Istorikas: aspektai, kodėl niekas neieškojo Nepriklausomybės Akto Vokietijoje

„Kone kasmet prieš Lietuvos valstybės atkūrimo dieną pasvarstoma, kur dingo Vasario 16-osios aktas, tačiau kalbos telieka kalbos, o konkrečių veiksmų niekas nesiima. Atvirai pasakius, niekam tas aktas nerūpi“, – VŽ yra sakęs p. Klimavičius.

Dabar, prof. Liudui Mažyliui, beje, ne istorikui, atradus Nepriklausomybės Aktą, p. Klimavičius, paklaustas, kodėl per tiek metų niekam iš jo cecho brolių nešovė į galvą ieškoti akto Vokietijoje, aiškina, jog čia yra du aspektai.

„Vienas aspektas – ko ieškoti? Jeigu mes išsikėlėme tikslą surasti Nepriklausomybės Akto originalą, kuris skirtas Lietuvai, tai atrastasis yra ne tas. Atrastasis skirtas Vokietijai“, – sako p. Klimavičius, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros ir vadybos projektų koordinatorius.

VŽ jis paaiškino, jog Vasario 16-ąją buvo pasirašyti mažiausiai trys Nepriklausomybės Akto egzemplioriai. Vienas jų buvo skirtas lietuvių tautai – šį paslėpė Jonas Basanavičius ir daugiau mes jo nebematėme, išskyrus mašinėle atspausdintą dublikatą, – būtent šis iki šiol yra visur publikuojamas.

Antrasis egzempliorius buvo skirtas Vokietijai, trečiasis – Rusijai.

„Lietuvos teritorija iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Rusijos imperijai, Pirmojo pasaulinio karo metais – Vokietijai. Viena jų – buvęs šeimininkas, kita – realus, esamas. Taigi, dar du egzemplioriai buvo skirti šioms, o ir kitoms valstybėms pareikšti, kad Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę“, – dėsto p. Klimavičius.

Nebuvo, kas pasirūpina?

Iš matytų Vokietijoje rasto originalo nuotraukų ir komentarų p. Klimavičius sprendžia, jog tai dviem kalbom – vokiškai ir lietuviškai – parašytas, tarsi dviejų dalių dokumentas, būtent tas, kuris buvo skirtas Vokietijos valstybei.

„Jeigu kalba būtų ėjusi apie tai, kad reikia atsivežti šį, Vokietijai skirtą originalą, tai, dabar nesigirsiu, bet 2003 m. rašydamas knygą, remdamasis istoriku Ivinskiu, aiškiai pasakiau, kad tas dokumentas dulka kažkur Vokietijos archyvuose. Tai čia didelių problemų nebuvo, problema buvo ta, kas nuvažiuos ten ir tuo pasirūpins. Bet per 25-erius Nepriklausomybės metus neatsirado nė vieno institucijos ar asmens, kuris tuo pasirūpintų“, – kalba p. Klimavičius.

Anot pašnekovo, dabar pasirūpino verslo dėka: „Sakykit, kaip norit, bet šita paskelbta akcija žmones labai paskatino realiai kažką daryti. Tik gaila, kad ne valstybę“.

Tik po derybų

Pašnekovas svarsto, jog Lietuva, kuriai teks derėtis dėl surastojo Akto grąžinimo su Vokietija, vis tik pateks į šiokią tokią dviprasmišką situaciją.

„Mes prašysime grąžinti tai, ką 1918 m. vasarį signataras Šaulys perdavė Vokietijai sakydamas, jog tai yra jiems skirtas mūsų įrodymas, jog norime būti laisvi. Ir dabar mes jį atsiimame. Žinoma, jei Vokietija geranoriškai atiduotų aktą, tai būtų labai gražus gestas, o mes turėtume dokumentą, prilygstantį Amerikos nepriklausomybės deklaracijai Lietuvos mastu“.

Istoriko įsitikinimu, jeigu Aktas išties yra dvigubas, Vokietija turėtų atiduoti ir vokiškąją pusę.

Rusiškojo nėra?

Pašnekovas svarsto, jog rusiškojo originalo gali būti ir išvis nelikę: „Kiek gilinausi ir ieškojau, radau tik vieną užuominą: jei neklystu, jau po pasirašymo, 1918 m. balandį, atsirado galimybė perduoti Aktą Rusijos vyriausybei. Petras Klimas tuomet rašė, jog galima tai padaryti, bet Akto greičiausiai neperdavė. Nes Rusija po kovo 3 d. sutarties nebereiškė jokių pretenzijų nei į Lietuvą, nei į visas Baltijos šalis. Maža tikimybė, kad tas variantas perduotas Rusijai, jo išvis gali ir nebebūti.

Atviras klausimas

„Aš tikrai labai džiaugiuosi, kad pagaliau rastas Lietuvai toks svarbus dokumentas, džiaugiuosi ir asmeniškai, nes jaučiuosi prie tos istorijos vystymo kažkiek prisidėjęs. Tik tiek, kad realiai reikėtų žiūrėti į susidariusią situaciją – dėl Lietuvai skirto varianto klausimas lieka atviras“, – sako p. Klimavičius.

Nepriklausomybės Aktas

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, lietuvių tautai atstovaujanti institucija.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. 20 signatarų pasirašė tai skelbiančiame dokumente, tačiau neišliko nei jo originalo, nei dublikato.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, Didžiojoje g. 30 (dabar Pilies g. 26; pastatui Sąjūdžio laikais prigijo Signatarų namų pavadinimas). Pirmasis pasirašė Jonas Basanavičius, kiti Tarybos nariai pasirašė abėcėlės tvarka.

Originalas buvo atiduotas saugoti J. Basanavičiui. Akto dublikatas liko Tarybos kanceliarinėse bylose ir buvo skirtas naudoti kasdieniniame darbe.

Vasario 16-osios aktas pirmą kartą viešai paskelbtas vokiečių kalba Berlyno laikraščiuose „Vossische Zeitung“ ir „Tagliche Rundschau“ (1918 m. vasario 18 ir 19 d.).

FOTOGALERIJA Vasario 16-osios aktas (4 nuotr.)