Vilnius mene ir menininkai iš Vilniaus

Vos tik vaizdų pasakojimas priartėja prie XIX a. vidurio, kai 1866 metais pradėjo veikti Vilniaus liaudies piešimo mokykla (vėliau žodis „liaudies“ iš pavadinimo prapuolė), parodose pradeda kartotis menininkų pavardės, siužetai ir stilius. Žiūrovus tai šiek tiek trikdo, todėl būsimiems NDG lankytojams pateikiu trumpą vaikščiojimo instrukciją.

Vietos meilė – Vilnius

Parodoje „Vilnius. Topophilia“ rodomi meno kūriniai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos ir visi be išimties skirti Vilniui bei demonstruoja meilę vietai – topofiliją. Kuratorė dr. Laima Laučkaitė, architektai Justinas Dūdėnas ir Jurgis Dagelis eksponatus išdėstė NDG vestibiuliuose, balkonuose ir mažesniojoje laikinų parodų salėje trečiame galerijos aukšte. Ekspozicija yra struktūruota pagal temas, nechronologiškai, – išskyrus skyrių „Modernistų miestas“, į kurį pateko sovietmečio ir šiuolaikiniai Vilniaus vaizdai.

Ši teminė dėlionė žiūrovams suteikia palankią galimybę pamatyti Vilniaus kraštovaizdžio kaitos paradoksalumą – tuose retuose paveiksluose ir grafikos lakštuose, kuriuose dailininkai užfiksavo miesto pokyčius, atsiranda sunkiai įmenamos ir gido paaiškinimų reikalaujančios mįslės, o štai likusiuose darbuose Vilniaus panoramos ir fragmentai, tapyti prieš nemenkus dešimtmečius ar vos prieš kelerius metus, lieka beveik identiški. Akivaizdu, kad piešiantys Vilnių mėgo ir tebemėgsta tuos pačius kelius, o kolekcininkai iš „Ellex Valiuno“ šių maršrutų artefaktus su meile vietai surenka.

Piešimo amatininkų likimai

Didžiojoje NDG salėje tie patys architektai nepaprastai efektingai eksponavo antrą, dr. Jolantos Širkaitės kuruotą, parodą „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“. Milžiniškoje parodoje (per 350 eksponatų) jie panaudojo netikėtą paveikslų kabinimo būdą – penkios paralelios salės aukščio sienos iš metalinio tinklo sukuria įspūdingą rūką, debesis ir muziejaus saugyklą primenantį filtrą, slepiantį svarbiausią parodos eksponatą – Chaimo Sutino drobę „Berniukas mėlynais drabužiais“ (1924 m.), atvežtą iš Izraelio muziejaus Jeruzalėje. Šis dailininkas sąlyginai tampa parodos turinio ašimi ir edukaciniu pamokymu – Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi ir puikiai piešimo amatą įvaldė apie 4.000 mokinių, iš jų vos 80 paliko pėdsaką lokalioje dailės istorijoje ir tik vienas, Sutinas, išgarsėjo globaliai. Šios statistikos moralas nėra aiškus, bet parodos siužetą paverčia ypač intriguojančiu.