Birštonas amžinai: ir kai sekasi, ir kai ne

FOTOGALERIJA Birštono džiazo festivalis (12 nuotr.)

Birštono džiazo festivalis – seniausias Lietuvoje ir, nebijau pasakyti, – visų mylimiausias. Pradėtas rengti gūdžiu sovietmečiu, 1980-aisiais, šiemet jis – 20-asis. Vieniems jis kelia nostalgiją – su juo augta ir bręsta, suvokta, kad galima kvėpuoti laisviau. Jie iki šiol važiuoja į Birštoną ir susitikę vieni kitus, vis vyresnius, stebisi, kaip greitai bėga laikas. Atvažiuoja ir jų vaikai, jau ir anūkai. Yra tokia nuotrauka: saksofonininkas Liudas Mockūnas dar visai mažutis sėdi tėčiui Vytui Mockūnui, taip pat saksofonininkui, ant kelių Kultūros centro salėje, o prieš kelerius metus p. Vytui ant kelių jau sėdėjo jo anūkas.

Padarėme ir darysime

„Tikrai nesijaučiu, kad tai pabaiga, – nusikvatoja p. Vileikis, paklaustas, kokie jausmai apima, sulaukus 20-ojo festivalio. – Kai prof. Vytauto Landsbergio paklausė, ką jis jaučia, galvodamas apie Kovo 11-ąją, šis atsakė: „Padarėm. Padarėm.“

Pasakyčiau lygiai tą patį: pradėjome rengti festivalį, kai buvau 26-erių. Dabar man 63-eji, ir aš jį tęsiu. Jokių naštų nejaučiu, entuziazmas nedingo. Pagaliau – kaip pats jautiesi, taip ir yra. O kaip atrodai... Na, ką darysi, visi keičiasi“, – kalba p. Zigmas.

Anot jo, duobių ir pakilimų būna bet kokioje veikloje. Festivaliui taip pat – vienais metais geriau, kitais prasčiau: „Buvo metai, kai prie ministro Arūno Gelūno paramos, skaičiuojant eurais, gavome 2.800, šiemet – 25.000 Eur, amplitudė labai didžiulė. Kita vertus, renginys gyvena nepriklausomai nuo to, gauna ar negauna paramą. Mūsų tikslas buvo jo nenutraukti bet kuriuo atveju, todėl, sakyčiau, protingai dar 1980-aisiais nutarėme rengti jį kas dvejus metus.“ Už pasiryžimą „dirbti bet kuriuo atveju“, p. Zigmas tapo Editos Mildažytės sugalvotos LTV akcijos „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ nominacijos „Už ištikimybę idėjai. Ir tada, kai sekasi, ir tada – kai ne“ laimėtoju.

Apie pradžią

„Mes“ – tai p. Zigmas ir šviesaus atminimo muzikologas Liudas Šaltenis. Susitiko jiedu 1980-ųjų gegužę Palangoje. Buvo pažįstami, pradėjo kalbėtis, ką galima nuveikti. Ponas Zigmas tuo metu po paskyrimo dirbo Birštono kultūros rūmuose Kultūros skyriaus vedėju (buvo jauniausias toks respublikoje), ir viena iš jo krypčių buvo mėgėjiškos veiklos vystymas.

„Kai esi jaunas, iš didesnio miesto ir su kita muzika, pagyvenusių žmonių šokiai, chorai, tautinis menas dar nekabina. Taip su Liudu ir išmąstėme: pabandysime rengti džiazo festivalį, – VŽ yra pasakojęs p. Zigmas. – Tada sugalvojome, kad tinkamiausias jam laikas – lapkričio 1–2 d. Buvo pavasaris, šilta, ir mudviem visai išgaravo iš galvos, kad tai yra Vėlinės, mirusiųjų pagerbimo diena, juolab kad ji nebuvo „oficialiai pageidaujama“.

Liudas Šaltenis, tuo metu dirbęs Kultūros ministerijoje, „džiazo idėja“ pasidalijo su ministru Jonu Bieliniu. Ministras „nuleido“ reikalą viceministrui Dainiui Trinkūnui. Šis pasakė: „Vaikinai, blogai. Reikia visa tai į ką nors įvilkti, uždėti kepurę.“

„Kai atėjau pas tuometinį Vykdomojo komiteto pirmininką Antaną Zenkevičių ir pasakiau, kad noriu organizuoti džiazo festivalį, jis manęs paklausė: „O kas tas džiasssas?“ Supratau – nuo to, ką pasakysiu, priklausys festivalio likimas. Pasakiau, kad tai yra tyli muzika, grojama beveik tamsoje. Po pauzės išgirdau: „Daryk. Jeigu kas, aš tau nieko nesakiau.“ Tokia buvo palaiminimo frazė.

Vilniuje susitikome visi trys: Dainius Trinkūnas, Šaltenis ir aš, sprendėme, ką daryti. Buvo aišku, kad festivalį, kaip ir viską tuomet, reikia kam nors skirti. Mes jį skyrėme TSKP XXVI suvažiavimui, ir tai buvo vienintelė landa, pro kurią galėjome pralįsti“, – pasakoja p. Vileikis.

Pirmasis festivalis įvyko 1980 m. Zigmui Vileikiui tuomet buvo 25-eri. Antrasis buvo skirtas „jaunimo kažkam“, tie skyrimai baigėsi 1988 m. Tuo metu kaip „kepurė“ dar būdavo kviečiamos komisijos, būtinai iš Maskvos atvykdavo garbus džiazo kritikas Aleksejus Batašovas, TSRS nusipelnęs artistas Konstantinas Orbelianas, TSRS kompozitorių sąjungos Lengvosios muzikos sekcijos pirmininkas Jurijus Saulskis.

Paklaustas, kodėl festivalis „pramečiuoja“, p. Zigmas sako, kad obelys irgi kasmet nedera, o Birštono festivalyje 75% muzikantų yra lietuviai. „Būkime teisingi: parengti kasmet visiškai naują programą sudėtinga, daugelis mūsų džiazmenų juk negyvena iš tos muzikos. Kita vertus, jei turi įdomesnį projektą, pakliūsi į Kauno, Klaipėdos, Vilniaus festivalius.“

Anot p. Zigmo, „didieji flagmanai“ – Antano Gusčio, Juditos-Mama Jazz, Jono Jučo, Ingos Grubliauskienės festivaliai – vyksta kasmet, ir yra tokie, kaip Birštono, Kėdainių „Broma Jazz“, rengiami kas dveji metai, – čia kiekvienas turi savo požiūrį.

Jam svarbiausia, kad Birštono džiazo festivalis netapo komercinis, išlaikė lietuviškumo idėją, visais laikais stengėsi kviesti jaunus žmones, padėti jiems. „Kita vertus, stengėmes, kad Birštono scenoje jungtųsi jaunystė ir branda“, – kalba p. Zigmas.

Apie ateitį

Zigmas Vileikis, ko gera, kaip nė vieno kito džiazo festivalio Lietuvoje rengėjas, savo kailiu jaučia, kaip keičiasi ar nesikeičia lietuviškojo džiazo panorama: jo festivaliuose per tuos metus grojo visi Lietuvos džiazininkai.

„Jaunoji džiazo karta? – perklausia p. Zigmas, paprašytas apibūdinti Lietuvos džiazo ateitį. – Sakyčiau, labai talentinga, gabi ir puikiai grojanti.“ Anot pašnekovo, impulsą tobulėti jauniesiems neabejotinai davė atsivėrusios sienos, galimybės studijuoti užsienyje bei naujosios technologijos: „Yra jaunų grupių, kurios, vos įgavusios jėgų, išvažiuoja į turus po užsienio šalis. Iki kokių 1998 m. buvo nesuvokiama, kad mes ten kur nors pukšėtume. Galima būtų pasamprotauti, kad kartais dar ne laikas jiems kelti vienokius ar kitokius reikalavimus, kad mūsų senieji grandai kur kas kuklesni, kad jaunieji elgiasi aštriau, reikliau, agresyviau, bet tai kartos bruožas. Z ir Y karta mane labai džiugina, jų atliekamos muzikos kokybės negali nuneigti. Bet kuriuo atveju manau, kad Lietuvos džiazo ateitis yra gera.“

Apie programą

Per tris festivalio dienas Birštone vyks 6 koncertai, 14 projektų Kultūros rūmuose ir du jam session Kurhauze.

„Kartais išgirstu: jei nėra amerikiečių – ne festivalis. O mes niekada ir nesiveržėme jų turėti. Užsieniečių vis išlenda kai kuriuose projektuose, bet mes akcentuojame ne juos, o lietuvius, Lietuvos žydus, Lietuvos ukrainiečius, Lietuvos rusus. Nei Vilniui, nei Kaunui lietuviai per daug nerūpi. O man reikia kviesti muzikantus iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių“, – VŽ yra sakęs p. Zigmas.

Ir štai – pirmas kartas, Jonathano Kreisbergo kvartetas iš JAV. „Grynos amerikiečių grupės“ Birštone niekada nebuvo. Anot p. Zigmo, Niujorko muzikantai savo ture po Europą rado plyšelį ir pakeliui nuo scenos Taline į sceną Budapešte vienam vakarui nusileidžia Birštone. Jei tiksliau, – Kauno oro uoste.

„Kai paklausėme jų įrašų, supratome, kad tokio gitaristo mums reikėtų laukti 15 metų ir daugiau“, – apie kvarteto lyderį sako p. Vileikis. Dar vienas pirmas kartas – „gryna“ šveicarų grupė „Quartet Herbie‘s EXPLO 3000“, kurią atsiveža ilgametis festivalio bičiulis gitaristas Herbie Kopfas.

Visa kita – ne mažiau įdomu. Prie festivalio programos dar reikėtų pridėti jam session, didžiojo prizo teikimą 2018 m. Lietuvos džiazui labiausiai nusipelniusiam džiazmenui, fotografijų parodas (jau reikėtų sakyti – istorinių), nuo pat pirmojo festivalio kuriamus grafiko Rimvydo Kepežinsko plakatus ir atributiką.

Programa – www.birstonasjazz.lt