Nobelio laureatė S. Aleksijevič apie kūrybą ir Rusijos „kolektyvinį Putiną“

Publikuota: 2017-08-04
 

Kalbant su Svetlana Aleksijevič (g. 1948) sunku pasakyti, kas iš ko ima interviu. Vos sužinojusi, kad esu anglas, ji nori išgirsti mano nuomonę apie karalienę ir įmantrius britiškos monarchijos ritualus. Ji taip pat nori sužinoti, kodėl aš šneku rusiškai, kur studijavau, kada gyvenau Maskvoje.

Atsakau jai, kad atvykau 1991-aisiais, dirbdamas žurnalistu. Tai buvo nepavykusio pučo prieš Michailą Gorbačiovą ir Sovietų Sąjungos žlugimo metai. „A, tada tu puikiai supranti, apie ką aš rašau“, – sako ji.

2015-aisiais Aleksijevič, Ukrainoje gimusi baltarusių rašytoja, pelnė Nobelio literatūros premiją. Šį apdovanojimą jai padėjo gauti gebėjimas priversti žmones atsiverti ir papasakoti savo gyvenimo istorijas. Tai yra jos sėkmės paslaptis. Tris dešimtmečius ji rašė, ir išleido, savo dokumentinius romanus apie sovietmečio gyvenimą, išgarsinusius ją visame pasaulyje. Šie sudėtingi koliažai, sudėlioti iš šimtų pokalbių su paprastais žmonėmis, gyvenančiais ypatingu laikotarpiu, yra rašytojos gyvenimo kūrinys. Nobelio premijos komitetas jį apibūdino kaip „paminklą mūsų laikų kančiai ir drąsai”.

Niekuo neišsiskirianti 69-erių moteris žvelgia į mane veriančiu žvilgsniu, ir aš galiu įsivaizduoti, kaip jaučiasi jos pašnekovai, – kodėl jie atskleidžia jai paslaptis, dešimtmečius nešiotas lyg sunkią naštą ar gėdingą dėmę.

Tai susiję su jos švelniais bruožais, intymiu balso tembru ir beveik apčiuopiama empatija. Sykiu tai turi kažką bendra su jos neišskirtinumu. Rudos spalvos vilnonį pončą vilkinti Aleksijevič nė iš tolo neprimena literatūros žvaigždės. Tuo metu, kai sulaukė Nobelio komiteto skambučio, ji lygino drabužius. Daug dešimtmečių ji gyvena tame pačiame ankštame 50 kv. m sovietmečio laikotarpio bute Baltarusijos sostinėje Minske.

Šiandien mes susitinkame prašmatniame Berlyno priemiestyje Friedenau įsikurusio viešbučio „Literaturhotel“ pusryčių kambaryje. Tai literatūrinis prieglobstis, pilnas bydermejerio stiliaus baldų, rytietiškų kilimų ir veidrodžių auksiniais rėmais. Aleksijevič, kuri čia apsistoja dažnų kelionių į Berlyną metu, iš pradžių mums pasiūlė susitikti žuvies restorane prabangioje Kurfürstendamm gatvėje. Tačiau po literatūros skaitymų Bamberge, Liubeke ir Hamburge, kuriems buvo skirta mažiau nei savaitė, ji yra pavargusi.

„Literaturhotel“ vadybininkė Christa Moog mums įpila žaliosios arbatos ir pasigiria didingu Friedenau literatūriniu paveldu. Čia gyveno trys Nobelio premijos laureatai: Gunteris Grassas, Rumunijoje gimusi Herta Muller ir Aleksijevič, kuri XXI a. pirmame dešimtmetyje išvažiavo į Vakarų Europą ir dvejus metus praleido Berlyne. Tada Moog atsiprašo ir paaiškina, kad turi eiti suorganizuoti vakarienę: viešbutis paprastai netiekia maisto, bet garbingam svečiui bus padaryta išimtis.

Kolektyvinis Putinas

Nuo karalienės pereiname prie kitos ilgai valdančios asmenybės – Vladimiro Putino, kurio niūri aura tvyro tarp mūsų visą vakarą. Aleksijevič kūrinys „Laikas iš antrų rankų“ (lietuviškai išleido „Kitos knygos“, 2016 m., – VŽ) yra bandymas suprasti, iš kur Putinas atsirado, ir kodėl jis taip keri Rusijos žmones.

Rašytoja neskuba kritikuoti prezidento. Nerimą jai labiau kelia „kolektyvinis Putinas“ – panieka liberalioms vertybėms ir stiprus užgauto tautinio pasididžiavimo jausmas, paplitęs Rusijoje ir Baltarusijoje. Rašytoja sako, kad 60–70% gyventojų pažiūros yra būtent tokios, ir tai tikras iššūkis Vakarus remiančių liberalų mažumai, kuriai ji priklauso. „Vienas dalykas yra priešintis valdžiai ir jos institucijomis. Mes, rusų rašytojai, esame prie to pripratę – sako ji. – Bet konfliktas su savais žmonėmis – tai iš tiesų siaubinga.“

Aleksijevič ypač sunku dar ir todėl, kad šie žmonės yra jos kūrybos šaltinis bei įkvėpimas. Kiekviena iš jos knygų – tai įspūdingas gobelenas, nuaustas iš susitikimų su žmonėmis, kurie dalyvavo epochą keičiančiuose įvykiuose nuo Antrojo pasaulinio karo iki Černobylio tragedijos 1986-aisiais. Ji yra lyg gydytoja, tirianti traumuotos šalies besitraukiančius randus. Tai pavojingas užsiėmimas šalyje, kuri stengiasi iš atminties ištrinti gulagą, ir kurios prezidentas Sovietų Sąjungos žlugimą kartą apibūdino kaip „didžiausią geopolitinę XX a. katastrofą“.

2015-ųjų gruodį atsiimant Nobelio premiją skaitytoje paskaitoje Aleksijevič pavadino Rusiją „visiškos amnezijos erdve“. Pasak jos, dabar padėtis tik blogėja. „Teisininkai kalba, kad Gorbačiovą reikia nuteisti, Solženicyno paminklą nuniokojo vandalai, statoma vis daugiau Stalino skulptūrų, – sako ji. – Bet ne Putinas liepia žmonėms taip elgtis – iniciatyva kyla iš pačių piliečių.“

Paprasti gyvenimai

Paprastų žmonių gyvenimu Aleksijevič pradėjo domėtis vaikystėje. Ji gimė 1948 m. Ukrainos mieste Ivano Frankivske, kaimo mokytojų šeimoje. Užaugo Baltarusijos kaimelyje. Kaimo vyrai buvo žuvę kare, moterys po darbų kiekvieną vakarą sėdėdamos ant suoliukų šnekučiuodavosi, o vaikai klausydavosi kiekvieno jų žodžio. „Jos kalbėjo apie meilę, karą, siaubingus dalykus, – pasakoja rašytoja. – Žmonės visą laiką šnekėdavo apie mirtį, ir tie žodžiai liko išdeginti mano sąmonėje.“

Aleksijevič sako norėjusi rašyti romanus, bet greitai supratusi, kad tikros žmonių istorijos yra paveikesnės: „Kam išradinėti veikėjus, kai dalykai, kuriuos žmonės pasakoja, yra daug vertesni?“

Ji prisimena pavyzdį iš „Černobylio maldos“, jos knygos apie atominės jėgainės sprogimą prieš tris dešimtmečius. Tada didelė dalis Ukrainos ir Baltarusijos buvo paveiktos radiacijos ir šimtuose abiejų valstybių kaimų tapo neįmanoma gyventi. Knygoje ji pateikia pasakojimą moters, kurios vyras buvo gaisrininkas, padėjęs gesinti jėgainės reaktoriaus gaisrą. Vėliau jis buvo pervežtas į ligoninę Maskvoje, kur mirė nuo radiacijos.

Gydytojai moterį įspėjo prie jo neiti, nebučiuoti, neapkabinti. Jie pasakė: „Tai nėra tas vyras, kurį tu myli, tai radiacija užterštas objektas.“ Tas sakinys šokiravo Aleksijevič: „Aš pagalvojau, – tai tikrų tikriausias Dostojevskis.“

Istorija kitaip

Rašytoja sako norėjusi pabėgti nuo įprastinių istorijos pasakojimo būdų: „Nuo Tacito ir Plutarcho laikų išlikusi tradicija, kad istorija priklauso didvyriams, imperatoriams. Bet aš užaugau tarp paprastų žmonių, ir jų istorijos mane sukrėtė. Skausminga ir tai, kad niekas be manęs jomis nesidomėjo.“

Atneša mūsų užkandį – paprastą patiekalą iš marinuotų grybų ir kietai virtų kiaušinių, įdarytų krevetėmis. Rusiškai besišnekučiuodama su Aleksijevič, Moog mums įpila po taurę „Pinot Grigio“ – matyti, kad, nepaisant kalbos barjero, jos yra artimos.

„Ar tu žinojai, kad Moog irgi yra rašytoja?“ – paklausia pašnekovė. Vėliau „Amazon“ tinklalapyje radau du jos romanus, kurie buvo išleisti dvidešimtojo amžiaus 9 dešimtmetyje.

Pirmą Aleksijevič knygą „Nemoteriškas karo veidas“ (1985 m.) sudaro pokalbiai su karą išgyvenusiomis sovietmečio moterimis. Anot jos, toks požiūris jai buvo svarbus, nes moterys karo niekada nelaikė herojišku.

„Moterims karas visada yra žudynės“, – sako ji. Rašytoja norėjo pažvelgti giliau, po to laikotarpio sovietinėmis klišėmis rasti „konkrečių dalykų“ tiesą. Kaip pavyzdį ji pamini moteris kareives, kurioms vos kirtus Vakarų sieną buvo įduota liemenėlių, kelnaičių ir tamponų, „kad jos nepritrauktų užsieniečių dėmesio“.

Knygos išsklaido sovietinius mitus, kurių pagrindinis – kad „karas yra gražus“.

„Jis toks nėra, jis siaubingas“, – sako Aleksijevič. Knygos „Cinko berniukai“ (1991 m.) tema yra dar vienas didžiųjų mitų – istorija apie sovietų armijos įžengimą į Afganistaną dvidešimtojo amžiaus 9 dešimtmetyje. Rašytoja prisimena, kaip ji atvežė pliušinių meškučių į Kabulo ligoninės vaikų skyrių, ir savo nuostabą, kai vienas mažas berniukas dovaną sugriebė dantimis. Jo motina atvertė antklodę ir parodė, kad jis neturi nei rankų, nei kojų.

„Štai ką padarė jūsų sovietiniai hitlerininkai!“ – ėmė šaukti moteris.

Tai buvo likimo posūkis. „Sovietų Sąjungoje visi kalbėjo apie tai, kad mes esame didvyriai, padedantys Afganistano žmonėms kurti jų ateitį.“ Iki tol ji buvo Sovietų Sąjungos patriotė, ištikima jaunųjų komunistų lygos narė. Staiga jos požiūris pasikeitė.

Rašymo metodai

Vadybininkė pertraukia mūsų pokalbį, atnešusi antrą patiekalą: sezamų sėklomis apibarstytą lašišą su ryžiais ir cikorijų salotomis. Drauge patiekiamas „Moog padažas“ – svogūnų, kriaušių, spanguolių ir grietinėlės mišinys, papuoštas šafranu.

Aleksijevič patenkinta: „Lyg būčiau apsistojusi kažkieno namuose, o ne viešbutyje.“

Mums pradėjus ragauti žuvį, ji papasakoja apie savo darbo metodiką. Kiekvienai knygai ji ima interviu iš daugiau nei tūkstančio žmonių, nors tik apie 300 jų istorijų atsiduria knygoje. Ji sako, kad jos tikslas – parašyti „sielos istoriją“. Cituodama Dostojevskio veikėją Šatovą iš romano „Demonai“, ji sako: „Mes esame du padarai, susitikę beribėje begalybėje... paskutinį kartą šiame pasaulyje. Tad mesk tą balso toną ir kalbėk kaip žmogus. Nors kartą gyvenime kalbėk žmogaus balsu.“ Nenuostabu, kad Dostojevskio portretas kabo virš jos darbo stalo Minske.

Jos knygų veikėjais dažnai tampa žmonės, kuriuos ji atsitiktinai sutinka viešose vietose: restorane, autobuse, oro uoste.

„Mes pradedame kalbėtis ir aš paprašau jų numerio“, – sako ji. Tuomet priduria, kad į šiuos pokalbius žiūri kaip žurnalistė, tačiau „tai nėra tikras interviu – greičiau jau pokalbis. Bendrauju kaip draugė – kaip ir jie, esu savo laikotarpio vaikas. Ir jei nebūčiau jų draugė, nemanau, kad jie man papasakotų visus tuos dalykus“.

Jos pašnekovų kartėlis dažnai persipina su nostalgija prarastai sovietinei idilei. Jie taip pat jaučia stiprų nusivylimą nevaržomu kapitalizmu, kuris užėmė Sovietų Sąjungos vietą šiai žlugus 1991-aisiais. Ambicingiausią Aleksijevič kūrinį „Laikas iš antrų rankų“ įkvėpė menininko Iljos Kabakovo pareiškimas.

„Jis pasakė: sovietmečio laikais mes kovojome su monstru – komunizmu, ir jį įveikėme, – cituoja ji. – Bet tada mes apsisukome ir pamatėme, kad teks gyventi su žiurkėmis.“

Tarp gulago ir lygybės

Toks požiūris vakariečiams gali pasirodyti iškreiptas. Kaip žmonės gali jausti palankumą sistemai, kuri sukūrė gulagą? Rašytoja sako, kad pamirštame unikalią vėlyvojo sovietmečio atmosferą – lygybės, artimų draugysčių ir meilės literatūrai metą.

„Nors ir skurdome, jautėmės laisvi, – tikina ji. – Draugai rinkdavosi vieni kitų namuose, skambindavo gitara, dainuodavo, kalbėdavosi, skaitydavo poeziją.“ Jie tikėjosi, kad intelektinė laisvė, kurios jie taip troško, demokratiškais laikais taps realybe.

„Kad visi galės laisvai skaityti Solženicyną.“

Laisvės metas atėjo ir visi Solženicyno kūriniai buvo išspausdinti, tačiau XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje niekas neturėjo laiko ar jėgų jų skaityti. „Visi tiesiog paliko juos užnugaryje ir puolė prie 20 skirtingų rūšių sausainių ar 10 rūšių dešros“, – šypteli Aleksijevič.

Tarsteliu, kad man ypač sunku buvo skaityti pasakojimus žmonių, gynusių vadinamuosius Baltuosius rūmus – buvusį Rusijos Dūmos pastatą, tapusį pasipriešinimo simboliu per 1991-aisiais vos neįvykusį perversmą. Aš pats ten buvau ir atsimenu drąsias pagyvenusias moteris, kurios buvo pasiryžusios geriau gultis po tankais, nei leisti komunistams grįžti į valdžią. Jų laisvės viltys žlugo per chaosą, hiperinfliaciją ir plintantį nusikalstamumą, kuriais garsėjo Boriso Jelcino metai. Naujas visuomenės sluoksnis – plėšrieji oligarchai – perėmė valdžią.

„Aš irgi buvau tuose XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos protestuose. Nei vienas iš protestuotojų tada nenorėjo Abramovičiaus“, – priduria ji, turėdama omeny milijardierių, „Chelsea“ futbolo klubo savininką.

Praleista proga

Daugelis jos kartos intelektualų ne tik prarado darbus, santaupas ir idealus. Jie nepatyrė katarsio, nes niekas iš buvusios valdžios nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Klausiu pašnekovės, ar viskas būtų baigęsi kitaip, jei Komunistų partija būtų atsidūrusi teisme.

„Aš buvau įsitikinusi, kad taip“, – sako Aleksijevič. Tačiau kiti, tarp jų ir jos tėvas, aistringas komunistas, su tuo nesutiko, – jis manė, kad būtų prasidėjęs pilietinis karas. Todėl ir nebuvo jokio atsiskaitymo su sovietmečio praeitimi, jokio rusiško Niurnbergo.

„Mes praleidome savo progą“, – mano rašytoja.

Moog įneša desertą – mango vaisiaus skilteles su karčiuoju šokoladu, ir mes imame kalbėti apie įvykius Ukrainoje, kur Aleksijevič yra gimusi. Ji smerkia Krymo okupaciją ir sako, kad Vakarų šalys turėtų tiekti ginklus, kurie padėtų vietos žmonėms pasipriešinti Rusijos remiamiems Donbaso kovotojams. „Tuos Ukrainos berniukus iššaudo kaip kurapkas“, – tarsteli pašnekovė.

Tačiau į ateitį ji žiūri viltingai – priešingai, nei jos tėvynė Baltarusija, Ukraina nori būti Europos dalimi.

„Per visą baltarusių istoriją jie tik stengiasi išgyventi, – sako ji. – Rusija visada įtarė baltarusius bendradarbiaujant su jos prieše Lenkija, ir siuntė juos skerdimui, „nes jie pasipainiojo po kojomis“. Tad jų filosofija tapo pasislėpti ir tyliai sėdėti.“

Kai niekur nepasislėpsi

Išgyvendama prieštaringus jausmus Aleksijevič po 11 metų, praleistų užsienyje, prieš kurį laiką grįžo į Baltarusiją. Jos tėvai jau mirę, o ji norėjo matyti, kaip auga jos anūkė. Rašytoja buvo išvykusi su viltimi perlaukti Putino ir Aleksandro Lukašenkos laikus, bet suprato, kad „jie niekur nedings“.

Jos santykiai su autoritariniu baltarusių lyderiu įtempti: kai ji pelnė Nobelio premiją, Lukašenka ją apkaltino „kibirais drebiant purvą ant savo šalies“. Grįžti namo ji turėjusi dėl savo darbo: „Mano žanras reikalauja kalbėtis su žmonėmis kiekvieną dieną, to neįmanoma daryti per skaipą.“

Už Nobelio premijos pinigus Aleksijevič nutarė nusipirkti naują butą tame pačiame name, tik tris kartus didesnį nei ankstesnis.

Jai patinka jos gyvenamoji vieta su vaizdu į Svisločiaus upę, ir ji niekada negalėtų išsikraustyti kitur. Todėl jai sunku išlaikyti anonimiškumą. Ji pasakoja neseniai Minsko gatvėje susiginčijusi su devynmete anūke Jana, tuomet viena moteris pasakė mergaitei: „Tu negali taip kalbėti su savo močiute – negi nežinai, kas ji tokia?“

Rašytojai sunku gyventi visuomenės akiratyje: „Man patinka sėdėti vienai ir galvoti, o ne būti nuolatos fotografuojamai. Aš nesu viešumos siekiantis žmogus.“ Uždarumas atliepia Aleksijevič kūrybą, kurioje retai pasigirsta autorės balsas. Tačiau yra keletas išimčių. „Laike iš antrų rankų“ ji pasakoja seno komunisto istoriją: vyras buvo įkalintas Stalino laikais, bet vėliau išleistas į laisvę. Po karo jį iškviečia ir pasako, kad jo žmona, kurią areštavo kartu su juo, mirė lageryje.

„Mane iškvietė į rajono partijos komitetą. „Deja, mes negalime jums grąžinti žmonos. Ji mirė. Tačiau atgausite savo prarastą garbę.“ Ir jie grąžino man partijos nario bilietą. Aš buvau toks laimingas! Toks laimingas!“ – sako jis.

Knygoje Aleksijevič pasakoja, kaip ji su komunistu ginčijasi, ir jis praranda kantrybę. Klausiu, kas gi nutiko.

„Aš negalėjau to pakelti, aš tiesiog pašiurpau. Pasakiau: Aš jūsų nesuprantu – jums numetė tik duonos plutelę. Ir jis tapo agresyvus. Sako: „Jūs niekada nesuprasite, jums rūpi tik skudurai ir prisikimšti pilvą. Bet mes turėjome taurių idealų. Mes buvome žmonės, kurie kažkuo tikėjo.“

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Veneciją užliejo didžiausias potvynis

Lapkričio 12-osios vakarą Venecijoje vanduo pakilo aukščiausiai per pastaruosius 50 metų – beveik du metrus.

Laisvalaikis
2019.11.13
Kinijoje išleista solidi lietuvių poezijos rinktinė

Kinijos leidykla „Guangdong Flower City Publishing House“ išleido šiuolaikinės Lietuvos poezijos antologiją,...

Laisvalaikis
2019.11.12
„Rubiko kubo“ prekės ženklo valdytojai patyrė dar vieną pralaimėjimą Premium

Europos Sąjungos (ES) Bendrasis Teismas priėmė dar vieną nepalankų sprendimą gerai žinomo žaislo Rubiko kubo...

Rinkodara
2019.11.12
Apdovanojimas „Vilnius – Europos G taškas“ kampanijai vėl patraukė pasaulio dėmesį 2

Žinia, kad Vilniaus reklama „Vilnius – Europos G taškas“ buvo įvertinta auksu tarptautiniuose turizmo...

Rinkodara
2019.11.12
Didžiausias Vilniaus bunkeris bus išsaugotas

Po nugriautais „Profsąjungų rūmais“ rastas bunkeris bus išsaugotas, nes jo griovimas grėstų paties Tauro...

Laisvalaikis
2019.11.12
Prieš krepšinio aistras „Žalgirio“ arenoje – naudingos verslo pamokos Verslo tribūna

Ar įmanoma suderinti smagiai praleistą vakarą stebint aukščiausio lygio krepšinį ir naudingą verslo...

Verslo aplinka
2019.11.12
Kinijos tikslas – pralenkti Holivudą

JAV mažėjant pajamoms už Holivudo filmus – dėl piratavimo ir tokių turinio platformų kaip „Netflix“ arba...

Laisvalaikis
2019.11.11
Medijos – ir streso, ir atsipalaidavimo šaltinis Premium

Šiandieniame technologijų pasaulyje medijomis naudojamės vis daugiau, o prekių ženklams tai atveria didesnių...

Rinkodara
2019.11.11
Graikijos masalas investuotojams – mokesčių rojus

Graikija, bandydama išbristi iš užsitęsusios ekonominės krizės, meta iššūkį Londonui, Monakui ir...

Laisvalaikis
2019.11.10
Iliustruotoji istorija: aferos baigėsi bankrotu 2

Apie greitą praturtėjimą nepajudinus nė piršto svajoja ir aukštuomenė, ir prastuomenė. Ankstesniais laikais...

Laisvalaikis
2019.11.10
„Social Media Fest 2019“: renka įtakingiausiuosius socialiniuose tinkluose

Socialinių tinklų atradimų festivalio „Social Media Fest 2019“ komisija įvertino Lietuvos influencerius,...

Rinkodara
2019.11.10
Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema? Premium 1

Jei skaitote šio straipsnio pavadinimą ir jus ima šioks toks irzuliukas, kad šis tekstas apskritai...

Verslo klasė
2019.11.09
Baltijos šalių Jaunojo tapytojo prizas iškeliavo į Latviją

Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno pasaulio profesionalų, kolekcininkų ir mėgėjų smalsumas patenkintas: šių...

Laisvalaikis
2019.11.09
Mokslu grįstas apsipirkimo gidas: kaip neišleisti per daug 

Pasiklydę tarp lentynose sumaniai perdėliotų prekių, suvilioti akcijų, prisirinkę per daug ar ne to, ko iš...

Laisvalaikis
2019.11.09
LIONS prezidentas: mes – stiprūs, nes skirtingi Premium

1917 m. Melvinas Jonesas, garsus Čikagos verslininkas, draudikas, kartą per mėnesį lankydavosi verslininkų...

Verslo klasė
2019.11.09
Berlyno sienos griūties 30-metis: geležinė uždanga ir kiti piknikai Premium

Lygiai prieš 30 metų, 1989-ųjų lapkričio 9 d., griuvusi Berlyno siena iš esmės išjudino Rytų ir Vidurio...

Laisvalaikis
2019.11.09
„Fredos“ vadovas A. Ėmužis – apie baldų pramonės ateitį, robotus, vartojimą, lyderystę Premium 1

Antanas Ėmužis, vienos stambiausių šalyje baldų gamybos AB „Freda“ generalinis direktorius ir vienas...

Laisvalaikis
2019.11.08
Kampanija „Lietuvos DNR“ pelnė tarptautinį apdovanojimą

Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės inicijuota komunikacinė kampanija „Lietuvos DNR“...

Rinkodara
2019.11.08
„NAPA Baltic 2019“ – daugiausia laimėjimų Lietuvos dizaineriams

Kasmetiniuose Baltijos ir Šiaurės šalių pakuotės dizaino renginyje „NAPA Baltic 2019“ išrinkti geriausi...

Rinkodara
2019.11.07
„Vilniaus lapai“ kviečia kalbėtis apie istoriją

Lapkričio 7–10 d. sostinėje – vėl „Vilniaus lapai“. Vos ketvirtus metus rengiamas tarptautinis festivalis...

Laisvalaikis
2019.11.07

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau