Pražūtingas Stalino kanalas

Publikuota: 2017-04-30
Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo statybos 1931–1933 m. „photochronograph.ru" nuotr.
Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo statybos 1931–1933 m. „photochronograph.ru" nuotr.
 

Po Pirmojo pasaulinio karo, revoliucijos ir pilietinio karo sovietų valstybė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje patyrė didelę krizę. Žemės ūkio technika buvo beviltiškai pasenusi, stojanti pramonė stabdė karinę šalies plėtrą, o Vakarai galėjo užpulti bet kuriuo metu. Todėl diktatorius Josifas Stalinas pradėjo žaibišką modernizaciją.

Kalinių prižiūrėtojo Mosino šautuvo vamzdis nukreiptas į sušalusius ir išsekusius kalinius, lėtai kėblinančius per įšalusį beržyną.

„Pirmyn! Pirmyn!“ – ragina kalinių prižiūrėtojas. 1931 m. lapkritis. Tūkstančiai kalinių prekiniais vagonais buvo deportuojami į šią vietą, Medvežjegorską, Karelijos dykvietę, esančią Sovietų Sąjungos šiaurės vakaruose. Saugomos politinės policijos OGPU (Jungtinės valstybinės politinės valdybos) prižiūrėtojų, kalinių kolonos juda į mažą Poveneco miestelį. Josifo Stalino įsakymu per negyvenamą Kareliją čia bus pradėtas kasti 227 km ilgio kanalas, sujungsiantis Onegos ežerą su Baltąja jūra.

Prievartiniai darbininkai – nusikaltėliai, valstiečiai, politiniai disidentai ir gabiausi Sovietų Sąjungos inžinieriai – nueina 32 km pėsčiomis ir pagaliau pasiekia Povenecą. Kalinių atvykimui visiškai nieko neparuošta, tad sušalusiems ir alkaniems kaliniams tenka nakvoti urvuose, išsikastuose įšalusioje žemėje.

300 metų rusai svajojo apie vandenkelį nuo Baltosios jūros per Onegos ežerą iki Suomijos įlankos, kad nereikėtų plaukti penkis tūkstančius kilometrų aplink Skandinavijos pusiasalį. Stalinas nusprendė įgyvendinti šią svajonę ir iškasė kanalą.

XVIII a. rusų karo laivai buvo statomi Archangelske, prie Baltosios jūros. Petras I norėjo iškasti kanalą nuo Baltosios jūros iki Baltijos jūros, kad galėtų kovoti su švedais.

Todėl caras pradėjo geologinius Karelijos podirvio tyrimus. Paaiškėjo, kad jis sudarytas beveik vien iš granito. Nors šioje srityje daug ežerų, o juos sujungus atsirastų natūralus vandenkelis, 200 km ruože tarp Onegos ežero ir Baltosios jūros 40 km būtų tekę kirsti beveik neįveikiamą uolieną. Caras padarė išvadą, kad projektas per brangus.

Kanalas – tuštybei patenkinti

1930 m. Sovietų Sąjungoje išaušo nauji laikai. Šalies komunistų diktatorius Josifas Stalinas nusprendė modernizuoti atsilikusią šalį. Visi ištekliai buvo skiriami šalies karinėms pajėgoms stiprinti, todėl buvo pradėta didelio masto industrializacija ir prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija. Kadangi ateityje neabejotinai laukė karas su kapitalistinėmis šalimis, sovietų vadovybė greitai rado karinių ir strateginių argumentų kanalui tiesti. Turėdama kanalą, Sovietų Sąjunga greičiau nuplukdytų karinio jūrų laivyno laivus ir įrangą iš Baltijos jūros į Baltąją jūrą. Kadangi laivai plauktų šalies viduje, būtų galima viską daryti slaptai. Žodžiu, turėdami šį kanalą, sovietai galėtų statyti didžiausią iš visų turimų keturių laivynų – Šiaurės laivyną.

Sovietų vadovybė išsiuntė geologus atlikti naujų šios srities tyrimų, o valstybės ekonomistams buvo pavesta apskaičiuoti kanalo kainą. Apytikrės kanalo kasimo išlaidos buvo labai didelės, o, išskyrus medienos eksportą iš šios srities, jis neduotų jokios akivaizdžios ekonominės naudos.

Tačiau Stalino ambicijos buvo persmelktos tuštybe: kanalas būtų ne tik puikus sovietų inžinierių laimėjimas, kuriuo būtų galima puikuotis prieš Vakarus, jis taip pat įrodytų, kad socializmas pranašesnis už buvusią carinę imperiją. Dabartinė komunistinė sistema įgyvendins tai, ko ankstesnei sistemai nepavyko.

Tačiau aukščiausioji sovietų valdžia, politinis biuras, šį projektą vertino skeptiškai. Du nariai neapdairiai pareiškė, kad ekonominė padėtis pernelyg miglota. Supykęs Stalinas rašė SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkui Viačeslavui Molotovui: „Mane pasiekė informacija, kad draugas Rykovas ir draugas Kviringas nori sulėtinti statybą. Jie nusipelno pažeminimo ir papeikimo!“

„Elementai“ perauklėjami

Stalinas neklausė jokių prieštaravimų. Niekas nebedrįso teigti, kad diktatorius klysta kalbėdamas apie inžinierių gabumus ir apie karinio jūrų laivyno stiprinimą.

Stalinas paprašė OGPU viršininko Genriko Jagodos padėti parengti kanalo darbų planą. Diktatorius paklausė Jagodos patarimo ir nusprendė, kad sunkiausią kanalo ruožą iškas prievartiniai darbininkai. Toks sprendimas ne tik išsprendžia finansines bėdas, bet ir atitinka naują ideologinę filosofiją – „perekovką“.

Žodis gali būti verčiamas kaip „perkalimas“. Jis susijęs su Stalino režimo ketinimu perauklėti „visuomenei kenksmingus elementus“. Kenksmingiems besiplečiančio gulago darbo stovyklų tinklo elementams – nusikaltėliams, turtuoliams ir politiniams oponentams – suteikiamas šansas sunkiu fiziniu darbu padėti kurti naują modernią sovietų visuomenę. Kaip naudingas pilietis, gulago kalinys įgis savigarbos ir kolektyviškumo jausmą ir grįš į visuomenę pasikeitęs, būdamas tinkamo sovietinio mąstymo. Arba mirs stengdamasis. Stalinas ir Jagoda, kuris paskiriamas statybų kuratoriumi, nusprendžia, kad atliekant darbus nebus naudojamasi nei užsienio ekspertais, nei statybos įranga. Taip nusprendžiama ne tik dėl sovietų išdidumo, bet ir dėl tuščio valstybės iždo, kuriame nėra lėšų tokio masto statyboms.

Kvalifikuoti inžinieriai suimami

Jagoda, kaip ir dauguma jo darbuotojų, yra paprastas, aštuonias klases baigęs žmogus, tačiau suprato, kad šiam projektui reikia kvalifikuotų specialistų, todėl slaptoji policija pradėjo sistemingai suiminėti geriausius šalies inžinierius. Inžinieriai buvo kaltinami kontrrevoliuciniu sąmokslu ir Sovietų Sąjungos sabotavimu.

Ankstyvą 1930 m. vasarą buvo suimta 120 kvalifikuotų statybininkų ir uždaryta į pastatą prie centrinės OGPU būstinės Maskvoje. Tarp jų buvo ir jaunas inžinierius Orestas Viazemskis. Jiems buvo liepta suprojektuoti didžiulį kanalą. Pažadėta visus atleisti nuo bausmės, jeigu kanalas bus pastatytas per 20 mėn, tad visi stengėsi parodyti profesinius savo įgūdžius. Inžinieriai projektavo kanalą dieną ir naktį, žinodami, kad jis turi būti pastatytas beveik be technikos, be kranų, buldozerių ir ekskavatorių.

Talentingas ir ambicingas Viazemskis tris mėnesius projektavo užtvankas ir šliuzų vartus, kol galop kartu su kitais inžinieriais buvo ištremtas į statybvietę.

Skubus darbas – prastas rezultatas

Ruožo nuo Onegos ežero iki Baltosios jūros projektavimo darbai pradėti 1931 m. liepą. Bendras maršruto ilgis yra 227 km, 184 km iš jų eina per užtvenktus ežerus ir upes, bet tarp daugybės vandens telkinių yra 43 km uolingos sausumos ir šią dalį reikia iškasti rankomis. 128 kanalo užtvankos, šliuzai ir dambos turi būti pastatytos iš turimų medžiagų, t. y. medienos, akmenų ir durpių. Sprogmenų ir cemento skiriama labai mažai, o plieno turi pasigaminti patys kaliniai. Įrankių taip pat neskiriama, tad prieš pradėdami dirbti kaliniai turi patys juos pasidirbinti iš laukuose randamų medžiagų.

Norint spėti baigti darbus per 20 mėn, buvo nuspręsta kasti tik keturių metrų gylio kanalą. XX a. ketvirtojo dešimtmečio karinio jūrų laivyno laivams tokio gylio dažniausiai pakakdavo, o jei ne – įguloms tekdavo išardyti bokštelius arba laikinai iškrauti šaudmenis, kad laivas pakiltų. Tačiau svarbiau buvo laiku pastatyti kanalą nei tokios smulkmenos. Be to, Stalino kariniai užmojai nebuvo susiję su okeaniniu laivynu.

Tokio mažo gylio kanalas karo tikslams buvo naudojamas labai trumpai. Arkties vandenyne prie Murmansko pradėti statyti rusų Šiaurės laivyno eskadriniai minininkai ir povandeniniai laivai buvo daug didesni už laivus, statytus tarpukariu. Naujieji laivai buvo per dideli plaukti Stalino kanalu, tad juo daugiausia plaukiojo tik vietinės plokščios baržos.

Už viską atsakingi kaliniai

Priešingai nei medžiagų, darbo jėgos statant kanalą netrūko. Tuo metu vykdant prievartinę žemės ūkio kolektyvizaciją, 1930–1933 m. daugiau nei du milijonai ūkininkų buvo suimta ir išsiųsta į visoje šalyje esančias darbo stovyklas.

Kelionės metu OGPU konfiskavo šiltus kalinių drabužius. Nuo pat pirmos dienos trūko maisto. Tačiau Viazemskis ir kiti inžinieriai nepaisė kalėjimo sąlygų stovykloje – jie svajojo apie atleidimą nuo bausmės ir tai įkvėpė kibti į milžiniškas statybas.

Į stovyklą nuolat vežami kaliniai kėlė chaosą. Norėdamas, kad statybos vyktų sklandžiai, Jagoda pasitelkė netoli esančių Solovkų salų stovyklų kalinius.

Atsakingu už tvarką stovykloje buvo paskirtas Naftalijus Frenkelis: negailestingas, labai gabus buvęs kalinys vos per kelerius metus tapo vienu iš svarbiausių OGPU darbuotojų. Frenkelis sukūrė nežmonišką, bet efektyvią gulago bausmių sistemą. 1931 m. lapkritį jis buvo paskirtas atsakingu už kasdienius kanalo kasimo darbus. Jo idėja buvo paprasta: jis leido viską pasidaryti patiems, t. y. pasistatyti trobeles, pirtis, lauko ligonines ir virtuves, kuriose vieni kaliniai ruoštų maistą kitiems.

Viršininkas nusprendė, kad nereikia kasti kanalo iš vienos pusės į kitą. Priešingai, kaliniai turi dirbti vienu metu palei visą ruožą. Frenkelis manė, kad toks būdas – greitesnis, todėl prie kanalo buvo atvežta kalinių iš kelių darbo stovyklų. Praktika visur buvo tokia pati: kai kaliniai atvykdavo, nieko nebūdavo paruošta. Tuomet reikėdavo pasistatyti barakus, susirasti maisto. Šimtai žmonių mirdavo dar nepasiekę kanalo nuo nepakeliamo Karelijos šalčio.

Spartiesiems – daugiausia maisto

Visos kanalo statymo stovyklos vadintos vienu vardu – „Belbaltlag“. Tai rusiškas Baltosios jūros, Baltijos jūros ir stovyklos trumpinys.

Nors kanalo kasimo darbai buvo pačiame įkarštyje, administracijos pastate prie Medvežjegorsko buvo juntama nuolatinė panika. „Belbaltlag“ viršininkas Semionas Firinas ir jo vyrai puikiai žinojo, kad jų karjera ir net gyvybė priklauso nuo to, ar darbai bus atlikti per 20 mėnesių. Stovyklos vadovybė manė, kad darbas vyksta per lėtai, tad, norėdamas padidinti tempą, Frenkelis pasinaudojo vadinamosiomis socialistinėmis varžybomis, kurios egzistavo Sovietų Sąjungoje. Tokių varžybų esmė – negailestinga darbininkų konkurencija siekiant viršyti nustatytą gamybos normą.

Stovyklos vadovybė praktikavo ir spartuolių (rus. „udarnik“) kultūrą. Spartuoliai – uolūs darbininkai, viršiję normą, – buvo apdovanojami naujais darbo drabužiais arba geresniu maistu negu kiti kaliniai. Valgyklose jie sėdėjo prie jiems skirtų stalų, prie kurių kabėjo plakatai su užrašu „Geriausias maistas geriausiems darbininkams“. Ne tokie darbštūs kolegos sėdėjo prie plakatų su užrašu: „Prastesnis maistas duodamas atsisakantiems dirbti, dykinėtojams ir netikėliams“. Vienas išgyvenęs darbininkas prisiminė, kaip gavo karštų virtinių, kai jo brigada viršijo normą. Normą įvykdę darbininkai paprastai per dieną gaudavo 500–600 gr duonos.

Didžiausias Frenkelio sistemos atlygis buvo sumažinta bausmė: tris dienas iš eilės šimtu procentu įvykdžius normą, bausmės laikas nuteistajam būdavo sutrumpinamas viena diena.

1931 m. viduryje kalinių skaičius „Belbaltlage“ viršijo 100.000 ir daugelyje palei kanalą įrengtų darbo stovyklų maisto stygius tapo rimta problema. Kaliniai mirė badu, o metų pabaigoje, prasidėjus žiemai, mirtingumas ėmė dar labiau augti. OGPU viršininkas Jagoda Stalinui ir Molotovui skirtame laiške rašė, kad maisto visiškai nepakanka.

Tačiau pagalbos nesulaukė, nes priverstinė žemės ūkio kolektyvizacija sukėlė badą visoje Sovietų Sąjungoje. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje keli milijonai rusų mirė iš bado. Todėl ir gulago kaliniams, kasantiems Baltosios jūros kanalą, teko dirbti gaunant gerokai mažiau maisto nei anksčiau.

Atlikti užduotį – arba mirti

Inžinierius Viazemskis buvo perkeltas į brigadą, kuri dirbo sudėtingame Matkožnios ruože tarp Onegos ir Vygozero ežerų. Jis buvo paskirtas vadovauti šiam statybų ruožui, nes anksčiau lengvus darbus dirbęs inžinierius užsitraukė OGPU nemalonę. Viazemskis greitai suprato, kad jo pirmtakas buvo labai gabus, bet nesugebėjo atlikti darbų laiku. Jaunasis inžinierius nenorėjo imtis užduoties, bet jam buvo paaiškinta, kad atsisakymas bus laikomas bandymu pabėgti, o už tai baudžiama mirties bausme.

Matkožnios ruožas patvinęs, todėl kasti nereikia, tačiau šiame ruože labai skiriasi aukščiai. Be to, gausu pražūtingų verpetų. Nuspręsta patvenkti vandenį, kad plaukiantieji aplenktų verpetus. Tačiau patvenkus susidarys didelis vandens slėgis. Be to, norint perplukdyti laivus ruožu, kurio aukščių skirtumas yra 14 metrų, reikės sudėtingų dvigubų šliuzų.

Viazemskis anksčiau statė drėkinimo kanalus, o su laivybos kanalais nebuvo susidūręs ir neturėjo patirties. Jam teko rizikuoti ir pasirinkti keletą neišbandytų būdų. Jeigu nepavyks, mirs žmonių. Pavyzdžiui, jo 150 metrų pločio akmeninė užtvanka iš medžio, sutvirtinta samanomis, yra gana netradicinė, bet atlaiko vandens slėgį. Inžinieriui Viazemskiui pavyko išsaugoti sveiką kailį. Vėliau jis, kaip ir daugelis kitų gyvų likusių kalinių, didžiavosi, kad kasė kanalą.

1933 m. pradžioje Maskva pranešė, jog tikisi, kad kanalas bus baigtas 1933 m. gegužės 1 d. ir juo bus galima plaukti. Tačiau pabaigos dar nematyti. Darbo protokoluose buvo nurodoma, kad projektas vykdomas pagal planą, tačiau tikrovė visai kitokia. Tarpusavyje konkuruodami dėl atlygio, tiek darbininkai, tiek brigadų vadovai gerokai pagražino skaičius.

1933 m. pradžioje buvo likę labai daug rimtų darbų, t. y. trūko aukštuminės vandenskyros, turinčios sujungti pietinę ir šiaurinę kanalo puses. Nebuvo nė kalbos apie pranešimą Stalinui, kad projektas gerokai vėluoja. Jagoda pradėjo „100 dienų šturmą“, pagreitino darbus, t. y. kaliniams buvo liepta dirbti trimis pamainomis ištisą parą.

Katorgiškų sąlygų neatlaikiusių kalinių dalis augo rekordiniu greičiu. Projektui artėjant prie pabaigos, mirusiųjų skaičius pasiekė 50.000.

Kad būtų spėta baigti laiku, numatytas keturių metrų gylis kai kur buvo sumažintas iki 3,65 m. Vos 35 cm pakeitus numatytą gylį, kanalas neteko vertės: nors gylio trūko tik kai kuriose vietose, visas 227 km ilgio kanalas nebetiko jūrų transportui.

Rezultatas Staliną nuvylė

Statybos vėlavo mėnesį, bet pagaliau kanalą buvo galima išbandyti. Inžinieriai ir darbininkai nerimaudami sulaikę kvapą stebėjo, kaip leidžiamas vanduo per rankomis iš medienos ir samanų statytus šliuzus, užtvankas ir dambas. Visos konstrukcijos vandenį atlaikė. Prieš baigiant paskutinį ruožą, kanalu į pirmąją ekspediciją išplaukė pirmieji karo laivai. Trys povandeniniai laivai, trys eskadriniai minininkai ir trys korvetės plaukė iš Baltijos jūros kanalu į Murmanską ir sudarė Šiaurės laivyną. 1933 m. birželio 20 d. darbas buvo oficialiai baigtas.

Liepos viduryje išaušo laiminga diena išgyvenusiems kanalo darbininkams ir inžinieriams. Tūkstančiai jų stovėjo išsirikiavę palei kanalą, kai Stalinas atvyko jo apžiūrėti.

Kartu su Jagoda ir politinio biuro nariais Sergejumi Kirovu ir Klimentu Vorošilovu porą dienų jis plaukė kanalu ir apžiūrinėjo įvairias milžiniško vandenkelio, nutiesto per rekordiškai trumpą laiką ir su mažomis finansinėmis sąnaudomis, hidrotechninius įrenginius. Tačiau Stalinui nepadarė įspūdžio 130.000 kalinių 20 mėn trukęs triūsas. „Jis visai nedidelis ir negilus“, – lakoniškai apibūdino Sovietų Sąjungos lyderis.

Kanalas buvo oficialiai atidarytas 1933 m. rugpjūčio 2 d. Jam suteiktas Stalino vardas. Didžiausi šalies laikraščiai rašė apie puikų rezultatą auklėjant užkietėjusius nusikaltėlius, kurie kasdami kanalą suprato socialistinio gyvenimo esmę. Prie Medvežjegorsko išdygo nedidelis miestelis, kuriame darbininkai pastatė viešbutį su prabangiais apartamentais diktatoriui.

Tačiau Stalinas jame neapsistojo. Jis išvyko šventės dieną, nes nenorėjo skirti daugiau brangaus savo laiko šiam apgailėtinai mažam kanalui.

4,5 kanalo metro kainavo vieno žmogaus gyvybę. Tokia 227 km ilgio Baltosios–Baltijos jūrų kanalo, kurį Josifo Stalino įsakymu gulago kaliniai iškasė per 20 mėnesių, kaina. Šia statyba Stalinas norėjo Vakarams įrodyti, kad Sovietų Sąjunga gali padaryti tai, kas neįmanoma.

FOTOGALERIJA Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo statybos (6 nuotr.)

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Paskelbtos kitų metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės 1

Kultūros ministerija paskelbė visas 2020 m. mažąsias kultūros sostines, nuo 2018 m. Lietuvos kultūros taryba...

Laisvalaikis
2019.07.17
Kodėl (ne)reikia griauti paminklo rašytojui Petrui Cvirkai Premium 19

Vilniaus savivaldybės užmojis nukelti paminklą rašytojui Petrui Cvirkai ir diskusijos dėl jo kelia ir kitą,...

Laisvalaikis
2019.07.17
Ant naujo 50 svarų banknoto – žmogus, iššifravęs „Enigmos“ kodus 13

Didžiosios Britanijos naujos 50-ies svarų kupiūros „veidu“ taps kompiuterijos mokslų pradininku vadinamas...

Laisvalaikis
2019.07.15
„Sidabrinių gervių“ šiemet nebus – organizatoriams iškilo finansinių sunkumų

Tradicinių kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės“ šiemet nebus, nes jas organizuojanti Lietuvių kino akademija...

Laisvalaikis
2019.07.15
Prezidentas G. Nausėda: negaliu sau leisti kompromisų 10

„Negaliu sau leisti kompromisų“, – 2016-ųjų liepą VŽ sakė dabar jau Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas...

Laisvalaikis
2019.07.14
Nidoje prasideda Th. Manno festivalis

Liepos 13 d., šeštadienį, Nidoje prasideda XXIII Thomo Manno festivalis. Šių metų jo temą „Tėvynių Europa“...

Laisvalaikis
2019.07.13
P. Jurkevičius: noriu prezidento, pietaujančio prie balta staltiese uždengto stalo! Premium

Žiniasklaidos iškeltas klausimas – reikia, o gal nelabai Daukanto aikštės rūmuose restorano arba kavinės,...

Verslo klasė
2019.07.13
Ką veikti savaitgaliais, kad sektųsi gyvenime 5

Savaitgaliai skirti poilsiui, tačiau specialistai teigia, kad ne visi poilsio būdai žmogui yra naudingi.

Laisvalaikis
2019.07.13
A. Puklevičius: krizė skambina du kartus Premium 8

Neseniai teko prisėsti kompanijoje, kur keli iš pažiūros protingi žmonės, visi turintys aukštąjį...

Verslo klasė
2019.07.13
Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijoje – nauji archeologų atradimai

Vilniuje, Vokiečių gatvės kieme, šiemet tęsiami Didžiosios sinagogos archeologiniai tyrinėjimai pradžiugino...

2019.07.12
Verslininkas D. Giknius – apie šaulius, šamus ir išnaudotas galimybes Premium 6

Donatas Giknius vadovauja reklamos agentūrai „General Promotion Baltic“, su sesers šeima Kėdainių rajone...

Laisvalaikis
2019.07.12
A. Gailius: Th. Mannas nebuvo narsuolis, bet stengėsi elgtis padoriai Premium

Liepos 13–20 d. Ni­do­je vyksta XXIII tarp­tautinis Thomo Manno (1875–1955) festivalis. Šių metų jo tema...

Laisvalaikis
2019.07.11
Lietuvos pašonėje – laukiamiausias Europos melomanų vasaros festivalis Verslo tribūna

Klasikinės muzikos mėgėjus vasaros savaitgaliais kviečia kaimynai latviai – šalies sostinėje ir pajūryje...

Laisvalaikis
2019.07.11
Trijų pasaulio milijardierių turtas viršija 100 mlrd. USD 16

Turtingiausias europietis Bernardas Arnault įstojo į išskirtiniausią pasaulio klubą – žmonių, kuriems...

Laisvalaikis
2019.07.10
Kam atiteks Lukiškių kalėjimo kompleksas 18

Svarbiausia žinutė, tarsi pašto karvelis išskridusi iš uždarytame Lukiškių kalėjime vykusios diskusijos apie...

Laisvalaikis
2019.07.09
V. Adamkui suteiktas Neringos miesto Garbės piliečio vardas

Liepos 14-ąją, sekmadienį, Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje, rengiamos Neringos...

Laisvalaikis
2019.07.09
Mirė Saulius Vadišis, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato vadovas

Liepos 7 d. po sunkios ligos mirė ilgametis Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato (VKKR) direktorius,...

Laisvalaikis
2019.07.08
Nacionalinei koncertų salei – keli šimtai architektūrinių vizijų  4

Vilniaus miesto savivaldybė teigia sulaukusi daugiau nei 260 architektūrinių idėjų Nacionalinei koncertų...

Statyba ir NT
2019.07.08
Brazilija gedi bosanovos pradininko Joao Gilberto

Liepos 6 d. Rio de Žaneire mirė muzikos legenda, kompozitorius, dainininkas ir gitaristas Joao Gilberto.

Laisvalaikis
2019.07.08
Medijų ateitis: nykstančios ribos Premium 2

Maždaug kokiais 2010 m. institucinė žiniasklaida pasijuto besanti beveik ištikta komos. Na gal porą metų...

Verslo klasė
2019.07.07

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau