Svarbiausia fotografijos paroda

Juodai baltas klasikas

Ir tai dar nėra turo pabaiga: Remigijaus Pačėsos (1955–2015) kūrybos retrospektyva „Geltona gulbė neatplauks“ bus parodyta ir menininko gimtinėje Marijampolėje – ten kuratoriai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius pristatys jau beveik parengtą spaudai knygą apie p. Pačėsą. Šio įspūdingo, beveik metus besitęsiančio ir nė trupučio aktualumo neprarandančio kūrybos rodymo jokiais būdais nepavadinčiau specialiai parengtu pomirtinės pagarbos menininkui ženklu. Na, kaip dažnai būna – mirtis tampa katalizatoriumi pažvelgti, parodyti ir prisiminti. Ne, „Geltona gulbė neatplauks“ yra visiškai natūrali retrospektyva, privalėjusi įvykti ir įvykusi būtent dabar ir pasakojanti apie dvi p. Pačėsos kūrybos būsenas.

Pirmoji būsena rodoma Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19). Čia eksponuojamos nuotraukos, darytos nuo menininko debiuto iki maždaug 2007 m., kai p. Pačėsa grįžo į Marijampolę. Analoginės spaudos ir nespalvotos nuotraukos yra šio kūrybos bloko formalusis bendras vardiklis, o realiuoju pasakojimu tampa istorija apie Lietuvos fotografijos klasiko atsiradimą. Tas būsimo klasiko šešėlis pradėjo pleventi jau po p. Pačėsai pirmosios 1980 m. surengtos III jaunųjų fotografų parodos ir neilgai trukus užuomina susiformavo į stabilią bei neginčijamą aurą su visais statuso ženklais: fotografo darbai atrenkami į svarbiausias kuruojamas parodas, Šiuolaikiniame meno centre surengiama personalinė paroda, kūriniai reprodukuojami rinkiniuose, rašomi straipsniai, knygos ir disertacijos. Galutinai pasakojimą apie p. Pačėsą (ir kitus tos kartos fotografus) išbetonavo Agnė Narušytė pagrindinėje Lietuvos fotografiją tiriančioje knygoje „Nuobodulio estetika“. Žinoma, tai yra sutapimas be jokios simbolinės įtampos, bet beveik tuo pačiu metu, kai atsiranda „Nuobodulio estetika“, p. Pačėsa palieka Vilnių, nespalvotas juosteles bei fotopopierių ir grįžta į Marijampolę. Čia gauna skaitmeninį fotoaparatą, spalvas ir socialinius tinklus.

Spalvotas genijus

Feisbuke pamačiau Marijampolės periodo nuotraukas, eksponuojamas Prospekto galerijoje (Gedimino per. 43). Žiūrėjau ir pritrenktas bandžiau suprasti, koks yra naujų (naujų 2010 m. kontekste) p. Pačėsos fotografijų neįtikėtinos slinkties mechanizmas. Juk ne dėl atsiradusios spalvos? Nes visi klasikinių pačėsiškų nuotraukų bruožai (neartikuliuota kasdienybė, ironija, punktyrinė publicistika) išliko, o rezultatas – visiškai naujas ir gniaužiantis kvapą. Beanalizuodamas (ir besianalizuodamas) atradau, kad p. Pačėsos Marijampolės fragmentai man kelia tokią pačią nuostabą, kurią pajuntu stovėdamas šalia genialios architektūros: kaip kai kurie architektai sugeba plyname lauke, turėdami tik erdvę ir vaizduotę, labai nepatikimų įrankių, sukonstruoti statinius, intensyviai paveikiančius visą stebėtojo jutimų spektrą. Ponas Pačėsa Marijampolėje pradėjo kurti būtent šitaip. Jis atsisakė analoginės fotografijos loterijos ir pradėjo šlifuoti būsimą tobulą kadrą iki retam menininkui pasiekiamos jėgos ir kartu neprarado visą gyvenimą pinamo asmeninio siužeto.

Beje, parodos lankytojai turi retą galimybę pamatyti, kaip šis šlifavimo mechanizmas veikia. „Geltona gulbė neatplauks“ kuratoriai sumontavo ir p. Pačėsos bičiulių atsiminimų bloką (nedidelė duoklė retrospektyvos memorialumui), kuriame yra Marijampolės gatvėje stovinčio fotografo nuotrauka su prierašu: „Čia Remigijus ketino nufotografuoti 3 spalvotus šiukšlių konteinerius. Nuotrauka būtų buvusi pavadinta „Europa“. Bet tuo metu važinėjo labai daug automobilių. Taigi Europos Jis taip ir nenufotografavo. 2014 04 10. Gintaras Kraptavičius.“ Apžiūrėjus nuotraukas, reikia nedelsiant atsidaryti p. Pačėsos feisbuko profilį ir atrasti 2014 m. gegužės 3 d. įrašą, kuriame vis tik paskelbta konteinerių nuotrauka. Menininkas beveik po mėnesio nuėjo į galimo kadro vietą – toliau šlifuoti – ir jį padarė. Kadras ir be važiuojančių automobilių nebuvo sėkmingas, todėl tik ten, skaitmeninėje erdvėje, teliko.