Markas Zingeris „kalbos policijai“: nukabinkite nuo sienos šautuvą

Publikuota: 2017-04-14
„Laisva kūryba yra plentas be policijos“, – sako rašytojas Markas Zingeris, Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus direktorius. 
Juditos grigelytės (VŽ) nuotr.
svg svg
„Laisva kūryba yra plentas be policijos“, – sako rašytojas Markas Zingeris, Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus direktorius. Juditos grigelytės (VŽ) nuotr.

Kovo pabaigoje vykusioje tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje lietuvių literatūra sulaukė daug dėmesio – Lietuva buvo svarbiausia mugės viešnia, tad Vokietijos žiniasklaida domėjosi mūsų šalies rašytojais, lietuvių kalba ir mūsų „kalbos policija“.

Kalbos prižiūrėtojus ne sykį yra kritikavęs rašytojas ir žurnalistas, Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus direktorius Markas Zingeris. Jis pasidalijo savo įžvalgomis šia tema su Vokietijos visuomeniniu transliuotoju MDR ir VŽ „Savaitgaliu“.

Kodėl Lietuvoje yra tiek drausminančių institucijų? Vien kalbos dvi – Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) ir Valstybinė kalbos inspekcija (VKI).

Lietuvių inteligentijai, išugdytai sovietų okupacijos laikotarpiu mokyklose su sunkiais ąžuoliniais juodai lakuotais suolais, taip pat yra išugdytas mazochistinis poreikis, kad juos kas nors prižiūrėtų, jiems komanduotų, juos kankintų, drausmintų. Ir be šito jie jaučiasi pasimetę. Kaip dresuotas šuo, kuris staiga liko be šeimininko: vargšas bėgioja po kiemą, iškiša galvą pro vartus. Jo elgesys – kaip absoliučiai sutrikusios, labai mielos gyvos būtybės, kuri pametė savo autoritarinį aš, kuris jai buvo įdiegtas, ir kuri bijo būt laisva. Lietuviai turi nutrūkstamą ir neilgą valstybingumo istoriją. Demokratinės valstybės ekonominis, ūkinis, kultūrinis gyvenimas labai vysto kalbą, ypač funkcines kalbas, su naujomis technologijomis, kanceliarizmais, bet kuo. Viena objektyvių lietuvių kalbos problemų, kalbant ne apie komisijas, o apie pačią kalbą, yra vis dar labai silpni funkciniai stiliai ir funkcinė terminija: karinė, juridinė, elektroninė ir t. t. Prigalvojama visokių nesąmonių, o blogiausia – tas ideologinis užsispyrimas būtinai įkišti ką nors, kas būtų grynai lietuviška, akivaizdi „aggressive defense“ (psichologijos ir psichiatrijos terminas – gynybinis agresyvumas) išraiška. Lingvistikoje jis atveda prie purizmo – prie aklo siekimo, kad viskas būtų grynai lietuviška, neatsižvelgiant į tai, kad kartais tai gali būti grynai idiotiška. Pavyzdžiui, popkornas – nevartotina svetimybė, kuri turi būti verčiama kaip kukurūzų spragėsis, bet tai yra visiškai ne tas, nes popkornas turi didžiulę semantiką. Popkorno kinas, popkorno žurnalas ir kt. Jei mes tokiems ir daugybei kitų dalykų suteikiame tik pažodinę prasmę, vertimo ir kultūros ydą, atimame iš žodžio gyvą prasminį lauką ir magnetizmą – paverčiame jį negyvu ir tiesmukišku. Todėl mes negalime žaisti žodžiais, o tai yra labai svarbu literatūroje ir žurnalistikoje. Geras komentatorius nori šauniai liaudiška kalba pašnekėti, bet šiais laikais tai turi būti miesto kalba, o ji neįmanoma be charakteringos šnekėsenos įvairių gyventojų sluoksnių: prostitučių, džiazmenų, oficiantų – padavėjų. Žiūrint istoriškai, politiškai, kultūriškai – kaip tik nori, įvairūs individualios kūrybos priežiūros organai, ar tai būtų moralės, religijos, ideologijos ar kalbos sritis – jei tiktai gali grasinti baudomis, – yra cenzūros apraiška. Ir negalima leisti, kad ji taptų meninės tiesos varžtais. Kad ir kokie būtų varžytojų argumentai. Taigi įvairios kalbos komisijos, kurios panaikina, paralyžiuoja, verčia kalbos procesą standartišku ir anemišku, yra gyvosios kultūros priešininkai.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Grožinės literatūros autoriui yra svarbi virpanti žodžio aura, kuri gali žaisti įvairialypėmis prasmėmis, todėl negalima joms pritaikyti vienos standartizuojančios liniuotės. Ypač tokiuose kūriniuose kaip romanas. O yra duotos instrukcijos, tarkime, svetimžodžius rašyti kursyvu. Neva, ne aš taip kalbu, čia kalba tas nemokša. Čia yra gera dozė veidmainystės ir trūksta grožinės literatūros formų supratimo. Jei XVI a. Prancūzijoje gyvuotų valstybinė kalbos komisija, kuri prižiūrėtų moralę, kalbą, stebėtų, kad kas nors neįžeistų religinių jausmų, – darytų viską, kad tik karalius numestų kiekvienam po bajoro titulą ar daugiau auksinių dublonų kas mėnesį, nebūtų įmanomas Fran?ois Rabelais. Karalienės Elžbietos I Anglijoje nebūtų Williamo Shakespeare’o, kuris įnešė į anglų kalbą tūkstančius naujadarų, žodžių, kuriuos pats sukūrė.

O Donelaitis būtų parašęs „Metus“?

Nežinau, bet turbūt būtų galima parašyti komediją, kaip dabar būtų dresuojamas Donelaitis. Kita vertus, jo kalba daugiau agrikultūrinė, tad jam nekilo tokių papildomų iššūkių, kai per labai trumpą laiką tam tikra agrikultūra, kuri suformavo didžiulės masės gyventojų mentalitetą, staigiai persijungia į elegantišką miestietišką flirtą. Rašytojas mokosi visur, kur jis girdi gyvą kalbą: futbolo stadionuose, bohemos landynėse, padoriose šeimose, kur valgoma su sidabriniais stalo įrankiais prie stalų, dengtų krakmolytomis staltiesėmis. Jis mokosi visur, bet tikrai ne iš kalbos priežiūros institucijų. Be kalbos ypatingybių neįmanomas joks gyvas personažo vaizdavimas. Galima pasinaudoti lietuvių literatūros kanonais, bet nepastebimai verčiant tą kalbą gyva, modernia, kaip anglosaksai vadina „relevant“ – aktualia, dabartine. Tai svarbu ir kalbant apie egzistencinius dalykus – gyvenimo ir mirties, socialines problemas. Kiek aš prisimenu, pas mus yra išleistas tik vienas slengo žodynas, prieš kokius dešimt metų. Kiek Anglija turi Oksfordo slengo žodynų? Daug – juos nuolat papildo naujos gyventojų grupės. Tas ideologinis purizmas dažnai yra daltoniškas. Kaip arklio akiniai – jis labai trumparegiškas.

Galima prisiminti vieną Lietuvos estrados patriarchų, Dolskį, – jo neįleisdavo į „Kauno diktofoną“, nes jis dainuodavo su savotišku akcentu, nors čia ir slypi jo visas žavesys, jo spalva. Todėl tokius draudimus aš ir vadinu tų pedantiškų lingvistų daltonizmu. Kalba kuriama ne akademiniuose kabinetuose, ji gimsta ir miršta miesto gatvėse.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla tik ką išleido naują Jūsų knygą „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. Kokia jūsų patirtis – ar dėl savo knygų teko kovoti su kalbos prižiūrėtojais?

Mano laimė, man teko dirbti su gerais knygų redaktoriais. Jie suprato, kad autorius turi savo kaprizų, savotiškų pažiūrų, kalbą vartoja labai individualiai. Tačiau teko ir man šį tą patirti. Na negali Maskvos oligarchas kalbėti taip pat kaip Salantų ubagas. Jei aš juos suniveliuosiu, galiausiai nepavaizduosiu nė vieno, kaip ir neperteiksiu sinagogos sargo, jei nesuteiksiu jam kokio nors žydiško slengo ar akcento. Žinoma, nereikia daryti kičo, bet turi būti gyvas charakteris. Be to, šiuolaikinės literatūros metodams, pradedant Jamesu Joyce’u, yra labai svarbus pasakojimo būdas – laisvoji netiesioginė kalba. Kai nepastebimai autoriaus pasakojimas, be jokių kabučių, be jokių papildomų priemonių, pavirsta personažo pasakojimu su jo visais individualiais kalbos žodeliais, manieromis, specialiai netaisyklinga sintakse, kuri gali būti būdinga būtent tokiam gyventojui. Lygiai taip pat nepastebimai grįžtama prie autoriaus naratyvo. Tai yra labai plačiai naudojama šiuolaikinėje prozoje. Bet koks noras uždėti liniuotę, reikalauti visokių kursyvų tik gadina reikalą. Jei aš jų paisyčiau, mano romanas atrodytų kaip koks gramatikos vadovėlis. Tai būtų tiesiog šlykštu! Nuo tokio teksto mane vemti verstų.

Neleidote to daryti su savo knyga?

Neleidau, nors man pasakė, kad Kalbos komisijos rekomendacija tokiais atvejais yra bauda. Redaktoriai įspėja, kad aš baudos negausiu, bet gali gauti leidykla, kuri mano knygą išleis. Tikrai pasitikrinau, kad yra bauda iki 434 Eur. Bet aš atsisakau jaustis kaltas! Kalti yra jie. Jeigu jau taip, tada tegul baudžia ir Donelaitį. Bet aš tikiu, kad yra ir išmintingų lingvistų, kurie mokėsi Amerikoje ir pan., kurie išmano XX a. kalbos filosofiją, žino, kas yra Ludwigas Wittgensteinas. Tai jis pasakė, kad žodis yra geras tas, kuris dirba, dirba kontekste. Autoriui yra svarbiausia perteikti emocinę, intelektualinę tiesą, galbūt ryškesnę už tą, kuri gyvenime yra išbarstyta. Todėl čia visos priemonės yra tinkamos.

Komisija ir inspekcija ginasi, kad grožinės literatūros nevaržo, o baudžia tik kraštutiniais atvejais. Inspekcija pranešė, kad pernai įspėjimą skyrė tik dėl vienos knygos, kurioje buvo apstu klaidų. Žurnalistų ir verslo nebaudė. VLKK pirmininkė Daiva Vaišnienė juokaudama sakė, kad inspekcijai suteiktos galios bausti viešumoje vertinamos kaip Stanislavskio šautuvas, kuris kabo ant sienos, todėl būtinai turi iššauti, tačiau realybėje juo nešaudoma.

O kodėl įrašyta 434 Eur bauda? Kam tada tas šautuvas? Nukabinkite jį, po velnių, ir pakabinkite vazoną su gėlėmis! Jei yra šautuvas, vadinasi, manoma, kad jis reikalingas bent pagąsdinti. Nori pagąsdinti, nes mano, kad kitaip su ta avių banda nesusitvarkys. Visuomenei reikia botago – to jausmo, kad jis virš galvos. Turbūt jiems tas jausmas yra įgimtas ir jie nežino, kaip be jo. Be to, už tą botagą – tie valstybiniai etatai – yra mokama iš mūsų kišenės, dalis mano honoraro už knygą keliaus ten. Kodėl aš turiu juos išlaikyti? Tačiau nemanykite, kad aš anarchistas – aš esu už skonį, už estetiką, gyvai pasireiškiantį ir savo sprendimus vartoti slengą pagrindžiantį talentą. Jo turi klausytis Kalbos komisija, o ne priešingai. Taigi aš nesu prieš VLKK. Jų rekomendacijos gal ir yra reikalingos didžiajam kasdienės kalbos srautui atviroje visuomenėje, kad bendrinė kalba nesubarbarėtų. Bet grožiniame tekste (beje, žodis „grožinis“, kad ir nusistovėjęs, nėra pakankamas meninio teksto esminėms savybėms apibūdinti) viską turi lemti autoriaus talentas, jo akiratis ir pasaulėžiūra, skonis, ištikimybė vaizduotei ir gyvenimiškai tiesai. Tarp šito visko tikrai negali figūruoti tokia sąvoka kaip „434 eurų bauda“. Laisva kūryba yra plentas be policijos.

Kokių dar kilo sunkumų dėl kalbos jūsų naujoje knygoje?

Nors dirbau tikrai su supratingais žmonėmis, ir jie man kartais siūlė pakaitalų, kurie man netiko. Dar susidūriau su lietuvių kalbos galūnių problema. Mano knygoje yra personažas iš Brazilijos, šeštąjį dešimtmetį su repatriantų banga grįžęs į Tarybų Lietuvą. Buvo tokia banga iš Argentinos ir Brazilijos – jiems statė nomenklatūrinius butus, kad jiems atrodytų, jog atvažiavo į rojų. Taigi, to personažo pavardė yra Buras. Aš negaliu rašyti „Burasas, Burasasui“, nes skaitytojų akyse, bent jau tų, kurie yra iš mano sluoksnio, atrodysiu kaip idiotas. Čia kaip operos dainininkas Jose Carreras – gal jis Carrerasas? Taigi, aš tiesiog pajutau, kad iš manęs tyčiojamasi su tokiais reikalavimais, ir atsisakiau tokių linksniavimų.

Tačiau be galūnių mūsų kalboje sunku išsiversti.

O jūs pažiūrėkite, kaip puikiai su tuo tvarkosi rusų kalba, kuri irgi yra galūninio linksniavimo. Jie puikiai inkorporuoja užsienietiškus žodžius.

Tačiau ne tik pas mus yra to verkšlenimo, kad kitas kalbas užvaldo anglų. Pavyzdžiui, vokiečių kalboje irgi labai daug anglicizmų. Vėlgi, aš girdžiu gynybinę agresyvią reakciją. Jeigu bijai, kad tave kas nors užvaldo, iš viso neik į gatvę, nes tu nepasitiki savimi. Tokie turi užleisti vietą talentingiems autoriams, kurie yra kultūros ambasadoriai. Jeigu kalba yra žavi, magiška, kerinti, jai konkurencija bus nebaisi. Bet jei ją saugos tokie vaikų darželio daktarai ir pedagogai, ateis laikas ir ji atsidurs suvenyrų muziejuje kaip negyvas artefaktas. Jeigu kiekvienas kalbininkas pagal savo parapiją pradės norminti mano kalbą, aš jam pasakysiu: atsiprašau, bet grįžk į savo etnografijos muziejų ir ten mokyk vaikų ekskursijas taisyklingai kalbėti.

Tačiau kalbininkai ginasi, kad jie ne tik konservuoja, bet ir kuria kalbą. Štai juk kadaise visi šaipėmės iš sauskelnių, o ėmė ir prigijo, apsiėjome be pampersų įteisinimo.

Oho! Ačiū Dievui, surado tūkstantis kalbininkų vieną žodį, kuris prigijo! O kiek neprigijo? Buvo galima tūkstantį anekdotų apie tai sukurti. Negaliu pamiršti siūlyto žodžio „baltalai“ – tai, kas balina skalbinius. Man tai asocijavosi su sovietmečio laikų azerbaidžaniečių operete „Aršin mal alan“.

Prieš kelerius metus rašytame komentare pykote ant kalbininkų, kad jie ir verslininkams gyvenimą sūdo, tačiau jūsų bičiulio Beigelių krautuvėlė atidaryta, veikia.

Bet nervų buvo, buvo šiokia tokia trintis. Ir, kai pagalvoji, dėl ko? Šiauliuose XX a. pradžioje varpas skambėdavo ir skelbdavo: po du grašius beigelis. Beigelis – žydiškas patiekalas. Kažkodėl amerikiečiams nekliudė perimti į savo kalbą gausybės jidiš kalbos žodžių, o pas mus kraipo galvas, siūlo visokius riestainius. Čia vėl prisimenu savo romaną – kaip aš vargau dėl vodkos. Rašiau apie Maskvos oligarchą ir man reikėjo būtent tokio viešbučių, restoranų meniu įvardijimo. Aš nenorėjau jokios degtinės, jokios arielkos, kurią man siūlė, nors tai irgi joks nelietuviškas žodis, o iš ukrainiečių horilkos perimtas. Grįžtant prie beigelio istorijos, nepamenu tiksliai, ar buvo tuomet kokių draudimų, pretenzijų dėl Beigelių krautuvėlės, bet žinau, kad tas žmogus man sakė, jog bijo, kad Kalbos komisija neleis registruoti tokio pavadinimo. Nemaloni vien jau mintis, kad žmogus buvo nelaisvas, varžė savo vaizduotę dėl tariamų išorinių autoritetų. Tai kenkia ne tik menui, bet ir verslui.

Skatinama savicenzūra?

Taip. Tas pats kaip sovietų metais, kai buvo užsiimama savicenzūra, kad būtų praleistas tavo kūrinys.

Beigelis galiausiai palaimintas. Einant sostinės gatvėmis neatrodo, kad ir kiti verslininkai labai skriaudžiami – angliškų pavadinimų gal net daugiau nei lietuviškų. Kita vertus, buvo istorijų, kai dėl komisijai nepatikusio slengo ar žargono vartojimo verslininkai susidūrė su sunkumais registruodami įmones.

Verslas nori būti laisvas, ir tai yra gerai. Manau, kad net jei kas nors sugalvotų registruoti keiksmažodį įmonės pavadinime, reiktų duoti tokią laisvę, nes juos pamokytų patys klientai, kurie nuo jų nusisuktų. Kalbininkų noras kištis kyla iš tokios gana archajiškos, patriarchalinės nuostatos, kad liaudį visur ir visada reikia mokyti. Sovietų laikais aktoriai nuo scenos ir kine kalbėdavo labai taisyklinga, bet falšyva ir netikroviška suvalkiečių tarme. Suvalkiečiai tegul ja kalba, bet kiti žmonės kalba kitaip, ir todėl žiūrovas iš karto jaučia, kad kinas jam meluoja. Šitoks cenzūravimas sovietmečiu buvo labai toleruojamas, ir tai tik susino, o ne turtino lietuvių kalbą.

Kaip vertinate simbolinių dvikalbių gatvių lentelių sostinėje istoriją? Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė Vyriausybės atstovės prašymą pripažinti jas neteisėtomis. Vyriausybės atstovės poziciją teisme palaikė ir VKI, VLKK atstovai.

Noras to neleisti – labai primityvus. Čia reikia žiūrėti plačiau – kokia mūsų atminties politika. Mes deklaruojame, kad norime susemti ir panaudoti visus Vilniaus kultūrinius klodus, nes tai yra mūsų šalies spalvos. Tarp jų ir vadinamosios mažumos, apskritai bet kas, kieno gyvenimas buvo investuotas į Lietuvą, kalbant verslo terminais. Kai matau, kad parašyta „Deutsche Straße“, man tai suteikia gatvei spalvą. Kai Žydų gatvės pavadinimas parašytas jidiš kalba, tai irgi papasakoja istoriją, suteikia papildomo patrauklumo. Ir ko ta vargšė lietuviška lentelė, pakabinta virš, bijo savo kaimyno? Vėl nevisavertiškumo jausmas? Lietuvos problema yra ir etnocentrinės nuostatos praeities atžvilgiu. Visa tai neįtikėtinai skurdina mūsų šalies kultūrinį atgimimą, trukdo ir Lietuvos žydų istorijai. Kažkam atrodo, kad yra daug lengviau tvarkytis, kai viskas suskirstyta į lentynėles: čia žydai, čia lietuviai, čia ukrainiečiai – kiekvienas savo darželyje augina savo rūtas. Todėl nėra Lietuvos kultūroje gyvos apytakos. Grįžtant prie kalbos – lietuvių kalba neįsileidžia jidiš žodžių, bando agresyviai apsiginti. Susidaro įspūdis, kad lietuviai yra dauguma, turinti mažumos kompleksų. Kultūrai tai labai nesveika.

Be reikalo šaukiama, kad lietuvių kalba yra pavojuje?

Tai tas pats kaip ir nuolatinis šaukimas, kad Lietuva yra pavojuje. Kažkoks isterikavimas. Žinoma, pavojų yra ir jie realūs, tačiau jie gali ateiti visai iš netikėtos pusės, iš tos, kur mes manome esantys labai tvirti, iš mūsų pačių siauraprotiškumo. Didžiausias pavojus – silpnas ir nelankstus valstybės politikos nugarkaulis, nepasitikėjimas savimi, ribotas akiratis, intelekto deficitas ir kretinizmo perviršis lietuviškoje visuomenėje. Štai kokie yra didieji pavojai, tuomet mumis kaip plastmasiniu žaisliuku žais bet kurios įtakos, žvalgybos ir šalys. Pasitikėti savimi mes galime tik tada, jei susemsime turtus visų kultūrų, kurios buvo Lietuvoje, inkorporuosime ir paversime savo pranašumais. Kažkada buvau labai paveiktas Radausko, Škėmos, man labai patiko galicizmai – elegantiški prancūzų žodžiai – jų kalboje. O pažiūrėkite į didžiuosius rusų rašytojus – jų pirmoji kalba buvo prancūzų, o rusiškai jie išmoko iš tarnaičių ir žaisdami su baudžiauninkų vaikais, tačiau tapo rusų klasikais. Ir Lermontovas, ir Puškinas, ir t. t.

Jekaterinos laikų Rusijoje buvo svarbi vokiečių kalba. Taigi, jei nebūtų šitų kalbų įnašo į rusų kalbą, nebūtų nei Dostojevskio, nei Tolstojaus, kurio „Karas ir taika“ prasideda dviem prancūziškais puslapiais, kurių tais laikais net nereikėjo versti, dabar jie verčiami dėl mūsų neišprusimo. Taigi, kultūrinis skurdas ir siauraprotiškumas, vidutinybių ir tamstelių valdžia, diktatas – štai didieji pavojai kultūrai ir visuomenei. Keliant kultūrą turi paplušėti modernūs intelektualai. Kitose Lietuvos gynybos srityse tegu pluša mūsų kariuomenė, tankai, žvalgyba ir lėktuvai.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

Saliamono Salose „Huawei“ statys telekomunikacijų bokštą už 66 mln. USD 2

Saliamono Salos užsitikrino 66 mln. USD paskolą iš Kinijos, kurią panaudos finansuoti 161-o telekomunikacijų...

Inovacijos
2022.08.19
Moterų lyderystė: ko imtis, kad pandemijos atneštas lankstumas netaptų „spąstais“ Premium 1

2022 m. asociacijos „Lyderė“ atlikta apklausa parodė, kad pagrindiniai iššūkiai moterų lyderystės srityje yra...

Vadyba
2022.08.19
Naujausias „Huawei“ nešiojamas kompiuteris „Matebook D16“: išmanus, greitas ir itin lengvas Verslo tribūna

Į Lietuvos rinką žengė iki šiol pažangiausias „Huawei“ nešiojamas kompiuteris „MateBook D16“. Šis įrenginys...

Inovacijos
2022.08.19
Liepą didžiosios ES šalys neskyrė naujos paramos Ukrainai 1

Kylio pasaulio ekonomikos institutas praneša, kad liepą nė viena didžioji Europos Sąjungos šalis, t. y.

Laisvalaikis
2022.08.18
Į prekybos centrą – sveikatintis: nauja „Rezus.lt“ klinika „Oze“ Verslo tribūna

Medicinos klinika prekybos centre – užsienio šalyse ganėtinai įprastas, tačiau Lietuvoje dar naujas vaizdas.

Verslo aplinka
2022.08.18
Psichologė N. Norvilė: ne kiekvienas vadovas susimąsto, kad turi ekspertą Premium

Tyrimai rodo, kad dauguma vyresnio amžiaus lietuvių norėtų pasitraukti iš darbo rinkos vos gavę galimybę. Jie...

Vadyba
2022.08.16
Verslas ir vadovavimas Italijoje, JAV ir kitur – ką derėtų importuoti į Lietuvą? Premium

Verslo organizavimas ir vadovavimo principai dažnai yra nulemti aplinkos, kurioje organizacija veikia. Pirštu...

Vadyba
2022.08.15
Kaip sugalvoti idėją verslui: dažniausiai ji tūno pašonėje Premium

Verslas mėgsta tikslius apskaičiavimus, tačiau pradedantieji, nors ir dėliojasi būsimos veiklos planą, nėra...

Gazelė
2022.08.15
Rusiškas raketas Europoje gali pakeisti E. Musko „SpaceX“

Europos kosmoso agentūra (ESA) pradėjo preliminarias technines diskusijas su Elono Musko kosmoso technologijų...

Inovacijos
2022.08.15
Pakeisti nepopuliarią technologiją: interneto slapukų galas Premium 1

Slapukai (angl. cookies) yra nedidelis teksto blokas, kurią svetainė siunčia į lankytojo naršyklę ir išsaugo...

Inovacijos
2022.08.15
Dėstytojų patarimai yra gerai, bet verslo realybė – visai kitokia Premium

Vien idėjos verslui sukurti neužtenka – reikia ir plano. Kai kurie jį susidėlioja dar studijų laikais,...

Gazelė
2022.08.14
Laimingos mokytojos dienoraštis Premium

#kaiužaugsiubūsiumokytoja, #laimingosmokytojosgyvenimas, #ilgaspostas. Tai mano mylimi hashtag’ai – jie...

Laisvalaikis
2022.08.13
Per užpuolimą subadytas rašytojas S. Rushdie prijungtas prie kvėpavimo aparato

Britų rašytojas Salmanas Rushdie, dėl savo kūrybos sulaukęs Irano grasinimų jį nužudyti ir priverstas...

Verslo aplinka
2022.08.13
Rašytojas S. Rushdie užpultas scenoje Niujorko valstijoje

Britų rašytojas Salmanas Rushdie, dėl savo kūrybos sulaukęs Irano grasinimų jį nužudyti, penktadienį buvo...

Laisvalaikis
2022.08.12
A. Ragauskas: lyderiai rizikuoja, jeigu neprisitaiko – matome, koks ramus yra V. Zelenskis Premium 1

Pasaulis keičiasi, todėl vadovai privalo rasti tinkamus sprendimus netikėtose situacijose. Prof. dr. Arminas...

Vadyba
2022.08.12
M. Mozūras apie IT specialistų stresą: programuotojo darbas gali būti vienišas Premium

„EqualEngineers“ tyrimas atskleidė, kad informacinių technologijų (IT) srities darbuotojai, kurie dažniau...

Vadyba
2022.08.12
Istorikas S. Plochijus: karai, po kurių žlunga imperijos, nėra naujiena Premium

„Financial Times“ su Ukrainos istorijos Harvardo universiteto profesoriumi Serhijum Plochijum kalbasi apie...

Laisvalaikis
2022.08.11
Antarktida tirpsta greičiau, nei manyta

Palydovinės nuotraukos rodo, kad didžiausias pasaulyje ledo masyvas dėl klimato kaitos traukiasi greičiau, o...

Laisvalaikis
2022.08.11
D. Dundulis: skolintis pas mane niekas neikit, jei bėda atsitiks – duoti galiu (II dalis) Premium

Dainius Dundulis, „Norfos“ įmonių grupės pagrindinis akcininkas, antroje podkasto dalyje pasakoja apie...

Prekyba
2022.08.11
Prezidentas atėmė valstybės apdovanojimą iš čiuožėjų M. Drobiazko ir P. Vanago 24

Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį išbraukė iš valstybės apdovanotųjų sąrašo ledo šokėjus Margaritą...

Laisvalaikis
2022.08.10

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku