Dvi Vilniaus parodos Kaselio „documentos“ fone

FOTOGALERIJA Dvi Vilniaus parodos Kaselio "documentos" fone (11 nuotr.)

Pastarasis renginys yra rečiausias – vieną kartą per dešimt metų keliolika pakviestų tarptautinių žvaigždžių (2007-aisiais tarp jų buvo ir Deimantas Narkevičius) miestui sukuria viešus meno kūrinius. Pasibaigus festivaliui, dalis jų ten ir lieka.

Meno čempionatai ir olimpiada

Sportinių metaforų kontekste Miunsterio skulptūrų projektą galima pavadinti elitinės šakos pasaulio čempionatu, pateikiančiu itin kokybišką vizualios viešos kultūros dešimtmečio raidos kolekciją, kurią lydi ir nepaprastai stipri edukacinė programa. Žinant mūsų meilę skulptūroms ir matant artėjančių kovų frontą, savivaldybių delegacijų ekskursijos į Miunsterį turėtų būti privalomos, – viešosios skulptūros entuziastai pamatytų, kaip nuo XIX a. vidurio pasikeitė šio žanro mados, išraiška ir pranešimo jėga.

Galiausiai, Miunsterio skulptūrų parko istorija yra grynai savivaldybinis pasakojimas su gera pabaiga: ten viskas prasidėjo 1977 m., kai amerikiečių skulptorius George‘as Rickey padovanojo miestui kinetinę skulptūrą. Miestiečiams ji, be abejo, nepatiko, bet ją apgynė muziejininkai ir nusprendė ta proga rengti skulptūrų festivalius. Dabar Miunsteris, išleisdamas renginiui maždaug aštuonis milijonus eurų, gauna papildomus 600.000 turistų, kurie mieste palieka apie 42 milijonus eurų. Aš – pirmasis, perskaitęs apie tokią kelionę, pulčiau visomis išgalėmis ginti meno komandiruočių dalyvius, kai juos kas nors tradiciškai apkaltintų mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu.

Venecijos šiuolaikinio meno bienalę, vykstančią kas dveji metai, pavadinčiau, nors tai yra pasaulinio masto įvykis, Europos lengvosios atletikos čempionatu. Jos kuratoriai ir paralelinių renginių organizatoriai parodo greitai nugriebtą tendencijų grietinėlę, kurią savo gaminiams dar vėliau panaudoja didžiosios galerijos kasmetinėse meno mugėse. Na, o tendencijas formuoja trečiasis šių metų įvykis, meno olimpiada (vis dar vartoju sportines metaforas) – Kaselio „documenta“, vykstanti kas penkerius metus. Šiemet ši dėlionė gali sutrikti, nes 14-osios „documentos“ kuratorius Adamas Szymczykas surinko ekspoziciją, kurią būtų galima pavadinti tautologiniais užrašais apie archyvinį meną, kuris kuratoriui buvo aktualus praėjusiais ar dar ankstesniais metais: vis tas pats pokolonializmas, migrantai ir trauminė Europos istorija.

Kaselio aidai Vilniuje

Šiemetinis „documentos“ archyviškumas priminė istoriją, susijusią su Nacionalinės dailės galerijos (NDG) Didžiojoje salėje vykstančia retrospektyva „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967–1977“. Mano favoritinis eksponatas šioje parodoje yra K. Varnelio pasiūlymo „documenta 6“, vykusios 1977 m., eskizas. Jį sudaro dvi dalys – paties menininko anuomet padaryto maketo su paveikslais nuotraukos ir parodai atkurtas maketas. Šių objektų kombinacija, pavadinta „Netikrų labirintų“ serija, puikiai atskleidžia visos parodos tikslą – parodyti K. Varnelio kovą su atsitiktinumu, naudojant toje kovoje racionalumą, griežtumą ir matematinį tikslumą. Žinoma, tokia ideologija nebuvo priimtina šeštosios „documentos“ kuratoriui Manfredui Schneckenburgeriui, trisdešimtmečiam hipiui, kuris tuomet (kaip ir Szymczykas dabar) deklaravo norą rodyti menininkus, kurie savo kūryboje atsisako individualumo dėl socialumo, tad opartinis ir minimalistinis Kazio Varnelio pasiūlymas buvo atmestas.

Bet štai kitas lietuvių išeivis menininkas Jurgis Mačiūnas 1977 m. „documentoje“ buvo priimtas – o gal ir pakviestas – išskėstomis rankomis, ir, kaip galima lengvai atspėti, jo kūrinys – rusofilinis „Rusijos istorijos atlasas“ – irgi dalyvauja šių metų „documentoje“.

Šioje situacijoje vėl atrandu punktyrinį ryšį (kurį vertėtų pavadinti atspindžiu ar aidu) su antra NDG eksponuojama paroda „Formuojant peizažą“. Parodos anonse rašoma, kad joje „pristatoma dalis Vilniaus peizažo projekcijų – nuo seniausių laikų iki sovietmečio pabaigos“, bet „seniausi laikai“ parodoje prasideda nuo XIX a. pradžios, arba – nuo Rusijos valdymo Lietuvoje pradžios.

J. Mačiūno „Rusijos istorijos atlasas“ vizualiai nėra labai išraiškingas: ant sienų kabo A4 formato popieriaus lapai su nupieštais kintančiais Rusijos sienų kontūrais ir braižybiniu šriftu surašytais Rusijos istorijos įvykiais, todėl „Formuojant peizažą“ eksponatai galėtų tapti puikiomis J. Mačiūno atlaso iliustracijomis. Tirštoje nedidelės NDG salės ekspozicijoje lankytojai mato tobulą Rusijos (kartu su sovietine Rusija) įtakos Vilniaus architektūriniam peizažui pjūvį – nuo XIX a. pradžios miesto struktūros tiesinimo iki XX a. pokario ketinimų dar kartą nuvaryti Vilnių į imperinio ampyro košmarą. Parodą „Formuojant peizažą“ būtina aplankyti ne tik dėl galimo ekspozicinio įspūdžio, bet ir dėl kuratorių suteiktos progos pamatyti rečiausius archyvinius artefaktus, kurie, pasibaigus parodai, vėl ilgai dings saugyklose.

Man šioje parodoje svarbiausiu eksponatu tapo didelio formato 1967 m. projekto vizualizacija. Joje architektai Albertas Domereckas, Viktoras Palys ir Kazys Šešelgis nupiešė teritorijos šalia Lukiškių aikštės (už Šv. Jokūbo bažnyčios, dabartinės automobilių aikštelės vietoje) atnaujinimo vaizdą ir sukūrė septintojo dešimtmečio modernizacijos perlą, lyg iš filmų apie Bondą perkeltą betoninę konstrukciją. Arba – pabėgimo iš rusiškos urbanistikos imitaciją.

Parodos Vilniuje ir Europoje

Parodos „Optika ir struktūros“ ir „Formuojant peizažą“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki rugpjūčio 20 d.

Miunsterio skulptūrų projektas, Vokietija – iki spalio 1 d.

Kaselio „documenta 14“, Vokietija – iki rugsėjo 17 d.

Venecijos bienalė, Italija – iki lapkričio 27 d.