Kultūros atašė Biliūnaitė – apie taisykles, galimybes Kinijoje ir kuo mes įdomūs

Publikuota: 2017-12-01

„Europa kinams atrodo kaip vienas darinys, todėl mes turime labai norėti, aiškiai pareikšti, kad norime, ir dirbti dėl to nesitikėdami, kad kas nors kitas už mus tai padarys. Tos pačios taisyklės galioja ir verslui“, – sako Agnė Biliūnaitė, Lietuvos Respublikos kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje.

Su p. Biliūnaite VŽ šnekasi apie naudą būti pastebėtiems ir įtrauktiems į didžiulę Kinijos rinką, nesvarbu, kas tai būtų, – teatro spektaklis, tekstilė ar šokoladas. Nes seniai įrodyta, kad ne kas nors kitas, o kultūra yra Trojos arklys, šių dienų odisėjams padedanti užkariauti šalis ir miestus.

Kultūros atašė pareigybė Lietuvos ambasadoje Pekine įsteigta 2015 m. rugsėjį, ir nuo 2016-ųjų Lietuvos menininkų vizitų Kinijoje smarkiai padaugėjo. Vargu ar kas galėtų paneigti daugiau nei ryškius mūsų ir jų kultūrinius skirtumus, tačiau kinams mes įdomūs. Ko gero, labiau negu jie mums. Paklausta, kiek kinai atviri kitiems, p. Agnė sako, kad ilgus metus dėl politinių priežasčių buvę uždari pasauliui iš tiesų jie yra labai smalsūs, ir dabar, kai politika pasikeitė, šalis sparčiai veriasi ir godžiai vartoja vakarietišką kultūrą.

Kita vertus, pasakoja p. Agnė, garsūs užsienietiški vardai, nesvarbu, kas tai būtų – muzika, šokis ar teatras, Kinijoje dar nėra taip labai geidžiami, ir tai yra mūsų šansas: „Tarkime, kokie „Prodigy“ ir kuri nors lietuvių grupė ten turi vienodai geras starto pozicijas, nes nei vieni, nei kiti jiems nėra gerai žinomi. Todėl jeigu dabar mesime rimtas pajėgas įeiti į jų informacinę erdvę, rodysimės ten, mus gali pasirinkti lygiai taip pat kaip kitus.“

Kol galimybės – lygios

Anot pašnekovės, kinai ir patys važinėja po pasaulį, kaupia žinias, tad garsūs vardai ilgainiui jiems taps labai svarbūs. Bet kol kas mes turime puikias pozicijas įšokti į tą traukinį, juolab mūsų atlikėjai – klasikinės muzikos, džiazo, šokio, teatro – yra labai stiprūs.

„Mes turime labai gerą kokybę, o jie – auditorijos kiekybę“, – juokiasi p. Agnė. Antai į neseniai Kinijoje antrą kartą gastroliavusios grupės „Žalvarinis“ koncertus susirinkdavo po 10.000 žmonių. Dėl savo kalbos ypatybių itin muzikalūs kinai čia pat išmoksta priedainius, dainuoja kartu, ošia, o po koncertų valandą ir daugiau atlikėjai dalija autografus, fotografuojasi. Ir jaučiasi tikros žvaigždės.

„Manau, toks grįžtamasis ryšys labai svarbus. Mes, lietuviai, esame santūresni, labiau išlepinti geros kokybės kultūros. Kinai emociškai reaguoja labai greitai, yra labai atviri“, – sako pašnekovė. Anot jos, „žiauriai geras pozicijas“ Kinijoje užsiėmė Lietuvos teatras, mūsų trupės dalyvauja visuose svarbiausiuose tarptautiniuose Kinijos teatrų festivaliuose. Vien pernai toje šalyje buvo suvaidinta 20 skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių. Jų nutekėjimą į Kiniją bus pajutę ir atidesni Lietuvos teatro mėgėjai: kai kurių spektaklių teatrų repertuaruose nėra dėl paprastos priežasties – jie vaidinami Kinijoje.

„Tikrai, – juokiasi p. Agnė, – Sankt Peterburgo Marijos operos ir baleto (??rinskij teatr) ar koks Amerikos teatras turi penkias šešias sudėtis, dvi iš jų gastroliuoja vien Azijoje, dvi – Europoje, o viena vaidina vietoje. Mums irgi reikėtų galvoti panašiai: pvz., Oskaro Koršunovo teatrui reikėtų antros trupės, nes jis ištisai vaidina Kinijoje.“

Lietuva su Kinija kultūrinio bendradarbiavimo sutartį 2017–2021-ųjų tarpsniui pasirašė lygiai prieš metus. Pašnekovė įsitikinusi, kad tarpvalstybinės sutartys labai padeda, ypač dirbant su tokiomis šalimis kaip Kinija – ten viskas smarkiai kitaip nei, tarkime, Amerikoje, kur net nėra tokios organizacijos kaip Kultūros ministerija ir viskas vyksta iš privačių rėmėjų lėšų.

„Kinijoje kitaip. Ten daug kas priklauso nuo valdžios: ir pinigai, ir sprendimai, su kuo bendradarbiauti, ką pasirinkti, ką rodyti“, – vardija p. Agnė.

Mūsų teatras suprantamesnis

Kultūrinis mūsų šalių bendradarbiavimas vyksta politiniu lygmeniu, tai reiškia, kad Kinija visose srityse – politikos, ekonomikos, kultūros – Lietuvai taiko vadinamąjį „16+1“ formatą. Vienetas šiame formate yra Kinija, 16 – Rytų ir Vidurio Europa, posovietinės šalys nuo Estijos iki Makedonijos.

„Mes, baltai, gal niekada ir neturėtume progos būtent taip bendradarbiauti su Balkanais, bet kinai visą Rytų ir Vidurio Europos sparną vertina kaip vieną ir dirba su visais kartu“, – sako pašnekovė. Ji priduria iš pradžių abejojusi dėl tokio formato – dėl šalies žinomumo naudingesnis atrodė dvišalis bendradarbiavimas, tačiau būtent tai padeda suprasti, kuo mes galime būti kinams įdomūs, kad ir kalbant apie teatrą.

„Reikalas tas, kad kinai į mus, tą posovietinį bloką, žiūri kaip į tokius, su kuriais tam tikrais klausimais susišnekėti galima geriau negu su kokiais vokiečiais ar britais. Tarkime, jie daug lengviau priima ir supranta metaforišką mūsų teatrą, atsiradusį dėl sovietmečio įtakos, nei socialinį politinį Vokietijos teatrą, kuris juos vis dar truputį atbaido. Taip, mes turime tą Rytų Europos kompleksą, tačiau šiuo atveju turime ir tai, ką galime išnaudoti kaip pranašumą“, – dėsto p. Agnė.

Kantrybės, tiktai kantrybės

VŽ „Savaitgalio“ pašnekovė įsitikinusi, kad tai, jog Lietuva prieš gerus dvejus metus nusprendė prie savo ambasados Pekine įkurti kultūros atašė poziciją, tokioje šalyje kaip Kinija yra labai svarbu, nes realus žmogus ten gali kiekvieną dieną belstis, rašyti, susitikti, ir tai atidaro labai daug durų.

„Dirbant su kinais, ypač virtualiai, reikia turėti daug kantrybės, net man jos kartais trūksta“, – juokiasi p. Agnė. Jai dažnai tenka raminti mūsų menininkus ir ypač jų vadybininkus, kurie po pirmo susidūrimo ir pirmų 15-os parašytų kinams laiškų be atsako klausia, ar yra šansų, kad projektas įvyks: „Norint patekti į Kinijos rinką, reikia turėti kantrybės ir labai užsispirti. Mes esame maži, o Kinija gali rinktis bet ką iš viso pasaulio.“

Išties – praėjus 30 metų nuo rinkos liberalizavimo, jokia kita pasaulio šalis savo piliečiams nesiūlo tokio plataus pasirinkimo produktų bei prekių ženklų. Skaičiuojama, kad nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios mažmeninės prekybos apyvarta Kinijoje pakilo nuo 100 mlrd. iki 1,6 trln. USD.

Europa, anot pašnekovės, kinams apskritai atrodo kaip vienas darinys, todėl mes turime labai norėti, aiškiai pareikšti, kad norime, ir dirbti dėl to nesitikėdami, kad kas nors kitas už mus tai padarys. Tos pačios taisyklės galioja ir verslui. Pasak p. Agnės, Lietuvos ambasados komercijos atašė sprendžia lygiai tas pačias problemas: „Neretai būna, kad mūsiškiai parašo vieną, antrą elektroninį laišką ir nesulaukę atsakymo nuleidžia rankas. Bet juk ir mes, lietuviai, esame ne ką greitesni atrašytojai, ir mums, kaip ir kinams, kartais reikia tris, penkis kartus parašyti, paskambinti, priminti. Atkaklumas kartais laimi.“

Nauda – po trečio karto

Kai pagaliau ima nokti atkaklumo vaisiai, tai dar visai nereiškia, kad ant galvos pradės kristi dangaus mana. Paklausta apie Kinijoje gastroliuojančių menininkų trupių išlaidas ir pajamas (nes ko gi mes ten važiuojame), pašnekovė sako, kad bendradarbiaujant su kinais galioja trijų kartų taisyklė: pirmą kartą važiuoji į minusą, bet pasirodai, apsižiūri, užmezgi kontaktus. Antrą kartą balansas dažniausiai lieka nulinis, o po trečio karto jau prasideda...

„Į pirmas gastroles menininkai išvažiuoja gavę paramą. Paskiau, jei tik užsikabina, važiuoja į komercines gastroles“, – aiškina p. Agnė. Ji sako nežinanti, kiek konkrečiai teatrui ar parodai kainuoja pasirodyti Kinijoje, bet kviečiančioji šalis padengia apie 70% išlaidų. Aišku, niekas neišvažiuoja be Lietuvos kultūros tarybos ar savivaldybių paramos.

„Vėlgi, turbūt nereikėtų galvoti, kad kažkas turėtų mums viską apmokėti, kai mes norime pristatyti ir parduoti savo kultūrą“, – šypteli pašnekovė. Anot jos, kultūros atašė biudžetas yra gana simbolinis, bet kartais tik tiek ir tereikia – atvežti kokį kuratorių iš Kinijos į Lietuvą, ir užsimezgę santykiai išauga į didelius dalykus.

„Kad ir kaip Kultūros taryba pastaruoju metu traukia per dantį, kad visi projektai važiuoja tik į Kiniją, balansas galiausiai vis tiek būna pliusinis, – juokiasi p. Agnė. – Iš tikrųjų, menininkai ten važiuoja masiškai. Dabar net juokaujama: gal kas tau negerai, jei dar nebuvai Kinijoje... Bet manau, dabar toks etapas. Anksčiau menininkai ten visai nevažiavo, o tai yra beprotiškai didžiulė rinka, ir kai kyla toks jos susidomėjimas, reikia menininkams sudaryti sąlygas ten pasirodyti. Paskui galbūt atsivers kitos – Kanada, Lotynų Amerikos ar Afrikos – šalys.“

„Kitas dalykas, visa Azija – nesvarbu, Kinija, Japonija ar Pietų Korėja, – mėgsta susidraugauti. Verslas jiems visų pirma yra draugystė, partnerystė, jie turi pasitikėti žmogumi. Todėl kai jie pasikviečia į Kiniją, rodo begalinį svetingumą“, – kalba p. Agnė.

Ji primena apie šią vasarą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusią įspūdingą šiuolaikinio Kinijos meno parodą „Kas aš. 798 įspūdžiai“. Jos kuratorius Čen Sindongas (Xin Dong Chen) susidraugavo su lietuviais, ir štai spalį tapytojai Žygimantas Augustinas bei Rodionas Petrovas ir fotografas Remigijus Treigys nuvažiavo į bendros parodos Pekino menų rajone 798, galerijoje „Xin Dong Chen Space for Contemporary Art“, atidarymą. Kuratorius savaitę juos globojo ir rodė visokeriopą dėmesį, nes „tai jau yra tęstinis ryšys su Lietuva, tikra draugystė, ir ji gali trukti dešimtis metų“.

„Tai nėra šaltas santykis: padariau, pardaviau ir baigta. Žinoma, kinams taip greitai neparduosi, bet jeigu ilgai kantriai eisi pardavimo link ir pasiseks, tuomet ilga draugystė garantuota“, – juokiasi p. Agnė.

Beje, paroda madingame buvusiame industriniame, o dabar menų kvartale, kurį itin mėgsta kinai, veiks iki 2018 m. vasario 28-osios. Lietuvos menininkai čia pasirodo kartu su makedonais ir latviais, vėliau savo ekspozicijas galerijoje surengs dvylika kitų Europos šalių.

Katės maiše neperka

Beribėje pasiūlos jūroje nardantiems kinams katės maiše neįsiūlysi. Juolab jie patys važinėja po pasaulį ir ieško talentingų atlikėjų. Antai tarptautinių konkursų nugalėtoją, jauną ir perspektyvų lietuvių styginių kvartetą „Mettis“ kinų agentai užtiko viename tų konkursų, ir šį rugsėjį Guangdžou Didžiajame teatre kvartetas pradėjo pirmąsias gastroles – aštuonių koncertų turą.

Važinėti mėgstantiems kinams mūsų ambasada Kinijoje ir Lietuvos kultūros institutas (jis veikia Vilniuje) organizuoja tiriamuosius ekspertų vizitus į Lietuvą. Per dvejus metus pas mus viešėjo teatro, dailės, šokio, džiazo, net didžėjinės muzikos ekspertai, jie lankė spektaklius, galerijas, dailininkų dirbtuves, susitikdavo su menininkais.

„Stengiuosi atrasti, kas Kinijoje yra lemiantys dalyviai, – ar tai būtų festivalių, teatrų, muziejų vadovai, agentai“, – šypsosi p. Agnė. Ji pasakoja, kad ypač Pietų Korėjoje yra labai svarbu, nuo kurio žmogaus pradėti kalbėtis: „Bandai su vienu, tačiau jis pasirodo esąs ne to lygmens ir su tavimi arba nesišneka, arba šnekasi, tačiau tai nieko nelemia, nes jis neperduos informacijos toliau.“

Įdomu, kaip ji susivokia, su kuo naudinga kalbėtis.

„Tai nuolatinio darbo klausimas“, – nusijuokia pašnekovė. Kinijoje ji tai jau perprato – pajunta tiesiog stebėdama aplinką.

„Yra tie, kuriems lankstosi, bet jie ateina ir išeina, bet yra ir tie, kurie realiai daro“, – sako pašnekovė. Anot jos, didžiuosiuose Kinijos teatruose yra du vadovai – Komunistų partijos ir meno. Politiniai susitikimai vyksta su pirmuoju, meninius sprendimus priima antrasis. Į Lietuvą važiuoja irgi antrieji. Prieš kelias savaites Lietuvoje viešėjo Pietų Korėjos tarptautinio Seulo scenos menų festivalio meno vadovas Byung Hoon Lee. Po savaitės peržiūros svečias pasakė, kad lietuviškas teatras sugeba prikelti daiktus, įkvėpti jiems gyvybę, ir tai yra labai įdomu. Lygiai taip pat susižavėję, įsimylėję Vilnių, lietuvius ir mūsų džiazą išvažiavo du kinai ir dvi korėjietės, svarbių tų šalių džiazo festivalių atstovai, lankęsi festivalyje „Vilnius Mama Jazz“.

„Užsienio ekspertai kartais mums pasufleruoja visai kitokį požiūrį į tai, ką darome. Dėl įvairių politinių ir istorinių priežasčių mes amžinai turime problemų dėl savivertės, ir kai kas nors įvardija, kad esame tikrai stiprūs, kai mumis žavisi, tai suteikia stiprybės ir skatina permąstyti, kuo galime būti įdomūs ne tik eilinį kartą prancūzams ar vokiečiams, bet viso pasaulio kontekste“, – įsitikinusi p. Agnė.

Apie cenzūrą

Kalbant apie meną, o ne, tarkime, batus (nors p. Agnė įsitikinusi, kad batai irgi yra menas, ir su tuo sunku nesutikti), kinams įdomus ne vien teatras, šokis ar muzika. Pavasarį Pekine, Kinijos nacionaliniame dailės muziejuje, buvo surengta didžiulė lietuvių dailės paroda „Lietuvos menas: peizažinis mąstymas“ („Lithuanian Art: Thinking Through Landscape“).

Apie lietuvių dailės parodą Kinijoje pradėta galvoti prieš dvejus metus, kai kinai Rytų ir Vidurio Europos nacionalinių muziejų ir dailės galerijų direktoriams surengė turą po Kiniją, iš Lietuvos tuomet važiavo Nacionalinės dailės galerijos vadovė Jolita Jablonskienė. Anot pašnekovės, lenkų A. Mickevičiaus institutas šiuolaikinio meno parodą Pekine surengė per penkerius metus, lietuviai – per pusantrų: „Su Lolita ir parodos kuratore Milda Žvirblyte tuomet svarstėme, kaip prisistatyti. Nes cenzūra ten vis tik stipri ir yra kampų, kurių neapeisi. Aštriausi – politika, smurtas, seksas, vėliau prasideda niuansai, priklausomai nuo organizatorių išprusimo arba drąsos, kitu atveju lokacijos – sostinėje ar provincijoje vyks renginys. Taigi, parodai buvo pasirinktas peizažas, tarsi visiškai nekalta tema – nėra joje nei politikos, nei religijos, nei nuogumo. Bet lietuviškame peizaže visa tai yra, ypač sovietmečio dailėje, kur apstu metaforų, alegorijų, visko.“ Kinai apie šią parodą atsiliepė labai palankiai, o p. Agnės vertinimu, tai buvo viena geriausiai Pekino nacionaliniame muziejuje pristatytų parodų per tuos metus, kiek ji ten dirba.

Dabar į Kiniją išvažiavo Nacionaliniame dramos teatre Yanos Ross pastatyta „Mūsų klasė“ – šokiruojantis, žiaurus, nuogas spektaklis holokausto tema. Kinai paprašė kai kurių dalykų atsisakyti, kai kuriuos sušvelninti, bet spektaklis rodomas.

„Festivalio organizatoriai juk mato, kad tos temos – visuotinės, daugybė skaudulių yra ir pačioje Kinijoje, ir jie nori kalbėti apie tai, apie ką nekalbama. Tai labai svarbu, – mes Lietuvoje irgi prisimename, kas mums darė įtaką – pirmieji LIFE festivaliai, pirmosios šiuolaikinio šokio trupės iš Vakarų. Ir man asmeniškai labai smagu, kad dabar Lietuva kažkam gali būti mokytoja, įkvėpėja“, – kalba p. Agnė.

Apie mokėjimą mokytis

Kai p. Agnės paklausiu, ar dažnai atsitinka, kai ji, galiausiai įvykus kokiam nors „sandėriui“, atsisėda, atsipučia ir garsiai pasako: „Tai bent, pavyko!“, pašnekovė vėl nusijuokia: „Man kiekvieną kartą taip būna. Nes norisi parodyti ir rodai viską, ką turime geriausia, tačiau niekada nežinai, ką kinai ar korėjiečiai pasirinks. Ir kai jie nusprendžia pasikviesti tą ar kitą, man visada būna „vau“ – vis dėlto pavyko.“

Ji priduria, kad yra dalykų, kurie toje šalyje nesiliauja stebinti. Antai kai tarptautiniame Vudženo teatrų festivalyje, bandančiame būti Kinijos Avinjonu (š. m. spalio 19 d. šį festivalį vienoje iš šešių scenų atidarė O. Koršunovo teatras su „Žuvėdra“), pernai p. Agnė vieno kito žiūrovo paklausė, kodėl jie atėjo į Vido Bareikio režisuotą spektaklį „Kaligula“, užkalbinta aktoriukė studentė pasakė, kad žiūri spektaklį trečią vakarą iš eilės. Pirmą sykį ji analizavo režisieriaus darbą, antrąjį – kaip dirba aktoriai, trečiąjį – kaip spektaklį praplečia scenografija, muzika. „Jie tiesiog siurbia į save informaciją ir daro tai atvirai. Gal ir mūsų studentai nueina į visus spektaklius, bet kad tris dienas iš eilės žiūrėtų tą patį – abejoju“, – kalba p. Agnė. Bet kinai tokie: ir dailininkai iki šiol kopijuoja chrestomatinių pirmtakų darbus, kol perima meistrystę ir išdrįsta interpretuoti savaip. Tai Tolimųjų Rytų būdo mokytis atgarsis.

Kultūra – Trojos arklys

Baigiantis pokalbiui, klausiu, kiek per dvejus metus Kinijoje pasirodė Lietuvos menininkų. Pašnekovė sako pernai suskaičiavusi, kad buvo apie 50 projektų, šiemet – 60. Vėlgi – projektas gali būti 70 žmonių baleto trupės gastrolės su aštuoniais „Gulbių ežero“ spektakliais, poeto Mariaus Buroko dalyvavimas Europos sąjungos ir Kinijos literatūros festivalyje ar keturių Lietuvos didžėjų savaitgalis Pekino ir Šendženo muzikos klubuose. Šiemet Kinijoje jau grojo 18 skirtingų muzikos grupių ir atlikėjų.

„Bandau kasmet nusistatyti prioritetus. Šiemet tai muzika, nes vienam žmogui aprėpti visas kultūros sritis beveik neįmanoma“, – sako p. Agnė. Taigi, turime tiek, kiek turime. Palyginkime: Goethe institute Kinijoje dirba 100 žmonių. Prancūzų kultūros institute – 70. Danų kultūros institute – 15. Ir visi jie dirba tik su Kinija, tik kultūros srityje. Tai rodo, kokia svarbi vakarų europiečiams yra neaprėpiama ir paslaptinga tos šalies rinka. Akivaizdu, ne vien kultūrinė.

Agnė Biliūnaitė

Gimė 1981 m. gruodžio 10 d.

Karjera – prieš tai esu dirbusi nacionalinio projekto „Kūrybinės partnerystės“ kūrėjų vadove, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro prodiuserio asistente, rašiusi apie šokį ir teatrą, išleidusi poezijos knygą.

Idealas – gal ne idealai, bet žmonės, kurių būdas būti pasaulyje man patinka: a. a. Leonidas Donskis, Valdas Adamkus, Antanas Mockus.

Kaip nuleidžia garą – ilgai vaikščiodama, per kelias dienas peržiūrėdama visą naują „Twin Peakso“ sezoną, skaitydama poeziją ar tiesiog klausydamasi geros muzikos gyvai.

Paskutinė perskaityta knyga – menininko Ai Weiwei dienoraščiai „Ai Weiwei‘s Blog: writings, interviews, and digital rants 2006-2009“

Šiuo metu skaitau Daniel Tudor „Korea: The Impossible Country“

Mėgstamiausias gėrimas – Longdzino ir Ulongo (Oolong) arbata

Mėgstamiausia vieta pavalgyti Pekine – kavinukės ir restoranėliai senųjų hutongų kiemuose ir ant stogų.

Geriausia vieta poilsiui Kinijoje – ne Kinija, nes ši šalis niekada nesiilsi.

Mėgstamiausias prekės ženklas – „Moleskine“ užrašų knygelės.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Tūkstantmečio karta negaili pinigų prabangai 4

Vartotojai, gimę tarp 1981-1997 m., savo finansinę situaciją vertina optimistiškai ir yra linkę daugiau...

Laisvalaikis
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Mirė FIBA generalinis sekretorius 

Olimpines jaunimo žaidynes Buenos Airėse aptemdė liūdna žinia – mirė Tarptautinės krepšinio federacijos...

Laisvalaikis
2018.10.14
Alytuje parką ketinama pavadinti vaikų poeto A. Matučio vardu

Alytaus valdžia prašo Vyriausybės mieste esančiam parkui suteikti vaikų rašytojo Anzelmo Matučio vardą.

Laisvalaikis
2018.10.14
Iliustruotoji istorija. Tokijo sunaikinimas 3

1945 m. JAV laimėjo visus Ramiojo vandenyno karo mūšius, tačiau fanatiški japonų generolai pasiduoti...

Laisvalaikis
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13
Šių metų „Gaida“ – nuo Laurie Anderson iki kitokių minimalistų 1

Spalio 20 d. Vilniuje prasidėsiantis festivalis „Gaida“ šiuolaikinės muzikos gurmanams ir šiemet žada...

Laisvalaikis
2018.10.13
Guodžiančio klimato kaitos scenarijaus nėra 10

Jeigu per artimiausius 12 metų žmonija nesiims visų įmanomų priemonių klimato kaitai sustabdyti, kelio atgal...

Laisvalaikis
2018.10.13
Naujas gidas po atsigaunantį Užupį: ką būtina pamatyti

Su šilumos banga atplūdusi bobų vasara – puikus metas pasivaikščioti palei Vilnelę ir pasižvalgyti po patį...

N. P. Pretzmanno portretas: iš tėvų fermos Danijoje – iki milijoninių investicijų Lietuvoje 4

Nielsas Peteris Pretzmannas, šeimos investicijų kompanijos „Asgaard A/S“ vadovas, pasakoja apie didžiausias...

Laisvalaikis
2018.10.12
Tyrimas: skrydžių bendrovėms prastai aptarnauti keleivius apsimoka 4

Turėjote įtarimų, jog prastai aptarnauti keleivius oro bendrovėms iš tikrųjų yra naudinga? Dabar tai įrodyta...

Sugedus raketai astronautai avariniu būdu nusileido į Žemę 11

Pakilimo metu sugedus Rusijos „Soyuz MS-10“ raketai, ja skridę astronautai priversti leistis avariniu būdu.

Laisvalaikis
2018.10.11
Floridą nusiaubė uraganas Maiklas 1

Trečiadienio popietę JAV Floridos pakrantę ėmė talžyti 200 km/h vėjo gūsiai. Nuvirtus medžiui, žuvo vienas...

Verslo aplinka
2018.10.11
Kultūros įstaigoms nurodyta 15% mažinti kitų metų išlaidas 8

Teatrams ir koncertinėms įstaigoms nurodyta formuojant kitų metų biudžetą 15% sumažinti savo išlaidas,...

Laisvalaikis
2018.10.10
Į Floridą nusitaikė 4-osios kategorijos uraganas Maiklas

Link Floridos artėja ketvirtosios kategorijos uraganas Maiklas, žemyną jis pasieks trečiadienio popietę.

Laisvalaikis
2018.10.10
Kosmoso projektams skiria 2 mln. Eur 1

Į kosmoso sektorių orientuotiems verslo ir mokslo projektams Ūkio ministerija ir Europos kosmoso agentūra...

Laisvalaikis
2018.10.10
Klimato kaitos komisija: turime 12 metų sustabdyti katastrofą 6

Jeigu per artimiausius 12 metų žmonija nesiims visų įmanomų priemonių klimato kaitai sustabdyti, kelio atgal...

Laisvalaikis
2018.10.09
Harmoningo gyvenimo paieškos veda į mineralų namus Rėmėjo turinys 1

Prieš dvejus metus Birštone iškilę įspūdingi ypatingų mineralų SPA namai įsikūrė tobuloje kaimynystėje: greta...

Verslo aplinka
2018.10.09
Dėl partizanų vado Ramanausko-Vanago juodinimo į URM iškviestas Rusijos ambasadorius 27

Lietuva nesitaiksto su Rusijos siekiu apjuodinti mūsų valstybės didvyrį – pokario partizanų judėjimui...

Verslo aplinka
2018.10.08
Atrasta Stalino eros masinė kapavietė Maskvoje 2

Rusijos istorikų ir archeologų komanda, išanalizavusi nacistinės Vokietijos piloto padarytą nuotrauką,...

Laisvalaikis
2018.10.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau