Vilniaus aukciono diagnozė: kodėl Lietuvoje nėra vidurinės klasės

Publikuota: 2017-11-25

Gruodžio 1-ąją vyks 50-asis Vilniaus aukcionas. Su prieš dešimtį metų pradėto rengti meno kūrinių aukciono vadove dr. Simona Skaisgiryte-Makseliene kalbantis apie meno rinką, paaiškėja netikėtas dalykas: aukcionas kaip lakmuso popierėlis rodo daugybę įdomių dalykų. Kad ir tokį, kad vidurinės klasės, apie kurią vis svaigsta politikai, mes neturime.

2007-ųjų rugsėjį vykusiame pirmajame Vilniaus aukcione buvo paduoti vos trys darbai: Rimvydo Jankausko-Kampo „Be pavadinimo“ (už 5.068 Eur), Vyganto Paukštės „Erdvės pjūtis“ (2.722 Eur) ir Lidos Dubauskienės grafikos diptikas „Šiandien man yra gerai“ (376 Eur). „Pirmasis aukcionas, – šypteli p. Simona, – nebuvo įkvepiantis, greičiau skatino mesti tą užsiėmimą. Pirmas tikrai sėkmingas buvo 19-asis, kai su Igno Šeiniaus kolekcija atkeliavo 10 darbų, jie buvo kaip žvaigždės, ir mes pirmąsyk pasiekėme padorias kainas.“

Aukcioną pradėjote rengti prieš krizę, kai žmonės turėjo daugiau „laisvų“ pinigų. Ar per dešimtmetį mūsų perkamoji galia labai pasikeitė?

Prieš krizę buvo neprotingas, labiau burbulinis pirkimas. Faktas yra tas, kad geram paveikslui visada atsiras pirkėjas su atitinkama perkamąja galia. Dabar akcentuočiau ne tiek ją, kiek pasiūlą – ar į rinką patenka tikrai gerų kolekcinių darbų. Nes po to, kai apsipirko trys didieji mūsų instituciniai kolekcininkai – Modernaus meno centras, „Lewben“ ir „Valiūnas Elex“ – rinkoje stojo tokia sausra, kad atrasti tų kolekcinių darbų išties sudėtinga.

Kai pradėjome rengti aukcioną, buvau truputį optimistiškesnė, tikėjausi, kad greičiau formuosis vidurinė klasė, pagrindinė meno kūrinių pirkėja. Deja, per dešimtmetį ji nesustiprėjo, jos tiesiog nėra, ir mes turime tą pačią situaciją: kelis kolekcininkus, turinčius labai didelę perkamąją galią. Tai šiek tiek primena Rusiją, kur keliolika oligarchų superka visus meno kūrinius, o likusioji masė jų tiesiog negali įpirkti. Tikėjausi, kad vidurinės klasės įtaka augs, kad ji pirks nebūtinai brangiausius, bet geros kokybės kūrinius.

Kaip sako menotyrininkas Ernestas Parulskis, „vidutiniam namų ūkiui skirtus paveikslus“. Tai vyksta, deja, mažais žingsniukais.

Kita vertus, randasi naujų kolekcininkų, ir čia jau galime kalbėti apie kartų kaitą.

Jei tokia sausra, iš kur gaunate darbų aukcionui? Ar jų vis dar yra palėpėse ir sandėliukuose?

Yra, bet reikia ieškoti. Laukti, kol ateis babytė su Čiurlionio paveikslu po pažastimi būtų tas pats, kas laukti Godo.

Kai pradėjome dirbti, dėjome labai daug pastangų, siekdami parodyti, kad kolekcionuoti galima ne vien tuos, apie kuriuos žinią transliavo kolegos, karaliavę rinkoje prieš 10 metų: pirkite modernizmo klasiką. Ir visi ieškojo tų darbų.

O mes pradėjome plėsti kolekcinį akiratį. Taip antrajame aukcione atsirado litvakų ir Vytautas Kasiulis, kurio tuo metu niekas nepirko, nes niekas nežinojo. Jo darbus žmonės atrado vėliau, kai buvo pradėta kalbėti apie jo galerijos statybas.

Paskiau pradėjome akcentuoti Kauno meno mokyklą. Atkreipėme dėmesį, kas prieš karą vyko lenkmečio Vilniuje, – lietuvių dailininkų beveik nebuvo, išskyrus Kairiūkštį, Drėmą ir Marcinkevičių, tad įterpėme į aukciono rinkinius Stepono Batoro universiteto dailės fakulteto profesūros ir auklėtinių darbų. Neatsimenu, kuriame aukcione įvedėme rubriką „Tarpukario Vilniaus meninė scena“, į ją surinkome dailininkų, kurių pavardes žinojo tik menotyrininkai, darbus. Taip siekėme parodyti, kad tai yra mūsų savastis. Vėliau pridėjome rubriką „Varia Lituanica“, – dabar ją sėkmingai eksploatuoja kiti aukcionai. Tai ne meno kūriniai, bet objektai, susiję su lituanistika, pvz., Vilniuje sukurtas barometras. Šiaip jis gal nebūtų įdomus, bet kadangi sukurtas Vilniuje, dėl jo varžomasi.

Kai surengėme atskirą fotografijų aukcioną, supratome, kad fotografijas žmonės pirks arba senas, arba, jei autorius dar gyvas, eis tiesiai pas jį, nes fotografija yra tiražinis dalykas, ir labai nesunku atspausti dar vieną. Ir dabar turime fotografijų – 50-ajame aukcione bus nemažai Jano Bulhako vintažinių atspaudų su autoriaus parašais.

Taigi, vienas iš būdų ieškoti darbų yra išėjimas iš siauro lauko. Jei plačiai suvoki lietuvišką meną – inkorporuoji išeiviją, litvakus, Vilniaus lenkus, tas laukas gerokai išsiplečia.

Matyt, kito kelio nėra. Nes kai maža rinka, nėra vidurinės klasės ir perkamosios galios...

Tai klausimas, ką mes čia veikiame (juokiasi), tuo labiau kai pirkėjų yra koks dešimt ir, galiu drąsiai sakyti, visi Lietuvos platintojai dėl jų stumdosi alkūnėmis. Tai apgailėtina padėtis.

Jaučiu pesimizmo gaidas...

Pesimizmo gaidelė gal ir prasimuša, bet nesame nusiteikę skeptiškai. Nes kiekvieną aukcioną pradedi rengti beveik nuo nulio, ir tai yra atradimų virtinė – nežinai, kokius darbus gausi, kokios rubrikos išsikristalizuos, – kiekvieną kartą tai nauja, įdomi kelionė. Tarkime, 50-ajame aukcione pirmą kartą per 10 m. pristatome skulptorių Pijų Veliuoniškį, Petro Rimšos mokytoją. Tai labai retas dalykas, šio autoriaus rinkoje nebuvo.

Ieškote darbų kur kas turtingesniuose lenkų aukcionuose?

Taip, sekame juos, ir ne tik lenkiškus. Kita vertus, aukcionų pasaulyje yra labai daug, ir tiesiog fiziškai jų visų negali sužiūrėti.

Į „Christie‘s“ aukcioną, kuris praėjusią savaitę už 450 mln. USD pardavė Leonardo da Vinci darbą, tikriausiai nesitaikote?

Ne, bet „Christie‘s“ praėjusią savaitę aukcionavo tris Chaimo Soutine‘o darbus ir du iš jų pardavė. Ką noriu pasakyti? Kad Lietuvos žydų šeimoje gimęs dailininkas pasauliui yra įdomus. Vilniaus aukcione mes turėjome žemesnio ešelono litvakų – Katzą, Kremegne’į, Arbit Blatą. Kita vertus, Lietuvoje Soutine‘o nelabai kas įpirktų, nes padoresnių jo darbų kaina prasideda nuo pusės milijono dolerių.

Ar yra bent kokia tikimybė Vilniaus aukcione turėti Soutine‘o paveikslą?

Nėra, nes jeigu kas nors hipotetiškai jį ir atneštų, sąžiningas mano patarimas būtų jo nekontraktuoti, o kreiptis kad ir „Christie‘s“, nes tai pasaulinė rinka. Pasaulyje viskas sustyguota, visi autoriai aiškiai pasiskirstę – yra aiškios kainų istorijos, lygmenys, viskas sudėliota į lentynėles, taip pat pagal aukcionus. Į „Christie‘s“ ar „Sotheby‘s“ patenka darbai tik nuo tam tikros kainų ribos, jos neperžengiantiems yra kiti aukcionai.

Kaip įprasta sakyti, – tai vis dėl mažos mūsų rinkos. Ar ji iš tiesų tokia?

Apie tai Parulskis rašo knygoje „Menas ir pinigai“. Mus jis apibūdina kaip tipišką lokalią rinką, kurią galima palyginti su Danijos ar Suomijos, tik proporciškai mūsiškė pigesnė, nes vidutiniai atlyginimai čia kur kas mažesni nei danų ar suomių.

Beje, skaičiavome, kiek per 50 aukcionų išstatėme kūrinių, kiek jų buvo parduota ir kokia suma generuota. Padaliję ją iš parduotų paveikslų gavome, kad statistinis vidutinis darbas kainuoja 1.450 Eur, ir tai atitinka Ernesto tezę, kad tas statistinis vidutinis kūrinys kainuoja du vidutinius atlyginimus.

Ką tai reiškia – gerai ar blogai?

Ernestas pasakytų, kad labai gerai, nes atitinka jo skaičiavimus, ir konstatuotų, kad mes esame normali rinka, panaši kaip Danijos ar Suomijos su visais iš to išplaukiančiais pliusais ir minusais. Mano galva, tai signalizuoja tik tiek, kad mūsų autoriai įdomūs čia, lokaliai. Išvešk Žmuidzinavičiaus ar kokio kito autoriaus darbą į Vakarų Europą ir pamatysi, kad jis ten – vienas iš daugelio. Antikvaro ten buvo prigaminta žiauriai daug ir labai kokybiško, nes dailės mokyklų tradicija visąlaik buvo gyva, ištobulinta, ir net vidutiniai dailininkai dažnu atveju kūrė geriau nei lietuvių meistrai.

Vėlgi, mūsų padėtį lėmė objektyvios priežastys: nebuvo mokyklos, nebuvo tradicijos; jeigu dailininkas galėjo studijuoti Miunchene, jau ačiū Dievui, jei negalėjo – mokėsi pats. Nenoriu būti skeptiška, bet, kalbant apie pasiūlą, darbų pas mus objektyviai yra mažiau nei tose rinkose, kur egzistavo nenutrūkstama mokyklų tradicija, nebuvo karų, tremčių ir panašių dalykų.

O kaip sekasi Nidos kolonijos dailininkams Palangoje?

Tai įdomus atvejis. Palangoje mes nuolat rengiame Nidos kolonijos dailininkų rubrikas, bet susidomėjimas jais – mažas. Kodėl, negaliu paaiškinti. Nes tų autorių tapyba yra labai gera, dažnas jų baigęs Karaliaučiaus meno akademiją, jie buvo puikiai parengti ir profesionalesni negu mūsų autoriai. Taip, mes esame lokalūs, bet šiuo atveju lokaliai lokalūs – nesvarbu, kad Nida, bet ne Lietuva.

Apie perkamąją galią aišku. O kas per dešimtmetį įvyko meno rinkoje?

Kadaise kalbėjomės, kad meno rinkai aktyvuotis reikia trijų dalykų: meno mugės, Nacionalinės dailės galerijos ir meno kritikos. Aukcioną mes pradėjome 2007-aisiais, mugė ir NDG atsirado 2009 m., o tikra kritika – vis dar ne. Sakyčiau, paskutinis tikras meno kritikas mūsų padangėje buvo Alfonsas Andriuškevičius, dabar jis išėjo iš to lauko. Kaip tik savaitgalį varčiau jo knygas. Nusistebėjau: recenziją apie Liną Katiną ir, rodos, Henriką Natalevičių jis užbaigė pamoralizavimu, kaip vienam ir kitam patobulinti savo kūrybą. Įsivaizduojate dabar tokią situaciją? Jis kalba apie dailininko kūrybą, o ne apie tai, koks jis bohemininkas, kaip dabar įprasta viešiesiems ryšiams. Jis analizuoja darbus, vertina parodą, progresą ir duoda patarimą – tai atitinka XIX a. kritikos kanonus.

Ar Vilniaus aukcione turime autorių, į kuriuos būtų galima drąsiai investuoti?

Turime. Pirmiausia tai litvakai, kurių darbai cirkuliuoja pasaulyje ir todėl jų likvidumo arealas kur kas platesnis. Investicinių autorių turime ir čia, kad ir Petrą Kalpoką. Einant atgal – Smuglevičius, visi Vilniaus meno mokyklos autoriai.

Kad ir kaip būtų, mes turime visus normalios meno rinkos atributus: po siaurą ruoželį ir investicinių, ir burbulinių, ir kičinių autorių. Turime visko, tik kur kas mažesniu masteliu. Kad ir tą investicinį Smuglevičių, nors pasaulio kontekste jo darbų kainos gana nuosaikios.

Į „Christie‘s“ aukcioną jis nepatektų?

Patektų, bet ne į vakarinį pardavimą, greičiau į dieninį. Juolab jis įdomus ir lenkams, kaip, pavyzdžiui, Chrutskis. Ir mums jis įdomus, o baltarusiai trepteltų koja ir pasakytų, kad tai jų autorius.

Paminėjote Baltarusiją. Ar ji nėra neatrastos dailės kūrinių kasyklos?

Yra priešingai: baltarusiai dabar patys viską superka, nes Lukašenka skyrė nepaprastai didelę pinigų sumą dailės kūriniams pirkti, ir kuria savo tapatybę. Jie susitvarkė LDK pilis, baltarusių bankai medžioja meno kūrinius, ir kai neseniai Londone aukcione buvo parduotas Chrutskio darbas, jį nupirko bankas „Belgazprom“.

Baltarusiai turi daug pinigų, seka užsienio aukcionus ir superka kūrinius. Jie yra mūsų konkurentai ir jie žino, kad ant to, ką dabar susipirks, uždės ženklą: „Chrutskis – baltarusis“, nors ir mes galėjome pasakyti, kad jis yra Vilniaus autorius ir Lietuvai labai įdomus. Šiuo požiūriu NDG besibaigianti paroda „Academie de Vilna“ yra labai reikšminga suvokti, kad Lietuvos dailė neprasideda ir nesibaigia Kauno meno mokykla.

Ar per visus aukciono metus Žmuidzinavičius liko brangiausiai parduodamas autorius?

Liko. Bet kažkas jį įveiks. Pagaliau neoficialiai darbų yra parduota kur kas brangiau, tiesiog šioje srityje dar daug šešėlio. Viena vertus, jis natūralus, nes pasaulyje įprasta, kai kolekcininkai keičiasi darbais ar juos parduoda, bet paskutinį dešimtmetį atsirado daug privačių tarpininkų, su kuriais sunku konkuruoti. Be abejo, konkurencinis laukas turi būti, nuo to darosi dar įdomiau.

Bet kuriuo atveju per dešimtį metų aukciono veikla nenusivyliau. Ji atneša didžiulį atpildą moraline, pažintine, tobulėjimo, kokia tik nori prasme. Labai įdomu stebėti, kaip keičiasi rinka. Įdomu bendrauti su kolekcininkais, – tai ypač įdomūs žmonės.

Tiesiog svajonių darbas (juokiasi), tik fizinės veiklos jame labai daug.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Atidarytas Vilniaus startuolių muziejus

Apie muziejus vis dar vyrauja stereotipas, jog juose saugomi ir puoselėjami praeities dalykai. Tačiau tik ne...

Laisvalaikis
2019.12.13
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė traukiasi iš pareigų

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Ina Pukelytė traukiasi iš pareigų.

Laisvalaikis
2019.12.12
Saudo Arabijos restoranuose nebeliks atskirų įėjimų vyrams ir moterims

Saudo Arabijos restoranams ir kavinėms nebebus privaloma įrenginėti atskirus įėjimus skirtingos lyties...

Paslaugos
2019.12.09
Meno aukcionai rodo sveikos rinkos požymius Premium

Gruodžio 5 ir 6 d. Vilniuje vyko du meno kūrinių aukcionai, leidę pasitikrinti, kur link krypsta antrinė meno...

Laisvalaikis
2019.12.09
Meliuzinų šėlsmas Laisvydės Šalčiūtės parodoje Premium

Laisvydės Šalčiūtės paroda yra ne tai, ko jūs tikitės. Įėję į Vilniaus grafikos meno centro galeriją...

Laisvalaikis
2019.12.08
Vasaros g. 5: Anamnezė Premium

Anamnezė [gr. anamnesis – pri(si)minimas]: ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir...

Verslo klasė
2019.12.08
Iliustruotoji istorija: 1983 m. savižudžio išpuolis Beirute  Premium 1

1983 m. spalį išsišiepęs vyras sunkvežimiu įvažiuoja į JAV jūrų pėstininkų korpuso pastatą Beirute, Libane.

Laisvalaikis
2019.12.07
S. Šimkutė: pabėgimas  Premium

Kartais norėdavosi pabėgti. Nuo šios minties paslėpsniais nusiridendavo kutenantis jaudulys, tačiau Tadui vis...

Verslo klasė
2019.12.07
Profesorė S. Jarmalaitė: vėžys nebėra mirtina liga Premium

Genetikos profesorė, biologijos mokslų daktarė Sonata Jarmalaitė, Nacionalinio vėžio instituto (VNI)...

Laisvalaikis
2019.12.07
Paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų trumpasis sąrašas 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų...

Laisvalaikis
2019.12.06
Lietuvos urbanistai įvertinti globalios Europos konkurse Premium

Lietuvos urbanistų komanda PUPA (Public Urbanism Personal Architecture) tarptautiniame urbanistiniame...

Laisvalaikis
2019.12.05
MO nominuotas Europos metų muziejaus‘2020 apdovanojimui 2

Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus 2020 (European Museum of the Year...

Laisvalaikis
2019.12.05
Interviu su pagrindiniu „Light Conversion“ akcininku: įmonė įkurta siekiant išlaikyti protus per pirmąją emigracijos bangą Premium 3

Lietuvišku Billu Gatesu kartais vadinamas dr. Romualdas Danielius – geidžiamiausio darbdavio Lietuvoje UAB...

Technologijos
2019.12.05
T. Karosas: versle kiekvieną dieną turi didesnę ar mažesnę krizę Premium 11

Versle praleistus 30 metų Tadas Karosas, holdingo „LTk Capital“ savininkas, vadina kosmosu, tebėra nusiteikęs...

Rinkos
2019.12.05
Vėl tęsiamas 2 mln. Eur vertės Reformatų sodo atkūrimo projektas Premium

Nuo gruodžio 4 d. bus tęsiami Vilniaus centre, Pylimo gatvėje, esančio Reformatų sodo atkūrimo ir sutvarkymo...

Laisvalaikis
2019.12.03
Kaip nugalėti baimę kalbėti viešai Premium

„Aš – ne aktorius“, – šis pasiteisinimas jus ramino ir saugojo nuo kalbėjimo viešai. Tačiau kartą atėjo...

Verslo klasė
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: karalius, kuris mėgo aukštus vyrus Premium

Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740) buvo klasikinis prūsiškos tvarkos ir nuosaikumo...

Laisvalaikis
2019.12.01
„De Luxe“: kas yra madinga Premium

Praeitame amžiuje mados tendencijos buvo apibrėžiamos kas dešimtmetį ar bent penkmetį, o peržengusi šio...

Laisvalaikis
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: pavojingiausias darbas Romoje – imperatoriaus

Įtakingiausiu Romos imperijos asmeniu svajojo tapti kiekvienas didikas. Tačiau tik kelioms dešimtims iš tų,...

Laisvalaikis
2019.11.30
J. Vilpišauskaitė: ilgas kelias, sustojęs laikas Tušetijoje Premium

„Nereikia laukti mirties, kad pamatytum rojų, tereikia nuvažiuoti į Tušetiją“, – sako kartvelai apie tolimą...

Verslo klasė
2019.11.29

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau