2017-ųjų Laisvės premiją siūloma skirti Nijolei Sadūnaitei

Tokį sprendimą komisija priėmė, atsižvelgusi į gautus valstybės ir savivaldybių institucijų, visuomeninių organizacijų ir asociacijų, akademinės bendruomenės, bendruomenių ir fizinių asmenų teikimus.

Vienuolė, disidentė, knygų autorė Nijolė Sadūnaitė (g. 1938) sovietmečiu buvo nuolatos persekiojama už antitarybinę veiklą: 1974 m. suimta, 1975 m. nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus.

Antai 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą 17.000 Lietuvos tikinčiųjų pasirašytą memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Per užsienio šalių diplomatus perduotame, visame pasaulyje išplatintame dokumente buvo iš tuometinio Sovietų sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo buvo reikalaujama suteikti sąžinės laisvę ir baigti represijas prieš kunigus.

KGB Nijolę Sadūnaitę nuolat persekiojo dėl antitarybinės veiklos. Ji buvo sekama, tardoma, kalėjo KGB požemiuose, buvo sumušta tiesiog gatvėje, buvo raginama emigruoti, jai ne sykį grasinta susidorojimu, tačiau ji įrodė esanti gyvybingesnė už sistemą.

1987 m. rugpjūčio 23-ąją su disidentais Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku prie Adomo Mickevičiaus paminklo surengė mitingą, skirtą paminėti Ribentropo-Molotovo pakto metinėms. Šiame mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo pirmą kartą viešai sugiedotas Lietuvos himnas. Nuo 1988-ųjų Nijolė Sadūnaitė yra Lietuvos Helsinkio grupės narė.

Už žmogaus teises ir demokratiją

Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Ji įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.

2011-aisiais pirmoji Laisvės premija skirta Sergejui Kovaliovui, Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją.

2012 m. premija įteikta Antanui Terleckui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui.

2013 m. skirta kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika – steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui.

2014 m. skirta Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui.

2015-ųjų metų premija, nesutarus dėl laureato, skirta nebuvo.

2016 m. premija skirta Prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui.