09.23
Egipte rastas puikiai išsilaikęs sfinksas 1

Egipte aptiktas puikiai išsilaikęs sfinksas. Manoma, kad jam galėtų būti daugiau kaip 2.000 m.

Laisvalaikis
2018.09.23
Iliustruotoji istorija: Čikaga, iš pelkės pakeltas miestas 5

Čikagos miestas 1833-aisiais buvo įkurtas prie Čikagos upės ir dėl patogios geografinės padėties greitai tapo...

Laisvalaikis
2018.09.23
Dešimtys tūkstančių tikinčiųjų susirinko į popiežiaus mišias Kaune 5

Dešimtys tūkstančių tikinčiųjų sekmadienio rytą susirinko į Kauno Santaką dalyvauti popiežiaus Pranciškaus...

Laisvalaikis
2018.09.23
5 svarbios popiežiaus Pranciškaus citatos viešint Vilniuje 11

Popiežius Pranciškus šeštadienį lankėsi Vilniuje, kur susitiko su valstybės vadovais, tikinčiaisiais ir...

Laisvalaikis
2018.09.22
Vatikano bankininko Pauliaus Marcinkaus paslaptis 7

Kai 1971 m. popiežius Paulius VI vyskupui Pauliui Kazimierui Marcinkui patikėjo „Istituto per le Opere di...

Laisvalaikis
2018.09.22
Šventasis Tėvas: tieskime tiltus, užuot statę sienas 3

Popiežius Pranciškus, sveikindamas susirinkusiuosius S. Daukanto aikštėje, priminė Tautos giesmės eilutes „Iš...

Laisvalaikis
2018.09.22
Iš arčiau: popiežiaus drabužiai, ženklai, vardai 3

Pavadinimas „popiežius“ yra kilęs iš graikų žodžio „pappas“, reiškiančio tėvą. Pirmaisiais šimtmečiais šiuo...

Laisvalaikis
2018.09.22
Popiežius Pranciškus vieši Lietuvoje 1

Šeštadienio, rugsėjo 22-osios rytą, su valstybiniu ir apaštaliniu vizitu atvyko popiežius Pranciškus. Per dvi...

Laisvalaikis
2018.09.22
Popiežiaus vizitui – užsienio ir lietuvių žurnalistų desantas

Per dvi viešnagės Lietuvoje dienas Popiežius Pranciškus susitiks su valstybės vadovais ir visuomenės...

Rinkodara
2018.09.22

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau