Vakarėlis teatro kėdėje

FOTOGALERIJA Spektaklis "Lokis" - vakarėlis teatro kėdėje (10 nuotr.)

Lukaszas Twarkowskis, atvykęs į Vilnių iš Lenkijos, galėjo kiek sutrikti: šalis kaimynė stipri aktoriais ir patenkinta savo mitu apie geriausią Europos teatrą (panašiai mąsto čiabuviai, nesusitikę su kitomis kultūromis), bet mažai patyrusi įvaldyti poststanislavskiškus postpsichologinės vaidybos judesius, buvimo scenoje ypatumus, darbą su kamera ir prieš ją. Lenkija vien dėl geografinės savo padėties yra gerokai daugiau susidūrusi su modernesniu Europos teatru, nes arčiau Vokietija ir jos madingosios praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio scenos, stipriai keitusios teatro supratimą. Taip susiduriant skirtingoms patirtims, net ir netyčia prasideda natūralus tyrinėjimo ir pažinimo procesas.

Iš Merimee ir Luckaus – legenda be faktų

Pasirinktas vienas spektaklio atspirties taškų tinka šiai „civilizacijų“ sandūrai: Prospero Merimee apysaka „Lokis“ kultūros istorijai svarbi kaip chrestomatinis vakarietiško žvilgsnio į nepažintus kraštus pavyzdys: mįslinga, pusiau žvėriška grafo Šemetos prigimtis, kuriai pradžią galbūt davė jos motinos miške sutiktas lokys (priminsime, veiksmas vyksta ikifroidistiniu laikotarpiu). Lokenomis apsitaisiusius lietuvius aprašė ir Jozefas Ignacy Kraszewskis „Kryžiuočiuose“. Lenkai taip pat nebuvo pamiršti: absurdo teatro tėvas Alfredas Jarry nurodė „Karaliaus Ūbo“ veiksmo vietą – „Lenkijoje, vadinasi, niekur“. Žodžiu, į rytus nuo Berlyno driekėsi šalys, apie kurias dar XIX a. pabaigoje rašyta, kad „čia gyvena liūtai“.

Spėju, kad tik šiuo menku punktyru – namuose laikytu liūtuku – prie spektaklio „minties siužeto“ buvo prišlietas fotografas Vitas Luckus. Nes tai, kad spektaklis nuolatos fiksuojamas kameromis, vargiai pateisina norą panaudoti garsią fotomenininko pavardę: kūrėjams čia, regis, labiau rūpėjo legenda be jokių faktų.

Tiek ir lieka spektaklyje iš Merimee ir juo labiau Luckaus, ir tai nebūtų priekaištas, jei veiksmas neišsitiestų į standartinę liniją, tempiamą vangaus pusiau detektyvo, pusiau film noir scenarijaus ritmu.

Viskas persikelia į 2003 m. Vilnių, kuriame – turbūt pakankamai laukiniame krašte – prancūzų dainininkas Bertrand‘as Cantat nužudė savo meilužę Marie Trintignant. Ir čia man žvėriškai – būtent taip, sulig gausėjančiais džiunglių vaizdais, stabo skulptūra, važinėjančiais fikusais po teatro fojė – pritrūko bent užuominos į dar vieną kūrinį, režisieriaus tėvynainio Stanislawo Witkacy pjesę „Tropikų karštinė“, kurioje analizuojama civilizuotų vakariečių, XX a. pradžioje vykusių į „laukinę“ Indokiniją, dvasinė ir fizinė degradacija susidūrus su laisve, narkotikais, seksu ir kolonistų „aukštesne“ padėtimi. Bet gal tai mano asmeninė dramaturgija, kurią spektaklis ir skatina, nesiūlydamas aiškios savos.

Po tiesos mirties

Ties Cantat istorija apsistojama likusį ilgą laiką, bandant suprasti-rekonstruoti, kodėl ir kaip jis nužudė aktorę. L. Twarkowskis impresionistiškai atkuria visą filmavimo aikštelę ir jos užkulisius, leisdamas iki persigėrimo siautėti filmo pabaigimo vakarėliui, nardydamas su kameromis įvairiais koridoriais, tarp veidų ir kambarių. Videovaizdai, keletas ekranų, siauri praėjimai itin tinkami kino atmosferai kurti. Tačiau pati istorija nėra nei paini, nei „kabinanti“, sudominanti, o bandymai rekonstruoti tragediją primena aktorinius etiudus, po kurių Policininkas (Saulius Bareikis, lyg nužengęs iš lietuviško TV serialo) pareiškia: „Nebuvo, nes neįtikinama. Reikia suvaidinti stipriau.“ Vadinasi, tiesa kyla tik iš įtikinamumo?

Tai tinka šio sezono LNDT reklaminiam šūkiui – „Po tiesos mirties“. Bet tuomet esmė ir yra – įtikinti, o tai užduotis, galiojanti visiems viso teatro sezonams. Režisierius su savo puikia muzikos ir vaizdo kūrėjų komanda surengia ypač kokybišką vaizdų ir garsų technoataką, siūlydamas žiūrovams tikrai netrumpą vakarėlį, tik žiūrėti iš tradicinės žiūrovo kėdės ilgainiui tampa nuobodu. Nuosekliau būtų, jei prieš spektaklį mus pasitiktų užrašas: Spektaklis vyksta 18.30–21.30 val., žiūrovai bet kada gali įeiti į salę ir ją palikti. Taip būtų išlaikytas žanras, o dabar tenka tik pasyviai sekti paskui operatorius ir ginčytis su režisieriumi, ar tikrai „Image is everything“ (vaizdas yra viskas), kaip ne kartą užrašoma ekrane.

Man kur kas įdomesnė buvo kita, antroje spektaklio dalyje kartota, frazė: „Aš nežinau, kur einu, bet man tai patinka.“

Ilgoje scenoje su klaidžiojančiais ir be(si)filmuojančiais aktoriais ir gesinamomis kambarių-boksų šviesomis (užsukite į salę maždaug 20.30 val.) sukuriama psichodelinė atmosfera, neįpareigojanti nei siužetu, nei minties seka: jautiesi, lyg žiūrėtum naująsias „Tvin Pykso“ serijas. Tai rodos atviriau ir nuoširdžiau, nes Ankos Herbut sukurta dramaturginė struktūra yra tradicinė, ir pasakojamas siužetas nepažadina nei įdomesniais vingiais, nei minties ar stiliaus ypatumais, tad labiau čia scenas atgaivina režisūriniai ir choreografiniai judėjimo, erdvės organizavimo būdai. Tik jie yra labiau dirbtiniai inkliuzai nei adekvatūs medžiagai, todėl mano asmeninis detektyvas čia tyrinėjo, kokias šiuolaikinės teatro teorijos knygas perskaitė L. Twarkowskis ir kiek matė režisieriaus Franko Castorfo spektaklių (jo stiliaus ženklai – videovaizdų akcentai, tiesioginis filmavimas, kambariai-dėžutės su užtraukiamomis užuolaidomis, sutirštintas kičas – čia atkartoti puikiai); A. Herbut atveju – nereikšmingos girto vakarėlio frazės ir kameros sekimai galbūt atlingavo iš Wimo Wenderso „Situacijos“, Frederico Fellinio „Saldaus gyvenimo“ ar Paolo Sorrentino filmų.

Tai nėra priekaištas, – būtų keista, jei XXI a. scenos menas išvengtų kitų menų įtakos, tačiau „Lokyje“ forma ir priemonės iššoko gerokai pirma turinio.

Išmokti pamatyti kitaip

Šiame technošėlsme, kaip tikrame kino fabrike, visi komponentai yra tolygūs, todėl ir aktoriai yra viena iš jo dalių. Iš pradžių pasirodę kaip blefuojantys apsimetėliai, suvaidinę abejotinos prasmės intermediją apie kūrėjus, jie vėliau išnyko, t. y. tapo operatoriais, statistais, šokėjais ir aktoriais, kai juos kamera išgriebdavo iš bendro fono. Jų užduotis yra sunkiausia – atrasti vietą bendrame vaizde ir neišsišokti, paklusti trokštamai tėkmei ir gauti savo 15 sekundžių kadre. Jie – dar besimokantys judėti kitaip, kai kurie veikiantys tiksliai, prisijaukinę kameras ir save jose (geriausiai čia jautėsi ir atrodė Gytis Ivanauskas – padeda šokio ir TV bagažas?), o jau kitoje scenoje bandantys suprasti, kad jų vaidmuo gali būti tik potėpis bendro paveikslo kampe, bet ne mažiau tikslus ir vertingas. Kitokio buvimo scenoje patirtis čia yra neabejotinas privalumas – ir greičiau aktoriams nei pačiam spektakliui. Taip pat žiūrovams – išmokti pamatyti kitaip. O tikslinė auditorija? Atidarykite duris ir žiūrėkite, kas užeis.