Iliustruotoji istorija: Nelsonas prieš Napoleoną

Tikėtina, kad admirolas pasivys prancūzus. Jų laivyną sudaro per 500 karo ir kitokių laivų, todėl jiems pasislėpti šansų nedaug. Laivynas plukdo 35.000 karių, o jiems vadovauja garsusis 28-erių metų generolas Napoleonas Bonapartas. Nelsonui kliudo tik tai, kad jis nežino, kur plaukia prancūzai. Admirolas neturi greitų fregatų, kurios galėtų plaukti prieš eskadrą ir ieškoti prancūzų laivų. Todėl jam tenka kliautis nepatikimais gandais, gaunamais iš praplaukiančių laivų ir sausuma keliaujančių nemokšų šnipų.

„Jei mirčiau šią akimirką, gydytojas rastų mano širdyje išrėžtus žodžius „(Duokite man) Daugiau fregatų!“ – niurzga Nelsonas. Visą kelią admirolas per žingsnį atsilieka. Gegužę netoli Korsikos jam pavyksta priartėti prie Napoleono, tačiau jo flagmanas nukenčia nuo audros. Admirolo laivynas priverstas dreifuoti, kol meistrai remontuoja nukentėjusį laivą. Prancūzų laivynas plaukia toliau į pietus, o nekantrusis britų admirolas visiškai pameta jį iš akių.

Velnio vaikiui velniškai sekasi

Kai Nelsonas vėl leidžiasi į medžioklę, Napoleono laivynas tarsi skradžiai prasmenga. Tik birželį vieno brigo kapitonas praneša, kad prancūzų laivai pasislėpė prie Maltos, į pietus nuo Sicilijos.

Malta tuo metu priklausė senojo Joanitų ordino kryžiuočiams, kurie į salą atvyko 1530 m. ir nuo to laiko čia gyveno, plėšdami musulmonų laivus Viduržemio jūroje. Napoleonas panaikino kryžiuočių valdžią. Tačiau Maltos užkariavimas buvo tik tarpinė stotelė. Kai Nelsonas išgirdo, kur slepiasi priešai, prancūzų laivai jau kėlė inkarus – šį kartą į Rytus.

Nelsonas spėjo, kad ekspedicijos tikslas turėtų būti Egiptas. Britai pakėlė visas bures, ir jų eskadra nepastebėdama priešo prašvilpė pro lėtą prancūzų konvojų. Todėl, kai britai dar birželio 28 dieną priplaukė Egipto uostą Aleksandriją, prancūzų nebuvo matyti nė pėdsako. Įsitikinęs, kad jį vėl apmovė, Nelsonas po dviejų dienų davė įsakymą plaukti ieškoti priešo į šiaurę, palei dabartinės Turkijos pakrantę.

„Velnio vaikiui velniškai sekasi“, – taip vėliau savo laiške Sicilijos ambasadoriui rašė admirolas. Nepraėjus nė dienai, kai jo eskadrai už nugaros liko Aleksandrijos uostas, pasirodė prancūzai. Egiptas iš pat pradžių buvo Napoleono tikslas.

Kai prancūzų generolas išgirdo, kaip arti buvo Nelsonas, įsakė tučtuojau išsilaipinti į krantą. Prancūzai, įveikę pasipriešinimą ir užėmę Aleksandriją, iš transporto laivų išlaipino kareivius, iškėlė į krantą ginklus ir kitą mantą. Pirmą Nelsono ir Napoleono turnyro dvikovą laimėjo prancūzas.

Pagaliau aptikti!

Prancūzų armija iš Aleksandrijos patraukė į Kairą kariauti su tuo metu Egiptą valdžiusiais mameliukais. Tuo tarpu admirolas Franēois Paulis de Brueys nuplukdė karo laivus 20 kilometrų į šiaurės rytus, į Abu Kyro įlanką.

Sunkiasvoriai linijiniai laivai išsidėstė linija prie žemyno kranto. Brueys manė, kad tokia padėtis puikiai saugo nuo antpuolio. Jei britai vis dėlto bandytų pulti, prie gynybos linijos galo jiems kelią užkirstų povandeninės uolos. Šioje vietoje prancūzai sutelkė savo pagrindines pajėgas. Taip Abu Kyro įlankoje išrikiavęs laivus Brueys pasinaudojo visais reide stovinčių laivų pranašumais. Jis nenorėjo su britų laivais susitikti atviroje jūroje:

„Mūsų laivyno būklė gana prasta – ir laivų skaičiumi, ir jų kokybe. Mūsų takelažo būklė tai pat bloga, todėl vadovauti taip prastai ginkluotam laivynui reikia didelės drąsos“, - rašė admirolas jūrų laivyno ministrui.

Abu Kyro įlankoje buvo patogu pasislėpti, tačiau nuo jos buvo toli maisto ištekliai. Beveik trečdalį įgulos teko išsiųsti į krantą gauti laivynui vandens ir maisto.

Dėl žmonių trūkumo Brueys negalėjo išsiųsti žvalgybos fregatų stebėti priešo judėjimo, todėl jam buvo netikėta, kai rugpjūčio pirmą dieną apie 14 valandą horizonte iš vakarų pusės pasirodė britų laivai. Pagaliau Nelsonas aptiko prancūzų laivyną.

Brueys turėjo veikti greitai. Krante buvusiems jūreiviams duotas įsakymas tučtuojau grįžti atgal į laivus. Dalį savo įgulos fregatos perkėlė į didelius linijinius laivus. Ten, kur buvo laukiama britų antpuolio, Brueys sustiprino užpakalinę gynybos liniją.

Nelsonas pasinaudoja galimybe

Praėjo beveik visa popietė, kol Nelsono laivynas priplaukė prie pat Abu Kyro įlankos. Saulė jau leidosi. Nelsonas nežinojo, koks vandens gylis įlankoje, tačiau admirolas įsakė tučtuojau pulti.

Mūšis prasidėjo maždaug 18.30 val. ir, pasak Nelsono flagmano „Vanguard“ kapitono Berry, su tokiu „užsidegimu ir jėga, kad tiesiog neįmanoma apsakyti. Visą dangų buvo nušvietusi kariaujančių laivynų ugnies pašvaistė“.

Britų laivyne vyravo pakili nuotaika. Škotų jūreivis Johnas Nicolas papasakojo, ką išgyveno įgulos, kai pagaliau atėjo metas pulti.

„Ne kova mes džiaugėmės, o troškome visi sukti atgal į namus ir gauti savo atlygį. Žinojome, kad tai įvyks tik tada, kai nugalėsime savo priešus“, - vėliau autobiografijoje rašė Nicolas. Jis buvo „Goliath“ įgulos narys, o šis laivas plaukė pačiame Nelsono laivų priešakyje.

Niekas nebežino, kaip iš tikrųjų kilo idėja prasibrauti pro priekinius prancūzų laivus. Galbūt tai sugalvojo ir savarankiškai ėmėsi veikti „Goliath“ kapitonas Thomas Foley. Greičiausiai tokią užduotį – prasiveržti pro prancūzų gynybos liniją – kapitonui dar prieš prasidedant mūšiui skyrė pats Nelsonas. Jis dažniausiai duodavo bendrus nurodymus ir palikdavo laivų kapitonams patiems spręsti dėl konkrečių veiksmų. Taigi, kai „Goliath“ pradėjo drąsius manevrus, Nelsonas veikiausiai nenustebo.

„Goliath“ įstengė prasprūsti pro adatos skylutę ir neužtaikyti ant seklumos, jam įkandin praplaukė dar beveik pusė Nelsono eskadros laivų. Vienas iš tų laivų buvo „Zealous“, vadovaujamas kapitono Samuelio Hoodo. Jis gavo įsakymą nuleisti inkarą tiesiai priešais „Guerrier“, stovėjusį pačiame prancūzų linijos priekyje. Britai galėjo visomis borto patrankomis apšaudyti prancūzų laivą, o šis atsakyti galėjo tik kelių pabūklų, esančių priekyje, ugnimi.

Hoodas įgulai įsakė užtaisyti visus pabūklus dviem arba trimis sviediniais. Patrankos su dvigubais arba trigubais užtaisais galėjo šaudyti trumpomis salvėmis, tačiau sviediniai padarydavo labai daug žalos – ją prancūzų laivo „Guerrier“ įgulai netrukus teko patirti. „Nespėjome antrą kartą nė įkvėpti, o jo didžiojo ir bizanstiebio nebeliko“, – po mūšio rašė Hoodas. „Guerrier“ virto plūduriuojančia laivo nuolauža, tačiau jo įgula toliau kovojo. „Zealous“ į prancūzų laivą paleido dar kelias salves, kol Hoodas nusprendė nebetęsti nelygios kovos. „Nebenorėjau tęsti žudynių ir nusiunčiau į priešo laivą leitenantą“, – pasakojo Hoodas. Po trumpų derybų „Guerrier“ kapitonas sutiko pasiduoti. Jie pirmieji iš priešininkų laivų nuleido vėliavą, o iki saulės laidos tai padarė daugelis prancūzų laivų.

Daugybė sužeistų ir žuvusių

Iš abiejų pusių už „Gurrier“ buvo apšaudyti dar keli prancūzų laivai. „Goliath“ ir dar keli iš jam paskos plaukę britų laivai nuleido inkarus prancūzų gynybos linijos užnugaryje, o Nelsono „Vanguard“ ir likusi laivyno dalis puolė iš priekio.

Mūšis Abu Kyro įlankoje darėsi panašus į skerdynes. Tarp laivų skraidė pabūklų sviediniai ir plyksėjo muškietų ugnis, laivų deniuose liejosi kraujas ir mėtėsi nuplėštos kūnų dalys. Chirurgai čia pat amputuodavo sužalotas galūnes nenaudodami jokių skausmo malšinamųjų priemonių. Sužeistųjų klyksmai buvo girdėti tai viename, tai kitame laive.

Pasitaikė atvejų, kai mirtis likdavo nepastebėta. Johnas Nicolas „Goliath“ denyje pamatė jaunuolį, sėdintį parako dėžėje išplėstomis, tarsi stiklinėmis, akimis. Jis nereagavo į įsakymus, o stumtelėtas, be gyvybės ženklų sustingęs nuvirto ant denio. Vaikiną užmušė sprogimo banga.

Nicolas taip pat matė jūreivį, užtaisantį patranką. Kai jūreivis su deglu lenkėsi uždegti patrankos dagtį, šūvis jam nuplėšė visą dešinę ranką. Jūrininkas išsiblaškiusiu žvilgsniu pasižiūrėjo į kruviną likusį strampą. Tada kaire pakėlė deglą ir vis tiek iššovė.

Apie pusę devynių vakaro Nelsoną į kaktą sužeidė metalo nuolauža. Ji nudrėskė odą, jos atplaiša užkrito admirolui ant kairės akies. Jis jau nebematė dešine akimi, tad išsigandęs akimirką pamanė, kad visiškai prarado regėjimą. Laivo gydytojas nuvalė kraują Nelsonui nuo akies ir aprišo galvą. O prancūzų admirolui jau niekas nebegalėjo padėti, – tuo metu Brueys jau buvo miręs.

„Orient“ apšviečia dangų

Jau mūšio pradžioje prancūzų laivyno vadui buvo aišku, kad jo planas žlugo. Brueys plaukė „Orient“ laivu, kuris dabar stovėjo prancūzų gynybos linijos viduryje. Jis tikėjosi, kad britai puls ties šia vieta. Deja, galėjo tik stebėti, kaip priešo laivai daužo jo pajėgas iš priekio ir iš užnugario.

Išmušė ir „Orient“ valanda. Keli Nelsono linijiniai laivai apsupo didįjį prancūzų tridenį ir pradėjo šaudyti. Vienas sviedinys nutraukė Brueys, stovėjusiam ant kapitono tiltelio, abi kojas. Admirolas buvo nugabentas į priedangą ir pasodintas ant kėdės, mėginta tvarsčiais sustabdyti kraujavimą. Kaip tik tuo metu į Brueys pataikė šūvis iš dviejų denių britų laivo „Swiftsure“ ir admirolo kūnas buvo beveik perplėštas pusiau.

Kai prancūzų vyriausiasis vadas žuvo, jo didžiulį laivą, apginkluotą net 124 pabūklais, apėmė gaisras. Manoma, kad pirmiausia gaisras kilo žarijoms užkritus ant dažų, stovėjusių apatiniame denyje. Arši kova tęsėsi toliau, o apačioje kilusi ugnis ėmė labai sparčiai plėstis. Visas „Orient“ skendėjo liepsnose. Britų jūrininkai baugiai stebėjo, kaip prancūzai šoka iš laivo į bangas ir bando išsigelbėti. Britams taip pat buvo ko nerimauti, nes jei šis didelis laivas būtų sprogęs, nuolaužos būtų kliudžiusios arčiausiai stovinčius britų eskadros laivus.

„Swiftsure“ buvo taip arti „Orient“, kad degutas tarpuose tarp laivo lentų ėmė tirpti ir tekėti žemyn. Kapitonas davė nurodymą apsaugoti laivą nuo gaisro, tačiau jis atsisakė plaukti šalin nuo prancūzų tridenio.

„Kapitonas prie inkaro lyno už bizanburių pastatė du sargybinius ir įsakė jiems šauti į kiekvieną, bandantį nupjauti lyną ir pabėgti, – vėliau rašė tuo metu tik dešimtmetis kadetas Johnas Theophilus Lee. – Patrankų angos buvo uždengtos, šaudmenų saugyklos ir liukai uždaryti, o visi vyrai nusiųsti į apatinį denį su plaušinėmis šluotomis ir kibirais vandens.“

Tai atsitiko dešimtą valandą vakaro. Neseniai dar buvęs didingiausias Brueys eskadros flagmanas virto ugnies kamuoliu. Į šalis skraidė degančios medinės nuolaužos, o sprogimo banga smogė ir britų, ir prancūzų laivams. Sprogimas buvo toks stiprus, kad jį aiškiai pajuto net „Goliath“, stovėjęs toli nuo sprogimo vietos. Johnas Nicolas buvo parako sandėlyje apatiniame denyje, kai išgirdo baisų dundesį ir visas laivas sudrebėjo. Nicolas rašė: „Mes pamanėme, kad „Goliath“ laivagalis pakilo į orą.“ Kautynės palei visą mūšio liniją trumpam aprimo. Ir britai, ir prancūzai žiūrėjo į liepsnojančius likučius laivo, turėjusio tris denius ir daugiau kaip 1000 žmonių įgulą. Netrukus kova vėl tęsėsi.

Napoleono svajonės žlugo

Kai „Goliath“ pabūklai ryte pagaliau nutilo, Nicolas apsižvalgė aplink: „Visa įlanka buvo nusėta kūnų, suluošintų, sužalotų ir apdegusių, nuogų iki pusės.“ Dvylikos valandų pragaro naktis paliko savo pėdsaką.

Nelsonas iškovojo visišką pergalę. Iš 13 prancūzų linijinių laivų paspruko tik du kartu su dviem iš keturių fregatų. Kiti laivai pakliuvo į britų rankas arba buvo sunaikinti. Nelsonas neprarado nė vieno savo laivo, nors keli patyrė rimtų nuostolių. Žuvo 218 britų, o žuvusių, sužeistų arba paimtų į nelaisvę prancūzų buvo 5225. Vien tik „Orient“ laive gyvybės neteko maždaug tūkstantis žmonių.

Po mūšio Nelsonas į „Vanguard“ laivą vakarienės pasikvietė septynis į nelaisvę paimtus prancūzų kapitonus. Draugija vakarieniavo malonioje ir draugiškoje atmosferoje, nors admirolas keletą kartų netyčia privertė prancūzus pasijusti nejaukiai. Pirmiausia jis pasiūlė dantų krapštukų šalia sėdinčiam vyrui, kuriam buvo išmušti visi dantys. O paskui norėjo pavaišinti prancūzą savo uostomuoju tabaku nepastebėjęs, kad šis per mūšį netekęs nosies.

Vienintelę pergalę prancūzų laivynas laimėjo jau po mūšio. Nelsonas su žinia apie sėkmę į Didžiąją Britaniją pasiuntė nedidelį, 50 pabūklų turėjusį linijinį laivą „Leander“. Tačiau „Leander“ susitiko vieną iš prancūzų laivų, išnešusių sveiką kailį iš Abu Kyro įlankos. Po aršaus šešių valandų mūšio dviejų denių 74 pabūklais ginkluotas „Généreaux“ privertė „Leander“ nuleisti vėliavą.

Šis pralaimėjimas nieko nepakeitė, o Nelsono pergalė užtikrino britams Viduržemio jūros kontrolę. Per vieną naktį Egiptas tapo Napoleono kariuomenės kalėjimu, prancūzai buvo visiškai atkirsti nuo Europos.

Nelsonui ši pergalė atnešė dar didesnę šlovę ir pripažinimą tėvynėje. Po dvejų metų jis nugalėjo danus prie Kopenhagos, o 1805 m. laimėjo didžiausią savo gyvenime mūšį prieš prancūzų ir ispanų laivynus prie Trafalgaro.

Mūšyje prie Nilo „Goliath“ įgulos narys, škotas Johnas Nicolas dalyvavo būdamas kiek daugiau nei keturiasdešimties. Vėliau jis sugebėjo dar du kartus apiplaukti Žemę ir aprašyti savo jūrinius nuotykius, o mirė sulaukęs 70-ies.

Iliustracijos