Berlyno kino festivalis: laukiant pokyčių, bijant pokyčių

Publikuota: 2018-02-22
Susanne Wuest, filmo „Mano brolio vardas Robertas ir jis yra idiotas“ aktorė. Christiano Marquardt/SIPA nuotr.
Susanne Wuest, filmo „Mano brolio vardas Robertas ir jis yra idiotas“ aktorė. Christiano Marquardt/SIPA nuotr.
 

Daugybę metų kaip antras svarbiausias kino festivalis pasaulyje žinoma Berlynalė pastaraisiais metais didžiuosius vardus pritraukia sunkiai. Kanų įtakai vis augant, o kitiems didiesiems festivaliams vis aiškiau apsibrėžiant kam jie – pretenzingam menui, masėms, ar politiniam kinui – Berlynas kol kas išlieka neidamas niekur. Stebint šių metų programą akivaizdu – anksčiau ar vėliau reikės išjudėti.

Šiemet Berlynas neturi analogų. Jau žinoma, jog ne itin mėgstamas festivalio direktorius Dieteris Kosslickas pasitrauks, tačiau tik po 2019-ųjų vasario. Tai reiškia, jog šių metų konkursas paliktas neaišku kur: nei buvusios eros pabaigoje, nei naujosios pradžioje.

Tokia padėtis galėtų sukurti ir chaosą, ir stagnaciją. Chaosas naujo kelio ieškančiai Berlynalei būtų į naudą, nes bent jau leistų

aiškiau apsibrėžti, ko trūksta labiausiai – identitetą. Deja, šiemet konkursas skęsta biografijose, kurios taip pat atrodė ir prieš 20 metų, bei socialinėse/egzistencinėse paieškose, kurių festivalinis kinas tiesiog persisotinęs.

Paskui tas pačias klišes

Idealus pavyzdys – Guso Van Santo „Nesijaudinkit, pėsčias jis toli nenueis“ (Don’t Worry, He Won’t Get Far on Foot), biografinė drama apie Johną Callahaną (akt. Joaquin Phoenix), paralyžiuotą ir nuo alkoholio priklausomą komiksų piešėją. Varnelė padedama ant visų biografijos punktų: yra ir nežaboto juoko montažai, ir angeliškai paprasta mergina (akt. Rooney Mara), ir flash-backų į dramatišką veikėjo praeitį, ir pabaksnojimų į nuolatines tokių filmų pamokas – jų kulminacija tampa atsitiktinė J. Callahano draugystė su paaugliais riedlentininkais. Nes tokiose filmuose amžius yra tik skaičius, o kiekvienas nepažįstamasis – tik dar nesutiktas draugas.

Noras žengti vidurio keliu nereiškia, kad filmas blogas. Turbūt, tai ir blogiausia – tikrai klaikių filmų konkurse tėra vienas ar du. O žiūrėdamas dar vieną filmą, kurio pabaigą galėtum nuspėti, jei tai nuoširdžiai rūpėtų, labiausiai trokšti pamatyti daugiau rizikų. Kad ir nepavykusių.

Geriausiai, kokia bedantė ši konkursinė programa, iliustruoja „Mano dukra“ (Daughter of Mine). Jei lankėtės vieno iš Lietuvos festivalių atsivežtoje itališkoje dramoje, „Mano dukrą“ tikriausiai jau matėte. Galbūt su kitais veidais, kito siužeto ir net kita žinute. Bet tai buvo su tokiu pačiu jausmingumu, tonu ir tais pačiais vingiais sukurtas darbas.

Ir jei Amerikos kine drama yra džiaugsmingas šokių montažas, tai Italijoje ji – iš niekur užsiplieskiantis ir jausmus tiesiai šviesiai į ekraną išdrožiantis kivirčas.

Dėl „Mano dukros“ profesionalumo nesutikti neįmanoma. Bėda ta, jog tokių filmų nei mėgsti, nei nemėgsti, todėl jų įtraukimas į programą veda prie vieno – žiūrovų apatijos.

Kartojami net eksperimentai

Vis tik tai dar nebūtų blogiausias variantas. Visi metai iš metų žino, kaip atrodys „Sundance“ festivalio hitai, bet tai netrukdo šiam renginiui tapti vis svarbesniam. Kažin, ar Berlynas vadovaujasi ta pačia logika: tradicinis kinas į konkursą kelią randa, rodos, ne dėl organizatorių noro jį puoselėti, bet iš plaukimo pasroviui.

Todėl tarp minėtų dramų atsiduria, pavyzdžiui, keturių valandų trukmės nespalvotas miuziklas apie Filipinų istoriją. Arba komedija apie kino režisierių, liūdintį, kad jo profesijos atstovus galabijantis maniakas jo nepersekioja. Atrodytų, būtent tokių drąsių pasirinkimų Berlynui ir reiktų labiausiai. Vis tik šiemet net beprotiškesni filmai labiau primena senų draugų sutikimą, nei iš tiesų pokyčiams atsivėrusias duris.

Pavyzdžiui, Mani Haghighi komedija apie režisierių žmogžudystes „Kiaulė“ (Pig). Pilna saviironijos ir kandumo. Vietomis juokinga ir gudri. Panaši į prieš kelis metus Lietuvoje rodytą ankstesnį režisieriaus darbą – „Drakonas atvyksta“ (A Dragon Arrives). Tik šiek tiek per daug panaši: sarkastiškas tonas greitai ima atrodyti perspaustas ir pernelyg nenatūralus, žanrų maišymas nemotyvuotas, o bandymas kurti „meta“ nuorodas palieka prėską skonį.

Net ir šioje, ryškiai laisvesnėje ir gyvesnėje formoje, problema ta pati – tai tik ankstesnio kino kartotė. Jei tai būtų debiutinis režisieriaus filmas, kažin, ar jis atsirastų konkurse. Tai galioja ir Lavo Diazo „Velnio sezono“ (A Season of the Devil) atveju. Savo filmus nuo keturių iki aštuonių valandų ištęsiantis režisierius visada gudriai prieina prie sudėtingos istorinės problematikos, o praeities žaizdas komentuoja laisvai jas interpretuodamas, ne apverkdamas.

Naujausias jo kūrinys tuos pliusus išlaiko. Bet klausimas, ar ką nors prie jų prideda. Mačiusieji bent kelis ankstesnius L. Diazo filmus greičiausiai neras šiame nieko naujo – vienodas vizualinis stilius, kone identiškos scenos, neįtikėtinai lėtas tempas ir į tapatybės krizę įkritęs protagonistas. Šįkart dialogai išdainuojami, bet tai refleksyviam autoriaus žvilgsniui prideda ne itin daug.

Turbūt geriausias konkurso filmas – Christiano Petzoldo „Tranzitas“ (Transit), eina pakankamai tradicine linija, tačiau tai panaudoja savo naudai ir nuspėjamus žingsnius įpina nepaleisdamas žiūrovo dėmesio.

Annos Seghers romanas „Tranzitas“ pasakojo apie Antrojo pasaulinio karo metais nuo nacių bėgančio vyro istoriją. Ieškodamas būdų išvykti iš Europos jis apsimeta rašytoju, kuris prieš pat mirdamas gavo leidimus išvykti. C. Petzolas šią premisą, kartu su vėlesniu mirusio rašytojo žmonos įsimylėjimu perkelia į šiuos laikus. Medžiojami nebe žydai, o vokiečiai. Tvirtų paaiškinimų, kieno ir kodėl, nėra, o detales susijungti tenka pačiai publikai. Ir nors toks apvertimas galėtų atrodyti kiek paviršutiniškas, kūrėjai jo nepabrėžia, o palieka tik sąlyga veikėjams vystytis.

Pamažu atskleidžiamos kortos kuria trilerį ten, kur jo nėra – naciai į Marselį dar tik ateina, o baimė kol kas vedama daugiau būsimos grėsmės suvokimo. Šis tiksėjimas – tiek kaip palaipsniui žiūrovui pateikiama informacija, tiek kaip vis radikalėjanti atmosfera – kuria dinamiką, primenančią, bet tuo pačiu metu ir kitaip išreiškiamą, nei ankstesniuose fabula panašiuose darbuose.

Keli nevykę bandymai

Vienas kitas nevykęs bandymas sugroti kažką naujo vis tik pasitaikė. Štai švedų „Nekilnojamasis turtas“ (The Real Estate), sudėliotas beveik vien iš stambių planų, stengiasi vyresnio amžiaus moterį (akt. Léonore Ekstrand) paversti kone veiksmo filmų heroje. Su atviru seksu ir humoru apie automatus. Ir tai ne parodija – tai siekis aršesne kalba analizuoti į kampą užspeistą žmogų.

Nepavyksta būtent todėl, jog kulkos scenarijuje pripaišomos, nors istorijai tarsi visiškai netinka. Režisierius išverda košę iš prieštaringų elementų, nei vienas iš kurių nėra pakankamai įdomus pats savaime, ir kurie neveikia krūvoje.

Labiausiai suerzino Philipo Gröningo „Mano brolio vardas Robertas ir jis yra idiotas“ (My Brother’s Name is Robert and He is an Idiot) – trijų valandų pseudo-filosofijos persunkta migdomųjų tabletė. Kalbanti absoliučiai apie nieką ir kaip įmanoma lėčiau. Kita vertus, siekis tris valandas filmuoti pievoje drybsančius ir savo poetinius pamąstymus tarškančius paauglius bent jau išsiskiria iš minios.

Plačias diskusijas išprovokavo ir radikaliai skirtingas nuomones net tarp kritikų sukėlė tik vienas filmas – Eriko Poppe’s „Utioja. Liepos 22“ (U – July 22) apie Anderso Breiviko sukeltas šaudynes. Ir nors ne viskas pavyksta atpasakojant tragediją (yra ir tokių, kurie jį kaltina amoralumu), aistringa reakcija leidžia spėti – sekmadienį „Auksinį lokį“ atsiimti turėtų būtent jis.

Na ir pabaigai. Savo identitetą Berlynas jau turi, tik paslėpė ji toliau nuo raudonojo kilimo. Mažiau dėmesio sulaukiančiose programose čia surenkama įdomių eksperimentų ir vėliau visus metus skambančių jaunų kūrėjų darbų. Taip, jų būna vienas iš dvidešimt. Taip, tokia laisvė reiškia, kad šalia laukia iš patys prasčiausi festivalio filmai. Bet po konkursinės programos seansų žurnalistai tarpusavyje dažniausiai kalba būtent apie laukiamus „Panoramos“ ar „Forumo“ filmus.

Galbūt užuot pripildžius konkursą vidutiniškais filmais, programą vertėtų paskirti nuostabiausiems ir kvailiausiems. Tikrai būtų įdomiau, nei sekti vieną klišę po kitos.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Prasmingos vasaros vaikams paieškos: edukacija gali būti smagi Rėmėjo turinys

Didėjantis tėvų, norinčių, kad jų atžalos vasarą leistų turiningai, skaičius augina ir naują verslo nišą: per...

Laisvalaikis
06:00
Filipinai uždaro Borakajaus salą, Tailandas – DiCaprio išpopuliarintą rojų

Civilizacija vėl atsuka nemaloniąją savo veido pusę – šiukšlėse skęstančių pietryčių Azijos pakrančių...

Laisvalaikis
2018.04.24
Aidas Puklevičius: meldžiu mane pažinti, feisbukai Premium

Vienas nuostabiausių pažangaus jaunimo (tiesą sakant, ir mažiau pažangaus senimo) bruožų – šventas noras...

Verslo klasė
2018.04.22
Naujoji prabanga: kai reikia nedaug, bet gerai 2

Jei sklendžiate prabangių daiktų pasaulyje, tikriausiai pastebėjote kelerius pastaruosius metus vis...

Laisvalaikis
2018.04.22
Londono pamokos: gandai apie popieriaus mirtį buvo perdėti

Londono knygų mugėje dalyvavę Lietuvos leidėjai džiaugiasi įkėlę koją į anglakalbių šalių literatūros rinką,...

Laisvalaikis
2018.04.22
Atatürkas: joks turkiškos kasdienybės elementas nėra atsietinas nuo jo vardo Premium

Šiuolaikinės Turkijos Respublikos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatürkas miręs jau 80 metų, tačiau šiandien...

Verslo klasė
2018.04.22
E. Parulskis: B kategorijos piešimas ir plojimai už parkavimą Premium 1

Šiandien, kovo pabaigoje, filmukai su namų augintinių „piešimu“ yra pasiekę piką, bet aš nesu tikras, ar...

Verslo klasė
2018.04.21
Mirė populiarusis Dj Avicii 9

Sulaukęs vos 28-erių mirė populiarusis Dj Avicii, švedas muzikos prodiuseris iš Švedijos Timas Berglingas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Priešo teritorijoje. Odė vienam žurnalui Premium 2

Kovo 9-ąją išėjo paskutinis britų muzikos žurnalo NME numeris. Internetas jo neatstos.

Verslo klasė
2018.04.20
LMTA studijų miestelio vizija įgauna konkretumo 2

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ir UAB „Paleko Archstudija“ baigė pasirengimo naujojo LMTA...

Laisvalaikis
2018.04.20
Mirė poetas Mykolas Karčiauskas

Balandžio 20 d. mirė Mykolas Karčiauskas – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, prozininkas, vertėjas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Brolių dvynių Laurinavičių portretas: apie bendrą kelią, vienodas karjeras ir brolišką užnugarį 2

Brolių dvynių keliai dažnai būna labai panašūs. O Algimantas ir Antanas Laurinavičiai išskirtiniai net...

Laisvalaikis
2018.04.20
Komisija siūlo nukelti Petro Cvirkos paminklą Vilniuje 4

Vilniaus savivaldybės komisija siūlo nukelti sostinės centre stovintį rašytojo Petro Cvirkos paminklą dėl jo...

Laisvalaikis
2018.04.19
Trauktis nebėra kur: paskelbta privataus MO muziejaus atidarymo diena 13

Paskelbta MO muziejaus Vilniuje, kurį projektavo pasauline ar­­chi­tektūros žvaigžde va­di­na­mo architekto...

Laisvalaikis
2018.04.19
Paukštelis ir eilėraščiai apie skausmą ir ilgesį Premium

Adomas rašė eilėraščius. Šiais laikais niekam nereikalingus, anot lietuvių kalbos mokytojos. Bet...

Verslo klasė
2018.04.18
Prancūzijos nacionalinio ordino kavalierė Rasa Starkus: kovosiu už savo šeimą ir savo šalį 7

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną...

Laisvalaikis
2018.04.18
Architekto D. Libeskindo namuose Milane atidaryta vieša paroda 2

Malonus sutapimas prieš Danieliui Libeskindui šią savaitę atvykstant į Vilnių paskelbti MO muziejaus...

Laisvalaikis
2018.04.16
Parodų kuratorius – apie analoginį pasaulį, privatumą, „Facebook“ skandalą 1

Didysis brolis stebi ir kontroliuoja kiekvieną mūsų žingsnį, o kelio atgal nebėra. Taip teigia parodų...

Laisvalaikis
2018.04.15
„Lufthansa“: kaip gervė, pakilusi iš pelenų

Didžiausia Europoje ir ketvirta pasaulyje aviacijos bendrovė „Lufthansa“ jau seniai iš vien oro linijų įmonės...

Verslo klasė
2018.04.15
Karalių miestas Gardinas be vizos

Bevizis režimas su Gardino sritimi turi pritraukti turistų į užsislapsčiusią mūsų kaimynę, tačiau tai gali...

Verslo klasė
2018.04.15

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau