Lietuvą kūrė ne vien džiovininkai ir poetai

Publikuota: 2018-03-03

Istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius yra šmaikščiai pasakęs, kad Lietuvą kūrė ne vien džiovininkai ir poetai, – ir tarp Vilniaus konferencijos delegatų, ir tarp tos konferencijos išrinktos Lietuvos Tarybos, kurios nariai pasirašė 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, būta rimtų verslininkų, tačiau viešojoje erdvėje apie tai mažai kalbama.

„Išties, pagrįstas klausimas – o kas finansavo Lietuvos Nepriklausomybę? Apie Lietuvą kūrusius žmones kaip apie verslininkus informacijos yra šykščiai. Nekalbant apie sovietmečio leidinius, net etalonu laikomoje „Lietuvių enciklopedijoje“ visas svoris perkeltas į visuomeninę jų veiklą“, – sako istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Ieškoti priežasčių, kodėl vyrauja toks naratyvas, su istorike pradėjome iš tolėliau – nuo Lietuvių konferencijos (plačiau žinomos Vilniaus konferencijos vardu), į kurią Organizacinis komitetas pakvietė 264 asmenis (atvyko 222). Visi jie buvo lietuvių tautybės, „dori, susipratę, inteligentiški lietuviai, visų luomų ir visų srovių“. Kaip rašė Vasario 16-osios Akto signataras Justinas Staugaitis, į konferenciją buvo sukviesti tie, kas dar buvo likę Lietuvoje šviesesnio.

Anot dr. Akmenytės-Ruzgienės, iš Lietuvių konferencijos dalyvių registracijos sąrašo matyti, kad dauguma jos dalyvių buvo kilę iš valstiečių, nedidelė dalis dvarininkų, vos pora nurodė savo kilmę iš miestiečių. Tai dėsninga, to meto miestuose lietuvių gyveno nedaug. Tačiau tarp Lietuvių konferencijos dalyvių būta ir labai iškilių asmenybių, kurios vėliau atliko ryškų vaidmenį kuriant valstybę, puoselėjant jos kultūrą, plėtojant verslus. Iš tokių paminėtini signatarai Jonas Vailokaitis, Saliamonas Banaitis, Jonas Smilgevičius, Jonas Basanavičius, Jokūbas Šernas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, ir visi jie turėjo didesnį ar mažesnį sąlytį su verslu.

Portreto bruožai

Istorikas dr. Gediminas Vaskela VŽ yra sakęs, kad lietuviai „apskritai nenoriai ėmėsi verslo, ypač pramonės. Daug pasiturinčių lietuvių mieliau statėsi namus, pirkosi žemės ūkius, bet pramonė ar prekyba jiems atrodė nepažįstamas, pernelyg rizikingas ir baugus dalykas“.

„Tai tiesa. Ypač jei kalbame apie stambias pramonės ir prekybos įmones. Tačiau nepaneigiama, kad beveik visi žymiausi lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, visi 20 Lietuvos Tarybos narių, pasirašiusių Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, turėjo sąlytį su verslu, buvo verslo įmonių akcininkai arba įmonių steigėjai. Juk net norint išleisti laikraštį, reikėjo sukurti verslo planą ir jį įgyvendinti.

Žinoma, ne visiems jiems verslas tapo pragyvenimo ir pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tačiau pakanka paminėti stambios pramonės atstovus Petrą Vileišį, Joną ir Juozą Vailokaičius – abu broliai buvo Steigiamojo Seimo nariai, Jonas Vailokaitis – ir signataras“, – sako dr. Akmenytė-Ruzgienė. Kitas dalykas, priduria pašnekovė, – dalis lietuvių verslininkų buvo „paslėpti“ akcinėse bendrovėse. Sukūrus valstybę, sparčiai radosi naujų įmonių, dalies jų steigėjai buvo lietuviai. Į Lietuvos verslo istoriją jie įrašė lietuviškus įmonių pavadinimus „Ragutis“, „Patrimpas“, „Linas“, „Parama, „Maistas“, „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Batas“ ir daugybę kitų. Be to, buvo steigiami kooperatyvai.

„Pagaliau – kunigai Juozas Tumas-Vaižgantas ir Konstantinas Olšauskas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Juozas Paknys, Jonas ir Martynas Yčai puoselėjo ne tik kultūrinę veiklą – jie rašė knygas, šviečiamuosius straipsnius, steigė dienraščius, rūpinosi jų išlaikymu ir leidyba. Kad ir kaip vertintum, „Aušros“ bei „Varpo“ leidyba buvo ne tik lietuvių tautinės minties sklaidos priemonės, bet ir lietuviškojo verslo pavyzdžiai, juk valstybės dotacijų jie negavo“, – šypteli dr. Akmenytė-Ruzgienė.

Lietuvos ir lietuvių

Kalbant apie visuomenės veikėjo, politiko ir sykiu sėkmės lydimo stambaus verslininko portretą, akivaizdu, reikėtų skirti dvi kategorijas: Lietuvos ir lietuvių verslininko.

„Išties, – sutinka VŽ pašnekovė, – Lietuvos teritorijoje buvo garsių nelietuvių šeimų, kurios čia vystė verslą nuo XIX a. vidurio. Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915-aisiais, artėjant Vokietijos kariuomenei, iš Kauno gubernijos į Rusijos imperijos gilumą buvo liepta persikelti žydams, kartu su jais persikėlė ir įmonės. Įdomu, kad ir žydai, priversti pasitraukti į Rusijos gilumą, neišsižadėjo krašto, iš kurio kilo, o kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, grįžo čia su kapitalu ir prisidėjo prie jos raidos.

Jų turėti kontaktai Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ar JAV taip pat padėjo Lietuvos valstybės įtvirtinimui tarptautinėje plotmėje.“ Dr. Akmenytė-Ruzgienė mini verslininką Maksą Soloveičiką – Lietuvos Vyriausybės ir Seimo narį: su giminaičiais Leontijumi Soloveičiku, Sulimu ir Grigorijumi Volfais jis valdė malūną, lentpjūvę, buvo alaus daryklos akcininkas. Dalyvavo įvairiose verslininkų asociacijose.

„Taigi, tie verslininkai nebūtinai buvo lietuviai, bet jie spinduliavo lojalumą, atsidavimą, savo lėšomis prisidėjo prie miesto gražinimo, Lietuvos istorinių paminklų kūrimo, jų įmonės aukojo lėšas Lietuvos ginklų fondui. Arba – 1933 m. Kaune buvo išleistas Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinio filologo B. Sereckio (kalbininko Jono Jablonskio mokinio) sudarytas didžiausias iki to laiko lietuvių ir rusų kalbų žodynas. Džiaugdamasis leidiniu ir taisyklingos lietuvių kalbos populiarinimu, buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Kazys Grinius gyrė šio žodyno leidėjus A. N. Lapiną ir Grigorijų Volfą, kurie iš patriotiško pasiryžimo dėjo didelius pinigus tokiam stambiam veikalui leisti, nors žymesnio pelno jis nežadėjo. Vėlgi, šaliai atsistojus ant kojų, ėmė stiprėti ir priešiški lietuvių verslininkų balsai. Ypač įkūrus Lietuvių verslininkų sąjungą, imta aktyviai propaguoti, kad reikėtų labiau remti lietuvių tautybės verslininkus“, – kalba istorikė.

Amerikoje – sėkmingesni

XIX a. pab. – XX a. pr. vykusi emigracija ir vėliau – reemigracija buvo išties labai reikšminga. Kuriantis Lietuvai, visuomenės veikėjų-verslininkų grįžo ne tik iš Rusijos gilumos, bet ir iš Amerikos. Ir koks įdomus dalykas – lietuviai sėkmingai vystė verslus Jungtinėse Amerikos Valstijose, užsidirbo ten pinigų, o grįžusiems čia jiems dažnai nepavyko išplėtoti sėkmingo verslo.

„Man pačiai didelis klausimas, kodėl taip yra. Pvz., Martynas Yčas, grįžęs su pinigais lietuviškai veiklai, bandė jų čia padauginti, steigė akcines bendroves, tačiau kai kada iš to nieko gero neišeidavo. Negaliu tvirtinti, tačiau manau, kad kai kada sėkmei koją pakišdavo lengvų pinigų siekis“, – sako dr. Akmenytė-Ruzgienė.

Martyno Yčo nuotykiai

Paklausta, ką turi galvoje, ji sako, kad viena iškalbingiausių istorijų – M. Yčo ekonominė veikla. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, publicistas, redaktorius, leidėjas, lietuvybės puoselėtojas, svariai prisidėjęs prie Lietuvos valstybės atkūrimo ir kūrimo, paliko prieštaringą žymę verslo istorijoje.

Jis subūrė verslo partnerių grupę, su kuriais supirkdavo iki Pirmojo pasaulinio karo veikusius fabrikus (pvz., Kaune iš Bliumentalių nupirko alaus daryklą ir jos vietoje įsteigė akcinę bendrovę „Ragutis“, Panevėžyje nupirko St. Montvilos ir Ko spirito rektifikavimo dirbtuves, laikinojoje sostinėje įsigijo arklių tramvajų – „konkę“ ir t. t.). Grupė steigdavo akcines bendroves, tačiau verslą jiems ne visada pavyko sėkmingai plėtoti.

„Į tokias įmones, kartu ir naujai steigiamas bendroves, buvo investuojamos JAV lietuvių ir Lietuvos valstybės lėšos, tačiau kartais jos neaiškiomis aplinkybėmis dingdavo. Antai būdamas Amerikoje M. Yčas kartu su J. Šliūpu JAV lietuvių bendruomenėje rinko lėšas akcinės bendrovės „Lietuvos garlaiviai“ vardu (šios bendrovės laivai pirmieji tarptautiniuose vandenyse pasirodė su Lietuvos vėliava), tačiau netrukus šį akcinė bendrovė ėmė nebevykdyti finansinių įsipareigojimų užsienio partneriams, o JAV lietuviams net per spaudą teko bandyti sužinoti jų įsigytų akcijų likimą. Net keliolikos bendrovių veikloje savo spaudą yra palikęs M. Yčas. Tiesa, akcinę bendrovę aliejui spausti „Ringuva“ būtu verta paminėti kaip vieną sėkmingiausių. Tais laikais, kaip ir dabar, būta visko, – kartais net pačius sėkmingiausius ištikdavo nesėkmės. Pvz., P. Vileišio fabriką perėmė J. Basanavičiaus suburta akcininkų bendrovė“, – pasakoja dr. Akmenytė-Ruzgienė.

Jono Basanavičiaus verslai

J. Basanavičius galėjo sau tai leisti, juk grįžęs iš Bulgarijos į Vilnių visą laiką gyveno gerame viešbutyje. Matyt, turėjo už ką.

„Basanavičius yra rašęs, kad gyveno iš algos, bet verta prisiminti, kad jis buvo sukaupęs lėšų iš darbo Bulgarijoje, taip pat bandė ir, regis, sėkmingai, plėtoti verslus Vilniuje ir kitur Lietuvoje dar iki Pirmojo pasaulinio karo. J. Basanavičius iš P. Vileišio perėmė pastarojo įsteigtą, tačiau bankrutavusį metalo apdirbimo fabriką ir kartu su kitais lietuviais, tarp jų buvo ir signataras Jonas Smilgevičius, įsteigė akcinę bendrovę „Vilija“. Kiek vėliau su bendraminčiais įsteigė akcinę bendrovę „Cementas“. Ši veikla leido sugeneruoti lėšų, kurių dalis galėjo būti išleidžiama ne tik lietuvių tautinio atgimimo reikmėms, tačiau ir savo gerovei, kad ir gyvenimui viešbutyje.

Taigi, kalbant apie Nepriklausomybę kūrusius verslininkus, buvo ten ir altruizmo, ir savanaudiškumo, ir lengvo pelno bei greitų pinigų siekio“, – šypteli istorikė.

Mecenavimo kultūra

Paklausta, ar šie bruožai liptų bene geriausiai žinomiems to meto lietuvių verslininkams – broliams Vailokaičiams, VŽ pašnekovė sako, kad Vailokaičiai buvo vieni iš nedaugelio lietuvių, sukūrusių tokius didelius verslus.

„Kitas dalykas, kalbant ir apie juos, ir apie brolius Vileišius, ir apie kitus lietuvybės puoselėtojus, kaip to meto verslininko bruožą būtina paminėti mecenavimo kultūrą. Jie puoselėjo savanorystės idėjas, steigė įvairias draugijas, aukojo joms savo laiką ir lėšas. O kai jau uždirbi pakankamai lėšų, gali finansuoti kitų idėjas ir projektus“, – sako dr. Akmenytė-Ruzgienė.

Anot jos, labai reikšminga brolių Vileišių veikla, ypač P. Vileišio parama Lietuvos Nepriklausomybei – juk jo lėšomis buvo finansuojamas pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba „Vilniaus žinios“, kurį jis pats ir redagavo. Apskritai begalė reikšmingų Lietuvos kultūros reiškinių – dailės parodos, leidiniai, spektakliai – buvo ne tik paremta, bet iš esmės ir finansuota P. Vileišio lėšomis. Be to, savo įmonėse jis stengėsi įdarbinti lietuvių darbininkus, taip buvo telkiama ir stiprinama lietuvių bendruomenė Vilniuje.

Vienas iš ryškesnių Jono ir Juozo Vailokaičių mecenavimo pavyzdžių buvo parama Kaune įkurtam Lietuvos universitetui (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas). Broliai Vailokaičiai dovanojo universitetui 16 ha sklypą iš nuosavo Vesulavos dvaro Aleksote, 1925 m. jame buvo pradėti statyti Lietuvos universiteto Fizikos ir chemijos instituto rūmai. Prieš tai Vailokaičiai Aleksote pastatė medinę bažnyčią.

„Atkreipčiau dėmesį, kad vienas iš brolių Juozas buvo kunigas, tačiau kartu ir sėkmingas verslininkas. Broliai Vailokaičiai rėmė įvairias organizacijas, steigė stipendijas, apskritai rėmė lietuvių draugijų veiklą. Jų valdytose bendrovėse darbininkai lietuviai būrėsi į įvairias organizacijas, antai akcinės bendrovės „Maistas“ darbininkai buvo įsteigę Šaulių sąjungos skyrių. O ir pats Jonas Vailokaitis rėmė Šaulių sąjungą lėšomis ir dovanomis, pvz., 1939 m. Šaulių sąjungos Šančių skyriui dovanojo automobilį“, – pasakoja dr. Akmenytė-Ruzgienė.

Ne tik romantika

Išties, tokie faktai rodo, kad pirmosios Nepriklausomybės kūrėjų-verslininkų portretas buvo įvairiaspalvis. Tačiau daugumai mūsų jis vis tik labai romantizuotas – juk apie tamsiąsias to meto verslo ar asmenybių savybes kalbama puse lūpų.

„Tiesa. O juk būta ir korupcijos, ir garsių bylų, ir garsių istorijų. Kad ir sacharino byla – kai 1921 m. iš Lietuvos į Rusiją riedančiuose vagonuose su labdara ir diplomatinėje siuntoje buvo aptiktas didelis kiekis sacharino ir keli kilogramai kokaino. Labdara turėjo būti skirta Rusijai. Sacharinu tuo metu buvo prekiaujama tik vaistinėse, o jo išvežimas buvo griežtai reglamentuotas. Kokainas – apskritai nelegalus. Sacharinas turėjo būti išmainytas į meno dirbinius ir kitas vertybes. Šioje kontrabandos byloje buvo apkaltintas užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, Lietuvos Tarybos narys, svariai prisidėjęs prie Nepriklausomybės įtvirtinimo. Beje, Steigiamojo Seimo posėdžiuose Jonas ir Juozas Vailokaičiai turėjo paneigti įtarimus, kad ir jie susiję su šia byla“, – pasakoja pašnekovė.

Būta ir daugiau skandalingų istorijų – tai ir pašto ženklų klastojimo, ir vadinamoji lašinių skutimo byla, kai iš JAV gauti, tenykščiais veterinariniais spaudais pažymėti lašiniai, skirti Lietuvos kariuomenei, Klaipėdoje būdavo nuskutami – nuo odos pašalinamas spaudas – ir parduodami brangiau tai pačiai kariuomenei arba Lietuvos miestelių turguose. Šioje byloje buvo apkaltinti net keli Seimo nariai.

„Reikėtų įvertinti aplinkybes, kurioms esant vyko šios istorijos – buvo pirmieji Nepriklausomybės metai, daug nežinomybės, mažai savikontrolės. Jei įstatymai ir buvo parengti, realybėje jie buvo menkai įgyvendinami. Nemažai sumaišties įnešė į verslo sūkurį įsitraukę „naujieji lietuviai“ – pirmoji miestiečių karta, dalis jų bandė ne visai skaidriai pasinaudoti įvairiomis galimybėmis lengvai užsidirbti“, – dėsto istorikė. Būta ir kitokių pavyzdžių, priduria ji: „Čia vėlgi verta prisiminti brolius Vailokaičius – jų įsteigta finansų bendrovė Pirmojo pasaulinio karo metais vienintelė indėlininkams grąžino indėlius, nors vyko karas ir norėdamas galėjai pasinaudoti force majeure aplinkybėmis. Ši istorija rodo, kokia svarbi yra asmeninė laikysena ir bet kokiomis aplinkybėmis nesikeičiantis sąžiningumas.“

Šeimos jėga

Prisimenu, pašnekovė minėjusi, kad tarpukariu darant verslą labai svarbi buvo šeima.

„Išties, – sako ji, – šeimos ryšių puoselėjimas irgi buvo svarbus tarpukario verslininko bruožas. Stebina, kad žiūrint į sėkmingus to meto verslus, jų akcininkų branduolys dažniausiai buvo susijęs giminystės ryšiais: broliai, tėvai, vaikai, pusbroliai. Iš čia ir įmonių pavadinimai: „Brolių Šmidtų“, „Brolių Vailokaičių“, „Brolių Šadauskų“... Nereikėtų užmiršti ir moterų: jos aktyviai dalyvavo akcininkų susirinkimuose, joms kartu su kitais šeimos nariais buvo skiriama valdyti dalį bendrovės turto. Ir kai kalbame apie nesėkmingų verslų patirtis, kažin ar nereikėtų ieškoti tokių priežasčių, kad ten dažnai tų ryšių nebūta. Versle apskritai reikalingas tarpusavio pasitikėjimas. Iš čia ir bičiulių akcininkų susibūrimai, tarkime, Jono Basanavičiaus, Jono Smilgevičiaus ir Andriaus Vosyliaus bendri verslo projektai.

Kalbant apie giminystes, ryškus būtų Kauno alaus pramonės pavyzdys. XIX a. pabaigoje Kaune veikė trys pramoninės alaus daryklos. Dviejų – „I. B. Volfo“ ir „Engelmano“ – akcininkai buvo susiję giminystės ryšiais, trečiosios – „Bliumentalių“ daryklos – savininkai buvo tėvai ir vaikai Bliumentaliai.

Ir juoda, ir balta

Paprašyta apibendrinti nepriklausomą Lietuvą kūrusių veikėjų-verslininkų portretą, dr. Akmenytė-Ruzgienė šypteli: „Jis daugialypis, ir klausimas, kuriam genijui – gerajam ar blogajam – atiduosime daugiau taškų.“

„Tarpukario verslininkai, sykiu politikos ir visuomenės veikėjai buvo nesavanaudžiai, linkę dalytis uždirbtu pelnu, ir – tai akivaizdu – dauguma jų buvo ir jautėsi bendrapiliečiai, bendruomenės nariai, piliečių naudai besistengiantys žmonės. Dalyvaudami įvairių visuomeninių ir labdaros organizacijų veikloje, jie rėmė mokslo siekiančius nepasiturinčius vaikus ir jaunuolius.

Dar vienas, manyčiau, išskirtinis bruožas – išsilavinimas. Ypač stambias pramonės, prekybos įmones valdantys verslininkai buvo baigę aukštąsias mokyklas ne tik Rusijos imperijoje, bet ir Vakarų Europoje. Kai kurie iš jų buvo mokslų daktarai. Tad šie verslininkai suprato švietimo svarbą. Įdomu, kad dalis lietuvių verslininkų sąmoningai ėjo į verslą, kad dalį pelno galėtų investuoti į bendrapiliečių švietimą, tautinio sąmoningumo stiprinimą, pilietiškumo skatinimą. Jie suprato, kad tik turtinga visuomenė gali finansuoti svajones.

Stipri pramonė ir prekyba buvo suvokta kaip valstybės stabilumo garantas. Buvo aišku, kad vien valstybės biudžeto lėšomis neįmanoma finansuoti viešųjų poreikių (švietimo, socialinės rūpybos, gydymo), todėl kad ir kaip žiūrėtume, daug verslininkų dalyvavo švietimo organizacijų, socialinės krypties draugijų veiklose, rėmė jas lėšomis. Darė tai, ko nepajėgė padaryti jauna valstybė. Apskritai valstybės kūrimo darbe buvo svarbus altruizmas. Gal kai kada jo ir pritrūkdavo, tačiau daugybė dalykų to meto Lietuvoje buvo finansuota suaukotomis lėšomis ir, tai svarbiausia, taip buvo finansuotas idėjų įgyvendinimas.

Aišku, visada yra ir blogasis genijus.“

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08
Palikę aikštelę pergalių siekia versle: kur investavo Lietuvos krepšinio žvaigždės 13

Barai ir NT projektai, viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos – tai verslai, į kuriuos investavo karjeras baigę...

Laisvalaikis
2018.12.07
Vakarėliams ir konferencijoms siūlo netikėtas erdves Rėmėjo turinys 1

Nuo krepšinio rungtynių iki žymiausių pasaulio muzikantų koncertų – kad tokie masiniai, grandioziniai...

Rinkodara
2018.12.07
Parodoje – fotografo J. Čechavičiaus epocha

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XIX a. 6–8 dešimtmečių fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo...

Laisvalaikis
2018.12.06
Paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai 2

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė, kuriems šalies kūrėjams šiemet bus įteiktos...

Laisvalaikis
2018.12.06
Vokietijoje įvertintas Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektas 5

Vokietijos dizaino taryba įvertino Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos architektūrinę koncepciją.

Statyba ir NT
2018.12.06
Šimtametis milijardierius kasdien eina į darbą 9

Šimtametis milijardierius galėtų mėgautis turtingo gyvenimo malonumais, tačiau garbaus amžiaus verslininkas...

Vadyba
2018.12.05
Alberto Einšteino laiškas aukcione parduotas už 2,9 mln. Eur 4

Alberto Einšteino laiškas, kuriame jis svarsto apie religiją, žydišką identitetą ir žmonijos prasmės...

Laisvalaikis
2018.12.05
Dovanoti sveikatą – ir madinga, ir naudinga Rėmėjo turinys

Artėjant didžiosioms metų šventėms visi ieško originalių idėjų, kaip parodyti padėką savo darbuotojams.

Verslo aplinka
2018.12.05
Gedimino kalno padėtis lieka kritinė 1

Šalies simboliu laikomo Gedimino kalno Vilniuje šiaurinis šlaitas stabilizuotas, tačiau pietrytinio šlaito...

Laisvalaikis
2018.12.04
Paskelbtas trumpasis Nacionalinės meno ir kultūros premijos kandidatų sąrašas 3

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2018 metų...

Laisvalaikis
2018.12.04
Prasidėjo COP24 konferencija: kaip kalbėti apie klimatą D. Trumpo laikais 1

Britų gamtosaugininkas Davidas Attenborough pirmadienį prasidėjusioje „COP24“ klimato kaitos konferencijoje...

Laisvalaikis
2018.12.03
Kultūros ministrės problema – nesugebėjimas diskutuoti 2

„Mano galva, buvo tiesiog neįvertinta, kaip svarbu diskutuoti su kultūros lauku, kokia svarbi yra...

Laisvalaikis
2018.12.03
Paskelbti tarptautinio fotožurnalistikos festivalio nugalėtojai

Vilniaus universiteto „Teatro salėje“ buvo apdovanoti geriausių 12-ą kartą rengiamo festivalio „Vilniaus...

Laisvalaikis
2018.12.02
Įtakingiausia „Twitter“ paskyroje – dainininkė Taylor Swift 5

JAV atlikėja Taylor Swift šiemet savo tviterio paskyroje paliko tik 13 įrašų, tačiau tai jai nesutrukdė tapti...

Laisvalaikis
2018.12.02
Didžiuosiuose šalies miestuose įžiebtos Kalėdų eglės 3

Šeštadienį aikštėse įžiebę kalėdų egles, dauguma šalies miestų skelbia šventinio sezono pradžią.

Laisvalaikis
2018.12.01
Knygos: „Basakojis bingo pranešėjas“ išgąsdino Landsbergį 1

Neįtikimą ešerių žvejybos vietą Kanadoje žinojęs basakojis bingo pranešėjas vienu sakiniu išgąsdino...

Verslo klasė
2018.12.01
Grafas Eustachijus Tiškevičius – lietuviškų senienų tyrėjas 2

Grafas Eustachijus Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) vadinamas vienu veikliausių ir...

Laisvalaikis
2018.12.01

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau