Smetoniškoji futuristika. Kaip mūsų seneliai regėjo Kauno ir Lietuvos ateitį

Publikuota: 2018-04-29
Pirmoji moterų dainų šventė. Kaunas, 1933 m. A. ir P. Galaunių namų nuosavybė / NČDM / Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune nuotr.
Pirmoji moterų dainų šventė. Kaunas, 1933 m. A. ir P. Galaunių namų nuosavybė / NČDM / Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune nuotr.
 

„Sako, visą kraštą elektrifikuosim ir su auto į turgų iš kaimų važiuosim“ – dainą apie ateities Lietuvą, kurioje „traktoriai laukus ars, orlaiviai sės grūdus“ , smetonmečiu smagiai traukė Pupų Dėdė (ir dėdienė). Paspėlioti, kaip po 10, 20 ar 50 metų gyvens vaikai ir anūkai, buvo gana populiaru tarpukario Lietuvoje. Šiandien galime pažiūrėti, kiek tos prognozės buvo tikslios.

Laikinosios Lietuvos sostinės gyventojai tarpukariu, atrodo, ypač mėgo pasmalsauti, kaip jų miestas atrodys ateityje. Pasitaikydavo ir šiurpių prognozių.

„Kaunas yra dauboje, – pasakė tėvas. – Dūmai Kauną užnuodys. Meksfalto garai, benzinas ir prostitučių kvepalai. Visa tai užnuodys Kauną ir nekaltus vaikelius.“ Štai tokią liūdną smetoninio Kauno ateitį regėjo vienas iš Vytauto Sirijos Giros romano „Raudonmedžio rojus“ personažų. Tiesa, ten pat buvo nurodyta ir (gana egzotiška) išeitis, savotiška miesto „ventiliacija“: „vienintelė išsigelbėjimo priemonė – keturi galingi malūnai, kurie besisukdami pakeistų Kauno orą.“

Bene labiausiai Kauno ateitis rūpėjo savaitraščio „Diena“ žurnalistams. Jie jau 1929 m. paskelbė „atskleisią ateities uždangalą“ kalbindami Kauno valdžios žmones apie įsivaizduojamą miesto ateitį 1939-aisiais.

Burmistras Jonas Vileišis žurnalistams pirmiausia rėžė neabejojantis, kad po dešimtmečio Lietuva jau bus susigrąžinusi Vilnių. Ką gi, jis neklydo, tik vargu ar įsivaizdavo, kad 1939 m. Vilnių lietuviams grąžins sovietai. Atgavus Vilnių, dauguma centrinių valstybinių įstaigų, anot Vileišio, liks Kaune, kuris bus „pritaikintas mūsų respublikos svarbiausio miesto šaunų vardą nešioti.“ Juolab kad Kaunas, burmistro manymu, 1939 m. nenusileis Vilniui gyventojų skaičiumi. Čia Vileišis prašovė: Laikinojoje sostinėje tais metais buvo 154, o Vilniuje – 209 tūkstančiai gyventojų.

Be to, „prie Kauno miesto visomis linkmėmis bus pratiesti geri plentai... Vilnius, kur jokių plentų netiesiama ir tuo žvilgsniu atsiliks.“ Tiesa, Vileišis pripažino, kad Vilniaus apylinkės gal ir gražesnės, bet Kauno – neabejotinai derlingesnės, be to, Laikinoji sostinė daug arčiau Vakarų kultūros.

Laisvės alėja – be medelių

Vienas miesto inžinierių, kažkoks „p. Frikas“, korespondentui aiškino, kad jau po dešimtmečio Kauno pakraščius su centru jungs „elektrinis arba bėginis transportas“. Kai žemiau Nemuno ir Neries santakos dešiniame krante bus pastatytas uostas, pagyvės laivyba. Su miestu bus sujungta ir Nemuno sala, ten pastatys ne tik gyvenamųjų namų, bet ir Didįjį miesto teatrą (minėtoje saloje išdygo ne teatras, o „Žalgirio“ arena ir tik 2011-aisiais).

Laisvės alėja „nusikratys tais nelemtais medeliais“ (medelių, kaip žinoma, čia nestinga iki šiol) ir taps reto gražumo asfaltuotu prospektu – plačiais šaligatviais, nušviestu elektros žibintų. Be kita ko, inžinierius (gal užkietėjęs žvejys) pranašavo, kad Kaune vietoj žuvų turgaus (buvusio dabartinėje Steigiamojo Seimo aikštės vietoje) bus įrengtas „Lietuvos žūklės centras“. Jame bus rezervuarai gyvoms žuvims laikyti, šias žuvis lėktuvais skraidins pardavinėti net į užsienį.

Žurnalistai ne tik dūsavo svajodami apie ateitį. Ne mažiau mėgta lyginti senąjį Kauną su smetoninės Laikinosios sostinės laimėjimais. Pavyzdžiui, prisimindami 1919-ųjų Kauną pabrėždavo, kad tuomet jo gatvių „niekas nė nesapnavo laistyti, negu tik pamazgas į jas pildavo.“ O daugelis priemiesčių namų langų tebuvo „skuduriniai“ (t. y. kamšyti skudurais), kai kur trūko ir, neturint malkų, sukūrentų durų. O 1936-ųjų Kaunas sueuropėjo ir „tapo kultūringas“: „asfaltas, bituko plytos, tašyti akmenys veik visose svarbesnėse gatvėse pakeitė netikusį grindinį.“

„Fordus“ iškeis į „junkersus“

Kiti žurnalistų kalbinami specialistai teigė neabejojantys, kad Kaunas labai išsiplės, taigi norintys „patekti į „miestą“ kauniečiai nebūtinai turės leistis iš Žaliakalnio, Vytauto kalno ar Aleksoto į Laisvės alėją“. Šiaurėje miestas sieks Muravos kaimą (kaimas jau seniai virto Kauno rajono Eigulių dalimi), rytuose į Kauną įsilies Petrašiūnai. O vakaruose miestas „bus užtvenkęs dabartinius Lampėdžius, kurie iš kurorto turės virsti Kauno priemiesčiu, pramonės centru su puikiuoju poilsio parku“.

Tikriausiai nebeliks ir senosios Kauno geležinkelio stoties, tad atvykusieji traukiniais turės išlipti naujoje, įrengtoje „kur tai Žaliajame kalne, prie Ukmergės plento.“ Autobusų stotį taip pat iškels į miesto pakraštį ir apskritai „po 20 metų turėsime Kaune net 3–4 tokias stotis“.

Bet didžiausios permainos lauks Kauno aerodromo, be abejo, naujojo, kuris taps ne tik tarptautiniu, bet ir Lietuvos vidaus oro centru. Jame kasdien leisis dešimtys „oro traukinių“ su tūkstančiais keleivių. O ir iš pačių kauniečių nemažai jau „bus iškeitę savo „fordukus“ ar „ševroletus“ į 1957 m. „Junkerso“, „Douglasso“ arba „Lietuvos aeroplanų fabriko“ lėktuvus. Tokiam ateities kauniečiui paskraidyti nuosavu lėktuvėliu būsiąs toks pat kasdieninis reikalas, kaip važiuoti automobiliu. Juolab kad kone kiekvienas turės nuosavą automobiliuką. Ir tik moksleiviai bei atvykėliai iš provincijos naudosis Kauno gatves raižančiais betriukšmiais „motorizuotais traukiniais, kuriems nereikės nei bėgių, nei benzino kvapo“.

Lietuvis dangoraižyje negyvens

Ateities Kaune turėtų būti kur kas daugiau parkų, nes gyventojai nenorės „lįsti į rūsius ar drėgnus butus“. Panemunė ir Lampėdžiai taps miškingais, žalumos ir upės „globojamais“ priemiesčiais, o kauniečiai vasaroti vyks daug toliau. Ir jau 1957 m. Palangą iš Kauno bus visai normalu pasiekti per 30–40 minučių lėktuvu ar per porą valandų Žemaičių plentu.

Specialistų nuomone, klysta manantys, kad Laikinojoje sostinėje bus „amerikoniškų dangoraižių“. Priešingai, jie neturės jokio pasisekimo, nes „kaunietis verčiau pasistatys mažą namelį su keliais medeliais ar gėlelėmis prie langų už dabartinės Vilijampolės, ar už Panemunės miško, nei sutiks keltis gyventi į dešimtą ar penkioliktą Laisvės alėjos dangoraižio aukštą“.

Be abejo, Kaune jau 1957 m. bus puiki koncertų salė su dviem tūkstančiais vietų žiūrovams. Miesto radijo stoties irgi neliks – vietoj jos kauniečiai matys už keliolikos kilometrų nuo miesto styrančius televizijos ir radijo bokštus. Bus kitokios ir Laisvės alėjos kavinės: vietoj mažų prirūkytų užeigų teliks kelios, bet tokios erdvios, kad kiekvienoje tilps po tūkstantį lankytojų.

Vietoj varganų poros funikulierių Kaune, prognozuota, bus pristatyta tiek keltuvų, kad sunku ir suskaičiuoti, – Aleksote, Fredoje, Aukštuosiuose Šančiuose, Žaliakalnyje, Vytauto kalne ir t. t.

Košmariška ateities televizija

To meto spaudoje netrūko ir atvirai fantastinių artimiausios ateities vizijų. 1938 m. stebėtasi, kad anglų mokslininkams pavyko ekrane matomą vaizdą „užkonservuoti“ tam tikroje panašioje į patefoną plokštelėje. Svarstyta, kad tai pašėlusiai keista, „kad televizija, kurios visa esmė aktualume, bandoma užkonservuoti ir tuo būdu daug kartų sekti pralėkusią akimirką.“ Galų gale nuspręsta, kad šis sumanymas tepravers istorikams – „gaudyti“ praeities akimirkas.

O 1937 m. savaitraštis „Sekmadienis“ išspausdino nežinomo autoriaus apsakymą „Mieloji televizija“. Kūrinyje, laikraščio apibūdintame kaip „ateities galimybių fantazija“, nupasakota viena diena 1947-ųjų Lietuvoje – joje kone visas gyvenimo sritis užgrobė televizija.

Apsakymo herojus – buvęs žurnalistas, mat iki 1946 m. laikraščiams atėjo galas dėl televizijos, kuri „išstūmė iš apyvartos ne tik žurnalus, bet ir bendrai visokią spaudą, išskyrus leidimus valdyti automobilį, pasus ir sąskaitas iš skalbyklų.“ Visų lietuvių namai 1947-aisiais jau prikimšti TV imtuvų, jie žmonėms pakeitė „kinus, cirkus ir teatrus“.

Į darbą vykstantis buvęs žurnalistas liūdnai atkreipia dėmesį, kad jau „sutelevizino“ ir vairuotojus. Vargšų darbas nuolat stebimas per televizijos aparatus: „Gana dažnai televizoriaus ekrane pasirodo įsiutęs inspektoriaus veidas ir pasigirsta ištisa virtinė pastabų.“

Taksi taip pat prikišti televizoriukų, rodančių ypač šlykščią reklamą (vairuotojams sutartis neleidžia jų išjungti). Tad apsakymo herojus priverstas išklausyti kažkokį pirštu grasinantį tipą, kuris „elektriško grąžto čypimo balsu“ įkalbinėja „nusipirkti, kol nevėlu, vietą viešuosiuose kapuose“.

Atvykęs į darbą herojus, kaip ir kiti, išklauso kompanijos direktoriaus, per televiziją rėžiančio kalbą tiesiog iš Čikagos. Imtuvo ekranas toks didelis, kad viršininko „žiaunos“ kone metro pločio.

Darbo dienos metu herojui tenka apsilankyti banke ir įsitikinti, kad visuose seifuose įtaisyti televizoriai, o juos „tikrinąs valdininkas gauna 10 000 dolerių algos per metus.“ Užsuka ir į universitetą, kur dėstytojas per televiziją skaito paskaitą iškart dviem milijonams studentų visame pasaulyje. O kad šie laikytųsi tvarkos, žiūri televizinis tvarkdarys (kadaise buvęs žymus dainininkas baritonas) ir reikiamu metu iš ekrano mauroja laikytis tvarkos.

Po darbo dienos herojus nusprendžia prasiblaškyti pasivažinėdamas plentu nuosavu automobiliu ir nesusilaikydamas paleidžia jį „baisiu“ – net 100 kilometrų per valandą – greičiu. Pasivažinėjimas baigiasi akistata su policininku. Pasirodo, palei kelią sustatyti specialūs televiziniai aparatai fiksuoja pravažiuojančias mašinas, jų numerius ir nustato važiavimo greitį.

Vilnius – Lietuvos, bet atsilikęs

Nemažai prognozių pasipylė 1937 m., kai daugelis žmonių ėmė lenkti pirštus skaičiuodami, ką gi pavyko nuveikti Lietuvai per beveik du Nepriklausomybės dešimtmečius. Kadaise Rusijos imperijos provincija, paskui – vokiečių okupuotas kraštas Lietuva per Nepriklausomybės dvidešimtmetį tapo stipria valstybe. Sužydėjo Kaunas, „anksčiau buvęs didžiausiu purvynu“. Pastačius cukraus fabriką atgijo Marijampolė, iš keturių tūkstančių gyventojų „miestelio“ virtusi į 15 tūkstančių žmonių turintį „Suvalkijos pramonės ir prekybos centrą“. 1917 m. lietuviai viską, „net muilą, kojines, batus“, turėjo įsivežti ir tebuvo turtingi savo gamtos išteklių, o 1937 m. jau turėta kad ir kuklios tekstilės, celiuliozės, chemijos, gumos, metalo pramonės. Na, o lietuvių ūkininkų tiekiamas bekonas, sviestas, sūris, kiaušiniai, linai buvo geru žodžiu minimi daugelyje pasaulio valstybių.

Kartu mėginta modeliuoti 1957-ųjų Lietuvą. Daugelis manė, kad šalis turėjo dar labiau suklestėti. Aišku, jei tik nebus karo. Bent jau savaitraštis „Diena“ tikino, kad nebus: „Nors visas pasaulis ginkluojasi, bet civilizuotos žmonijos įsitikinimu karo nebus, nes didžiosios kultūringos valstybės ginkluojasi ne tam, kad kariauti, bet taikai apsaugoti nuo šių dienų hunų, ieškančių naujų erdvių.“

Beveik niekas neabejojo, kad 1957 m. Vilnius jau bus Lietuvos: „Pasakyti, kad Vilnius ir visos jo sritys už 20 metų bus sugražinti Lietuvai nėra kokia nors svajonė ar fantazija.“ Tiesa, abejota, ar grąžintas lenkų nustekentas Vilnius nebus pusiau atsilikęs kraštas, niekaip nesugebantis pasivyti „žemaičių ar suvalkiečių pažangos“.

Prarasti Lietuvos milijonai

Optimistiškai žvelgta ir į būsimosios Lietuvos gyventojų skaičių: gimimų skaičius 1937 m. mažėjo, bet mažėjo ir mirčių skaičius, taigi kasmet lietuvių padaugėdavo gerais 25 tūkstančiais.

Žurnalistų šnekinami statistikai prognozavo, kad nuo 1937 m. iki 1957 m. Lietuvos gyventojų turėtų padaugėti nuo 2,5 milijono iki 3,3 milijono. Juolab kad gerėjant gyvenimo sąlygoms tėvynėn veikiausiai grįš nemažai Amerikoje laimės ieškančių tautiečių.

Šias prognozes skaityti ypač skaudu žinant, kad jos buvo pagrįstos. Statistikų duomenimis, jei ne karo ir pokario baisybės, Lietuva 1959 m. būtų turėjusi 3,7 milijono gyventojų, o 2000 m. – jau 4,5 milijono.

Deja, 1939–1959 m. Lietuva dėl genocido, partizaninio karo, tremties, repatriacijos prarado net iki 1,2 milijono gyventojų. Tad 1959 m. mūsų krašte (net priskaičiavus čia atkeltus 200 tūkstančių nelietuvių) tegyveno 2,7 milijono žmonių.

Spaudos kalbinami „rimti žinovai“ pranašavo ir Lietuvos miestų ateitį. Štai Kaunui 1957 m. prognozuotas 250 tūkstančių gyventojų dydis – iš tikrųjų 1959 m. čia gyveno 219 tūkstančių. Klaipėda, manyta, pasieks apie 100 tūkstančių – ne taip ir suklysta, joje buvo 90 tūkstančių. Šviesi ateitis prognozuota Šventajai, ji 1957 m. turėjo išaugti į miestą su 20 tūkstančių gyventojų ir lenktyniauti su Palanga, tačiau ir 2012 m. Šventosios gyventojų skaičius tebuvo 2 600.

Po lygiai vyrų ir moterų

Svarstyta, kad nemažai naujų miestų ir miestelių turėtų priauginti nutiestas Žemaičių plentas. Nemažo miesto perspektyva žadėta Pavenčiams, čia 1935 m. įkurtas cukraus fabrikas, tačiau Pavenčiai taip ir liko kaimas, o 1955 m. buvo prijungti prie Kuršėnų miesto.

1937 m. laužyta galvą, koks ateityje bus vyrų ir moterų skaičiaus santykis krašte, mat tais metais Lietuvoje buvo „apie 100 000 moterų daugiau negu vyrų.“ Nuspręsta, kad 1957 m. ta problema bus išspręsta pasitelkus mokslą ir žmonės galės „pasireguliuoti“ ne tik gimimų skaičių, bet ir kūdikių lytį.

Tokios mintys, matyt, buvo kurstomos lietuviškoje spaudoje nuolat spausdinamų „angliškų prognozių“ apie neįtikėtinus vyrų ir moterų santykius jau kokiais 1964-aisiais. Laikai esą bus keistoki: nesugyvenantys vyrai ir žmonos tada galės skirtis „vien tik įteikus atatinkamoms įstaigoms pareiškimą“. Dar daugiau – moterys nustos mūvėti jungtuvių žiedą ir nebeims vyriškų pavardžių. Vietoj santuokinio gyvenimo madoje bus „pusjungtuvės“, kai vyras ir žmona gyvens atskirai, o susitiks tik savaitės gale. Kadangi lyties nustatymo klausimus išspręs mokslas, berniukų ir mergaičių skaičius išsilygins, o bet koks nusižengimas šiai proporcijai bus traktuojamas kaip nusikaltimas visuomenei.

Kaip šiandien žinome, mokslas čia nelabai padėjo: vyrų ir moterų skirtumas Lietuvoje padidėjo net antra tiek. 2014 m. pradžioje Lietuvoje buvo 232 tūkstančiais moterų daugiau nei vyrų.

Dūmota ir koks ateityje bus miestiečių ir kaimiečių gyventojų santykis. Mat smetoninė Lietuva buvo, be abejonės, kaimo kraštas: 1937 m. ten tebegyveno 84 procentai žmonių. Specialistai manė, kad ir po dvidešimties metų nekas pasikeis: tad ir 1957 m. geri 70 procentų lietuvių „pasiliks kaimuose ir visai mažuose miesteliuose.“

Bet pasikeitė. Pokario Lietuvoje sovietams kuriant pramonės įmones ir į ištuštėjusius miestus keliant žmones (dažnai ir nevietinius), jau 1960 m. miestiečių skaičius pasiekė 39 procentus. O 1979 m. miestiečių jau buvo tvirta dauguma – 60 procentų.

Liūdna skaityti smetoniškųjų specialistų (žinoma, jie negalėjo numatyti karo ir pokario baisybių) prognozes apie būsimos Lietuvos tautines mažumas. 1937 m. tikėtasi, kad žydų, gausiausios tautinės mažumos, sudarančios septynis procentus Lietuvos gyventojų, skaičius ir 1957 m. išliks nepakitęs, t. y. bus apie 120 tūkstančių. Deja, po praūžusio holokausto žydai Lietuvoje 1959 m. nebesudarė nė vieno procento gyventojų, jų tebuvo vos 24 tūkstančiai.

Kanalizacija kaime – svajonė

Stengtasi prognozuoti ir rimtus ūkinius dalykus, kurie, anot laikraščio „Diena“, „nebus reporterio fantazija, bet statistikų, ekonomistų, agronomų, inžinierių balsas, jų moksliškais ir realiais daviniais paremtos hipotezės“.

Nelabai tikėtasi, kad 1957 m. kaime kas turės miesto patogumus: „žinoma galima pafantazuoti apie kanalizaciją ir centrinį šildymą 1957 m. kaime, bet mes pasirinksime blaivesnį spėjimo būdą.“

Užtat tikėta švietimo galia: kartota, kad 1957 m. „galima bus paskirti premiją tam vikruoliui, kuris suras sveikų Lietuvos žmonių tarpe nors vieną beraštį“. Ši viltis buvo perdėm optimistinė: ir 1959 m. Lietuvoje beveik 589 tūkstančiai žmonių (29,7 procento gyventojų) turėjo nebaigtą pradinį išsilavinimą ar buvo visai beraščiai. Žinoma, tokiai būklei didelę įtaką turėjo kraštą nuniokojusios karo nelaimės.

Optimizmo smetoniškiems futuristams tetrūko lietuviškų miškų atžvilgiu. 1937 m. Lietuvos miškingumas tebuvo vos 18 procentų ir neturėta vilties, kad padėtis gerės: „Mat miškus iškirsti kur kas lengviau, nei juos atželdyti.“

Kad ir keista, sovietmečiu padėtis pagerėjo: iki 1970 m. kasmet buvo apželdinama net iki 12 tūkstančių hektarų. Tad miškingumas Lietuvoje padidėjo daugiau nei 10 procentų, o dabar jau sudaro maždaug 33 procentus šalies teritorijos. Tokia miškinga Lietuva nebuvo nuo XIX a. pradžios, kai miškai užėmė 37 procentus teritorijos.

Neabejota, kad mūsų šalis ir po 20, 40 metų išliks žemės ūkio kraštas. O 1937 m. svarstyta: jei dabar Lietuvoje yra 600 tūkstančių arklių, 1,25 milijono raguočių, 1,4 milijono kiaulių, tai kiek jų bus po 20 metų? Aiškiai manyta, kad gyvulių bus daugiau, bet... sovietinėje Lietuvoje 1959 m. arklių jau tebuvo 246 tūkstančiai, nors raguočių (1,158 milijono) ir kiaulių (1,4 milijono) skaičius išliko beveik nepakitęs.

Moterys, netrumpinkite plaukų

Spaudoje netrūko ir atvirai komiškų fantazijų, kurių tikslas buvo ne tiek rimtai prognozuoti, kiek palinksminti skaitytojus.

Čia lyderiavo „anglų mokslininkai“. Viename straipsnyje jie užsimojo net papasakoti, kokia mada pasaulyje bus po 10 tūkstančių metų. Pasirodo, tiek vyrai, tiek moterys tuomet „nešios plieninius šalmus, norėdami apsisaugoti nuo minties bangų“. Labai panašu į šių dienų „folijos kepuraites“, ar ne? Drabužiai taip pat bus austi iš metalo ir šildomi elektra. Daugiausia plienines skrybėles nešios moterys, nes jų „kiaušas kasmet darysis plonesnis, taip, kad smegenys pradės labai atjausti išorines įtakas“.

Kitas anglas 1934 m. tvirtino apskaičiavęs, kad po 300 metų visa žmonija bus pamišusi. Mat 1859 m. Europoje tebuvęs vienas pamišėlis 535 normaliems žmonėms, o 1926 m. vienas pamišėlis jau teko 150 sveikų žmonių. Jei tempas liks nepakitęs, 1977 m. vienas pamišėlis jau teks 100 žmonių. Na, o po 300 metų „neliktų nė vieno sveiko žmogaus. Visa žmonija būtų pamišusi“.

„Ateities nesąmonių“ kūryboje anglams, atrodo, menkai nusileido ir amerikiečiai. Žurnalistai perspausdino kažkokio Bruno Optekino, esą Kolumbijos universiteto (Niujorkas) profesoriaus, vizijas. Šis teigė, kad jei moterys ir toliau taip beatodairiškai trumpins šukuosenas ir neleis plaukams augti gamtos skirtose vietose, šie ims želti... ant krūtinių, išdygs barzdos ir ūsai. Mat „kūnas turi tam tikrą kiekį plaukinių sulčių, kurios turi rasti išeitį“.

Kokia gi ateitis be robotų? Lietuviškoje spaudoje jie taip pat buvo dažni svečiai: jau 1928 m. rašyta apie amerikiečių robotą „Televox“, kurio „širdyje, stiklinėj tomboj, randasi milijonai elektronų, kurie yra lyg jo nervai“. Tokių robotų greitai būsią prigaminta keliasdešimt tūkstančių, jie dirbs prižiūrėdami restoranuose verdančius puodus, atidarinės langų užuolaidas viešbučiuose, sėdės geležinkelių kasose – „ims pinigus, duos grąžos ir sakys dėkui“.

O žurnale „Policija“ svajota apie „radijo policininką“, žinoma, taip pat amerikietišką, su 20–60 arklio jėgų varikliu. O svarbiausia, kiekvienoje rankoje sukantį daugybę virvelių su švino rituliais, kurie švilpdami sukasi ore ir puikiausiai išvaiko bet kokią nepaklusnią minią.

Pamestinukų Lietuva

Vis dėlto grįžkime prie Lietuvos. Apie jos ateitį ypač mėgo pasakoti garsusis Pupų Dėdė – Juozas Biržinis. 1930 m. jis paskelbė ir satyrinį eilėraštį „Lietuva po dešimties metų“, t. y. 1940-aisiais: „Dešimt metų kai praeis, / Žymiai viskas pasikeis, / Tuomet džiova sirgs cenzūra, / Bus visai kita kultūra / Iš 10 žmonių bus Seimas / Pakeis išvaizdą kalėjimas. / Bėgs tramvajus viršum Kauno / Šancuos bus vieta cūdauna.“

Kai ką Pupų Dėdei ir čia pavyko atspėti, o ypač (matyt, netyčia) kai kurių asmenybių likimus: „O poetė Salomėja / Iš šaknių pakeis idėjas... / Dirbs visi pagal etatų, / Taps Paleckis diplomatu.“

Dainoje „Tu, Lietuva, Tu mano“ Pupų Dėdė nupasakojo įsivaizduojamą idealią Lietuvą, kuri jau visa „elektrifikuota“, žmonės iš kaimo į turgų važinėja automobiliais, o laukai ariami vien traktorių. Kultūros gėrybės, „kūriniai“, anot jo, bus „ne tik bažnyčioj, bet ir vienkiemyje, ūkininko gryčioj“. Žmonės, jei tik bus blaivininkai, turės namą, ūkelį ir „dar dėl atsargos tūkstančius bankely“. Už amatininkus dirbs mašinos, o bene svarbiausias laimėjimas – kad tokioje Lietuvoje „jau tada nebebus ir pamestinukų“.

Ką gi, beveik visi Pupų Dėdės dainuoti punktai išsipildė, tačiau pamestinukų Lietuvoje ir šiandien netrūksta.

DAUGIAU SKAITYKITE:

• Stasys Vaitekūnas, „Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius“, Vilnius, 2006 m. • Gediminas Isokas, „Lietuvos girių ir medžioklės istorija“, Vilnius, 2006 m. • „Lietuvos žemės ūkis amžių sandūroje“, Vilnius, 2005 m.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

FOTOGALERIJA Kuriantis Lietuvos valstybei, ūkio padėtis buvo katastrofiška (14 nuotr.)

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Mirė G. Benettonas, vienas iš „Benetton Group“ įkūrėjų

Sulaukęs 77-erių po ligos mirė Gilberto Benettonas, vienas iš italų mados tinklo „Benetton Group“ įkūrėjų.

Laisvalaikis
12:42
Atidaromas ilgiausias pasaulyje tiltas 2

Spalio 23 d. atidaromas ilgiausias pasaulyje tiltas per upės deltą. Kontroversiškai vertinamas 55 km ilgio...

Laisvalaikis
2018.10.22
Knygos: prisikėlusiojo terapija ir „Čečėnijos tragedija“

Leidėjai dar nesugalvojo geresnio būdo, kaip parduoti knygas, nei pagrindinio veikėjo prisikėlimas: Biblijos...

Verslo klasė
2018.10.21
Iliustruotoji istorija: Zigmundo Freudo sapnų pasaulis

Ji buvo jauna, grakšti ir nuoga, jos rankos ir kojos buvo lieknos, o apvalus pilvas – atsikišęs, nes laukėsi.

Laisvalaikis
2018.10.21
 1993-iųjų stebuklo formulė: geležinė valia, išmintinga diplomatija, truputis pinigų ir sėkmės Premium 6

Dar ir šiandien kai kuriuos draugiškus Lietuvos kaimynus sunku įtikinti, kad Rusijos kariuomenės išvedimą iki...

Verslo klasė
2018.10.19
Lietuvės bakalauro darbas pateko į NASA konkurso finalą 2

VDA Kauno fakulteto Grafinio dizaino katedros absolventės Gabrielės Monginaitės bakalauro baigiamasis darbas...

Laisvalaikis
2018.10.19
MO muziejaus steigėjas Viktoras Butkus: kaip protingai išleisti pinigus 30

Spalio 18 d. Vilniuje atidarytas MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų...

Laisvalaikis
2018.10.19
Atidarytas privatus MO muziejus 28

Tiksliai pagal numatytą planą, kaip kokioje nors Šveicarijos traukinių stotyje, spalio 18 d. Vilniuje...

Laisvalaikis
2018.10.18
Kultūros infrastruktūra turėtų rūpintis viena įstaiga

Valstybės įmonę „Lietuvos paminklai“ pertvarkius į biužetinę įstaigą, ši turėtų rūpintis ne vien kultūros...

Laisvalaikis
2018.10.17
„Man Booker“ literatūros premiją gavo rašytoja Anna Burns

Viena prestižiškiausių literatūros pasaulio premijų „Man Booker“ šiemet atiteko rašytojai Annai Burns (g.

Laisvalaikis
2018.10.17
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui – finišo tiesiojoje 2

Lapkričio 23 d., minint 167-ąsias dr. Jono Basanavičiaus gimimo metines, priešais Nacionalinę filharmoniją...

Laisvalaikis
2018.10.17
Ekvadoras griežtina reikalavimus „WikiLeaks“ įkūrėjui 4

Ekvadoro ambasadoje Londone gyvenančiam „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange‘ui ambasada įteikė raštą,...

Verslo aplinka
2018.10.16
Banksy triukas pirkėjos neatbaidė 1

Kolekcininkė neatsiėmė savo siūlymo pirkti britų gatvės menininko Banksy darbą „Girl with Balloon“, kuris...

Laisvalaikis
2018.10.15
Biržai ir Ignalina atsisakė prisidėti prie algų kėlimo kultūros darbuotojams 4

Susitarimą dėl spartesnio atlyginimų kėlimo kultūros darbuotojams su Kultūros ministerija pasirašė 55 iš 60...

Laisvalaikis
2018.10.15
Tūkstantmečio karta negaili pinigų prabangai 9

Vartotojai, gimę tarp 1981-1997 m., savo finansinę situaciją vertina optimistiškai ir yra linkę daugiau...

Laisvalaikis
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Mirė FIBA generalinis sekretorius 

Olimpines jaunimo žaidynes Buenos Airėse aptemdė liūdna žinia – mirė Tarptautinės krepšinio federacijos...

Laisvalaikis
2018.10.14
Alytuje parką ketinama pavadinti vaikų poeto A. Matučio vardu

Alytaus valdžia prašo Vyriausybės mieste esančiam parkui suteikti vaikų rašytojo Anzelmo Matučio vardą.

Laisvalaikis
2018.10.14
Iliustruotoji istorija. Tokijo sunaikinimas 2

1945 m. JAV laimėjo visus Ramiojo vandenyno karo mūšius, tačiau fanatiški japonų generolai pasiduoti...

Laisvalaikis
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau