Meno galerijų kasdienybė: iš dykumos dar neišėjome

FOTOGALERIJA Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius'17“ (38 nuotr.)

Pasak VŽ „Savaitgalio“ pašnekovės, mes turime daug iniciatyvių žmonių, daug idėjų, tačiau čia be galo sunku prasimušti – dėl biurokratijos, didžiulių mokesčių, kultūros palaikymo tradicijų nebuvimo. Kita vertus, 25 metus galerijose dirbanti p. Stomienė mato ir šviesių pusių: randasi vis daugiau jaunų verslininkų, kurie perka meno kūrinius.

„Jie kasmet ateina į „ArtVilnius“, domisi, perka, konsultuojasi. Jie nebijo klausti ir, svarbiausia, nebando apeiti galerijų ir keliauti pas menininką į studiją. Tai kita karta, kitas mentalitetas, jis pasikeitęs į gera. Mes norėjome, kad stebuklas įvyktų per 10 ar 20 metų. Bet tai ilgas procesas. Kiek Mozė vedžiojo tautą po dykumą?“ – klausia p. Diana.

40 metų. Taigi, mums dar reikia šiek tiek laiko.

Šiek tiek istorijos

Pirmoji nepriklausoma galerija Vilniuje buvo tapytojo Stasio Juškaus 1990-aisiais įkurta „Vilnius ir dailė“. 1991 m. atidaryti „Vartai“, po jų – Trakų gatvėje gal metus veikusi stilinga juvelyrų ir auksakalių galerija, tada „Lietuvos aidas“ (dabar – „Aidas“), Baroti galerija Klaipėdoje, „Lango“ galerija virš muzikos klubo Vilniuje.

„Nepriklausomybės pradžioje „Lange“ susitelkė įdomių jaunų žmonių kompanija, sukūrusi pirmąją konceptualaus meno galeriją. Gaila, kad jie nežengė toliau“, – sako p. Stomienė. Vėliau galerijų ėmė sparčiai daugėti, tačiau, anot pašnekovės, per visą Nepriklausomybės laikotarpį jų užsidarė daugiau, negu atsidarė. Dėl įvairių priežasčių. Viena svarbesnių – patalpos. Nuosavas erdves iš pirmųjų privačių galerijų turi bene vienintelė, nuo 1994 m. veikiantis „Kauno langas“. Kitos veikia savivaldybių patalpose, kaip, tarkime, „Vartai“, dar kitos priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS) arba Vilniaus dailės akademijai.

Galeriją „Meno niša“ prieš 15 metų kaip viešąją įstaigą p. Stomienė įkūrė kartu su juvelyre Maryte Gurevičiene. Patalpas gavo sudalyvavusios Vilniaus savivaldybės paskelbtame dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programos konkurse.

„Jeigu tų patalpų nebūtų, ir galerijos nebūtų“, – tarsteli p. Diana. Anot jos, dabar randasi nauji galerijų formatai – internetinės, mobilios, kitokios, tačiau tradicinei galerijai reikia ir sienų, ir stogo: „Visados šiek tiek neramu, bet manau, kad miestas mato, kiek mes dirbame. Pagaliau – ir meno mugė „ArtVilnius“ garsina miestą, taigi šitos nedidelės patalpos miestui tikrai atsiperka.“

„ArtVilnius“ – ant bangų

„ArtVilniaus“ vadovė p. Stomienė meno mugės ir galerijos veiklos neatsieja – „Meno niša“ mugę rengia kartu su LMGA.

2009-aisiais kaip „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) projektas pradėta rengti meno mugė išgyveno visokių laikų, tačiau išsilaikė, išaugo ir liko vienas iš trijų ar keturių veikiančių VEKS projektų.

„Be abejo, visa tai atsiremia į ekonominę padėtį, – mes visą laiką supamės ant bangų. Kita vertus, pernai mugėje pardavimai kilo, taigi galėtum sakyti, kad padėtis gerėja. Be to, kasmet pritraukiame naujų privačių rėmėjų iš verslo sektoriaus, jų parama labai svari“, – sako p. Stomienė. Tačiau, priduria ji, kiekvieni metai mugės organizatoriams atneša staigmenų. Kaip reikėtų tikėtis, pagrindinė „staigmena“ yra pinigai. Kelerius pastaruosius metus „ArtVilnius“ iš Lietuvos kultūros tarybos (LKT) gauna tokį patį finansavimą, tačiau paslaugų kainos kasmet auga, tad santykinai renginio biudžetas mažėja. Šiemet jis taps dar seklesnis dėl negauto finansavimo festivaliui „Focus Baltic“. Tai „ArtVilnius‘2018“ metu vyksiantis festivalis, į kurį LMGA suplanavo sukviesti meno institucijas, galerijas, kuratorius iš Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos, kitų šalių. Suplanavo, nes parengiamiesiems festivalio darbams 2017 m. iš LKT gavo 7.000 Eur.

„Pradėjome darbus, sudarėme stiprią programą, išreklamavome renginį, prisikvietėme žmonių, o paskelbus finansavimo rezultatus paaiškėjo, kad gavome nulį. Kartais LKT sprendimai nesuvokiami. Kodėl tuomet vienais metais skiriamos lėšos parengiamiesiems darbams, o kitais – nieko nebeskiriama?“ – stebisi LMGA prezidentė.

Užsienis užsidaro?

Nuostabą jai kelia ir Kultūros tarybos sprendimas neremti galerijų dalyvavimo užsienio meno mugėse, kuriose lankosi dešimtys tūkstančių žmonių: „Dalyvauti tokiuose renginiuose yra geriausias būdas įeiti į tarptautinę meno rinką. Geresnės reklamos menininkams, jų kūrybai ir šaliai, kuriai jie atstovauja, niekas nėra sugalvojęs daugiau negu 50 metų.“

Kad ir koks geras būdas tai būtų, užsienio meno mugėse Lietuvos galerijų dalyvauja vienetai. Bene seniausiai jose įsitvirtinę „Vartai“. Iš priklausančiųjų LMGA pastaraisiais metais į tarptautines muges važiuoja „Meno parkas“, „Meno niša“, jauniesiems Lietuvos tapytojams atstovaujanti galerija „The Rooster gallery“. VŽ „Savaitgalio“ pašnekovė džiaugiasi, kad pernai „Meno niša“ dalyvavo keturiose rimtose užsienio meno mugėse. Tarp jų – šiuolaikinio meno mugėje „Positions Berlin“. Šiemet paramos dalyvauti šioje mugėje LKT neskyrė nė vienai paraiškas pateikusiai ir anksčiau joje dalyvavusiai Lietuvos galerijai – „Meno parkui“, „Meno nišai“, 'Contour', AV17.

„Padėtis – sudėtinga. Kino žmonės turi Lietuvos kino centrą, finansuojamą iš valstybės biudžeto, kino filmus jie rodo įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose. Leidėjai per daugelį metų įsitvirtino tarptautinėse knygų mugėse, o meno galerijoms – nevyriausybinėms organizacijoms, be paramos dalyvauti tokiose mugėse labai sunku“, – dėsto p. Stomienė.

„Meno niša“ teikė paraišką pristatyti tris Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatus – Rūtą Katiliūtę, Vladimirą Tarasovą, Gintarą Makarevičių ir kelis jaunuosius menininkus garsioje Vienos meno mugėje.

„Paramos negavome. Ar tai reiškia, kad nacionalinis statusas irgi nieko nereiškia, – šypteli p. Stomienė. – Kita vertus, kalbu ne apie mūsų galeriją, o apie teisingą lėšų panaudojimą. Kad įsitvirtintum užsienio meno mugėje, vieno karto ten nuvažiuoti neužtenka, tai neturi prasmės. Kai pradedi jose dalyvauti ir kopti į kalnelį, turėtų būti tęstinumas, o jis galimas tik su parama. Tokia praktika taikoma gretimose šalyse, todėl lenkų, estų, latvių galerijos, remiamos valstybės fondų, dalyvauja garsiausiose pasaulio mugėse, tokiose kaip „Frieze“, „Basel“, ir yra žinomos daug plačiau“, – kalba pašnekovė.

Užkulisių pirkimai

Hipotetiškai galima pasvarstyti: jeigu galerijų neišgelbės užsienio meno mugės, gal išgelbės ištroškę meno mūsų žmonės?

Į tai p. Diana sako, kad po krizės pirkimai kilo, tačiau pas mus jie visą laiką užkulisiniai – net valstybinis muziejus kūrinius perka tiesiai iš menininkų, o ne iš galerijų, nors niekur pasaulyje to nėra.

„Ačiū Butkams (mecenatai Viktoras ir Danguolė Butkai, MO muziejaus steigėjai, – VŽ), – formuodami savo kolekciją jie pirko iš daugelio galerijų ir menininkų. Būtent tokie, kaip jie, lipdo naują meno rinkos kultūrą.“

Tačiau ne vien meno kūrinių pirkėjų noras įsigyti prekę be antkainio veja į dailininkų dirbtuves. Veja ir Lietuvos Respublikos įstatymai.

Reikalas tas, kad, dirbdamas pagal autoriaus sutartį, menininkas moka žudančiai didelius mokesčius, kaip ir kiti dirbantys šalies piliečiai. Jei kuria turėdamas verslo liudijimą, per galeriją parduodamų jo kūrinių neapmokestinama suma yra 4.500 Eur per metus, o parduodamų fiziniam asmeniui – 45.000 Eur per metus.

„Negaliu suprasti, kodėl, užuot skatinusi prekybą per meno institucijas ir taip jas palaikydama, valdžia sumeta skirtingas veiklas į vieną katilą ir taip skatina prekybą tarp fizinių asmenų“, – svarsto p. Stomienė.

Trūksta įstatymų

Pašnekovės nuomone, silpną mūsų meno rinką galėtų išjudinti ir iš skandinavų nusižiūrėtas Nekilnojamojo turto (NT) įstatymas, nurodantis menkutį procentą nuo investicijos į statomą NT objektą skirti meno kūriniams įsigyti.

„Lietuvoje yra gerų menininkų ir yra gerų kūrinių, kurie naujuose statiniuose atrodytų pritrenkiamai ir turėtų atgarsį. Antai meno viešbutis „Artagonist“ nuskambėjo per visą Europą, kai atvykę į „ArtVilnių“ ir jame apsistoję užsienio žurnalistai pamatė kabančius meno kūrinius ir apie tai parašė“, – kalba p. Stomienė. Kitas pavyzdys – norvegų verslo centro „Quadrum“ įsigyti lietuvių menininkų kūriniai.

Pašnekovės įsitikinimu, tokie dalykai kuria pridedamąją vertę: „Jeigu penkių žvaigždučių viešbutyje ar moderniame verslo centre nematai originalų, o tik kopijas, ima šiurpas. Mano galva, taip po truputį viskas ir susideda – ir tokios vietos, ir „ArtVilnius“ pratina žmones prie kitokių meno formų.“ Kita vertus, priduria pašnekovė, inteligentija, kuri pirktų meno kūrinius, tiesiog neuždirba jiems pinigų.

„Vyresnės kartos inteligentų namuose dažnai pamatysi paveikslų – jie pirkdavo grafiką, akvareles. Dabar svarbiau kiti dalykai, tarsi vertybės būtų nutrūkusios, pašlijusios. Tačiau, mano galva, ratas apsisuks ir grįšime prie tikro meno, prie originalų.“