Meno galerijų kasdienybė: iš dykumos dar neišėjome
FOTOGALERIJA Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje ArtVilnius'17 (38 nuotr.)
Su savo meno rinka ir meno vadyba esame pavėlavę 20 metų. Tai užleista sritis, ir tokioms nevyriausybinėms organizacijoms, kaip galerijos, Lietuvoje labai sunku. Dabar aš nebesiryžčiau kurti galerijos, sako Diana Stomienė, galerijos Meno niša viena steigėjų, meno mugės ArtVilnius vadovė, Lietuvos meno galerininkų asociacijos (LMGA) prezidentė.
Pasak VŽ Savaitgalio pašnekovės, mes turime daug iniciatyvių žmonių, daug idėjų, tačiau čia be galo sunku prasimušti dėl biurokratijos, didžiulių mokesčių, kultūros palaikymo tradicijų nebuvimo. Kita vertus, 25 metus galerijose dirbanti p. Stomienė mato ir šviesių pusių: randasi vis daugiau jaunų verslininkų, kurie perka meno kūrinius.
Jie kasmet ateina į ArtVilnius, domisi, perka, konsultuojasi. Jie nebijo klausti ir, svarbiausia, nebando apeiti galerijų ir keliauti pas menininką į studiją. Tai kita karta, kitas mentalitetas, jis pasikeitęs į gera. Mes norėjome, kad stebuklas įvyktų per 10 ar 20 metų. Bet tai ilgas procesas. Kiek Mozė vedžiojo tautą po dykumą? klausia p. Diana.
40 metų. Taigi, mums dar reikia šiek tiek laiko.
Šiek tiek istorijos
Pirmoji nepriklausoma galerija Vilniuje buvo tapytojo Stasio Juškaus 1990-aisiais įkurta Vilnius ir dailė. 1991 m. atidaryti Vartai, po jų Trakų gatvėje gal metus veikusi stilinga juvelyrų ir auksakalių galerija, tada Lietuvos aidas (dabar Aidas), Baroti galerija Klaipėdoje, Lango galerija virš muzikos klubo Vilniuje.
Nepriklausomybės pradžioje Lange susitelkė įdomių jaunų žmonių kompanija, sukūrusi pirmąją konceptualaus meno galeriją. Gaila, kad jie nežengė toliau, sako p. Stomienė. Vėliau galerijų ėmė sparčiai daugėti, tačiau, anot pašnekovės, per visą Nepriklausomybės laikotarpį jų užsidarė daugiau, negu atsidarė. Dėl įvairių priežasčių. Viena svarbesnių patalpos. Nuosavas erdves iš pirmųjų privačių galerijų turi bene vienintelė, nuo 1994 m. veikiantis Kauno langas. Kitos veikia savivaldybių patalpose, kaip, tarkime, Vartai, dar kitos priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS) arba Vilniaus dailės akademijai.
Galeriją Meno niša prieš 15 metų kaip viešąją įstaigą p. Stomienė įkūrė kartu su juvelyre Maryte Gurevičiene. Patalpas gavo sudalyvavusios Vilniaus savivaldybės paskelbtame dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programos konkurse.
Jeigu tų patalpų nebūtų, ir galerijos nebūtų, tarsteli p. Diana. Anot jos, dabar randasi nauji galerijų formatai internetinės, mobilios, kitokios, tačiau tradicinei galerijai reikia ir sienų, ir stogo: Visados šiek tiek neramu, bet manau, kad miestas mato, kiek mes dirbame. Pagaliau ir meno mugė ArtVilnius garsina miestą, taigi šitos nedidelės patalpos miestui tikrai atsiperka.
ArtVilnius ant bangų
ArtVilniaus vadovė p. Stomienė meno mugės ir galerijos veiklos neatsieja Meno niša mugę rengia kartu su LMGA.
2009-aisiais kaip Vilniaus Europos kultūros sostinės (VEKS) projektas pradėta rengti meno mugė išgyveno visokių laikų, tačiau išsilaikė, išaugo ir liko vienas iš trijų ar keturių veikiančių VEKS projektų.
Be abejo, visa tai atsiremia į ekonominę padėtį, mes visą laiką supamės ant bangų. Kita vertus, pernai mugėje pardavimai kilo, taigi galėtum sakyti, kad padėtis gerėja. Be to, kasmet pritraukiame naujų privačių rėmėjų iš verslo sektoriaus, jų parama labai svari, sako p. Stomienė. Tačiau, priduria ji, kiekvieni metai mugės organizatoriams atneša staigmenų. Kaip reikėtų tikėtis, pagrindinė staigmena yra pinigai. Kelerius pastaruosius metus ArtVilnius iš Lietuvos kultūros tarybos (LKT) gauna tokį patį finansavimą, tačiau paslaugų kainos kasmet auga, tad santykinai renginio biudžetas mažėja. Šiemet jis taps dar seklesnis dėl negauto finansavimo festivaliui Focus Baltic. Tai ArtVilnius2018 metu vyksiantis festivalis, į kurį LMGA suplanavo sukviesti meno institucijas, galerijas, kuratorius iš Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos, kitų šalių. Suplanavo, nes parengiamiesiems festivalio darbams 2017 m. iš LKT gavo 7.000 Eur.
Pradėjome darbus, sudarėme stiprią programą, išreklamavome renginį, prisikvietėme žmonių, o paskelbus finansavimo rezultatus paaiškėjo, kad gavome nulį. Kartais LKT sprendimai nesuvokiami. Kodėl tuomet vienais metais skiriamos lėšos parengiamiesiems darbams, o kitais nieko nebeskiriama? stebisi LMGA prezidentė.
Užsienis užsidaro?
Nuostabą jai kelia ir Kultūros tarybos sprendimas neremti galerijų dalyvavimo užsienio meno mugėse, kuriose lankosi dešimtys tūkstančių žmonių: Dalyvauti tokiuose renginiuose yra geriausias būdas įeiti į tarptautinę meno rinką. Geresnės reklamos menininkams, jų kūrybai ir šaliai, kuriai jie atstovauja, niekas nėra sugalvojęs daugiau negu 50 metų.
Kad ir koks geras būdas tai būtų, užsienio meno mugėse Lietuvos galerijų dalyvauja vienetai. Bene seniausiai jose įsitvirtinę Vartai. Iš priklausančiųjų LMGA pastaraisiais metais į tarptautines muges važiuoja Meno parkas, Meno niša, jauniesiems Lietuvos tapytojams atstovaujanti galerija The Rooster gallery. VŽ Savaitgalio pašnekovė džiaugiasi, kad pernai Meno niša dalyvavo keturiose rimtose užsienio meno mugėse. Tarp jų šiuolaikinio meno mugėje Positions Berlin. Šiemet paramos dalyvauti šioje mugėje LKT neskyrė nė vienai paraiškas pateikusiai ir anksčiau joje dalyvavusiai Lietuvos galerijai Meno parkui, Meno nišai, 'Contour', AV17.
Padėtis sudėtinga. Kino žmonės turi Lietuvos kino centrą, finansuojamą iš valstybės biudžeto, kino filmus jie rodo įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose. Leidėjai per daugelį metų įsitvirtino tarptautinėse knygų mugėse, o meno galerijoms nevyriausybinėms organizacijoms, be paramos dalyvauti tokiose mugėse labai sunku, dėsto p. Stomienė.
Meno niša teikė paraišką pristatyti tris Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatus Rūtą Katiliūtę, Vladimirą Tarasovą, Gintarą Makarevičių ir kelis jaunuosius menininkus garsioje Vienos meno mugėje.
Paramos negavome. Ar tai reiškia, kad nacionalinis statusas irgi nieko nereiškia, šypteli p. Stomienė. Kita vertus, kalbu ne apie mūsų galeriją, o apie teisingą lėšų panaudojimą. Kad įsitvirtintum užsienio meno mugėje, vieno karto ten nuvažiuoti neužtenka, tai neturi prasmės. Kai pradedi jose dalyvauti ir kopti į kalnelį, turėtų būti tęstinumas, o jis galimas tik su parama. Tokia praktika taikoma gretimose šalyse, todėl lenkų, estų, latvių galerijos, remiamos valstybės fondų, dalyvauja garsiausiose pasaulio mugėse, tokiose kaip Frieze, Basel, ir yra žinomos daug plačiau, kalba pašnekovė.
Užkulisių pirkimai
Hipotetiškai galima pasvarstyti: jeigu galerijų neišgelbės užsienio meno mugės, gal išgelbės ištroškę meno mūsų žmonės?
Į tai p. Diana sako, kad po krizės pirkimai kilo, tačiau pas mus jie visą laiką užkulisiniai net valstybinis muziejus kūrinius perka tiesiai iš menininkų, o ne iš galerijų, nors niekur pasaulyje to nėra.
Ačiū Butkams (mecenatai Viktoras ir Danguolė Butkai, MO muziejaus steigėjai, VŽ), formuodami savo kolekciją jie pirko iš daugelio galerijų ir menininkų. Būtent tokie, kaip jie, lipdo naują meno rinkos kultūrą.
Tačiau ne vien meno kūrinių pirkėjų noras įsigyti prekę be antkainio veja į dailininkų dirbtuves. Veja ir Lietuvos Respublikos įstatymai.
Reikalas tas, kad, dirbdamas pagal autoriaus sutartį, menininkas moka žudančiai didelius mokesčius, kaip ir kiti dirbantys šalies piliečiai. Jei kuria turėdamas verslo liudijimą, per galeriją parduodamų jo kūrinių neapmokestinama suma yra 4.500 Eur per metus, o parduodamų fiziniam asmeniui 45.000 Eur per metus.
Negaliu suprasti, kodėl, užuot skatinusi prekybą per meno institucijas ir taip jas palaikydama, valdžia sumeta skirtingas veiklas į vieną katilą ir taip skatina prekybą tarp fizinių asmenų, svarsto p. Stomienė.
Trūksta įstatymų
Pašnekovės nuomone, silpną mūsų meno rinką galėtų išjudinti ir iš skandinavų nusižiūrėtas Nekilnojamojo turto (NT) įstatymas, nurodantis menkutį procentą nuo investicijos į statomą NT objektą skirti meno kūriniams įsigyti.
Lietuvoje yra gerų menininkų ir yra gerų kūrinių, kurie naujuose statiniuose atrodytų pritrenkiamai ir turėtų atgarsį. Antai meno viešbutis Artagonist nuskambėjo per visą Europą, kai atvykę į ArtVilnių ir jame apsistoję užsienio žurnalistai pamatė kabančius meno kūrinius ir apie tai parašė, kalba p. Stomienė. Kitas pavyzdys norvegų verslo centro Quadrum įsigyti lietuvių menininkų kūriniai.
Pašnekovės įsitikinimu, tokie dalykai kuria pridedamąją vertę: Jeigu penkių žvaigždučių viešbutyje ar moderniame verslo centre nematai originalų, o tik kopijas, ima šiurpas. Mano galva, taip po truputį viskas ir susideda ir tokios vietos, ir ArtVilnius pratina žmones prie kitokių meno formų. Kita vertus, priduria pašnekovė, inteligentija, kuri pirktų meno kūrinius, tiesiog neuždirba jiems pinigų.
Vyresnės kartos inteligentų namuose dažnai pamatysi paveikslų jie pirkdavo grafiką, akvareles. Dabar svarbiau kiti dalykai, tarsi vertybės būtų nutrūkusios, pašlijusios. Tačiau, mano galva, ratas apsisuks ir grįšime prie tikro meno, prie originalų.
Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos Verslo žiniose, Sodros, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.
Prisijungti
Prisijungti
Prisijungti
Prisijungti