Architektūros bienalė: pelkių reabilitacija Venecijoje

Publikuota: 2018-06-06
Atnaujinta 2018-06-06 11:17

Jeigu lygintume Venecijos meno ir architektūros bienales, vykstančias pramaišiui kas dveji metai, antroji turi vieną fiziškai išmatuojamą pranašumą – jei nesi architektas ir neatvažiavai čia „pasikaustyti“, nesiversdamas per galvą gali ją apžiūrėti per porą trejetą dienų, nes ji yra maždaug perpus mažesnė nei meno. Kiti skirtumai irgi akivaizdūs: architektūros bienalė mažiau komercializuota, stilistiškai švaresnė, mažiau politiška ir mažiau nuspėjama, nors svarsto jos abi tas pačias temas – ekologijos, emigracijos, miestų plėtros ir ateities miestų, skurdo ir pan.

Britų humoras ir britų sala

„Biennale Architettura“ – ir kur kas jaunesnė, šiemet ji vyksta 16 kartą ir vadinama svarbiausia pasaulyje architektūros paroda. Šių metų tema – „Freespace“ – kviečia tyrinėti ir diskutuoti, ką reiškia erdvės sąvoka, kas yra kokybiška, atvira erdvė. Į tokį bienalės kviestinių kuratorių – Dublino įmonės „Grafton Architects“ architekčių Yvonne Farrell ir Shelley McNamara – kvietimą kai kurios šalys atsiliepė tiesiogine to žodžio prasme. Aiškiausiai „Freespace“ temą savo nacionaliniame paviljone reflektuoja britai: architektų įmonė „Caruso St John“ ir menininkas Marcus Taylor neoklasikinių rūmų kambarius paliko tuštutėlius. Greta pastato sumontavo metalinius laiptus, vedančius į terasą ant stogo, ir pavadino ją „Island“.

Nuo jos pro medžių viršūnes gali pasidairyti į lagūną, išgerti arbatos ir apmąstyti britų požiūrį į „Brexit“ ir angliškojo humoro ypatumus. Menininkai terasą paskyrė „emigrantams ir egziliui“, o specialųjį žiuri paminėjimą (faktiškai tai antra vieta) kaip nacionalinis paviljonas britai gavo už „drąsų projektą: tuštumos sukurtą laisvą erdvę renginiams ir neformaliam asignavimui“.

Namas Alisai ir Guliveriui

Kalbant apie apdovanojimus – nacionalinio paviljono „Auksinis liūtas“ skirtas Šveicarijai už projektą „Svizzera 240: House Tour“. Jo idėja be galo paprasta: jauna kūrėjų komanda pakvietė pamatyti namus vaiko, standartinio suaugusiojo ir, tarkime, Arvydo Sabonio ūgio žmogaus akimis: tuščias ir šviesias skirtingų aukščių paviljono erdves jungia skirtingų dydžių durys, jose „pastatyti“ skirtingų dydžių abstraktūs baldai, skirtingų dydžių langai. Visa tai sukuria pojūtį, kad kaip kokia Alisa atsidūrei guliverių arba nykštukų šalyje. Ar būtent ši idėja buvo verčiausia „Auksinio liūto“ – diskusijų objektas. Vėlgi, kaip sakė Lietuvos paviljono komisaras architektas Pippo Ciorra, Nacionalinio muziejaus MAXXI Romoje Architektūros departamento vyriausiasis kuratorius, architektūros ir fotografijos tyrinėtojas, bienalė suteikia architektūrai galimybę būti nekritikuojamai.

Baltų ir tuščių arba apytuščių erdvių yra daugiau. Nebūtinai viskas balta, yra ir juoda, kaip garsaus tailandiečių kino režisieriaus ir menininko Apichatpongo Weerasethakulo, kurio videodarbų parodą šią žiemą buvo surengta Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, kuruotame Tailando paviljone.

Sveikata krizės akivaizdoje

„Keista yra tai, kad, kai architektūra pasaulyje išgyvena krizę, bienalė yra puiki, nepaprastai sveika. Ji yra puiki proga pamatyti, koks skirtingas architektūros pasaulis. Architektūra šiais laikais nėra vien pastatų kūrimas, todėl labai svarbu būti čia, ypač jaunoms šalims“, – pusryčiaujant su Lietuvos paviljono komanda sako Pippo Ciorra, gerai žinomas italų architektūros pasaulyje. Tada priduria, kad „lietuvių architektai dabar turi labai geras pozicijas, – jie yra atsinaujinę“. Angliškai jis pasako žodį „updated“, turintį tikslesnę reikšmę nei tiesioginis vertimas.

Beje, apie pusryčius. Vienai iš būrelio užsisakius makaronų, p. Pippo, gurkšnodamas savo espreso, neatsistebi ir vis papurto galvą: „Pasta pusryčiams?!“ Akivaizdu: tai trijų parų arešto vertas šūvis pro šalį.

Globalios problemos

Architektūros bienalės, kaip ir meno, struktūra tokia pati: pagrindinė paroda Soduose, nacionaliniai paviljonai Soduose, Arsenale ir mieste, taip pat lydinčios parodos ir renginiai mieste. Architektūros bienalėje jų kur kas mažiau, tačiau yra vertų didelio dėmesio (visa programa skelbiama bienalės svetainėje).

Centrinio paviljono ekspozicija brėžia gaires, kurios paskiau atsišaukia nacionaliniuose paviljonuose. Antai kinų menininkai siūlo būdus, kaip tvarkyti Kinijos miestų šnipiškes. Italai kelia emigrantų problemą. Prie vieno iš projektų perskaičiusi paaiškinimą, kad į Prato miestą Toskanoje, kuriame gyvena 200.000 žmonių, atvyko 50.000 kinų emigrantų, suprantu, kokia iš tiesų tolima mums ši problema.

Prancūzų duetas Anne Lacaton ir Jeanas Philippe’as Vassalas pristato solidų daugiabučių namų renovacijos projektą. Sunku patikėti: bienalės vadovybė leido jiems rūmuose iškirsti langą, kurio reikėjo ekspozicijai.

Įspūdinga garsaus šveicarų architekto Peterio Zumthoro maketų ekspozicija mėlynoje balkono erdvėje: tyrinėdamas tuos maketus patiri, kaip pats jaustumeisi jo suprojektuotoje erdvėje.

Paskiau – „Cino Zucchi Architetti“ parengtas Milano erdvių sutvarkymo projektas. „Cino Zucchi – geriausias Milano architektas“, – sako p. Pippo, spausdamas bičiuliui ranką. Čia reiktų pridurti – ne tik Milano. Pono Zucchi architektų biuras vardijamas tarp pagrindinių Europoje.

Tokių žvaigždžių kaip jis ar Pippo bienalės „preview“ dienomis į Veneciją suvažiuoja daug, jei tik labai rūpi, gali rinktis autografus. Jei nepažįsti iš veido, ant kaktos neparašyta, kad žvaigždė, tačiau iš aprangos architektą atskirsi iš tolo: sniego baltumo marškiniai ir dažniausiai tamsios kelnės. Šios vasaros atributas – šiaudinė skrybėlė. Kitas variantas – juodi drabužiai, taip pat ir moterų. Margumo ir ekscentrikos vėlgi, palyginti su meno bienale, – tik trupiniai. Kaip ir ekspozicijose, vyrauja saikas, elegancija, estetika. Aiškios linijos ir kelios spalvos.

Keliaujant toliau po pagrindinę parodą – neįgyvendinti Le Corbusier Venecijos projektai. Jo sukurta ligoninė prie „Ferrovios“ stoties dabar būtų moderniosios architektūros šedevras.

Nemažai socialinių projektų. Vienas tokių – 2014 m. Los Andžele atidaryti „Housing Star“ apartamentai, namai benamiams. Pirmajame modernaus pastato aukšte – turgeliai, parduotuvėlės, antrame – bendruomeninės patalpos, trečiame – 102 maži butukai. Iš videoekranų buvę benamiai pasakoja, kaip pasikeitė jų gyvenimas.

Nacionaliniuose paviljonuose „tikros“ architektūros nedaug, dominuoja instaliacijos, įvairiausių tyrimų medžiaga paremti projektai. Antai JAV paviljone įvaizdintas tyrimas apie urbanizaciją ir žemę. Iš pasaulio elektrifikacijos žemėlapio matyti, kad kai kurios tankiausiai Žemėje apgyvendintos vietos turi mažiausiai elektros energijos. Nesmagu.

Olandai savo paviljone už oranžinių durelių, primenančių spintutes sporto klube, suslapstė darbo jėgos importo istoriją nuo vergovės laikų iki dabar ir svarstymus, kaip tai keičia miestų architektūrą.

Lietuva ir pelkės

Šių metų architektūros bienalėje – 71 dalyvis, 63 nacionaliniai paviljonai. Pirmą kartą atskirai joje prisistatanti Lietuva kviečia į atvirą „Pelkių mokyklą“, ją kuruoja menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Masačusetso technologijų instituto Architektūros ir planavimo mokyklos (MIT) tyrėjai, paviljono komisaras – simpatingasis Pippo Ciorra. Mūsų paviljonas nėra iš tų, kuriame gali pamąstyti apie laisvų erdvių grožį. Pasitelkus garsą, kvapą, instaliacijas, čia žaidžiama žiūrovo jausmais. Pelkių paviljoną pirmiausia buvo sumanyta įkurdinti Adrijos vandenyse greta Sodų, tačiau miesto valdžia tam paprieštaravo. Dabar jis veikia vienoje iš Garibaldi gatvės galerijų, o iškaba „The Swamp School“ traukia praeivių žvilgsnį. Įėjusiam į vidų turėtų kilti keli klausimai: „Kodėl pelkė? Ką tai turi bendra su architektūra ir kiek tai yra „Freespace“?“

Pasak p. Gedimino, kaip menininkai su savo pelkėmis jie išties įsibrovė į architektūros sritį, tačiau užsidaręs vienos disciplinos ribose vargu ar galėtum atsakyti į daugelį svarbių dabarties klausimų, į tai, kas yra „mūsų dienų nervas“.

„Šių metų architektūros bienalės „nervas“ yra ekosistemų, aplinkos, ekologijos klausimai, globalūs iššūkiai, į kuriuos aplinkosaugos inžinieriai arba mokslininkai vieni nebesugeba atsakyti, nes tam nebeužtenka įprastinės logikos standartų. Kitas dalykas – į globalų atšilimą, kylantį vandens lygį pasaulyje arba mikroplastikus, kurių gali rasti geriamojo vandens buteliukuose, mes nebūtinai turime pasižiūrėti iš žmogaus logikos pusės. Galbūt turėtume pažiūrėti iš ežiuko, grybo ar kerpės pusės... Sakau tai ne dėl to, kad būčiau koks mistikas, o dėl to, kad išliktume kaip rūšis. Kad išliktume kaip rūšis, mes turime žiūrėti ekosistemiškai. Tūkstančius metų žiūrėjome iš žmogaus logikos pusės, viską darėme – kasėme cementą, betonavome, skaldėme ir jungėme atomą, bandėme įsisavinti kosmosą ir ką? Sėdime šiukšlyne. Todėl labai svarbu iššokti iš įprastinių mąstymo vėžių, į kurias esame įsivažiavę, ir pakeisti mąstymo įpročius, pasiūlant kitokį – pelkiško mąstymo – modelį“, – kalba p. Gediminas.

Taigi, „Pelkių mokyklos“ iššūkis yra keisti mūsų mąstymo įpročius, nes būtent pelkės, sako p. Gediminas, siūlo radikalų ekosisteminį iššūkį, modelį, kuris pastaruosius 100 metų buvo diskriminuojamas vien dėl negatyvaus požiūrio į pelkes.

„Pelkė buvo niekam nereikalinga, užmiršta, todėl norėjosi ją paimti ir reabilituoti, pirmiausia – kultūrinėje plotmėje. Bet, kai pradedi į tai gilintis, supranti, kad ji pasiūlo labai įdomių perspektyvų“, – šypsosi p. Gediminas. Klausydamasis kartais ir nesuprasi, kad jis kalba rimtai. Pvz.: „Kibernetines smegenis mes norime pakeisti pelkėmis“, tačiau, kai pažiūri, kokios jėgos buvo pasitelktos kuriant „Pelkių mokyklą“ ir žinai, kad šis projektas kitąmet keliaus į Bostoną, o kanadiečių tyrėjai nori jį įkurdinti Ontarijo ežere, supranti, kad tai ne šakėmis ant vandens rašyta.

„Pelkių mokykloje“ iki lapkričio 25 d. įvyks trys mokymosi sesijos. Mokymosi būdai ir įrankiai – Pelkių radijas, Ateitybės sala ir Bendrabūvis (ne „commUnism“, kaip supainiojo šio teksto autorė, o „commOnism“, ).

Mokykla jau prasidėjo nuo pirmosios dalies – radijo. Medžiaga jo transliacijoms įrašinėjama Venecijos pelkėse ir (to buvo negalima sakyti) transliuojama 6 km spinduliu apie Lietuvos paviljoną.

Jei pasitaikys proga apsilankyti Lietuvos paviljone – būtinai užsukite į kvapų kambarius. Viename jų kvepia beržais, tiksliau, tuo, kas yra po jų žieve. Kitame – laukinėmis pistacijomis ir laukiniais rozmarinais, pasirodo, lietuviškose pelkėse esama tokių augalų.

Ir dar – įdomu, kas užaugo pelkutėje, kuri instaliuota paviljono kaimynų kiemelyje iš durpių, su visa augmenija atvežta iš Lietuvos.

„Biennale Architettura“ nugalėtojai

  • „Auksinis liūtas“ geriausiam nacionaliniam paviljonui – Šveicarija „Svizzera 240“, „House Tour“, Giardini.
  • Specialusis paminėjimas nacionaliniam paviljonui – Didžioji Britanija „Island“, Giardini.
  • „Auksinis liūtas“ geriausiam dalyviui – Eduardo Souto de Moura (Portas, Portugalija), Arsenale Corderie.
  • „Sidabrinis liūtas“ daug žadančiam jaunajam dalyviui – Jan de Vylder, Inge Vinck, Jo Taillieu (Gentas, Belgija), Centrinis paviljonas, Giardini.
  • Du specialūs paminėjimai dalyviams – Andra Matinas (Džakarta, Indonezija), Arsenale Corderie ir Rahul Mehrotra (Mumbajus, Indija; Bostonas, JAV). Centrinis paviljonas, Giardini.
  • „La Biennale di Venezia“ direktorių taryba, vadovaujama Paolo Barattos, „Auksiniu liūtu“ už gyvenimo pasiekimus apdovanojo Kennethą Framptoną (Didžioji Britanija).

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Gedimino kalno tvarkyba: kurie šlaitai sutvarkyti, o kurių būklė išlieka kritinė? Rėmėjo turinys

Gruodžio mėnesį žiniasklaidoje ir vėl pasirodę bendro pobūdžio pranešimai apie „kritinę Gedimino kalno šlaito...

Laisvalaikis
06:00
Rašytojų sąjungos premija skirta U. Radzevičiūtei

Kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija skirta prozininkei Undinei Radzevičiūtei už istorinį romaną...

Laisvalaikis
2018.12.18
M. Kvietkauskas paskirtas kultūros ministru 1

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas paskirtas naujuoju kultūros ministru. Tokį dekretą antradienį pasirašė...

Verslo aplinka
2018.12.18
Gražiausios kalėdinės vitrinos 1

Likus savaitei iki didžiųjų metų švenčių, sunku rasti parduotuvių vitrinų, kuriose nespingsėtų lemputės,...

Laisvalaikis
2018.12.17
Dainų šventės auditoriai pasigedo racionalaus finansinio požiūrio

Kultūros ministerija, atlikusi Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) 2018 m. organizuotos Lietuvos...

Laisvalaikis
2018.12.17
Į kultūros ministrus pasiūlytas M. Kvietkauskas 10

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, buvęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius,...

Verslo aplinka
2018.12.17
Kino klasterio kompleksinės paslaugos padeda laimėti didelius užsakymus Rėmėjo turinys 1

Lietuviškiems filmams sulaukiant vis didesnio populiarumo ir Lietuvai tampant vis patrauklesniu traukos...

Verslo aplinka
2018.12.17
„Titanikas“ rastas vykdant slaptą karinę misiją

Ilgai teigta, kad 1912 m. nuskendusį laivą „Titanikas“ 1985 m. vandenyno dugne surado JAV  mokslininkai.

Laisvalaikis
2018.12.16
D. Katkus: pianisto D. Kirilausko iššūkiai 1

Vykstant nuožmiam popso karui su intelektualia muzikine kultūra, karui, kur popsą visiškai palaiko ir...

Verslo klasė
2018.12.15
Turtingiausi tarpukario Lietuvos žmonės

1918-aisiais susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, jos ūkis ant kojų stojosi sunkiai, juolab kad...

Laisvalaikis
2018.12.15
Verslas „Google“ paieškoje: nuo „Ali Express“ iki „Maximos“ ir „Lidl“ kainų lyginimo Premium

Populiariausios „Google“ paieškos verslo segmente rodo, kad lietuviai vis daugiau perka internete, kruopščiai...

Rinkodara
2018.12.14
Dizainerė K. Petraitytė pamokų nuobodulį gydo „Chem žetonais“ 1

Dizainerė Karolina Petraitytė, Vilniaus dailės akademijos studentė, neseniai grįžo iš didžiausio Vidurinių...

Laisvalaikis
2018.12.13
Kultūros indėlis į šalies ekonomiką auga

Lietuvos statistikos departamentas skelbia suskaičiavęs, kad, išankstiniais duomenimis, kultūros sektoriaus...

Laisvalaikis
2018.12.12
FIFA ir VMI – tarp populiariausių „Google“ paieškų Lietuvoje

„Google“ paieškų viršūnėje Lietuvoje – pasaulio futbolo čempionatas FIFA ir „Eurovizija“. Nedaug atsilieka ir...

Rinkodara
2018.12.12
„Time“ Metų žmogumi paskelbė persekiojamus žurnalistus

„Time“ Metų žmogumi paskelbė „Sergėtojus“ („The Guardians“) – taip žurnalas pavadino dėl savo darbo...

Laisvalaikis
2018.12.12
„EGLĖ apartamentai“ - apdovanoti prestižiniu apdovanojimu Rėmėjo turinys 3

Aukštą kartelę pajūrio architektūrai iškėlęs projektas - analogo Baltijos regione neturintys prabangūs

Laisvalaikis
2018.12.12
Lengvatą kino gamintojams pratęs iki 2024 m.

Seimas leido dar penkeriems metams – iki 2023 m. pabaigos pratęsti pelno mokesčio lengvatą kino gamintojams,...

Laisvalaikis
2018.12.11
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis 1

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau