Lietuvos istorijos Bermudų trikampyje – XIX amžius

Publikuota: 2017-09-23
„Dabartinės Lietuvos masinėje sąmonėje XIX a. yra tarsi kokie juodieji viduramžiai“, – sako istorijos mokslų dr. Darius Staliūnas. Vladimiro ivanovo (VŽ) nuotr.
svg svg
„Dabartinės Lietuvos masinėje sąmonėje XIX a. yra tarsi kokie juodieji viduramžiai“, – sako istorijos mokslų dr. Darius Staliūnas. Vladimiro ivanovo (VŽ) nuotr.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, VŽ „Savaitgalis“ tęsia pokalbių ciklą apie skaudamus ir diskutuojamus mūsų istorijos tarpsnius. Šįsyk su istorijos mokslų dr. Dariumi Staliūnu, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju, kalbamės apie XIX a., per kurį susiformavo moderni lietuvių visuomenė. Paradoksas, tačiau, kai kurių istorikų tvirtinimu, nei Lietuvos, nei jos istorijos tuo laikotarpiu išvis nebuvo.

Prisiminkime, kokios priežastys lėmė, kad 120 metų, nuo 1795 iki 1915-ųjų, Lietuva ir gretimi kraštai buvo Rusijos imperijos sudėtyje?

Pradėti gal reikėtų nuo to, kad Abiejų Tautų Respublika (ATR) buvo silpna valstybė su silpnu valstybiniu aparatu, nedidele kariuomene ir t. t., ypač jei kalbame apie XVIII a. Yra įvairių istorinių interpretacijų, kodėl taip atsitiko. Dažniausiai aiškinama tuo, kad ATR – Lietuvoje ir Lenkijoje – susiformavo labai stiprus bajorijos, vadinamųjų šlėktų, sluoksnis, stiprus ne tik ekonomiškai, bet ir su didelėmis politinėmis galiomis. O monarchas buvo silpnas. Vėlgi, – dėl stiprios bajorijos kaip politinė jėga nesusiformavo miestiečių sluoksnis. Jis buvo ekonomiškai silpnas, ir monarchas neturėjo su kuo sudaryti sąjungos prieš stiprią oligarchišką bajoriją. Tai – viena silpnos valstybės priežasčių. Kita interpretacija sako, kad ATR nesugebėjo išsiugdyti kompromiso politikos ir integruoti rusėniškojo elito (dalies dabartinės Ukrainos teritorijos), todėl po karų XVII a. prarado didelę teritorijos dalį.

Taigi valstybė buvo silpna ir nuo XVIII a. pradžios jos vidaus gyvenime didžiulę įtaką įgijo Rusija. Simboline data laikoma 1717 m. vasario 1-oji, kai Varšuvoje buvo sušauktas vadinamasis Nebylusis seimas, kuris perpus sumažino ATR kariuomenę ir patvirtino liberum veto galiojimą. ATR de facto tapo Rusijos protektoratu. Kita vertus, Rusija nebuvo suinteresuota Pirmuoju padalijimu, tapusiu ATR žlugimo pradžia.

Kalbant apie Rusiją, tai stebina. Paaiškinkite.

Pirmasis padalijimas įvyko 1772 m., kai Rusija, sustiprėjusi po karo su Osmanų imperija, norėdama rasti kompromisą su tuo nepatenkintomis Austrija ir Prūsija, buvo priversta sutikti, kad kiekviena jų atsiriektų po tam tikrą dalį. Antrasis ir trečiasis padalijimai – jau kita istorija. 1793 m. įvykęs antrasis padalijimas – tai Rusijos ir Prūsijos reakcija į ATR Ketverių metų seimą, kuris bandė reformuoti, modernizuoti valstybę ir priėmė Konstituciją. O trečiasis 1795-aisiais – tų pačių trijų didžiųjų valstybių atsakas į Tado Kosciuškos sukilimą.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Apibendrinus, viena iš padalijimų priežasčių buvo ATR silpnumas, nes stiprias valstybes ne taip lengva pasidalyti, o kita, bent jau pirmasis padalijimas, – nepalankios geopolitinės konjunktūros rezultatas.

Lenkijos karalystė, vadinamosios Pabaltijo gubernijos ir Suomija Rusijos imperijoje turėjo kur kas didesnę kultūrinę ar net politinę autonomiją, nei Lietuva. Kodėl?

Čia daug klausimų viename. Pabaltijo gubernijose, šiandien tai Latvija ir Estija, išties buvo kitaip. Formaliai politinės autonomijos jos neturėjo, bet realiai Pabaltijo vokiečiai, to krašto elitas, iki pat XIX a. pabaigos turėjo nemažą savivaldą. Pabaltijo vokiečiai buvo Rusijos imperatoriui lojalūs ordino palikuonys, vertinami dėl išsilavinimo ir integruoti į Rusijos elitą – tarp jų buvo daug Mokslų akademijos narių, generolų ir t. t. Rusijos imperija čia matė savo sąjungininkus ir iki XIX a. pabaigos paliko tvarkytis nedaug kišdamasi. Suomiai įsivaizdavo, kad 1809 m. imperatorius Aleksandras I jiems suteikė tam tikras teises, ir kad jie turi tas teises garantuojančią Konstituciją, nors juridiniu požiūriu taip nebuvo. Vis dėlto Suomija turėjo didžiausią autonomiją visoje Rusijos imperijoje.

Kultūriškai ir lingvistiškai tai buvo kitokia teritorija. Jeigu tarp Rytų slavų ir lietuvių ar lenkų istoriniai kontaktai buvo glaudūs nuo pat Viduramžių, tai teritorija, kurioje vyravo suomių ir švedų kalbos, buvo kitokia dėl ekonominės padėties, socialinės struktūros, apskritai, civilizacijos prasme tas kraštas buvo toliau pažengęs. Iki pat XIX a. pabaigos jis buvo paliktas ramybėje, paskiau prasidėjo vadinamoji rusifikacija, bet kitokia, nei Lietuvoje ar Lenkijoje.

Nemažą autonomiją formaliu požiūriu XIX a. pirmoje pusėje gavo ir Lenkijos karalystė, turėjusi net 1815 m. Vienos kongrese patvirtiną Konstituciją (todėl dažnai vadinta kongresine Lenkija). O Lietuvoje buvo kitaip, ir čia yra dvi esminės priežastys.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad Lietuvos statusas imperijoje stipriai keitėsi. XVIII a. pab.–XIX a. pr. toji buvusi LDK teritorija politinės autonomijos neturėjo, bet imperijos valdžia mažai kišosi į ekonomiką, teisę, ypač kultūrą – kaip tik XIX a. pirmoje pusėje suklestėjo Vilniaus universitetas su lenkakalbe literatūra, Adomu Mickevičiumi ir kitais. Vėliau, po 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų, padėtis pasikeitė: maždaug nuo XIX a. vidurio rusų visuomenėje ir politiniame elite įsitvirtino įsitikinimas, kad ta LDK teritorijos dalis, kuri šiandien yra Lietuva ir Baltarusija, yra rusų tautinis domenas, ne vien tik teritorija, priklausanti Romanovų valdomai imperijai.

Iš kur atsirado toks įsitikinimas?

Paaiškinsiu. Įsivaizduokim žvilgsnį iš Peterburgo: buvusi LDK teritorija jiems yra vientisas regionas. Didžiausia etninė grupė jame – baltarusiai, kurie kartu su ukrainiečiais XIX a. laikyti sudėtine rusų tautos dalimi, – anuomet sakant „rusas“, galvoje buvo turima rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai.

Negana to, po 1830–1831 m. sukilimo istorikas Nikolajus Ustrialovas valdžios iniciatyva parengė istorinę koncepciją, teigiančią, kad buvo dvi rusų valstybės – Kijevo Rusia ir Lietuvos Rusia, kurios dėl įvairių istorinių aplinkybių gyveno atskirai, kol galų gale XVIII a. pabaigoje imperatorienė Jekaterina II sujungė jas į vieną valstybę. Taigi, etninė regiono sudėtis ir istorinė koncepcija buvusią LDK teritoriją leido suvokti ne tik kaip imperijos dalį, bet ir kaip rusišką tautine prasme.

Aišku, atidesnis žvilgsnis sakė, kad čia yra ir lietuvių, kurie nėra rusai, bet egzistavo ir tokių teorijų, kad lietuviai yra slavai.

Grįžtant prie Lietuvai taikytų griežtesnių Rusijos tautinės politikos priemonių, antroji jų priežastis buvo sukilimai, o tos griežtos priemonės – atsakas į juos. Imperijos valdančiojo ir intelektinio elito supratimu, sukilimus rengė lenkai, tačiau jie vyko ne tik Lenkijos karalystėje, bet ir istorinėje Lietuvoje, todėl tos represinės priemonės šitą kraštą užgriuvo gerokai plačiau, nei kitur.

Tiesa, dėl sukilimų lenkams irgi kliuvo: agresyvi imperijos represinė politika, ypač XIX a. pabaigoje, buvo taikoma ir Lenkijos karalystėje, bet dalis tų represinių priemonių ten nebuvo įgyvendintos, arba įgyvendintos mažesniu mastu. Politika lenkų atžvilgiu buvo švelnesnė, nes tas kraštas turėjo atskirą istorinę tradiciją ir buvo tiesiog per didelis kąsnis, kad imperija jį lengvai suvirškintų. Dalis Rusijos politinio elito išvis mielai būtų atsikratę Lenkijos, buvusios jiems kaip rakštis, tačiau dėl įvairių priežasčių, taip pat ir prestižo, negalėjo to padaryti.

nuotrauka::1

Kai kalbame apie represijas ir diskriminaciją, kuri buvo nukreipta į Lietuvą, reikia turėti omenyje, kad didžiausias Rusijos priešas Lietuvoje, kad ir kaip mes ją suprastume, buvo ne lietuviai.

Lenkai?

Be jokios abejonės. Iš esmės per visą laikotarpį nuo XVIII a. pabaigos iki pat Pirmojo pasaulinio karo didžiausias Rusijos imperijos priešas buvo lenkai. Apibendrintai ir šiek tiek supaprastintai galima pasakyti, kad, Peterburgo požiūriu, Lietuvoje galėjo dominuoti arba lenkai, arba rusai, trečio kelio nebuvo. Tai paprasta ir logiškai paaiškinama.

Jeigu žiūrėtume iš Rusijos valdžios perspektyvos, visa buvusios istorinės Lietuvos bajorija buvo lenkai. Iš tikrųjų buvo šiek tiek kitaip, bet imperija supaprastintai identifikavo tą grupę kaip lenkus ir XIX a. pirmoje pusėje matė juos kaip sąjungininkus – socialinį sluoksnį, kuriuo galima pasitikėti, kuris palaikys tvarką, mokės mokesčius ir t. t. Vėliau, po sukilimų, lenkai tapo didžiausiu Rusijos imperijos priešu ne tik šiame regione, bet ir visoje imperijoje – rusų akyse jie reprezentavo nelojalią, stiprią istorinę tradiciją turinčią grupę, kuri kas keliasdešimt metų meta jiems iššūkį su ginklu rankoje. Taigi imperijos priešų hierarchijoje lenkai užėmė garbingą pirmąją vietą.

Tuomet kas rusams buvo lietuviai?

Valstiečiai, kurie iki 1861 m. politine prasme beveik niekam nebuvo įdomūs. Numalšinusi 1863–1864 m. sukilimą, imperinė valdžia pradėjo įgyvendinti politiką, kuri paprastai vadinama rusifikacija, įsivaizduojant, kad norėta lietuvius paversti rusais etnine prasme ir neva tuo tikslu lietuvių raštijoje buvo įvesta kirilica. Iš tiesų situacija buvo gerokai sudėtingesnė. Iš pradžių imperijos valdininkai tikėjosi lietuvius kultūrine prasme „padaryti“ kiek galima panašesnius į rusus, tikintis, kad galbūt vėliau jie taps šimtaprocentiniais rusais.

Bet tokio tikslo imperijos valdžia negalėjo turėti, nes lietuviai buvo stipriai prisirišę prie katalikų tikėjimo, o pagal oficialią to meto doktriną rusas negalėjo būti katalikas. Kita vertus, gana dažnai lenkų, rusų ar Vakarų autorių darbuose rašoma, esą Rusijos valdžia rėmė lietuvių tautinį judėjimą prieš lenkus, t. y. vykdė politiką „skaldyk ir valdyk“. Tačiau istorija žino tik vieną atvejį, patvirtinantį tokią tezę – tai Rusijos valdžios po 1863–1864 m. sukilimo įsteigtos vadinamosios lietuviškos stipendijos, kurios Suvalkų gubernijos mokyklų absolventams, gerai mokantiems lietuvių ir rusų kalbas, padėjo studijuoti Rusijos universitetuose. Tai buvo specifinė priemonė, tam tikru mastu prisidėjusi prie lietuvių tautinio judėjimo, ja pasinaudojo nemažai lietuvių veikėjų, tarp jų – ir Jonas Basanavičius.

Lenkams tokių stipendijų valdžia nedalijo, tačiau būta atvejų, kai lenkų kultūra laikėsi geriau nei lietuvių, todėl negalime apibendrintai kalbėti apie imperinės valdžios paramą lietuvių judėjimui.

Kokie žaidimai buvo žaidžiami su tomis stipendijomis?

Suvalkų gubernija priklausė Lenkijos karalystei, o Rusijos valdžia baiminosi, kad mokyklas baigę lietuviai gimnazistai eis į lenkiškus universitetus ir naujoji lietuvių inteligentija taps lenkiška ar prolenkiška. Be abejo, ji siekė, kad toji inteligentija taptų prorusiška, todėl ir skyrė mokslų Rusijoje stipendijas. Jokių kitų realių pagalbos veiksmų, kaip minėjome, Rusijos imperijos valdžia nesiėmė, nors šnekėta daug. Buvo svarstymų paremti lietuvio skyrimą Vilniaus vyskupu ir panašių, bet Rusijos imperijos prigimčiai iš esmės svetima mintis savo sąjungininkais padaryti lietuvius.

Tai vis dėlto – buvo ar nebuvo Lietuva ištisus 120 metų?

Nežinau, keista čia ar kaip, bet dabartinės Lietuvos masinėje sąmonėje XIX a. yra tarsi kokie juodieji viduramžiai.

Turite galvoje – yra LDK, tada 1918-ieji su Nepriklausomybe, o laikotarpis tarp jų mūsų istorijoje – duobė, tarsi nieko nebūtų buvę?

Absoliučiai taip. Tą matome žiniasklaidoje, investicijose ir t. t., lygiai tas pats matyti ir universitetuose. Domėjimas XX a. suprantamas, visame pasaulyje tas laikotarpis yra dėmesio centre, jam skiriama gal iki 80% istorikų darbų. Domėjimasis LDK istorija nulemtas romantizmo, tai būdinga ir Lenkijai, iš dalies ir Baltarusijai.

nuotrauka::2left

O XIX a., laikotarpis, kai susiformavo šiuolaikinė moderni visuomenė, yra marginalizuotas.

Paprastas klausimas, ar XIX a. buvo Lietuvos istorija, iškelia daug atsakymų. Tame amžiuje iš esmės keitėsi tautos samprata. Jeigu XVIII a. pabaigoje tautos narys yra valstybės pilietis, o jis gali būti tik bajoras, tai šita bajoriška politinė tautos samprata XIX a. po truputį nyksta, kol galų gale XIX a. pabaigoje įsitvirtina kalbinė tautos samprata: lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai. Panašiai, kaip ir kituose Vidurio ir Rytų Europos kraštuose.

Be to, reikia turėti omenyje, kad lietuviai Lietuvą suprato vienaip, o lenkams ji buvo LDK, visai ne ta, kurią matė lietuvių tautinis judėjimas. Vienaip ar kitaip, tai buvo didelių pokyčių laikotarpis, kai keitėsi tautos samprata ir formavosi moderni visuomenė.

Ar tai naujai tautos sampratai turėjo įtakos 1863 m. sukilimas?

Sukilimas negalėjo neturėti įtakos, tik klausimas, kokia ji buvo. Čia reikia turėti omenyje, kad bausdama sukilėlius, o kartu ir Lietuvos visuomenę už sukilimą, imperija pradėjo minėtą rusifikacijos politiką. Ji dažnai mitologizuojama, bet vis tiek buvo labai represyvi: buvo įvesta daugybė draudimų kultūros, konfesinėje, ekonominėje, administracinėje srityse. Represinė sistema neabejotinai veikė besiformuojančios inteligentijos ir valstiečių nuotaikas.

Kita vertus, į tą sukilimą absoliuti dauguma lietuvių tautinio atgimimo veikėjų žiūrėjo kaip į svetimą. Kaip ir 1830–1831 m. sukilimas, jis buvo vertinamas kaip lenkų reikalas ir dažnai vadinamas lenkmečiu, taip buvo mąstoma ir tarpukario Lietuvoje.

Kodėl, labai nesunku suprasti. Nes sukilėliai, atmetus tam tikrus niuansus, kovojo dėl ATR atkūrimo, arba, kaip jie patys sakė, – dėl Lenkijos, kurią jie suprato kaip ATR, atkūrimo. Moderniesiems lietuviams tai buvo pats blogiausias scenarijus.

Istorikai nesutaria, koks toje valstybėje galėjo būti Lietuvos statusas, galiausiai sukilėliai aiškiai to ir nepasakė. Jie siekė išsivaduoti iš Rusijos, o kas bus toliau, palikta ateičiai.

Lietuvių tautinis judėjimas turėjo tikslą kultūriškai ir politiškai pirmiausia atsiriboti nuo Lenkijos, lenkiškumo, nuo visko, kas siejo Lietuvą ir Lenkiją istorijos eigoje, tik taip buvo įsivaizduojamas lietuvių tautos atkūrimas. Aišku, išsivaduoti ir iš Rusijos imperijos. Bet kultūrine prasme didžiausias pavojus lietuviams buvo lenkai, tad 1863–1864 m. sukilimas buvo paskutinis istorinis įvykis, kuriame lietuviai ir lenkai už laisvę kovojo kartu. Taigi, ryšys tarp sukilimo ir lietuvių tautinio judėjimo, kurio simbolis galėtų būti „Aušra“, nėra paprastas ir tiesioginis.

Minėjote, kad Gedimino kalne rasti 1863-ųjų sukilimo vadų Sierakausko ir Kalinausko palaikai kelia daug neaiškumų?

Čia yra keli nelabai susiję dalykai. Vienas – to sukilimo funkcionavimas lietuvių istorinėje atmintyje. 2013 m. Lietuvoje buvo plačiai paminėtas sukilimo150-metis ir labai dažnai, kai jo atminimą bandė įprasminti neprofesionalūs istorikai, sukilimas būdavo įrėmintas į kovos už laisvę paradigmą.

Niekaip kitaip jis ir nereflektuojamas.

Taip, bet klausimas, už kokią laisvę. Kalbantieji apie sukilimą net pamiršdavo paminėti, kad jis prasidėjo ir vyko Lenkijoje. Todėl daugybė žmonių įsivaizduoja, kad sukilėliai kovojo už Lietuvos išsivadavimą iš Rusijos imperijos. Žinoma, antirusiškas akcentas buvo labai svarbus, kad sukilimas būtų stipriai paminėtas, bet už ką sukilėliai kovojo, išskysta ir tampa nebeaišku.

Tas pat tęsiama toliau: antai prieš porą dienų Seimo pirmininkas pasiūlė palaidoti Gedimino kalne atrastus palaikus Katedroje. Mano supratimu, tai nėra nuoseklu, nes Lietuvoje santykis su bendra Lietuvos ir Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos istorija yra labai neaiškus, dažnai priešiškas. O čia, neįsigilinus į sukilimo esmę, sukilėliai paverčiami tautiniais herojais. Be abejo, galime juos aukštinti, bet reikia būti nuosekliems, vertinant istorinius įvykius, kurie gali rišti Lietuvą ir Lenkiją.

Kitas šio klausimo aspektas liečia palaikus. Lietuvoje buvo trys svarbūs šio sukilimo vadovai: kunigas Antanas Mackevičius, Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas. Tai, kad prieš keletą mėnesių buvo atrasti Sierakausko palaikai, yra vienas iš didžiausių istorijos atradimų per pastaruosius dešimtmečius. Galimybė identifikuoti palaikus taip, kaip Sierakausko atveju, pasitaiko retai – prie jo buvo rastas vestuvinis žiedas, kuris aiškiai identifikuoja asmenį.

Neseniai paskelbta, kad ten pat atrasti greičiausiai Kalinausko palaikai. Sprendžiant iš informacijos žiniasklaidoje, atrodo, kad jokių tiesioginių įrodymų, kad tai būtent jo palaikai, nėra. Galimas dalykas, kad tokia hipotezė buvo suformuluota visų mirties bausme nuteistų sukilėlių sąrašą gretinant su pagal amžių ir lytį identifikuotais rastaisiais palaikais, nors tai, man atrodo, yra labai tolimas šūvis, galintis turėti politinių implikacijų.

Ką turite galvoje?

Turiu omenyje, kad daliai baltarusių Kalinauskas yra kone pagrindinis jų tautinis herojus, labai stipriai mitologizuotas, matant jame tautinį veikėją, koks jis absoliučiai nebuvo. Kalinauskas kovojo už tą pačią ATR, arba Lenkijos, atkūrimo idėją ir siekė į sukilimą įtraukti baltarusių valstiečius, todėl agitaciniais tikslais naudojo baltarusių kalbą.

nuotrauka::3

Vėliau baltarusių tautiniam judėjimui prireikė svarbių figūrų, kurios galėtų tapti jų tautinio panteono dalimi. Jų nebuvo, nes santykis su LDK istorija buvo neišsikristalizavęs, o čia – herojus, karys, žuvęs už laisvę, be to, kalbėjęs baltarusiškai. Kalinausko mitas nuo XX a. pradžios iki šiol stipriai įsišaknijęs tarp tautiškai susipratusios baltarusių visuomenės, taigi skelbimai apie jo palaikų atradimą, ypač Gedmino kalne, turėtų būti daromi labai atsakingai.

Tikrai, nes galime prisišnekėti. O kiek mūsų laikais dabartiniai Rusijos istorikai naudojasi istorija, kreipdami ją Rusijai patogia geopolitine vaga?

Istorija yra labai lengvai instrumentalizuojama politiniais tikslais. Tas vyksta visur, tas vyksta Lietuvoje, Lenkijoje, ypač dabar. Aišku, ir Rusijoje taip pat. Bet reiktų turėti omenyje, kad Rusija didelė. Prieš 20 m. ji išgyveno tam tikrą demokratijos laikotarpį, ir nemažai šiuolaikinių rusų istorikų gavo išsilavinimą Vakaruose arba yra integruoti į vakarietiškas akademines struktūras. Ir dabar ten yra visko – istorinių tyrimų, kuriems neprikiši politinio angažuotumo, kad ir kalbant apie XIX a. Lietuvos istoriją Rusijos imperijos sudėtyje, bet lygiai taip pat yra tokių, kurie bando tą istoriją rašyti taip, kad būtų atliepiama tam tikriems politiniams tikslams.

Vėlgi, kai kalbame apie XIX a. Rusijos imperiją, dabartinei Rusijos federacijos valdžiai tas laikotarpis nėra įdomus. Jiems rūpi XX a., – manevro galimybės rašant apie XIX a. gerokai didesnės.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

Bolševikai visada norėjo valdyti pasaulį Premium

Didžiausią branduolinį arsenalą turinčios šalies ir didžiausios Europos valstybės karas primena dabartinio...

Laisvalaikis
2022.07.02
Karą dėl barščių laimėjo Ukraina

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) penktadienį patvirtino barščius saugomu...

Laisvalaikis
2022.07.01
Savo nacionalinius apdovanojimus turės ir architektai

Liepos 1-ąją Kaune pristatyti Nacionaliniai architektūros apdovanojimai 2023 (NAA). Pirmieji jų laureatai bus...

Laisvalaikis
2022.07.01
V. Landsbergis: išmokime gyventi be Rusijos Premium

Vytautas Landsbergis, atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, VŽ podkaste apgailestauja, kad mes...

Laisvalaikis
2022.07.01
VŽ klausomiausi podkastai birželį

Pateikiame daugiausia „Verslo žinių“ prenumeratorių dėmesio sulaukusių podkastų TOP 10.

Laisvalaikis
2022.07.01
Infliacijos kalnais ir nuokalnėmis: nuo lito iki valiutų valdybos, finansų krizės ir šių dienų Premium

Žvalgantis, kaip elgėsi valdžios per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį nuo pat 1990 m., svarbu...

Finansai
2022.07.01
„Zaha Hadid“ darbas Vilniaus architektūros ekspertų iškart neįtikino Premium 6

Nekilnojamojo turto (NT) plėtros bendrovei „Hanner“ pasitelkus pasaulyje gerai žinomą architektų biurą „Zaha...

Statyba ir NT
2022.07.01
Privatūs lėktuvai: godumo simbolis ar nauda verslui Premium

Ekspertai teigia, kad privatūs lėktuvai leidžia greitai įvertinti konkretaus asmens vidinius instinktus...

Vadyba
2022.06.30
LKT tyrimas: garsiai apie tai, apie ką nutylima – kiek gauna Lietuvos meno kūrėjai Premium

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) duomenimis, Lietuvoje skaičiuojama per 10.000 kūrėjų. Jų atlygis už kūrybą...

Laisvalaikis
2022.06.30
Į ką investuoja Z karta: nuo metaverslo iki vyno Premium

Įvairūs tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis Z kartos žmonių, užuot investavę į tradicinius investicinius...

Laisvalaikis
2022.06.29
Kultūros ir kūrybinėms industrijoms – beveik 15 mln. Eur

Netrukus Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) sektorių pasieks beveik 15 mln. Eur, skirtų...

Laisvalaikis
2022.06.29
Pilkos biuro juokelių, komplimentų ir replikų zonos: gali padėti vienas puslapis Premium

Savaime suprantamų taisyklių, kaip bendrauti komandoje, nėra – taip sutartinai sako organizacijų, kurios turi...

Vadyba
2022.06.29
A. Avulis pasisamdė garsų biurą „Zaha Hadid Architects“ Premium 14

Šiemet sostinėje patvirtinta išimtis dėl privalomų architektūros konkursų atvėrė kelią nekilnojamojo turto...

Statyba ir NT
2022.06.29
Naujoji nuošliauža Gedimino kalnui grėsmės nekelia

Naujausia Gedimino kalno nuošliauža, susidariusi dėl itin smarkios liūties birželio 21-ąją, vėl sujudino...

Laisvalaikis
2022.06.29
E.Stankevičius: Esame vienintelė sporto šaka, kuri tiesiogiai investuoja į infrastruktūrą Verslo tribūna

Lietuvos futbolas patiria sukrėtimus, skaudžias akimirkas ir kuria kitokios ateities planus.„Esame...

Finansai
2022.06.29
Istorijos prof. A. Novakas: tai yra imperinės Rusijos politikos schema

„Šiandien sprendžiame ne Vladimiro Putino ar šiuolaikinės Rusijos elito problemą. Turime reikalą su...

Laisvalaikis
2022.06.28
Kaunas apšvietė dar daugiau architektūros objektų

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą pretenduojantis Kaunas tamsiuoju paros metu apšvies dar keletą sakralinių...

Laisvalaikis
2022.06.28
Poilsio ir pramogų tandemas „NoriuNoriuNoriu“ bei „Laisvalaikio dovanos“ – jau ir „Ozo“ prekybos centre Verslo tribūna

Poilsio ir pramogų elektroninė parduotuvė „NoriuNoriuNoriu“ žengia į didžiuosius prekybos centrus. Nuo šiol...

Prekyba
2022.06.28
Robotai, „atimsiantys jūsų darbą“ – ne toks jau ir baubas Premium

Robotizacija ir, kalbant plačiau, DI, tebėra daugybės mitų gaubiamos technologijos ir tendencijos. Galima...

Inovacijos
2022.06.26
„Amazon“ planas: „Alexa“ galės atkartoti bet kieno balsą

Technologijų bendrovė „Amazon“ teigia, kad jos kuriamas balsu valdomas skaitmeninis asistentas „Alexa“ galės...

Inovacijos
2022.06.25

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku