Rusiškos propagandos dantys šimpa

Simonas Hegelichas, Miuncheno technikos universiteto profesorius, žurnalui „Time“ pasakoja, kaip vieną rytą sulaukė netikėto Vokietijos kanclerės Angelos Merkel tarnybos kvietimo atvykti ir pristatyti neseniai atliktą tyrimą apie manipuliavimą rinkėjais.

Buvo praėjusios kelios savaitės po Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose, tad žiniasklaida užtvindyta žinių apie būdus paveikti rinkėjų nuomonę. Ponia Merkel suprato, kad jos siekį rugsėjo 24-ąją ketvirtą kartą tapti šalies kanclere gali apsunkinti rusų propaganda ir šios šalies programišiai. Arba dar blogiau – gali būti paviešinti iš p. Merkel tarnybos 2015 m. pavogti elektroniniai laiškai. Nežinoma, kas juose rašoma, bet galima numanyti, kad visuomenei juos išvydus prieš pat rinkimus, dalis kanclerės rėmėjų pakeistų savo nuomonę pagrindinio jos konkurento Martino Schulzo naudai. Politologų vertinimu, tas pokytis būtų nedidelis – kelių procentų, tad rinkimų rezultatų nepakeistų, bet p. Merkel dėl to nėra ramiau.

Kaip sujaukti protą

Elektroninių p. Merkel ir jos komandos laiškų vagys – tie patys programišiai „Fancy Bear“, kurie trikdė JAV rinkimų kampaniją ir Prancūzijos prezidento rinkimus.

Ar Rusijai tikrai naudingas p. Schulzas – diskutuotina. Jis kritikuoja Kremlių, yra tvirtas ES ir NATO rėmėjas. Tačiau Kremliui šiuose rinkimuose labiausiai rūpi ne p. Schulzo pergalė (o ji mažai tikėtina, turint omenyje 16% p. Merkel persvarą). Daug svarbiau — drumsti vokiečių ramybę ir kurstyti jų abejones dėl ES ateities. Politologai šį Rusijos interesą trumpai vadina siekiu destabilizuoti ES, o tai lengviausia padaryti skaldant visuomenę ir didinant jos nepasitenkinimą politikais.

Ponia Merkel visuomet buvo Kremliaus taikinyje – per jos 12 m. kadenciją Rusijos kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės ispanų, anglų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis daugybę kartų kritikavo kanclerės sprendimus ir poziciją.

Dabar ši kritika dar labiau suaktyvėjo, o p. Merkel rusiškuose kanaluose be užuolankų vadinama „Europos nelaime“ – ji kaltinama dėl migrantų krizės visoje Bendrijoje, o padėtį mėginama paaštrinti įvairiais prieskoniais: tikromis ir išgalvotomis naujienomis apie migrantų nusikaltimus, nusižengimus ar neigiamą jų indėlį į ES ekonomiką.

Tačiau p. Merkel nerimauja ne dėl tradicinės žiniasklaidos. Ponas Hegelichas tikina, kad vokiečiai naujienoms yra gana atsparūs, juolab kad jau yra susidūrę su pramanais, „antimis“, pavyzdžiui, pavasarį pasklidusiomis žiniomis apie neva Vokietijoje arabų kilmės vyrų išprievartautą šešiolikmetę rusę.

Vokietijos TV barometrai taip pat liudija, kad šalies gyventojai propagandą skleidžiančiais kanalais nesižavi, o naujienas sužino iš patikimų vietos arba iš nacionalinių transliuotojų.

Didžioji bėda – socialiniai tinklai ir kitos sunkiai kontroliuojamos informacijos sklaidos priemonės.

„Egzistuoja automatizuoti algoritmai, vadinamieji botai, padedantys sklisti netikroms naujienoms greičiau, nei politikai ar turinio prižiūrėtojai spėja jas išgaudyti“, – „Time“ cituoja p. Hegelichą, kuris pateikė JAV pavyzdį: Stanfordo universiteto atlikta amerikiečių apklausa atskleidė, kad 15% rinkėjų buvo susidūrę su netikromis naujienomis, o 8% prisipažįsta jomis iš pradžių patikėję.

Birželį Vokietijos mokslininkai to paties paklausė savo šalies gyventojų ir suglumo dėl atsakymų: 59% vokiečių teigė matę netikrų naujienų internete, o 61% manė, kad tokios žinios kelia grėsmę demokratijai.

Akivaizdu, kad vokiečiai kur kas kritiškesni ir atsparesni dezinformacijai nei rinkėjai už Atlanto. Bet tai nereiškia, kad Rusija neieškos gudresnių būdų juos paveikti. Taigi, p. Merkel ruošiasi atsakyti.

Griežčiausias įstatymas

Valdančioji koalicija birželio pabaigoje priėmė įstatymą, kuriuo numatomos iki 50 mln. Eur siekiančios baudos „Facebook“ ir kitiems socialiniams tinklams, jei šie per savaitę nepašalintų „nelegalaus turinio“ – taip p. Merkel vyriausybė vadina viską, nuo neapykantą kurstančių pasisakymų ar pornografijos iki kenkėjiškos propagandos, šmeižto ir išgalvotų naujienų.

„Žodžio laisvė baigiasi ten, kur prasideda baudžiamoji teisė“, – įstatymo kritikams aiškina Vokietijos teisingumo ministras Heiko Maasas ir atkreipia dėmesį, kad neapykantos nusikaltimų skaičius per pastaruosius dvejus metus šalyje išaugo daugiau kaip 300%.

Richardas Allanas, „Facebook“ viešosios politikos Europoje viceprezidentas, nepritaria bandymui socialinius tinklus paversti arbitrais, sprendžiančiais, kas yra išgalvotos naujienos. Tačiau paneigti, kad socialiniuose tinkluose tokių žinių knibždėte knibžda, jis taip pat negali.

Po JAV rinkimų „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas aiškino, esą šis socialinis tinklas negalėtų paveikti rinkimų rezultatų, o šią savaitę atskleista, kad per JAV rinkimus įvairios su Kremliumi susijusios netikros paskyros pirko „Facebook“ reklamos už maždaug 100.000 USD.

Minėtasis Vokietijos įstatymas, įsigaliosiantis nuo spalio 1-osios, yra viena radikaliausių kovos su propaganda priemonių Europoje, nors ne vienintelė.

Europos Sąjunga įsteigė tarnybą, kurios užduotis – neutralizuoti išgalvotas žinias ir Rusijos propagandą. Čekijos respublikoje pradėjo veikti policijos agentūra, stebinti socialinę žiniasklaidą ir ieškanti dezinformacijos ar „kitų hibridinių grėsmių“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas dviem Rusijos naujienų agentūroms – RT ir „Sputnik“ – balandį uždraudė patekti į jo rinkimų kampanijos būstinę. Ar tai gali apsaugoti rinkėjus nuo propagandos? „Foreign Policy“ analitikai mano, kad ne. Juk būdų paveikti rinkėjų nuomonę yra daugybė, o Rusijos propaganda nuolat tobulėja.

„Demokratija paremta viešąja nuomone. Ir jei atsiranda naujų būdų ta nuomone manipuliuoti, galime laukti ir kitokios demokratijos“, – įspėja p. Hegelichas.

Suklastota realybė

Ponas Hegelichas atkreipia dėmesį, kad skleisti propagandą padeda modernėjančios technologijos. Save nepriklausomu žurnalistu vadinantis Simferopolyje dirbantis Rusijos nacionalistas Konstantinas Knyrikas platina naujausiomis technologijomis klastojamus vaizdo įrašus iš Rytų Ukrainos ir Krymo. Nors daugybė rusų tiki tuo, ką ten mato, Europos tarnybos p. Knyriko įkurtą „žinių“ tarnybą laiko vienu iš aktyviausių ir itin gerai finansuojamų rusiškos propagandos šaltinių.

Ekspertai pabrėžia, kad techninių galimybių įtikinti žiūrovus, klausytojus ar skaitytojus daugėja. Šį pavasarį pristatyta programėlė „Lyrebird“ leidžia tekstą įgarsinti bet kurio žmogaus balsu. Programėlės pristatyme skamba buvusio JAV prezidento Baracko Obamos ir senatorės Hillary Clinton balsai, o dabartinis Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas (tiksliau, jo balso klonas, kurio „plika ausimi“ niekaip neatskirtume nuo tikro) sako: „Jie mus gali priversti pasakyti bet ką.“

Rusija kapituliuoja

Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius VŽ „Savaitgaliui“ sakė pastebėjęs, kad Rusija, iš pradžių gana aktyviai bandžiusi paveikti vokiečius, pastaruoju metu deda gerokai mažiau pastangų. Viena priežasčių – Rusija taip ir nesurado nišos, į kurią galėtų įsiterpti, nes Vokietijos visuomenė „nesubrendusi“ priimti Rusijos siunčiamų žinučių. Net pastangos pabloginti p. Merkel reitingus žiniomis apie migrantų krizę nebuvo sėkmingos – kanclerės reitingai krito, bet neilgam.

Rusijos propagandos nesėkmę lėmė kitos priežastys: visuomenės kritiškumas ir pavyzdinga Vokietijos specialiųjų tarnybų veikla.

„Viešumas – vienas svarbiausių ginklų prieš Rusijos propagandą. Juk ne kartą girdėjome specialiųjų tarnybų vadovų perspėjimus dėl galimos Rusijos įtakos“, – vokiečių budrumo ir atsparumo išgalvotoms naujienoms priežastis aiškina politologas.