Prancūzijos ordiną gavęs „Amilinos” kūrėjas M. Gedvilas: verslas buvo visiškai iš nulio

Publikuota: 2017-06-23
Mindaugas Gedvilas, pasaulinės korporacijos „Roquette“ bazinių produktų grupės vadovas, AB „Amilina“ valdybos narys. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Mindaugas Gedvilas, pasaulinės korporacijos „Roquette“ bazinių produktų grupės vadovas, AB „Amilina“ valdybos narys. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

„Lietuva yra fundamentaliai stiprus agrarinis kraštas, ypač kalbant apie kviečių auginimą. Lietuviški grūdai važiuoja į visą Viduržemio jūros regioną, ir ūkininkai iš to labai gerai gyvena, juolab turint galvoje, kad subsidijos Lietuvoje kur kas mažesnės nei Vakarų Europoje“, – sako Mindaugas Gedvilas, pasaulinės korporacijos „Roquette“ bazinių produktų grupės vadovas.

Prieš dvi savaites p. Gedvilui buvo įteiktos Prancūzijos nacionalinio ordino „Chevalier dans l’Ordre National du Mérite“ riterio insignijos.

Pokalbio su prancūziškojo ordino kavalieriumi susitikome Vilniaus „Stiklių“ viešbučio oranžerijoje. Kai p. Mindaugui parodau, kas jo laukia, – trys VŽ puslapiai, šis nuoširdžiai nusijuokia: „Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš vengiau šito portreto per visą savo karjeros laiką, o va dabar įklimpau.“

„Žinote, kodėl vengiau? – pats paklausia. – Todėl, kad mano moto iš roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ yra toks: „Did Mohamet moved the Mountan, or was that just P.R.?“ Ir dar todėl, priduria, kad jis nemėgstąs kalbėti nei apie save, nei apie savo šeimą.

Sutariame, kad asmeninių klausimų nebus. Šnekėsime apie pradžią, apie kelią ir apie tai, kas jam svarbiausia.

Krakmolo bendrovei „Amilina“ 8 metus vadovavęs p. Gedvilas pasaulinės korporacijos „Roquette“ strateginio padalinio vadovu tapo 2016-aisiais. Metinė korporacijos apyvarta yra 3,5 mlrd. Eur, ji valdo 20 gamyklų visame pasaulyje. 13-a iš jų, taip pat Panevėžio „Amiliną“, kuruoja VŽ „Savaitgalio“ pašnekovas, jis yra ir „Amilinos“ valdybos narys. Pastarosios bendrovės 2016 m. finansiniai rezultatai dar nepaskelbti, tačiau, sako p. Mindaugas, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau, „jie bus beveik kosmosas“.

„Anksčiau“ – tai pati pradžia.

Pirmiausia buvo finansai

Iš p. Mindaugo karjeros dosjė spręstum, kad pirmoji jo darbo vieta – audito bendrovė „Arthur Andersen“ (AA), kadaise buvusi visų jaunų finansininkų mokykla. Tačiau dirbti jis pradėjo anksčiau – besimokydamas Kauno technologijos universiteto gimnazijoje dvyliktoje klasėje įsidarbino finansų analitiku sagų gamykloje.

„Finansų ekonomika mane visada domino“, – šypteli pašnekovas. 1995-aisiais, Kauno technologijos universitete baigdamas tarptautinio verslo vadybos pirmąjį kursą, jis jau dirbo AA ir, ko gero, buvo vienas iš jauniausių specialistų pasaulyje.

„Pradėjau karjerą nuo auditoriaus, bet tikriausiai mano charakteris arba tipažas netiko klasikiniam auditoriui, tada mečiausi į konsultavimą toje pačioje AA kompanijoje“, – šypteli p. Mindaugas. Viena jo klienčių buvusi trąšų AB „Lifosa“, taip jis susipažino su jos valdybos pirmininku ir direktoriumi Danu Tvarijonavičiumi. Pažintis, kad ir kaip banaliai skambėtų, buvo lemtinga: vėliau jiedu sukūrė „Amiliną“, kuri dabar, anot pašnekovo, pagal pelningumo maržą yra viena pelningiausių šios srities įmonių Europoje, gal net pasaulyje.

Amerikietiškais kalneliais

1997-aisiais p. Tvarijonavičius pakvietė p. Gedvilą į „Lifosą“ eiti finansų direktoriaus pareigas. Pašnekovas šypteli: trąšų verslui tai buvo įdomūs metai. „Įdomumą“ jis sieja su bazinių produktų verslo cikliškumu: ciklas susideda iš pakilimų ir nuosmukių, šie savo ruožtu priklauso nuo naujų gamyklų. Pastačius tokių, produkcijos kainos visame pasaulyje krenta žemiau savikainos, tuomet vieni išgyvena, kiti – bankrutuoja. Tada – vėl pakilimas, kol atsiranda naujų pajėgumų.

„Tai visų bazinių produktų verslų prakeiksmas. Kai atėjau, mes buvome ant ciklo bangos“, – sako p. Mindaugas. Jo karjera ir prasidėjo nuo tų bazinių produktų – nuo trąšų.

Jis pasakoja, kad dalis „Lifosos“ akcijų 1999 m. buvo parduotos amerikiečių kompanijai „Cargill“ ir sukurta nauja kompanija, platinanti „Lifosos“ gaminamas trąšas. „Tačiau pasikeitė ciklas, buvo dugnas, „Lifosa“ ėjo į restruktūrizavimą ir, sakyčiau, tai buvo vienas iš sėkmingiausių restruktūrizavimų Lietuvoje“, – kalba pašnekovas. Anot jo, 2002 m. „Cargill“ išėjo iš „Lifosos“, o p. Tvarijonavičius savo akcijas pardavė Rusijos kompanijai „EuroChem“, dabartiniam jos akcininkui Andrejui Melničenkai.

Pasak p. Gedvilo, „Lifosai“ tuo metu jau priklausė „Malsena“, Vievio ir Šiaulių malūnai, iš viso penkios įmonės, ir malimo verslas kaip restruktūrizacijos dalis atiteko p. Tvarijonavičiui. Iš trąšų verslo jis išėjo.

Stačia galva į krakmolą

Kiek vėliau likimas p. Mindaugą nubloškė į Maskvą, į „EuroChem“ grupės finansų direktoriaus pavaduotojo tarptautinio finansavimo klausimais kėdę. Tačiau Maskva jam nepatikusi – neištvėrė jos mentaliteto, o ir jo žmona nesižavėjo tenykščiu gyvenimu. Juolab Rusijoje buvo slogus pokrizinis laikotarpis, netoli jo biuro įvyko ir vadinamoji „Nordost“ drama, kai Dubrovkos teatre žuvo gerokai per 100 žmonių.

„Kaip tik paskambino Danas ir pakvietė į generalinio direktoriaus poziciją. 2003-ųjų pradžioje grįžau į Lietuvą ir per metus sujungėme tas penkias įmones į vieną – į „Malseną“, – pasakoja p. Gedvilas. „Malsenai“ pradėjus stiprėti, jie pradėjo investuoti. 2004-aisiais – į makaronus.

„Verslas buvo visiškai iš nulio, o 2005 m. nupirkome bankrutavusią krakmolo gamyklą Suomijoje, tokia ir buvo mūsų krakmolo verslo pradžia“, – šypsosi p. Mindaugas.

Jis pripažįsta, kad iš pradžių buvo labai, tiesiog tragiškai sunku – juk ėmėsi verslo, kurio visiškai neišmanė: „Tai buvo šioks toks oportunistinis įsigijimas, oportunistinė galimybė. Bet Danas toks – biochemijos mokslų daktaras su verslininko gyslele. Mėgstantis riziką. Pamatuotą, bet gana ekstremalią.“

Dabar pašnekovas šypsosi, bet tuomet, sako, linksma nebuvo: pradėję su „krakmolo projektu“ jie įsivaizdavo, kad jis bus pakankamai pigus, bet galiausiai pasirodė, kad „investiciniai perviršiai buvo žiauriai dideli“.

„Tada teko kviestis į draugus investicijų fondą „Amber Trust“, 2005 m. jis tapo mūsų akcininku. Sakyčiau, nuo 2004-ųjų, kai pradėjome investuoti, iki 2008-ųjų, kol atsitiesėme, buvo sunkus laikotarpis. Skolų turėjome krūvas, bankų krizė jau beldėsi. Kai krakmolo verslas ėmė stotis ant kojų ir miltų bei makaronų paramos jam nebereikėjo, 2009 m. tuos verslus pardavėme, kaip tik prieš krizę. Atsiskaitėme su bankais ir išlindome pro rakto skylutę. Sakyčiau, buvome sėkmės kūdikiai“, – šypsosi p. Mindaugas. Atrodo, jis taip ir nepalietė nei savo kapučino, nei sausainėlių prie jos.

Prancūziškoji nuotaka

Anot pašnekovo, 2009–2010 m. „Amilinai“ buvo geri. „Amber Trust“ pasitraukė, o bendrovė ėmė ieškoti strateginio partnerio.

„Šokti nuo vieno finansinio partnerio prie kito nebuvo prasmės – norėjome strateginio. Atsitiko taip, kad dėl „Amilinos“ akcinio paketo rungėsi kelios kompanijos – dvi prancūzų, viena britų“, – kalba p. Mindaugas.

Paskelbėte grožio konkursą? – klausiu.

„Taip, natūralu, – nusijuokia pašnekovas. – Ir tuo, ką išsirinkome, džiaugiamės iš tikrųjų.“

Viena iš dviejų „prancūzių nuotakų“ buvo „Roquette“, penktos šeimos kartos valdoma korporacija. Anot pašnekovo, tuo metu prancūzų verslo investicijos į Lietuvos pramonę buvo skurdžios, vienintelė Prancūzijos įmonė, veikusi Lietuvoje, buvo grupė „Dalkia“ (dabar – „Veolia“).

„Manau, kad ir Prancūzijos ambasada stipriai apsidžiaugė – tai buvo pramoninė investicija, o ne visuomeninė ir verslo partnerystė. Nenoriu spėti, kas kaltas ir kur problemos su „Dalkia“ ir Vilniaus šilumos tinklais, bet dabartinė padėtis neskani“, – vertina p. Mindaugas. Neklaustas priduria, kad Roquette šeimos investicija pasiteisino puikiai: „Manau, kad ir šeima yra laiminga. Kai jie įsigijo dalį akcijų, pamatėme puikią perspektyvą, nors po įtempto derybų laikotarpio net sunku buvo patikėti, kad gali taip gerai išeiti. Bet pavyko, išlindome.“

Iš pradžių šeima investavo kaip mažumos akcijų paketo savininkė, bet 2014-aisiais, praėjus „sužadėtuvių“ laikotarpiui, abi pusės pamatė, kad galima ir 50–50 partnerystė. Dabar „Roquette“ turi 66% „Amilinos“ akcijų, o p. Tvarijonavičius, didysis mažasis akcininkas, – 33% su trupučiu.

Ponas Mindaugas turėtas „Amilinos“ akcijas pardavė, nes, sako, visada laikė save profesionaliu vadybininku, o ne „kokiu ypatingu verslininku“.

Indija vejasi Lietuvą??2016-aisiais p. Gedvilas perėjo dirbti į „Roquette“ koncerną, ir, kaip minėta, vadovauja 13-ai bazinių produktų gamyklų.

„Didžioji jų dalis yra Europoje, čia mes esame Nr. 2. Indijoje – Nr. 1, ten mes tikrai stiprūs, pasaulyje – Nr. 5“, – vardija pašnekovas. „Roquette“ gamyklose krakmolo žaliava gaminama iš keturių kultūrų: Lietuvoje – kviečių, pietinėje Europoje – kukurūzų, žirnių, bulvių. Niekada nepamanytum – gaminama 700 produktų, o jų spektras labai platus – nuo krakmolo iki plastiko.

Prieš įjungiant diktofoną su p. Mindaugu kalbėjomės, kad kai jis išėjo iš „Amilinos“, bendrovė šykšti pranešimų apie savo veiklą. Pašnekovas netikėtai prisimena tą „epizodą“ ir sako, kad tam yra priežastis: Roquette šeima nesiviešina.

„Tai yra privatus vertybinis šeimos verslas, ir labai įdomu matyti, kaip jis valdomas.

Korporatyvinėse, viešai platinamose akcinėse bendrovėse valdymas labiau procedūrinis, ten esi labai aiškiuose rėmuose, o šeimos versle kur kas labiau juntama verslininkiškumo gyslelė. Mums, lietuviams, su Nepriklausomybe ji tikriausiai tapo įsiūta, todėl mes gerai jaučiamės tokio tipo kompanijose“, – juokiasi pašnekovas. Jis sako dažnai būnantis Indijoje ir mato ją kaip Lietuvą prieš 25 metus: „Ji tiek sparčiai vystosi, kad greitai Lietuvą pavys, reikia sakyti, deja. Lietuvoje laukinio kapitalizmo laikais kiekvienas darydavo kokį nors versliuką – vienaip ar kitaip, legaliai ar nelegaliai. Indijoje dabar tas pats – jauti teisingą atmosferą. Kita vertus, manau, kad tai yra siekio arba pasiekimo alkis, tokį turėjo lietuviai, dabar tą patį matau Indijoje.“

Moderni agrarinė

Kalbant apie „Amiliną“, anot pašnekovo, – tai sparčiausiai auganti krakmolo kompanija Europoje, augimą lemia žaliavos konkurencingumas.

„Todėl ir sakau, kad nereikia bijoti vadintis agrarine šalimi. Būti modernia agrarine šalimi, kokia yra Lietuva, yra didelis laimėjimas. Lietuva yra fundamentaliai stiprus agrarinis kraštas, ypač kalbant apie kviečių auginimą“, – dėsto p. Mindaugas.

Kai perklausiu, ar Lietuva tikrai yra moderni šalis, jis linkteli: agrarinėje sferoje – labai moderni. Pamatęs, kad netikiu tuo, o netikiu, nes viešojoje erdvėje nuolat girdžiu žemdirbių skundus, kaip sunkiai jie gyvena, p. Mindaugas kloja argumentus: „Jeigu pamatysi, kokia žemdirbystėje naudojama technika, kaip ji kompiuterizuota – su laukų valdymu, dronais, kosminėmis fotografijomis ir t. t., suprasi, – Europoje kito tokio ūkininkavimo nėra.“

Jis vardija: Europoje vidutinis ūkis yra 25–30 ha, Lietuvoje visada rasi ir 500 ha. Kai kurie ūkiai yra konsoliduoti ir turi po 10.000 ha. Tai industriniai, labai konkurencingi žemės ūkio produkcijos gamintojai, nesunkiai konkuruojantys su Prancūzija ar Vokietija. „Lietuviški grūdai važiuoja į visą Viduržemio jūros regioną, ir ūkininkai iš to labai gerai gyvena, juolab turint galvoje, kad subsidijos Lietuvoje kur kas mažesnės nei Vakarų Europoje. Taigi konkurencingumas yra fundamentalus ir labai aiškus“, – aiškina p. Mindaugas.

Krakmolas visur

Grįždamas prie „Amilinos“ p. Mindaugas pasakoja, kad kuriant įmonę kaip apie galimus klientus labiausiai galvota apie Suomijos ir Švedijos popieriaus pramonininkus, – juk kiekviename popieriaus lape yra apie 4% krakmolo. Anot jo, krakmolo yra visur: „Pasakysiu taip: nuėjote į parduotuvę, paėmėte bet kokį produktą iš lentynos, ir galiu garantuoti, kad ten bus ko nors, susijusio su krakmolu. Iš jo gaminama daugybė dalykų – gliukozės sirupai, naudojami saldainiuose, vaisvandeniuose, visur, kur tik reikia pasaldinti ar struktūros. Jogurto palaikanti konsistencija, pagaliau – įpakavimas, visur krakmolas“, – vardija p. Gedvilas.

Atrodytų, toks banalus dalykas, – krakmolas, kuris labiausiai asocijuojasi su močiutės virtu kisieliumi prieš Kūčias, o pasirodo, su šiuo verslu pataikyta ne į 10, o į 100. Gal net į daugiau.

„Tikrai, – linkteli pašnekovas, – tai labai įdomi ir ypač plati sfera. Ir jeigu turi konkurencingą žaliavą, inovacijų ir užsispyrimo padaryti geriau, negu kiti Vakarų Europoje daro, tuomet gali augti.“

Anot pašnekovo, „Amilinos“ tyrimų laboratorija pagal aparatūrą nesunkiai lygiuojasi su universitetais, kai kuri net geresnė ir pajėgesnė. Įmonėje dirba keturi mokslo daktarai.

„O sakote, – žemės ūkis, agrarika“, – juokiasi p. Mindaugas.

Svarbiausia – šeima

Vadinamojo bazinių produktų verslo vieneto, „Fundation Products Global Business Unit“, kuriam vadovauja p. Mindaugas, būstinė yra Ženevoje. Gamyklos, kurioms jis vadovauja, – skirtingose šalyse, skirtingose laiko juostose. Vienaip ar kitaip skaičiuosi, tai yra kiaura para darbo.

„Tikrai, – linkteli jis, – subalansuoti gyvenimą sau ir gyvenimą kompanijai yra problema, kol kas dar pratinuosi prie to. Nesakau, kad man pavyksta, ypač komandiruotėse laikas verčiasi, bet po truputį jaukinuosi šį naują darbo būdą.“

Ponas Gedvilas kelerius metus iš eilės yra buvęs tarp „Verslo žinių“ rengiamo konkurso „Metų CEO“ finalininkų. Paklaustas, kokių savybių reikia, norint tapti sėkmingu vadovu, jis prityla: „Nežinau... Sakyčiau, reikia stipriai tikėti tuo, ką darai. Aišku, reikia užsispyrimo, adekvataus išsilavinimo, polėkio, noro ką nors padaryti, šeimos parėmimo. Be stipraus užnugario nepavyktų, nes žmogus nesi vienas, o artimiausia aplinka yra šeima.“

Kratęsis asmeniškumų p. Mindaugas nesyk pakartoja, kas jam tikrai svarbu, – turėti lygiavertį adekvatų partnerį šeimoje.

„Žmona, kuri gali tave paremti, suprasti, yra žiauriai svarbus momentas visame kelyje. Mes abu to paties kirpimo, esame kartu nuo „Arthur Anderson“ ir vienas kitą stumiame 25 metus. Todėl ir sakau, kad tą medalį reikia mano žmonai prisegti už stiprų inspiravimą“, – nusijuokia p. Mindaugas.

Prancūzijos įvertinimas

Taigi, medalis. „Chevalier dans l’Ordre National du Mérite“ kavalieriaus titulą suteikia Prancūzijos prezidentas. Šis apdovanojimas Prancūzijos ir užsienio šalių piliečiams skiriamas už išskirtines viešąsias paslaugas arba asmeninius nuopelnus. Klausiu pašnekovo, už kokius.

„Galvoju, – sako jis, dabar jau neskubėdamas, – kad pakankamai daug dirbau pro bono, kai valstybinėmis organizacijomis kūrėme Lietuvos sumaniosios specializacijos strategiją.“ Ponas Mindaugas pasakoja, kad prieš kelerius metus Lietuva turėjo pasirinkti kryptį, kur link bus nukreipiama valstybės parama iš struktūrinių ir kitų fondų, ir jis buvo grupės, kūrusios ekonominės plėtros strategiją, susiejančią verslą su mokslu, narys.

Taip, sutinka pašnekovas, verslo ir mokslo bendradarbiavimas yra labai skaudi tema, o strategijos pas mus dažnai neveikia, kad ir kokių nuostabių jų būtų prikurta.

„Tai įgyvendinimo klausimas. Ir kartais nereikia per daug baksnoti į valdžią arba į mokslininkus. Problema yra ta, kad Lietuvos verslininkai nesugeba aiškiai įvardyti, ko jiems reikia iš mokslo, todėl mes labai daug teorijos turime moksle, o versle – labai daug amatininkiškumo. Nes jei mokslas neturi konkretaus užsakymo iš verslininko, jam sunku sumąstyti, ko verslui galėtų reikėti“, – dėsto p. Gedvilas.

Anot jo, „Amilinos“ proveržį ir lėmė tai, kad jie sugebėjo įvardyti, ko jiems reikia iš mokslo. Taip atsirado konkretūs ir efektyvūs struktūrinės paramos panaudojimo būdai, lygiai taip pat atsitiko kitose srityse – lazerių, optikos, biochemijos, inžinerijos, kurių vadovai sugebėjo pateikti aiškų užsakymą mokslui.

Be sumaniosios specializacijos projekto, p. Mindaugas dirbo „Verslios Lietuvos“ valdyboje, kaip pats sako, „prie tų pritraukimų“.

„Mano karjeroje – ne tik Prancūzija, ir rusus teko pritraukti į „Lifosą“, ir amerikonus, suomius, belgų kompaniją, – mes pardavėme tam tikras Lietuvos stipriąsias puses. Dirbome ir su kitais investuotojais, – čia papildomos investicijos dar ateis. Vėlgi, suskaičiavus projektus, arba investicijas, pritrauktas į Lietuvą, ne taip jų ir mažai“, – šypteli pašnekovas.

Jis svarsto, matyt, tai ir bus Prancūzijos ordino įteikimo jam viena iš priežasčių: „Be to, numigravau į prancūzišką kompaniją. Gal viskas taip ir susidėjo – mano darbas skatinant mokslo ir verslo bendradarbiavimą, investicijų pritraukimą ir prancūziškasis aspektas.“

Vadovauti išmanant

Ponas Mindaugas nėra pirmasis VŽ „Savaitgalio“ pašnekovas, pabrėžiantis, kad dirba ten, kur jam labai patinka. Jis pasakoja, kad mokydamasis gimnazijoje labiau linko į inžineriją, tačiau inžinieriaus specialybė Nepriklausomybės atėjimo laikais „buvo tokia nusivažiavusi“. Paskiau buvo finansų, pardavimo, dabar – gamybos sritys. „Vėlgi, – nusijuokia pašnekovas, – kai finansuoji verslą, turi parduoti save arba projektą bankui, ir tai geriausia pardavimo pamoka.“

Dabar, jei pats samdo darbuotoją, pirmiausia žiūri, ar žmogus turi stiprų specializacijos – inžinerinį, chemijos – pamatą, o teisė ir vadyba yra antstatas ant jų. „Degančios akys – kitas kriterijus, absoliučiai svarbus. O kai turi norą ir stiprią bazę, vadybos visada išmoksi, jei turi gyslelę, tai nėra sudėtingas mokslas. Jeigu pačiam reikėtų tobulintis, mokyčiausi ne kur nors „executive MBA“, kaip yra populiaru, bet chemijos, biochemijos, inžinerinių specialybių, kurios man labai įdomios“, – kalba p. Gedvilas. Jis sako nesąs iš tų vadovų, kurie gali vadovauti neįsigilinę į sritį: „Manau, kad reikia įsigilinti ir, jeigu reikia, mokytis. Neturėjau specifinių žinių apie krakmolą, tačiau tą gamyklą statėme patys savo rankomis, taigi neišvengiamai teko lįsti į detales ir suvokti, ką darau. Esu iš tų, kurie galbūt per daug į viską gilinasi, ir nuo to nukenčia laisvas laikas.“

Paklaustas, ar apskritai jo turi, pašnekovas šypteli: „Esu prisiekęs burlentininkas. Abiem su žmona kelionės ir burlentės yra sfera, kur galime prapūsti smegenis“.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Nuomonė: gydant vėžį žolelių papildai labiau kenkia nei padeda

Sergantieji vėžiu savo gydytojui turėtų pranešti apie visus vartojamus medikamentus ir natūralius papildus,...

Laisvalaikis
2019.11.14
Veneciją užliejo didžiausias potvynis

Lapkričio 12-osios vakarą Venecijoje vanduo pakilo aukščiausiai per pastaruosius 50 metų – beveik du metrus.

Laisvalaikis
2019.11.13
Kinijoje išleista solidi lietuvių poezijos rinktinė

Kinijos leidykla „Guangdong Flower City Publishing House“ išleido šiuolaikinės Lietuvos poezijos antologiją,...

Laisvalaikis
2019.11.12
„Rubiko kubo“ prekės ženklo valdytojai patyrė dar vieną pralaimėjimą Premium

Europos Sąjungos (ES) Bendrasis Teismas priėmė dar vieną nepalankų sprendimą gerai žinomo žaislo Rubiko kubo...

Rinkodara
2019.11.12
Apdovanojimas „Vilnius – Europos G taškas“ kampanijai vėl patraukė pasaulio dėmesį 2

Žinia, kad Vilniaus reklama „Vilnius – Europos G taškas“ buvo įvertinta auksu tarptautiniuose turizmo...

Rinkodara
2019.11.12
Didžiausias Vilniaus bunkeris bus išsaugotas

Po nugriautais „Profsąjungų rūmais“ rastas bunkeris bus išsaugotas, nes jo griovimas grėstų paties Tauro...

Laisvalaikis
2019.11.12
Prieš krepšinio aistras „Žalgirio“ arenoje – naudingos verslo pamokos Verslo tribūna

Ar įmanoma suderinti smagiai praleistą vakarą stebint aukščiausio lygio krepšinį ir naudingą verslo...

Verslo aplinka
2019.11.12
Kinijos tikslas – pralenkti Holivudą

JAV mažėjant pajamoms už Holivudo filmus – dėl piratavimo ir tokių turinio platformų kaip „Netflix“ arba...

Laisvalaikis
2019.11.11
Medijos – ir streso, ir atsipalaidavimo šaltinis Premium

Šiandieniame technologijų pasaulyje medijomis naudojamės vis daugiau, o prekių ženklams tai atveria didesnių...

Rinkodara
2019.11.11
Graikijos masalas investuotojams – mokesčių rojus

Graikija, bandydama išbristi iš užsitęsusios ekonominės krizės, meta iššūkį Londonui, Monakui ir...

Laisvalaikis
2019.11.10
Iliustruotoji istorija: aferos baigėsi bankrotu 2

Apie greitą praturtėjimą nepajudinus nė piršto svajoja ir aukštuomenė, ir prastuomenė. Ankstesniais laikais...

Laisvalaikis
2019.11.10
„Social Media Fest 2019“: renka įtakingiausiuosius socialiniuose tinkluose

Socialinių tinklų atradimų festivalio „Social Media Fest 2019“ komisija įvertino Lietuvos influencerius,...

Rinkodara
2019.11.10
Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema? Premium 1

Jei skaitote šio straipsnio pavadinimą ir jus ima šioks toks irzuliukas, kad šis tekstas apskritai...

Verslo klasė
2019.11.09
Baltijos šalių Jaunojo tapytojo prizas iškeliavo į Latviją

Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno pasaulio profesionalų, kolekcininkų ir mėgėjų smalsumas patenkintas: šių...

Laisvalaikis
2019.11.09
Mokslu grįstas apsipirkimo gidas: kaip neišleisti per daug 

Pasiklydę tarp lentynose sumaniai perdėliotų prekių, suvilioti akcijų, prisirinkę per daug ar ne to, ko iš...

Laisvalaikis
2019.11.09
LIONS prezidentas: mes – stiprūs, nes skirtingi Premium

1917 m. Melvinas Jonesas, garsus Čikagos verslininkas, draudikas, kartą per mėnesį lankydavosi verslininkų...

Verslo klasė
2019.11.09
Berlyno sienos griūties 30-metis: geležinė uždanga ir kiti piknikai Premium

Lygiai prieš 30 metų, 1989-ųjų lapkričio 9 d., griuvusi Berlyno siena iš esmės išjudino Rytų ir Vidurio...

Laisvalaikis
2019.11.09
„Fredos“ vadovas A. Ėmužis – apie baldų pramonės ateitį, robotus, vartojimą, lyderystę Premium 1

Antanas Ėmužis, vienos stambiausių šalyje baldų gamybos AB „Freda“ generalinis direktorius ir vienas...

Laisvalaikis
2019.11.08
Kampanija „Lietuvos DNR“ pelnė tarptautinį apdovanojimą

Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės inicijuota komunikacinė kampanija „Lietuvos DNR“...

Rinkodara
2019.11.08
„NAPA Baltic 2019“ – daugiausia laimėjimų Lietuvos dizaineriams

Kasmetiniuose Baltijos ir Šiaurės šalių pakuotės dizaino renginyje „NAPA Baltic 2019“ išrinkti geriausi...

Rinkodara
2019.11.07

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau