Dar kartą apie kūrybines industrijas – už ar prieš

Dėl sąvokos „kūrybinės industrijos“ sulaužyta nemažai iečių. Vieni jas laiko trumpalaike mada, kiti – procesų išsigelbėjimu. Jus turbūt šį reiškinį gintumėte?

Kas yra kūrybinės industrijos? Tai meno, verslo ir technologijų susitikimas, nauja tendencija ne tik kultūros, bet ir verslo politikoje Europoje ir turbūt pasaulyje. Tai yra vienas gelbėjimosi ratų iš Europoje besitęsiančios krizės, jei kalbėtume populiariai, arba – būdas gauti pridėtinę vertę ekonomikoje.

Kūrybiškumas – ekonomikos variklis?

Mūsų kultūra bandė adaptuotis prie laisvosios rinkos sąlygų nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios. Procesas tebevyksta, ieškoma atsakymų į klausimus: „kas yra menininkas?“, „ar jis turi būti kartu ir vadybininkas?“, „kaip siejasi menas ir verslas?“ Kai kurie menininkai adaptavosi, susiedami meną ir verslumą. Kiti save laiko „grynaisiais“ menininkais ir laukia įkvėpimo bei pripažinimo. Bet meno istorijoje taip niekada nebuvo, – niekas nesėdėjo ir nelaukė. Kalbėdami apie kūrybines industrijas omenyje turime ne tiek meną, kiek kūrybiškumą arba kultūrinius reiškinius. Todėl kūrybiškumas pirmiausia yra pridėtinę vertę kuriantis ekonomikos variklis. Antra, verslas, technologijos ir kūrybiškumas yra trys banginiai, kuriuos dabar bandoma gerąja prasme sukergti.

Jei neklystu, Lietuvoje kūrybinėmis industrijomis intensyviau susidomėta apie 2002–2003 m.?

Tai metais jomis domėjosi vienetai. VGTU programa buvo įkurta 2008 m., pirmoji tokia Lietuvoje. Ją sugalvojo ne kultūrininkai: programą kuriant dalyvavo sociologai, verslo, rinkodaros atstovai. Šie žmonės mąstė plačiau, perimdami tendencijas iš Vakarų ir bandydami jas skleisti ir vystyti.

Stojančiųjų susidomėjimas naująja programa buvo toks didelis, kad 2012 m. įkurtas visas Kūrybinių industrijų fakultetas. Ar jau galima kalbėti apie pirmųjų studentų sėkmę ir sakyti, kad šios studijos reikalingos ir nesunkiai pritaikomos šiuolaikinėje darbo rinkoje ir visuomenėje apskritai?

Iki šiol mes džiaugiamės, kad 90% mūsų studentų dirba pagal specialybę, nes studijų programa (nesakau, kad ji tobula) sukurta pagal naujas tendencijas, ji nerengia siauros srities specialistų. Jiems labai svarbu turėti įvairių sričių žinių. Kur jie įsidarbina? Tai gali būti viešieji ryšiai (nuo Seimo iki stambios įmonės ar banko), pavyzdžiui, projektų vadovai, žiniasklaidos darbuotojai, reklamos agentūrų specialistai, savo projektų agentūrų steigėjai.

Mūsų studentai nesunkiai randa darbą dar ir dėl įgyto didelio privalumo – yra įvaldę medijas ar bent jau technologinę jų pusę.

Jie turi platų akiratį ir lengviau generuoja idėjas, nes juos ruošiame gebėti orientuotis situacijoje ir rasti naujus sprendimus. O nauji sprendimai ir yra kūrybiškumas. Tai ne meninė gyslelė, ne talentas pajausti kompoziciją ar spalvą. Tai gebėjimas į daiktus, problemas ir reiškinius pažvelgti nauju rakursu ir atrasti kažką nauja. Tavo požiūris ar kampas į problemą jau yra produktas. Tai – supaprastinta kūrybiškumo schema.

Europoje kūrybinės industrijos ypač svariai prisideda prie bendros ES ekonomikos, sukurdamos daugiau nei 3% Bendrijos BVP ir apie 11,4 mln. darbo vietų (2013 m. duomenimis). Lietuvos kūrybininkų rezultatai dar nėra tokie įspūdingi.

Visų pirma, dėl mąstymo inercijos, antra – dėl siauros pačios ekonomikos bazės ir protų nutekėjimo. Suvokiantieji savo vertę supranta, kad jų integracija Europoje yra gerokai paprastesnė, nes Lietuvoje jie neturi realizacijos galimybių. Be to, neegzistuoja tam tikros ekonomikos sritys, labai maža ir siaura rinka. Todėl, viena vertus, mes norime išlaikyti savo kultūrinę mentalinę tapatybę, kita vertus, esame spaudžiami įsilieti į bendrą kanalą, bendrą europinę rinką. Bet ar esame dideliems monstrams įdomūs? Nesu tikra.

Edukacijos aspektu turime išeitį – aktyvinti ryšį su Europos universitetais ir firmomis. Mes žengėme nedidelį žingsnelį į priekį užmegzdami ryšius su vietos įmonėmis ir tai suvokiame kaip poreikį. Kitas žingsnis būtų tą patį daryti Europos rinkoje. Lietuva yra maža, bet galime kviestis Latviją, Estiją.

Pakalbėkime apie kultūrą. Ši sritis Lietuvoje inertiška ir nepaslanki, tradiciškai joje daug sąstingio, daug kas vis dar priklauso nuo valstybės finansavimo. Gal jūsų požiūris optimistiškesnis?

Tai, kad ji inertiška, nepaslanki – sutinku. Ar tai yra sąstingis? Dėl to diskutuočiau. Kita vertus, inercija ir nepaslankumas gimdo sąstingį.

Išties, daug kas priklauso nuo valstybės finansavimo. Jei kultūros sluoksnis yra inertiškas ir nepaslankus, valstybės finansavimas neišvengiamas. Juk valstybė taip pat kuria planus, strategijas ir jas bando įgyvendinti. Nėra nei vienos valstybės, kurioje nebūtų kultūros ar švietimo ministerijos. Kita vertus, kultūros išjudinimo strategija įgyvendinama per finansavimą. Neieškoma kelių ir būdų, kaip dinamizuoti procesą. Čia vieną iš kelių tiesia kūrybinės industrijos. Bet pas mus dar stinga informacijos. Ką jau kalbėti apie tai, kad menininkas nori tik tapyti prie drobės ir nieko nenori girdėti apie verslą, apyvartą, pajamas, mokesčius.

Atėjus Nepriklausomybei, mūsų menininkams, ypač vyresnės kartos, buvo labai sunku persiorientuoti. Plūstelėjo IT banga, kuri iš pradžių buvo chaotiška. Paveikslas yra kultūros dalis, bet kultūra nėra vien paveikslas. Keičiasi kultūrinio gyvenimo arba aplinkos funkcijos. Mes šimtmetį kartojome, kad turi būti estetinė aplinka, kuri auklėtų žmogų. Bet atsiranda konceptualusis menas, kurį visi keikia – o juk jis yra sociumo išraiška, nauja kultūros forma. Man nesvarbu, gražus saulėlydis ar ne – man svarbu visuomenės dvasia.

Menininkai visada buvo avangarde. Todėl šiuolaikinis avangardas yra nesuprantamas, nes jis skatina mąstyti, o ne žiūrėti akimis. Keičiasi kategorijų „menas“ ir „estetika“ esmė. Mes neturime finansuoti trimitininkų parado, o turime remti tokius projektus, kurie skatina kūrybiškumą, aktyvumą, judrumą, sąlytį, kurie kalba apie dabar Europoje skaudamas problemas, kurie generuotų vidinius procesus.

Kūrybinės industrijos sparčiai plėtojasi visame pasaulyje. Pasitaiko ir nevienareikšmio jų vertinimo. Ar kritika, kuri pasigirsta jų atžvilgiu, esą nepaisoma meno kūrybos unikalumo, jį nedovanotinai komercializuojant, yra pagrįsta? Ką atsakytumėte skeptikams?

Jūs vis žiūrite į tradicinį formatą. Vis dar daug žmonių mano, kad tradicinis menas yra susikibęs už rankučių su kūryba ir ne visada nori suprasti, kad kūrybiškumas nėra vien klasikinis ar tradicinis menas. Kūrybiškumas dabar yra viena paklausiausių tyrimo sričių, kur visi svarsto, kas tai yra, kaip tai skatinti, ugdyti ir išnaudoti. Reikia nebijoti griauti stereotipų. Kūrybiškumas – tai ne tik taškymasis idėjomis, bet gebėjimas įrodyti, kad tavo idėja turi perspektyvų.

Verslumo aspektu menininkas gali būti kūrybiškas ir nekūrybiškas. Kalbame ne apie jo produkto kokybę ar novatoriškumą, o apie jo gebėjimą prisitaikyti šiuolaikiniame pasaulyje.

Kultūrininkai ir menininkai neretai patys kūrybines industrijas sutapatina su menu ir tuomet pradeda su savimi kovoti. Yra populiarioji ir aukštoji kultūra, bet yra ir kūrybinės industrijos, kurios nėra menas ar klasikinė kūryba. Tai mąstymo, saviraiškos, adaptacijos, gebėjimo analizuoti būdas. Kalbame ne apie stiliaus ar technikų įvairovę.

P. S. Pagal kovą paskelbtą 2017 QS reitingą (QS World University Rankingsby Subject 2017) VGTU Lietuvoje yra lyderis Komunikacijos ir medijų srityje.