Architektūros bienalė: pelkių reabilitacija Venecijoje

Publikuota: 2018-06-06
Atnaujinta 2018-06-06 11:17

Jeigu lygintume Venecijos meno ir architektūros bienales, vykstančias pramaišiui kas dveji metai, antroji turi vieną fiziškai išmatuojamą pranašumą – jei nesi architektas ir neatvažiavai čia „pasikaustyti“, nesiversdamas per galvą gali ją apžiūrėti per porą trejetą dienų, nes ji yra maždaug perpus mažesnė nei meno. Kiti skirtumai irgi akivaizdūs: architektūros bienalė mažiau komercializuota, stilistiškai švaresnė, mažiau politiška ir mažiau nuspėjama, nors svarsto jos abi tas pačias temas – ekologijos, emigracijos, miestų plėtros ir ateities miestų, skurdo ir pan.

Britų humoras ir britų sala

„Biennale Architettura“ – ir kur kas jaunesnė, šiemet ji vyksta 16 kartą ir vadinama svarbiausia pasaulyje architektūros paroda. Šių metų tema – „Freespace“ – kviečia tyrinėti ir diskutuoti, ką reiškia erdvės sąvoka, kas yra kokybiška, atvira erdvė. Į tokį bienalės kviestinių kuratorių – Dublino įmonės „Grafton Architects“ architekčių Yvonne Farrell ir Shelley McNamara – kvietimą kai kurios šalys atsiliepė tiesiogine to žodžio prasme. Aiškiausiai „Freespace“ temą savo nacionaliniame paviljone reflektuoja britai: architektų įmonė „Caruso St John“ ir menininkas Marcus Taylor neoklasikinių rūmų kambarius paliko tuštutėlius. Greta pastato sumontavo metalinius laiptus, vedančius į terasą ant stogo, ir pavadino ją „Island“.

Nuo jos pro medžių viršūnes gali pasidairyti į lagūną, išgerti arbatos ir apmąstyti britų požiūrį į „Brexit“ ir angliškojo humoro ypatumus. Menininkai terasą paskyrė „emigrantams ir egziliui“, o specialųjį žiuri paminėjimą (faktiškai tai antra vieta) kaip nacionalinis paviljonas britai gavo už „drąsų projektą: tuštumos sukurtą laisvą erdvę renginiams ir neformaliam asignavimui“.

Namas Alisai ir Guliveriui

Kalbant apie apdovanojimus – nacionalinio paviljono „Auksinis liūtas“ skirtas Šveicarijai už projektą „Svizzera 240: House Tour“. Jo idėja be galo paprasta: jauna kūrėjų komanda pakvietė pamatyti namus vaiko, standartinio suaugusiojo ir, tarkime, Arvydo Sabonio ūgio žmogaus akimis: tuščias ir šviesias skirtingų aukščių paviljono erdves jungia skirtingų dydžių durys, jose „pastatyti“ skirtingų dydžių abstraktūs baldai, skirtingų dydžių langai. Visa tai sukuria pojūtį, kad kaip kokia Alisa atsidūrei guliverių arba nykštukų šalyje. Ar būtent ši idėja buvo verčiausia „Auksinio liūto“ – diskusijų objektas. Vėlgi, kaip sakė Lietuvos paviljono komisaras architektas Pippo Ciorra, Nacionalinio muziejaus MAXXI Romoje Architektūros departamento vyriausiasis kuratorius, architektūros ir fotografijos tyrinėtojas, bienalė suteikia architektūrai galimybę būti nekritikuojamai.

Baltų ir tuščių arba apytuščių erdvių yra daugiau. Nebūtinai viskas balta, yra ir juoda, kaip garsaus tailandiečių kino režisieriaus ir menininko Apichatpongo Weerasethakulo, kurio videodarbų parodą šią žiemą buvo surengta Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, kuruotame Tailando paviljone.

Sveikata krizės akivaizdoje

„Keista yra tai, kad, kai architektūra pasaulyje išgyvena krizę, bienalė yra puiki, nepaprastai sveika. Ji yra puiki proga pamatyti, koks skirtingas architektūros pasaulis. Architektūra šiais laikais nėra vien pastatų kūrimas, todėl labai svarbu būti čia, ypač jaunoms šalims“, – pusryčiaujant su Lietuvos paviljono komanda sako Pippo Ciorra, gerai žinomas italų architektūros pasaulyje. Tada priduria, kad „lietuvių architektai dabar turi labai geras pozicijas, – jie yra atsinaujinę“. Angliškai jis pasako žodį „updated“, turintį tikslesnę reikšmę nei tiesioginis vertimas.

Beje, apie pusryčius. Vienai iš būrelio užsisakius makaronų, p. Pippo, gurkšnodamas savo espreso, neatsistebi ir vis papurto galvą: „Pasta pusryčiams?!“ Akivaizdu: tai trijų parų arešto vertas šūvis pro šalį.

Globalios problemos

Architektūros bienalės, kaip ir meno, struktūra tokia pati: pagrindinė paroda Soduose, nacionaliniai paviljonai Soduose, Arsenale ir mieste, taip pat lydinčios parodos ir renginiai mieste. Architektūros bienalėje jų kur kas mažiau, tačiau yra vertų didelio dėmesio (visa programa skelbiama bienalės svetainėje).

Centrinio paviljono ekspozicija brėžia gaires, kurios paskiau atsišaukia nacionaliniuose paviljonuose. Antai kinų menininkai siūlo būdus, kaip tvarkyti Kinijos miestų šnipiškes. Italai kelia emigrantų problemą. Prie vieno iš projektų perskaičiusi paaiškinimą, kad į Prato miestą Toskanoje, kuriame gyvena 200.000 žmonių, atvyko 50.000 kinų emigrantų, suprantu, kokia iš tiesų tolima mums ši problema.

Prancūzų duetas Anne Lacaton ir Jeanas Philippe’as Vassalas pristato solidų daugiabučių namų renovacijos projektą. Sunku patikėti: bienalės vadovybė leido jiems rūmuose iškirsti langą, kurio reikėjo ekspozicijai.

Įspūdinga garsaus šveicarų architekto Peterio Zumthoro maketų ekspozicija mėlynoje balkono erdvėje: tyrinėdamas tuos maketus patiri, kaip pats jaustumeisi jo suprojektuotoje erdvėje.

Paskiau – „Cino Zucchi Architetti“ parengtas Milano erdvių sutvarkymo projektas. „Cino Zucchi – geriausias Milano architektas“, – sako p. Pippo, spausdamas bičiuliui ranką. Čia reiktų pridurti – ne tik Milano. Pono Zucchi architektų biuras vardijamas tarp pagrindinių Europoje.

Tokių žvaigždžių kaip jis ar Pippo bienalės „preview“ dienomis į Veneciją suvažiuoja daug, jei tik labai rūpi, gali rinktis autografus. Jei nepažįsti iš veido, ant kaktos neparašyta, kad žvaigždė, tačiau iš aprangos architektą atskirsi iš tolo: sniego baltumo marškiniai ir dažniausiai tamsios kelnės. Šios vasaros atributas – šiaudinė skrybėlė. Kitas variantas – juodi drabužiai, taip pat ir moterų. Margumo ir ekscentrikos vėlgi, palyginti su meno bienale, – tik trupiniai. Kaip ir ekspozicijose, vyrauja saikas, elegancija, estetika. Aiškios linijos ir kelios spalvos.

Keliaujant toliau po pagrindinę parodą – neįgyvendinti Le Corbusier Venecijos projektai. Jo sukurta ligoninė prie „Ferrovios“ stoties dabar būtų moderniosios architektūros šedevras.

Nemažai socialinių projektų. Vienas tokių – 2014 m. Los Andžele atidaryti „Housing Star“ apartamentai, namai benamiams. Pirmajame modernaus pastato aukšte – turgeliai, parduotuvėlės, antrame – bendruomeninės patalpos, trečiame – 102 maži butukai. Iš videoekranų buvę benamiai pasakoja, kaip pasikeitė jų gyvenimas.

Nacionaliniuose paviljonuose „tikros“ architektūros nedaug, dominuoja instaliacijos, įvairiausių tyrimų medžiaga paremti projektai. Antai JAV paviljone įvaizdintas tyrimas apie urbanizaciją ir žemę. Iš pasaulio elektrifikacijos žemėlapio matyti, kad kai kurios tankiausiai Žemėje apgyvendintos vietos turi mažiausiai elektros energijos. Nesmagu.

Olandai savo paviljone už oranžinių durelių, primenančių spintutes sporto klube, suslapstė darbo jėgos importo istoriją nuo vergovės laikų iki dabar ir svarstymus, kaip tai keičia miestų architektūrą.

Lietuva ir pelkės

Šių metų architektūros bienalėje – 71 dalyvis, 63 nacionaliniai paviljonai. Pirmą kartą atskirai joje prisistatanti Lietuva kviečia į atvirą „Pelkių mokyklą“, ją kuruoja menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Masačusetso technologijų instituto Architektūros ir planavimo mokyklos (MIT) tyrėjai, paviljono komisaras – simpatingasis Pippo Ciorra. Mūsų paviljonas nėra iš tų, kuriame gali pamąstyti apie laisvų erdvių grožį. Pasitelkus garsą, kvapą, instaliacijas, čia žaidžiama žiūrovo jausmais. Pelkių paviljoną pirmiausia buvo sumanyta įkurdinti Adrijos vandenyse greta Sodų, tačiau miesto valdžia tam paprieštaravo. Dabar jis veikia vienoje iš Garibaldi gatvės galerijų, o iškaba „The Swamp School“ traukia praeivių žvilgsnį. Įėjusiam į vidų turėtų kilti keli klausimai: „Kodėl pelkė? Ką tai turi bendra su architektūra ir kiek tai yra „Freespace“?“

Pasak p. Gedimino, kaip menininkai su savo pelkėmis jie išties įsibrovė į architektūros sritį, tačiau užsidaręs vienos disciplinos ribose vargu ar galėtum atsakyti į daugelį svarbių dabarties klausimų, į tai, kas yra „mūsų dienų nervas“.

„Šių metų architektūros bienalės „nervas“ yra ekosistemų, aplinkos, ekologijos klausimai, globalūs iššūkiai, į kuriuos aplinkosaugos inžinieriai arba mokslininkai vieni nebesugeba atsakyti, nes tam nebeužtenka įprastinės logikos standartų. Kitas dalykas – į globalų atšilimą, kylantį vandens lygį pasaulyje arba mikroplastikus, kurių gali rasti geriamojo vandens buteliukuose, mes nebūtinai turime pasižiūrėti iš žmogaus logikos pusės. Galbūt turėtume pažiūrėti iš ežiuko, grybo ar kerpės pusės... Sakau tai ne dėl to, kad būčiau koks mistikas, o dėl to, kad išliktume kaip rūšis. Kad išliktume kaip rūšis, mes turime žiūrėti ekosistemiškai. Tūkstančius metų žiūrėjome iš žmogaus logikos pusės, viską darėme – kasėme cementą, betonavome, skaldėme ir jungėme atomą, bandėme įsisavinti kosmosą ir ką? Sėdime šiukšlyne. Todėl labai svarbu iššokti iš įprastinių mąstymo vėžių, į kurias esame įsivažiavę, ir pakeisti mąstymo įpročius, pasiūlant kitokį – pelkiško mąstymo – modelį“, – kalba p. Gediminas.

Taigi, „Pelkių mokyklos“ iššūkis yra keisti mūsų mąstymo įpročius, nes būtent pelkės, sako p. Gediminas, siūlo radikalų ekosisteminį iššūkį, modelį, kuris pastaruosius 100 metų buvo diskriminuojamas vien dėl negatyvaus požiūrio į pelkes.

„Pelkė buvo niekam nereikalinga, užmiršta, todėl norėjosi ją paimti ir reabilituoti, pirmiausia – kultūrinėje plotmėje. Bet, kai pradedi į tai gilintis, supranti, kad ji pasiūlo labai įdomių perspektyvų“, – šypsosi p. Gediminas. Klausydamasis kartais ir nesuprasi, kad jis kalba rimtai. Pvz.: „Kibernetines smegenis mes norime pakeisti pelkėmis“, tačiau, kai pažiūri, kokios jėgos buvo pasitelktos kuriant „Pelkių mokyklą“ ir žinai, kad šis projektas kitąmet keliaus į Bostoną, o kanadiečių tyrėjai nori jį įkurdinti Ontarijo ežere, supranti, kad tai ne šakėmis ant vandens rašyta.

„Pelkių mokykloje“ iki lapkričio 25 d. įvyks trys mokymosi sesijos. Mokymosi būdai ir įrankiai – Pelkių radijas, Ateitybės sala ir Bendrabūvis (ne „commUnism“, kaip supainiojo šio teksto autorė, o „commOnism“, ).

Mokykla jau prasidėjo nuo pirmosios dalies – radijo. Medžiaga jo transliacijoms įrašinėjama Venecijos pelkėse ir (to buvo negalima sakyti) transliuojama 6 km spinduliu apie Lietuvos paviljoną.

Jei pasitaikys proga apsilankyti Lietuvos paviljone – būtinai užsukite į kvapų kambarius. Viename jų kvepia beržais, tiksliau, tuo, kas yra po jų žieve. Kitame – laukinėmis pistacijomis ir laukiniais rozmarinais, pasirodo, lietuviškose pelkėse esama tokių augalų.

Ir dar – įdomu, kas užaugo pelkutėje, kuri instaliuota paviljono kaimynų kiemelyje iš durpių, su visa augmenija atvežta iš Lietuvos.

„Biennale Architettura“ nugalėtojai

  • „Auksinis liūtas“ geriausiam nacionaliniam paviljonui – Šveicarija „Svizzera 240“, „House Tour“, Giardini.
  • Specialusis paminėjimas nacionaliniam paviljonui – Didžioji Britanija „Island“, Giardini.
  • „Auksinis liūtas“ geriausiam dalyviui – Eduardo Souto de Moura (Portas, Portugalija), Arsenale Corderie.
  • „Sidabrinis liūtas“ daug žadančiam jaunajam dalyviui – Jan de Vylder, Inge Vinck, Jo Taillieu (Gentas, Belgija), Centrinis paviljonas, Giardini.
  • Du specialūs paminėjimai dalyviams – Andra Matinas (Džakarta, Indonezija), Arsenale Corderie ir Rahul Mehrotra (Mumbajus, Indija; Bostonas, JAV). Centrinis paviljonas, Giardini.
  • „La Biennale di Venezia“ direktorių taryba, vadovaujama Paolo Barattos, „Auksiniu liūtu“ už gyvenimo pasiekimus apdovanojo Kennethą Framptoną (Didžioji Britanija).

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
 1993-iųjų stebuklo formulė: geležinė valia, išmintinga diplomatija, truputis pinigų ir sėkmės Premium 5

Dar ir šiandien kai kuriuos draugiškus Lietuvos kaimynus sunku įtikinti, kad Rusijos kariuomenės išvedimą iki...

Verslo klasė
2018.10.19
Lietuvės bakalauro darbas pateko į NASA konkurso finalą 1

VDA Kauno fakulteto Grafinio dizaino katedros absolventės Gabrielės Monginaitės bakalauro baigiamasis darbas...

Laisvalaikis
2018.10.19
MO muziejaus steigėjas Viktoras Butkus: kaip protingai išleisti pinigus 29

Spalio 18 d. Vilniuje atidarytas MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų...

Laisvalaikis
2018.10.19
Atidarytas privatus MO muziejus 28

Tiksliai pagal numatytą planą, kaip kokioje nors Šveicarijos traukinių stotyje, spalio 18 d. Vilniuje...

Laisvalaikis
2018.10.18
Kultūros infrastruktūra turėtų rūpintis viena įstaiga

Valstybės įmonę „Lietuvos paminklai“ pertvarkius į biužetinę įstaigą, ši turėtų rūpintis ne vien kultūros...

Laisvalaikis
2018.10.17
„Man Booker“ literatūros premiją gavo rašytoja Anna Burns

Viena prestižiškiausių literatūros pasaulio premijų „Man Booker“ šiemet atiteko rašytojai Annai Burns (g.

Laisvalaikis
2018.10.17
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui – finišo tiesiojoje 2

Lapkričio 23 d., minint 167-ąsias dr. Jono Basanavičiaus gimimo metines, priešais Nacionalinę filharmoniją...

Laisvalaikis
2018.10.17
Ekvadoras griežtina reikalavimus „WikiLeaks“ įkūrėjui 4

Ekvadoro ambasadoje Londone gyvenančiam „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange‘ui ambasada įteikė raštą,...

Verslo aplinka
2018.10.16
Banksy triukas pirkėjos neatbaidė 1

Kolekcininkė neatsiėmė savo siūlymo pirkti britų gatvės menininko Banksy darbą „Girl with Balloon“, kuris...

Laisvalaikis
2018.10.15
Biržai ir Ignalina atsisakė prisidėti prie algų kėlimo kultūros darbuotojams 4

Susitarimą dėl spartesnio atlyginimų kėlimo kultūros darbuotojams su Kultūros ministerija pasirašė 55 iš 60...

Laisvalaikis
2018.10.15
Tūkstantmečio karta negaili pinigų prabangai 9

Vartotojai, gimę tarp 1981-1997 m., savo finansinę situaciją vertina optimistiškai ir yra linkę daugiau...

Laisvalaikis
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Mirė FIBA generalinis sekretorius 

Olimpines jaunimo žaidynes Buenos Airėse aptemdė liūdna žinia – mirė Tarptautinės krepšinio federacijos...

Laisvalaikis
2018.10.14
Alytuje parką ketinama pavadinti vaikų poeto A. Matučio vardu

Alytaus valdžia prašo Vyriausybės mieste esančiam parkui suteikti vaikų rašytojo Anzelmo Matučio vardą.

Laisvalaikis
2018.10.14
Iliustruotoji istorija. Tokijo sunaikinimas 2

1945 m. JAV laimėjo visus Ramiojo vandenyno karo mūšius, tačiau fanatiški japonų generolai pasiduoti...

Laisvalaikis
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13
Šių metų „Gaida“ – nuo Laurie Anderson iki kitokių minimalistų 1

Spalio 20 d. Vilniuje prasidėsiantis festivalis „Gaida“ šiuolaikinės muzikos gurmanams ir šiemet žada...

Laisvalaikis
2018.10.13
Guodžiančio klimato kaitos scenarijaus nėra 9

Jeigu per artimiausius 12 metų žmonija nesiims visų įmanomų priemonių klimato kaitai sustabdyti, kelio atgal...

Laisvalaikis
2018.10.13
Naujas gidas po atsigaunantį Užupį: ką būtina pamatyti

Su šilumos banga atplūdusi bobų vasara – puikus metas pasivaikščioti palei Vilnelę ir pasižvalgyti po patį...

N. P. Pretzmanno portretas: iš tėvų fermos Danijoje – iki milijoninių investicijų Lietuvoje 4

Nielsas Peteris Pretzmannas, šeimos investicijų kompanijos „Asgaard A/S“ vadovas, pasakoja apie didžiausias...

Laisvalaikis
2018.10.12

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau